- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-13
- Bylos Nr.
- 1K-745-66/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Teresėlė Kazlauskienė
- Advokatai
- Sigitas Židonis
teismo posėdyje išnagrinėjusi juridinių asmenų (duomenys neskelbtini)(toliau – Įmonių) atstovo advokato Sigito Židonio skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo advokato Sigito Židonio skundas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriuje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10009-11 pagal LR BK 182 str. 2 d., 216 str. 1 d. Šioje byloje įtarimai pareikšti J. K., V. K., I. K..
Vilniaus apygardos prokuratūros 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, laikinai apribotos trisdešimt penkių kompanijų, tarp jų ir (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės į piniginių lėšų likutį ir įplaukiančias pinigines lėšas, esančias AB „Ūkio bankas“ sąskaitose.
Šalies argumentai
Pareiškėjas advokatas Sigitas Židonis kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą su skundu prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi pareiškėjo advokato Sigito Židonio skundą atmetė, nutartį motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo atstovaujamų kompanijų sąskaitose AB „Ūkio bankas“ esančios lėšos gali būti tiriamo pinigų legalizavimo dalykas, t.y. BK uždraustos veikos rezultatas. BK 72 str. yra numatyti atvejai, kai turto konfiskavimas gali būti taikomas asmenims nepriklausomai nuo jų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, t.y. turtas gali būti konfiskuojamas ne tik iš kaltininko, bet ir iš trečiųjų asmenų. Todėl apylinkės teismas padarė išvadą, kad taikyta procesinė prievartos priemonė nagrinėjamu atveju buvo proporcinga ir būtina, todėl panaikinti ginčijamą nutarimą, nėra pagrindo.
Šalies argumentai
Juridinių asmenų atstovas advokatas Sigitas Židonis skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą ir Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą laikinai apriboti nuosavybės teises panaikinti. Advokatas skunde nurodė, kad jo atstovaujamos įmonės (duomenys neskelbtini), siekdamos investuoti Lietuvoje, AB „Ūkio bankas“ atsidarė sąskaitas, per kurias šios įmonės vykdė gana intensyvią ūkinę – finansinę veiklą. 2011 m. rugsėjo mėnesio pradžioje, įmonėms nežinant ir jų apie tai neinformavus, sutriko šių sąskaitų aptarnavimas Ūkio banke. Įmonėms pradėjus aiškintis to priežastis, paaiškėjo, kad Vilniaus apygardos prokuratūros 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu yra laikinai apribotos jų nuosavybės teisės į piniginių lėšų likutį ir įplaukiančias pinigines lėšas, esančias AB „Ūkio bankas“. Apskundus tokį prokuratūros nutarimą, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi atmetė Įmonių atstovo advokato skundą.
Advokato nuomone, teismas, atmesdamas jo skundą, skundo iš esmės neišnagrinėjo, kadangi taip ir neatsakė, kokiu konkrečiai pagrindu jo atstovaujamoms įmonėms buvo laikinai apribotos nuosavybės teisės, nors privalėjo aiškiai nutartyje pasisakyti ir pagrįsti, kokia konkrečia BK 72 str. 4 d. įtvirtinta nuostata buvo vadovaujamasi, paliekant skundžiamą prokuratūros nutarimą galioti. Teismo nutartyje pripažįstama, jog įmonėms jokie įtarimai šiuo metu nėra pareikšti, jos taip pat nėra įtrauktos į bylą ir civiliniu atsakovu, todėl turto konfiskavimas ateityje galėtų būti taikomas tik remiantis vienu iš pagrindų, numatytų BK 72 str. 4 d. Tuo tarpu skundžiamoje nutartyje atmetant advokato skundo argumentus, kažkodėl remiamasi BK 72 str. 2 d., kurioje yra nurodyta bendra galimam turto konfiskavimui būtina prielaida, bet ne pagrindas.
Šalies argumentai
Advokatas skunde nurodo, kad teismas neanalizavo, neaptarė ir skundžiamoje nutartyje nenurodė nė vieno įstatyminio pagrindo, pagrindžiančio skundžiamo prokurorės nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą, o tik apsiribojo absoliučiai abstrakčiu „pagrindu manyti“, kad Įmonių lėšos gali būti BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Tuo tarpu, BPK 152 str. 1 d. 3 p. įsakmiai reikalauja, kad nutarime skirti nuosavybės teisės apribojimą, turi būti nurodoma nutarimo priėmimo motyvai ir laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrindas. Prokuroro nutarimas turi būti grindžiamas tam tikrais duomenimis, jau nustatytais faktais, nes laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra esminis asmens teisės disponuoti nuosavybe suvaržymas. Nors įstatymas nenurodo, kiek duomenų būtina surinkti, visais atvejais šie duomenys turi būti įtikinami, patvirtinti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne pagrįsti spėlionėmis ar pagal nepatikrintas versijas sudarytomis „analitinėmis schemomis“.
Skundą padavęs advokatas nurodo, kad LR BPK 151 str. numato labai konkrečią ir aiškią procesinės prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą. Prokurorė nutarimu nustatė visišką nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant valdyti, disponuoti ir naudotis visu turtu, leidžiant tik įmokas į sąskaitas. Prokurorė faktiškai visiškai sustabdė įmonių finansinę – ūkinę veiklą, nors joks įstatymas tokios procesinės prievartos priemonės nenumato. Vien tas faktas, jog visoms įmokoms į įmonių sąskaitas, nepriklausomai nuo jų kilmės, automatiškai irgi taikomas nuosavybės teisės apribojimas, rodo tai, kad procesinės prievartos priemonės buvo pritaikytos absoliučiai nedisponuojant jokia konkrečia informacija, bandant remtis nepatikimais šaltiniais. Teismas dėl tokio advokato skundo argumento iš viso nepasisakė, todėl ir šioje dalyje jis liko iš esmės neišnagrinėtas.
Teismo posėdyje pareiškėjas įmonių atstovas advokatas prašo jo skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis, kuria atmestas pareiškėjo advokato S.Židonio skundas, yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.
Lietuvos Respublikos 151 str. 2 d. nustatyta, kad juridinio asmens teisė gali būti laikinai apribota prokuroro nutarimu esant bent vienam iš trijų pagrindų, o būtent: siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą BK 72 str. numatytais atvejais; siekiant užtikrinti galimą išplėstinį turto konfiskavimą BK 72³ str. numatytais atvejais; siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, jei yra pakankamas pagrindas juridinį asmenį įtraukti civiliniu atsakovu.
Pareiškėjo atstovas advokatas skunde nurodė, kad apylinkės teismas, atmesdamas jo skundą, skundo iš esmės neišnagrinėjo, kadangi taip ir neatsakė, kokiu konkrečiai pagrindu jo atstovaujamoms įmonėms buvo laikinai apribotos nuosavybės teisės, nors privalėjo aiškiai nutartyje pasisakyti ir pagrįsti, kokia konkrečia BK 72 str. 4 d. įtvirtinta nuostata buvo vadovaujamasi, paliekant skundžiamą prokuratūros nutarimą galioti.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, palikdamas galioti pareiškėjo Įmonėms laikiną nuosavybės teisės apribojimą, pagrįstai vadovavosi bendrąja BK 72 str. 2 d. norma ir BPK 151 str. 2 d., nes kaip matyti ikiteisminio tyrimo medžiagos, o būtent, FNTT Specialiųjų užduočių valdybos Operacijų skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2011 m. rugpjūčio 30 d. tarnybinio pranešimo, analitinių bankinių operacijų ir IP adresų schemų, protokolo dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, kitos bylos medžiagos, turto konfiskavimas įmonėms (duomenys neskelbtini) gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, ar šios įmonės bus ar nebus patrauktos baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, turtas gali būti konfiskuojamas ne tik iš kaltininko, bet ir iš trečiųjų asmenų, šiuo atveju, iš šių Įmonių.
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, ikiteisminio tyrimo stadijoje nėra sprendžiamas BK 72 str. nuostatų taikymas, t.y. šių normų taikymas yra išimtinai teismo, kuris dėl turto konfiskavimo išsprendžia tik išnagrinėjęs bylą teisiamajame posėdyje ir priėmęs galutinį sprendimą, prerogatyva. Taigi, apylinkės teismas net ir nepasisakė, ar Įmonėms priklausančios piniginės lėšos yra konfiskuotinos, nevertino faktinių duomenų dėl jų pripažinimo BK uždraustos veikos padarymo įrankiu, priemone ar rezultatu, o tik nustatė, ar yra pakankamai duomenų BPK 151 str. numatytai procesinei prievartos priemonei taikyti, t.y. galimam turto konfiskavimui užtikrinti.
Duomenų BPK 151 str. numatytai procesinei prievartos priemonei taikyti yra pakankamai, todėl apylinkės teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų atstovo advokato skundą, nes Vilniaus apygardos prokuratūros 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutarimas laikinai apriboti juridinių asmenų (duomenys neskelbtini) nuosavybės teises į pinigų likutį ir įplaukiančias pinigines lėšas, esančias AB „Ūkio bankas“ sąskaitose, yra teisėtas ir pagrįstas, taikyta procesinė prievartos priemonė buvo proporcinga ir būtina, todėl apylinkės teismas pagrįstai nepanaikino ginčijamo prokuroro nutarimo.
Taigi, nors ikiteisminio tyrimo medžiagoje šiuo metu šioms įmonėms įtarimai nėra pareikšti, tai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad be jokio pagrindo šioms įmonėms buvo taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į banko sąskaitoje esančias pinigines lėšas.
Ikiteisminio tyrimo bylos medžiagoje nėra duomenų, patvirtinančių, jog įmonėms pritaikytas nuosavybės teisių apribojimas esmingai neigiamai paveiktų šių įmonių ūkinę – komercinę veiklą.
Pareiškėjo atstovo skunde išdėstyti argumentai, kuriais skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, nesudaro pagrindo naikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutarties. Pažymėtina, kad BPK 152 str. nustatyta tvarka laikiną nuosavybės teisių apribojimą prokuroras ar teismas panaikins, jei išnyks pagrindas toliau taikyti šią procesinės prievartos priemonę.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
atmesti juridinių asmenų (duomenys neskelbtini) atstovo advokato Sigito Židonio skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.