Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Muskato riešutas“ ieškinį atsakovams L. R. ir V. M. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys S. J., L. K., G. R..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė patikslintame ieškinyje prašė (1) priteisti iš atsakovės L. R. 51 297,80 Eur žalos atlyginimo, padarytos 2009 m. birželio 1 d. – 2010 m. sausio 26 d. laikotarpiu, 690,45 Eur žalos atlyginimo, padarytos 2010 m. sausio 27 d. – 2010 m. vasario 19 d. laikotarpiu, (2) priteisti iš atsakovo V. M. 4 112,47 Eur žalos atlyginimo, padarytos 2010 m. vasario 20 d. – 2012 m. rugsėjo 29 d. laikotarpiu, (3) priteisti iš atsakovų 5 proc. procesinių palūkanų. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, tačiau jau 2008 m. gruodžio 31 d. jos finansinė būklė buvo sunki, o 2009 m. gegužės 31 d. įmonė buvo nemoki. Paskutinis balansas VĮ Registrų centras pateiktas už 2008 metus, o administratoriui perduotas balansas už 2009 metus atsakingo asmens nepasirašytas. Nuo 2005 m. balandžio 22 d. iki 2010 m. vasario 19 d. ieškovės administracijos vadove ir akcininke buvo L. R., nuo 2010 m. vasario 19 d. akcininke buvo UAB „Ryšio amžius“, vadovu –V. M.. Iš ieškovės kreditorių pateiktų finansinių reikalavimų nustatyta, kad 2009 m. gegužės 31 d. ieškovės įsipareigojimai kreditoriams sudarė mažiausiai 120 268,20 Lt, taip pat nustatyta, kad 2009 m. gegužės 31 d. duomenimis ieškovės turtas sudarė ne didesnę nei 213 897,51 Lt sumą, t. y. ieškovės įsipareigojimai sudarė daugiau nei pusę jos turto, todėl ieškovei vadovavę asmenys turėjo savalaikiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tuo tarpu ieškovės vadovai ir savininkai, žinodami realią įmonės ūkinę – finansinę padėtį, neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nevykdė pareigos nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir taip sumažino galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Tokie jų veiksmai yra neteisėti, o dėl jų atsiradusi žala privalo būti atlyginta. Dėl nesikreipimo į teismą ieškovei ir jos kreditoriams buvo padaryta 56 100,72 Eur žala, nes įmonės skolos augo bei tapo pradelstomis. Ieškovė nurodo, kad nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. sausio 26 d. kreditoriams padarytos žalos dydis sudaro 51 297,80 Eur, nuo 2010 m. sausio 27 d. iki 2010 m. vasario 19 d. – 690,45 Eur, nuo 2010 m. vasario 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 29 d. – 4 112,47 Eur. Tai yra minimali atsakovų padaryta žala ieškovei ir jos kreditoriams, kuri atsirado dėl jų neteisėtų veiksmų ir kaltės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2017 m. liepos 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės L. R. 44 684,28 Eur, iš atsakovo V. M. 3 296,78 Eur žalos atlyginimo; 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. gegužės 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas valstybei. Teismas iš Juridinių asmenų registro duomenų nustatė, kad 2005 m. balandžio 22 d. – 2010 m. vasario 19 d. ieškovės administracijos vadove ir akcininke buvo atsakovė L. R., o nuo 2010 m. vasario 19 d. UAB „Muskato riešutas“ akcininke įregistruota UAB „Ryšio amžius“, vadovu – atsakovas V. M.. VSFDV duomenimis, atsakovė L. R. nuo 2007 m. spalio 3 d. iki 2009 m. lapkričio 19 d. buvo vaiko auginimo ir priežiūros atostogose. 2008 m. sausio 24 d. savininkės L. R. sprendimu laikinai einančiu direktoriaus pareigas paskirtas S. J., kuris 2008 m. birželio 4 d. atleistas. Iš pateikto darbo sutarčių registracijos žurnalo matyti, kad darbo sutartis su L. K. sudaryta 2008 m. birželio 4 d., nutraukta 2009 m. vasario 26 d. Atsakovės L. R. 2009 m. sausio 31 d. sprendimu L. S. paskirta eiti direktorės pareigas nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2010 m. lapkričio 19 d., iš darbo atleista 2010 m. sausio 26 d. L. R. iš direktorės pareigų atleista 2009 m. lapkričio 20 d. Teismas sprendė, kad L. R. atostogų metu realiai ieškovės direktoriaus funkcijas atliko ne L. S., o trečiasis asmuo G. R., o L. R. grįžus į darbą nors 2009 m. lapkričio 20 d. ir priėmė formalų sprendimą atleisti save iš direktorės pareigų, tačiau šį darbą dirbo pati, o ne L. S., kuri niekuomet nebuvo nei teisinė, nei faktinė šios įmonės vadovė. Tai, kad L. S. nevykdė direktorės pareigų, patvirtina jos atsiliepime į pradinį ieškinį pateikti paaiškinimai, liudytojų parodymai bei kiti įrodymai. L. S. nurodė, kad visą darbo įmonėje laikotarpį valdymo sprendimus priiminėjo bei privalomus nurodymus teikė L. R. ir jos sutuoktinis G. R.. 2009 m. sausio 31 d. L. R. sprendimas, kuriuo L. S. skiriama laikinai einančia direktorės pareigas, nėra L. R. pasirašytas, todėl laikytinas niekiniu. Nors dokumente yra įrašas apie tai, kad dokumento kopija yra patvirtina kaip tikra L. S., šį parašą L. S. neigia. L. S. nebuvo supažindinta su direktoriaus pareigybės aprašymu, nebuvo pakeista jos darbo sutartis, sudaryta 2008 m. gegužės 6 d. priimant į darbą vadybininke, nėra įrodymų apie jos sutikimą dirbti direktore, jai neperduoti jokie įmonės dokumentai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad Juridinių asmenų registre nebuvo registruoti duomenys apie L. S. kaip ieškovės direktorę, teismas atmetė L. R. teiginius apie šio asmens paskyrimą į direktorės pareigas bei direktorės pareigų atlikimą. Teismas sutiko su ieškove, kad įmonės nemokumas jos savininkei ir faktiniam direktoriui G. R. buvo akivaizdus jau 2009 m. birželio mėnesį. Įmonės balanse už 2008 metus numatyta, kad turto vertė sudaro 310 756 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 158 554 Lt, t. y. tik 3 176 Lt daugiau nei pusė turto vertės. Teismas iš ieškovės kreditorių pateiktų finansinių reikalavimų nustatė, kad 2009 m. gegužės 31 d. įmonės įsipareigojimai kreditoriams sudarė mažiausiai 120 268, 20 Lt, turto faktiškai neliko, įmonė realiai buvo nemoki, tačiau nei faktinis ieškovės direktorius G. R., nei savininkė L. R. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, restorano veikla vyko iki 2010 m. sausio mėnesio. Faktinis įmonės direktorius, kas savaitę pasiimdavęs įmonės pajamų ir išlaidų dokumentus bei pinigus, negalėjo nežinoti, kad turto nebeturinti įmonė neatsiskaito su kreditoriais. Teismas sprendė, kad L. R. buvimas vaiko priežiūros atostogose neatleidžia jos nuo vienintelio įmonės akcininko pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, sužinojus apie įmonės nemokumą. Tai, kad L. R. apie įmonės nemokumą žinojo 2009 m. birželio mėnesį ir kaip akcininkė sprendė įmonės statuso klausimus, patvirtina elektroninis susirašinėjimas tarp jos ir apskaitą tvarkiusios įmonės „Jaragė“ darbuotojų. Apie tai, kad įmonė neatsiskaito su kreditoriais, L. R. žinojo ir iš jos namų adresu, sutampančiu su įmonės buveinės registracijos adresu, kreditorių atsiųstų raginimų sumokėti skolą. Žinodama apie įmonės nemokumą nuo 2009 m. birželio mėnesio, ji nevykdė ĮBĮ numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas sprendė, kad ĮBĮ numatytos pareigos nevykdė ir įmonės direktorius nuo 2010 m. vasario 19 d. V. M.. Šio atsakovo neveikimas – bankroto bylos iškėlimo neinicijavimas, nesilaikymas įstatymų nustatytų reikalavimų pateikti valstybės institucijoms duomenis apie vykdomos veiklos finansinius rodiklius – preziumuoja nesąžiningumą, aplaidumą, įmonės ir kreditorių interesų nepaisymą. V. M., perėmęs įmonės dokumentus, dar 2010 m. ne viename savo ruoštame pranešime valstybinėms institucijoms ir kitiems kreditoriams buvo nurodęs, kad įmonė veiklą nutraukė, yra rengiami dokumentai bankroto bylos iškėlimui, tačiau šių savo ketinimų neįvykdė. Todėl už laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 19 d. iki bankroto bylos iškėlimo kreditoriams padarytą žalą atsakomybė taikytina V. M.. Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė visas atsakovų civilinės atsakomybės taikymo sąlygas – neteisėtą neveikimą, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 str.). Teismas atmetė L. R. argumentus dėl ieškinio senaties taikymo delspinigiams ir VSDFV bei VMI reikalavimams, nes tokio dydžio kreditorių finansiniai reikalavimai yra patvirtinti įsiteisėjusiomis teismo nutartimis bankroto byloje.Teismas sutiko su atsakove, kad jei administratorei būtų perduotas turtas, kurio įmonė 2009 m. neteko dėl vagystės, šia suma kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti. Atsakovė nepagrindė, jog pavogto turto balansinė vertė buvo 19 665,20 Eur (alkoholinių gėrimų, jei jie ir nebūtų pavogti, perdavimo administratorei tikimybė nulinė), nenuginčijo administratorės nurodytos 8 457,99 Eur pavogto turto balansinės vertės, todėl atlygintinos žalos sumos sumažintinos proporcingai kreditorių VMI ir VSDFV reikalavimams, kurie pirmąja eile būtų patenkinti iš šio turto. L. R. atlygintinos žalos sumai tie reikalavimai sudaro 39 570,45 Eur, t. y. 76 proc. visos sumos, V. M. – 815,69 Eur, t. y. 20 proc. žalos atlyginimo sumos. Teismas nurodė, kad iš L. R. turėtų būti priteista 51 988,25 Eur, o iš V. M. – 4 112,47 Eur atlyginti žalai. Kadangi 20 proc. žalos sumos sudaro didesnę dalį pavogto turto balansinės vertės (1 691,59 Eur) nei patvirtinti pirmosios eilės kreditorių finansiniai reikalavimai, atsiradę dėl V. M. neveikimo, iš jo priteistiną sumą teismas sumažino 815,69 Eur, atitinkamai padidino sumą, kuria sumažinta iš atsakovės L. R. priteistina žala. Todėl teismas šiai atsakovei atlygintiną žalą sumažino 76 proc. nuo 8 457,99 Eur pavogto turto balansinės vertės, t. y. 6 428,07 Eur. Tokiu būdu iš L. R. ieškovei priteisė 44 684,28 Eur, iš atsakovo V. M. – 3 296,78 Eur, iš abiejų atsakovų – 5 proc. procesines palūkanas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Atsakovė L. R. (toliau ir - apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 24 d. sprendimą dalį, kuria iš apeliantės priteista žala ir procesinės palūkanos, ir priimti naują sprendimą – ieškinį apeliantės atžvilgiu atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, nes netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nepasisakė dėl ieškinio senaties taikymo bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl atsakomybės taikymo įmonės dalyviui laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas nustatė, kad ieškovės faktiniu vadovu nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. vasario 19 d. buvo atsakovės sutuoktinis G. R.. Tuo tarpu apeliantei atsakomybė už laiku nesikreipimą dėl bankroto bylos iškėlimo taikė kaip įmonės dalyvei (akcininkei), nenustatęs visų būtinų įmonės dalyviui taikytinos civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantei apie įmonės nemokumą buvo žinoma 2009 m. birželio 1 d. Teismas išvadą, kad apeliantė nuolat bendravo su įmonės buhaltere padarė tik iš trijų elektroninių laiškų, siųstų septynių dienų laikotarpiu, kurie nepatvirtina šios aplinkybės, o kitų duomenų, patvirtinančių apeliantės nuolatinį ryšį su įmonės buhaltere nėra. Be to, susirašinėjimo turinys nesudaro pagrindo išvadai, kad apeliantė 2009 m. birželio 1 d. žinojo apie įmonės nemokumą. Net jei ir būtų pagrindas pripažinti šį faktą, tai sužinojimo momentas turėtų būti pirmojo laiško data – 2009 m. birželio 15 d. Tai, kad įmonės adresas sutapo su apeliantės gyvenamosios vietos adresu ir dalis kreditorių siuntė įmonei raginimus susimokėti skolą, nesuteikia pagrindo išvadai, kad apeliantei buvo žinomas įmonės nemokumas 2009 m. birželio 1 d. Apeliantei buvo žinoma, jog yra vėluojama atsiskaityti su dalimi kreditorių, tačiau ne bloga įmonės finansinė padėtis. 2009 m. balandžio mėn. parengti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai už 2008 metus patvirtino gerą, pelningą įmonės veiklą, dirbo apie 40 darbuotojų, kuriems buvo mokamas atlyginimas. Apeliantė nuo 2007 m. spalio 3 d. iki 2009 m. lapkričio 19 d. buvo vaiko gimdymo ir priežiūros atostogose. Per visą šį laiką ji tiesiogiai įmonės veikloje nedalyvavo, finansinės padėties nesekė, nežinojo ir negalėjo žinoti, tik kaip įmonės akcininkė būdavo tam tikrais klausimais informuota. Viskuo rūpinosi ir visą įmonės finansinę padėtį gerai žinojo tik G. R., kuris minėjo, kad su dalimi kreditorių įmonė vėluoja atsiskaityti, tačiau tai nesudarė pagrindo apeliantei manyti, kad įmonė yra nemoki. Nesant parengtos finansinės atskaitomybės už 2009 metus, apeliantė neturėjo jokios kitos galimybės sužinoti apie įmonės nemokumą. Tik 2009 m. pabaigoje, sudarius įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, apeliantei tapo žinoma apie sunkią įmonės finansinę padėtį, dėl ko apeliantė nedelsiant ėmėsi aktyvių veiksmų dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas nenustatė nesąžiningų, neteisėtų ir kaltų apeliantės kaip įmonės akcininkės veiksmų laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliantė, sužinojusi apie blogą įmonės padėtį, elgėsi sąžiningai ir nedelsiant ėmėsi inicijuoti bankroto procedūrą – 2010 m. sausio mėn. buvo gautas administratoriaus sutikimas dėl įmonės administravimo, jai kaip akcininkei buvo įteiktas pranešimas dėl ieškinio teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. 2010 m. vasario mėn. visas įmonės akcijas įsigijus kitam savininkui, apeliantė nebeturėjo teisinio pagrindo inicijuoti bankroto bylos. Todėl jokių nesąžiningų neteisėtų veiksmų apeliantė kaip įmonės akcininkė neatliko, dėl ko nėra pagrindo civilinei atsakomybei taikyti (CK 2.50 straipsnis). Teismas netinkamai nustatė žalos dydį bei priežastinį ryšį. Žalos dydis mažintinas, nes jos atsiradimą lėmė ir faktinio įmonės vadovo G. R. veiksmai (solidari atsakomybė). Teismas nepagrįstai priteisė iš apeliantės žalą paskaičiuotą nuo 2009 m. gegužės 29 d., nes apeliantei apie įmonės nemokumą tapo žinoma 2009 m. gruodžio mėn. Teismas nepagrįstai priteisė per didelę žalos sumą dėl kreditoriaus VMI reikalavimo, nes 2 135,34 Eur delspinigiai paskaičiuoti už laikotarpį nuo 2008 m. birželio mėn. iki 2009 m. lapkričio mėn. Taip pat priteista ir per didelė VMI skola, nes laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. bendra mokų suma sudaro ne 13 789,67 Eur, o 11 530,86 Eur. Teismas nepagrįstai priteisė per didelę žalos sumą dėl Vilniaus apskrities VPK reikalavimo, nes nepagrįstai į žalos sumą įtraukta visa delspinigių suma už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. birželio 19 d. Nepagrįstai priteista ir dėl UAB „AGA“ reikalavimo, į kurį įtraukta 3 600 Lt suma už negrąžintus dujų balionus, nors jie įmonei buvo nuomojami nuo 2008 m., todėl pareiga juos grąžinti buvo iki faktinio įmonės nemokumo momento. Teismas nepagrįstai į žalos sumą įtraukė ir UAB „Švyturys-Utenos alus“ paskaičiuotą 5 518,35 Eur žalą dėl negrąžintos taros.Teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį bei 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą, nes nepasisakė dėl apeliantės prašymo taikyti trejų metų ieškinio senatį reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Administratoriui pareiga pareikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo kilo įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo – 2012 m. rugsėjo 26 d., o patikslintas ieškinys (prieš tai 2015 m. lapkričio 23 d. ieškinys) pareikštas tik 2016 m. balandžio 14 d. Esant pasibaigusiam trejų metų ieškinio senaties terminui, apeliantės atžvilgiu ieškovės reikalavimai turi būti atmesti. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir byloje esančių įrodymų visumą ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė jau 2009 m. birželio 1 d. buvo nemoki, apie tai apeliantė turėjo žinoti bei imtis aktyvių veiksmų dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Administratorius nustatė, kad 2009 m. gegužės 31 d. ieškovės įsipareigojimai kreditoriams sudarė mažiausiai 120 268,20 Lt, o likęs ieškovės turtas – ne didesnę nei 213 897,51 Lt sumą. 2009 m. gegužės 31 d. iš ieškovės balanse apskaityto ilgalaikio turto buvo likę tik 2 vnt. kasos aparatų, kurie buvo parduoti 2009 m. spalio mėn., bei transporto priemonė, kuri po avarijos tapo neremontuotina ir buvo utilizuota. VĮ Registrų centras duomenimis laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 22 d. iki 2010 m. spalio 19 d. ieškovės vadove ir akcininke buvo apeliantė, todėl atmestinas apeliantės argumentas, kad 2009 m. birželio 1 d. jai nebuvo žinoma apie įmonės nemokumą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

Byloje sprendžiamas klausimas dėl įmonės savininko civilinės atsakomybės jam nevykdžius pareigos savalaikiai kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Nustatyta, kad apeliantė nuo 2005 m. balandžio 22 d. iki 2010 m. vasario 19 d. Juridinių asmenų registre buvo nurodyta kaip ieškovės vadovė ir akcininkė. Nėra ginčo dėl to, kad ji 2007 m. spalio 3 d. – 2009 m. lapkričio 19 d. laikotarpyje buvo vaiko auginimo ir priežiūros atostogose. Ieškovė pareiškė ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl to, kad apeliantė, įmonei 2009 m. viduryje tapus nemokia, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį apeliantės atžvilgiu iš dalies. Apeliantė su tokiu sprendimu nesutinka. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliantė nenurodė, jų neįžvelgia ir teisėjų kolegija.Apeliacinis skundas netenkintinas.Kaip minėta, šioje byloje ieškinys dėl civilinės atsakomybės taikymo apeliantės atžvilgiu grindžiamas ĮBĮ nuostatų pagrindu - dėl jos nesikreipimo inicijuoti įmonei bankroto bylą, kai įmonė 2009 m. birželio pradžiai jau buvo nemoki (ĮBĮ 8 straipsnio 1, 4 dalys). Todėl šiame kontekste teisėjų kolegija atmeta kaip nereikšmingus apeliacinio skundo argumentus, susijusius su juridinio dalyvio atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio sąlygas, nes šis straipsnis dėl paminėto ieškinio pagrindo ginčui netaikytinas.Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jos prašyto taikyti ieškinio senaties termino. Jos nuomone, ieškinys turėjo būti atmestas dėl šios priežasties (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Sutiktina su apeliante, kad teismas šiuo aspektu nepasisakė. Tačiau ieškinio senaties termino klausimas taip pat neturi esminės reikšmės ginčo išsprendimui, nes daryti išvadą, kad trejų metų ieškinio senaties terminas praleistas nėra jokio pagrindo – nutartis iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjo 2012 m. rugsėjo 26 d., pradinis ieškinys byloje pareikštas 2015 m. gegužės 26 d. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog 2009 m. birželio mėn. įmonės nemokumas buvo akivaizdus. Apeliantė savo skunde faktiškai nepateikia argumentų, kuriais pagrįstų tokios išvados nepagrįstumą, ir iš esmės ginasi tuo, kad ji, būdama vaiko priežiūros atostogose, negalėjo žinoti apie įmonės sunkią finansinę padėtį, apie ją sužinojo tik 2009 m. pabaigoje. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokie apeliantės teiginiai nėra pagrįsti, jie ne tik deklaratyvūs, bet ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Sutiktina su apeliante, kad įmonės vadovo ir akcininko galimybės įvertinti įmonės finansinę padėtį nėra tapačios, nes akcininkas betarpiškai nedalyvauja kasdieninėje įmonės veikloje. Todėl apie įmonės padėtį geriausiai žino įmonės vadovas. Tačiau tai nereiškia, kad įmonės savininko pareiga inicijuoti bankroto bylą turėtų būti visais atvejais siejama tik su įmonės metinės finansinės atskaitomybės duomenų sužinojimu. Juo labiau tai pasakytina nagrinėjamos bylos duomenų kontekste. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantei buvo žinoma apie įmonės veiklą, apie 2009 m. balandžio mėn. parduotą faktiškai visą ilgalaikį įmonės vertingą turtą. Tai patvirtina ir pačios apeliantės apeliacinio skundo teiginiai, kad įmonei faktiškai vadovavo jos sutuoktinis, su juo buvo aptariama įmonės padėtis, prievolių vykdymas. Dar daugiau, iš bylos duomenų galima spręsti, kad jai ne tik buvo žinoma apie paminėtas aplinkybes, bet ji pati ir tiesiogiai dalyvavo svarstant įmonės likimą, jos perleidimą ir veiklos perkėlimą į kitą įmonę, turto pardavimą (žr. 2009 m. birželio mėn. apeliantės susirašinėjimą su įmonės buhaltere), kitaip tariant, ji nebuvo tik pasyvus juridinio asmens dalyvis, bet buvo, nors ir būdama atostogose, aktyviai veikiantis bei sprendimus dėl įmonės veiklos priimantis asmuo, veikiantis, be kita ko, ir ta kryptimi, kad, kaip nurodyta jos elektroniniame laiške, „antstolis neatsivilktų į Muskato riešutą“. Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nes vien jau paminėtos aplinkybės paneigia apeliantės aiškinimą apie įmonės realios būklės nežinojimą 2009 m. pirmoje pusėje. Šiame kontekste pastebėtina, kad, kaip ji teigia, ir 2009 m. pabaigoje sužinojusi apie įmonės prastą finansinę padėtį ji nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o perleido savo turėtas akcijas. Paminėtos išvados kartu suponuoja pripažinimą nepagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad žalos dydis turėjo apskaičiuojamas atskaitos tašku imant 2009 m. pabaigą.Apeliantė nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvados, kad jos atostogų metu įmonės veikla rūpinosi jos sutuoktinis kaip faktinis vadovas, o dėl to iš jos priteistinos žalos dydis turėtų būti mažinamas. Tokio pobūdžio argumentai nepagrįsti. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme tą pačią pareigą - savalaikiai inicijuoti bankroto bylą - turi tiek įmonės vadovas, tiek savininkas, todėl jų atsakomybė būtų solidari. Esant solidariai prievolei atlyginti žalą, ieškovė turi teisę pasirinkti, kuriam (ar abiems) iš solidarių skolininkų reikšti reikalavimą (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Įvertintina ir tai, kad nagrinėjamu atveju apeliantė negalėjo nežinoti, jog juridinių asmenų registre įmonės vadove yra nurodyta ji, o tai reiškia, kad kitam asmeniui (faktiniam vadovui) inicijuoti bankroto bylą įmonei būtų pakankamai komplikuota (jei apskritai įmanoma). Šiame kontekste pažymėtina, kad jau minėtas apeliantės susirašinėjimas su įmonės buhaltere leidžia manyti, kad ji faktiškai nebuvo realiai nusišalinusi ir nuo vadovės funkcijų vykdymo.Apeliantė nurodo, kad neteisingai apskaičiuota žala dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos, Vilniaus apskrities VPK, UAB „AGA“, UAB „Švyturys-Utenos alus“ kreditorinių reikalavimų, nes, apeliantės nuomone, arba nepagrįstai priskaitytos delspinigių sumos, arba nepagrįstai įmonės įsipareigojimai skaičiuoti ne nuo 2009 m. pabaigos, kai ji sužinojo apie įmonės finansinę padėtį. Šie apeliantės argumentai taip pat nepagrįsti, nes minėtų kreditorių finansiniai reikalavimai yra patvirtinti įsiteisėjusiomis teismo nutartimis dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo įmonės bankroto byloje. Atsakius į esminius apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą keisti ar naikinti nėra pagrindo, nes teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, taip pat tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.