Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-09-21 · Administracinė byla Nr. P-248-78-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-09-21
Bylos Nr.
P-248-78-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Birutė Janavičiūtė, Anatolijus Baranovas, Romanas Kli
Atsakovas
Policijos departamento prie Vidaus reikalu ministerijos, Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui
Kategorijos
  • 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracine byla Nr.P2 – 78/2006Procesinio sprendimo kategorija 66.11; 66.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. rugsejo 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teiseju kolegija, susidedanti iš teiseju Anatolijaus Baranovo, Birutes Janaviciutes (pranešeja), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posedyje rašytinio proceso tvarka išnagrinejo atsakovo Policijos departamento prie Vidaus reikalu ministerijos prašyma atnaujinti procesa administracineje byloje pagal pareiškejo A. V. skunda atsakovams Policijos departamentui prie Vidaus reikalu ministerijos ir Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui del isakymo panaikinimo ir kompensacijos išmokejimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr.A6 – 1794/2005).

Aprašomoji dalis

Teiseju kolegija nustate:

I.

Pareiškejas skundu kreipesi i teisma ir praše panaikinti Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2005 m. kovo 2 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr.10-07-1 6 punkta bei Policijos departamento prie Vidaus reikalu ministerijos 2005 m. kovo 31 d. isakyma Nr.5-TE-174 ir ipareigoti Policijos departamenta prie Vidaus reikalu ministerijos pervesti Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui 28157,76 Lt pareiškejui priklausancios kompensacijos, o Vilniaus miesto vyriausiaji policijos komisariata ipareigoti išmoketi pareiškejui šia kompensacija.

Pareiškejas nurode, kad jis 2004 m. lapkricio 2 d., dirbdamas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalines policijos Nusikaltimu tyrimo tarnybos Smurtiniu nusikaltimu tyrimo skyriuje vyresniuoju tyreju, darbo metu patyre trauma. Tarnybinio patikrinimo metu jis pateike tarnybini pranešima, kuriame išdeste ivykio aplinkybes. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, atlikes tarnybini patikrinima, 2005 m. kovo 2 d. suraše tarnybinio patikrinimo išvada Nr.10-07-1, kurioje konstatavo, kad pareiškejas galejo išvengti traumos, jo sveikata sutriko del jo paties didelio neatsargumo, todel pinigine kompensacija ma˛intina 80 procentu. Policijos departamentas prie Vidaus reikalu ministerijos 2005 m. kovo 31 d. isakymu Nr.5-TE-174 patvirtino šias išvadas. Remdamasis Policijos departamento prie Vidaus reikalu ministerijos 2005 m. kovo 31 d. isakymu Nr.5-TE-174, Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas išmokejo pareiškejui tik 7039,44 Lt kompensacija. Pareiškejas nurode, kad jam nepagristai išmoketa suma˛inta kompensacija. Pareiškejas nurode, kad tarnybinio patikrinimo išvados teiginys, jog pareiškejas numate savo veiksmu ˛alingas pasekmes, bet lengvabudiškai tikejosi ju išvengti, yra nepagristas. Išvadoje teigiama, jog pareiškejas galejo išvengti traumos, eidamas šaligatviu, esanciu šalia pastato, taciau joks teises aktas nenumato pareigos šalia pastato vaikšcioti tik šaligatviu, be to, šaligatviu pareiškejas negalejo nueiti iki automobilio. Joks teises aktas nedraud˛ia eiti tiesiai per kiema. Nuo pastato kieme, kuriame yra pareiškejo darbo vieta, iki šaligatvio yra apie 20 metru, todel bet kokiu atveju pareiškejas privalejo eiti per kiema. Be to, šaligatvis, atsi˛velgiant i oro salygas, buvo toks pat purvinas ir slidus, todel paslydimo ir griuvimo galimybe butu buvusi ta pati. Pareiškejas ejo atsargiai, nes buvo slidu, o u˛ grandines u˛sikabino griudamas, o ne ruošdamasis lipti per ja, kaip nurodyta tarnybinio patikrinimo išvadoje. Tikslo susi˛aloti pareiškejas neturejo. I poliklinika pareiškejas iš karto nesikreipe, nes mane, kad su˛alojimas nera rimtas. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nenurodoma, ka turejo daryti pareiškejas ir ko samoningai nedare, kad galetu išvengti paslydimo ir kritimo. Pareiškejo didelis neatsargumas, kaip butina salyga kompensacijai suma˛inti, nera irodyta.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškejo skundu nesutiko.

Atsakovas nurode, kad pareiškejo susi˛alojima leme jo paties didelis neatsargumas, todel kompensacija suma˛inta pagristai. Atsakovas nurode, kad tarnybinio patikrinimo išvada negali buti laikoma aktu, tiesiogiai nustatanciu pareiškejui tam tikras teises ar pareigas. Policijos generalinis komisaras, ivertines tarnybinio patikrinimo išvada, joje nurodytas aplinkybes bei ju teisini ivertinima, gali sutikti arba nesutikti su pasiulymais ir priimti atitinkama sprendima (isakyma del kompensacijos mokejimo arba nemokejimo). Todel tarnybinio patikrinimo išvada negali buti skund˛iama teismui.

Atsakovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalu ministerijos su pareiškejo skundu nesutiko.

Atsakovas nurode, kad pareiškejas susi˛alojo pats del savo paties didelio neatsargumo. Pareiškejas, budamas policijos pareigunas, kuriam taikomi specialus sveikatos bukles, bendro fizinio bei kovines savigynos pasirengimo reikalavimai, eidamas tamsoje, esant šlapiai ir purvinai kelio dangai, turejo laikytis elementariu saugumo reikalavimu. Pareiškejas galejo suprasti, kad, eidamas tokiomis salygomis ir lipdamas per grandine, kuri yra 40 centimetru aukštyje, gali susi˛aloti. Atsakovas nurode, jog kompensacija pareiškejui buvo suma˛inta, atsi˛velgiant i pareiškejo kaltes laipsni. Atsakovas nurode, kad, aiškinant didelio neatsargumo savoka, butina vadovautis Lietuvos Aukšciausiojo Teismo praktika, ka atsakovai ir dare. Atsakovas taip pat nurode, kad jeigu teismas nusprestu, jog pareiškejui turi buti mokama likusi kompensacijos dalis, tai ši dalis turetu buti priteisiama ne iš Policijos departamento prie Vidaus reikalu ministerijos, o iš Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. rugsejo 15 d. sprendimu pareiškejo skunda patenkino iš dalies. Teismas pakeite Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2005 m. kovo 2 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr.10-07-1 ir Policijos departamento prie Vidaus reikalu ministerijos 2005 m. kovo 31 d. isakyma Nr.5-TE-174 bei ipareigojo Policijos departamenta prie Vidaus reikalu ministerijos išmoketi pareiškejui neišmoketa 12 menesiu darbo u˛mokesciu dyd˛io kompensacijos dali, t. y. 28157,76 Lt.

Teismas nurode, jog gincas tarp šaliu yra kiles del to, ar Policijos departamentas turejo teise taikyti pareiškejui Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 7 dali, numatancia, kad pareiguno sveikatos sutrikdymo tarnybos metu atveju išmokamos kompensacijos dydis ma˛inamas, jeigu pareigunas susi˛aloja del savo paties didelio neatsargumo. Administracines teises teorijoje didelio neatsargumo savokos apibre˛imo nera. Vidaus tarnybos statute ši savoka taip pat nera išaiškinta. Todel nagrinejamu atveju ši savoka turi buti aiškinama taip, kaip ji aiškinama civilineje teiseje. Teismas nurode, kad teisineje literaturoje didelis neatsargumas apibre˛tas kaip paprasciausiu, kiekvienam asmeniui suvokiamu atsargumo taisykliu ignoravimas, kai asmuo numato ar gali numatyti savo veiksmu ˛alingas pasekmes, taciau lengvabudiškai tikisi ju išvengti. Teismas nurode, kad nagrinejamu atveju pareiškejo veiksmuose nebuvo didelio neatsargumo. Pareiškejas tyre nu˛udymo byla ir, siekdamas apklausti šioje byloje naujai nustatytus liudytojus, 2004 m. lapkricio 2 d. apie 16 valanda ruošesi vykti i Vilniaus miesto pirmaji policijos komisariata, taciau nugriuvo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato kieme. Lauke buvo tamsu, kiemo danga buvo šlapia, purvina ir labai slidi, todel pareiškejas ejo labai atsargiai ir neskubejo. Nepaisant to, pareiškejas paslydo ir, noredamas išlaikyti pusiausvyra, padare ˛ingsni i prieki, taciau koja u˛kliuvo u˛ grandines ir jis nukrito ant ˛emes, griudamas ant dešines rankos alkunes. Šias faktines aplinkybes patvirtina bylos irodymai. Atsakovo atstovas negalejo konkreciai nurodyti, kokiu atsargumo priemoniu pareiškejas privalejo imtis, kad nepatirtu traumos. Teismas nurode, kad nagrinejamu atveju, nenustacius pareiškejo didelio neatsargumo, atsakovas privalo sumoketi pareiškejui istatyme numatyto dyd˛io pinigine kompensacija. Byloje esanti pa˛yma patvirtina, kad pareiškejui išmoketa 20 procentu kompensacijos, t. y. 7039,44 Lt. Pareiškejui išmoketina dar 80 procentu kompensacijos, t. y. 28157, 76 Lt suma.

III.

Apeliaciniu skundu atsakovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalu ministerijos praše panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsejo 15 d. sprendima ir priimti nauja sprendima, kuriuo pareiškejo skunda atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovas nurode, kad pareiškejas praleido Administraciniu bylu teisenos istatymo nustatyta vieno menesio skundo padavimo termina, taciau teismas ši termina nepagristai atnaujino. Atsakovas nurode, kad 2005 m. kovo 31 d. isakymu Nr.5-TE-174 tik buvo nurodyta Policijos departamento prie Vidaus reikalu ministerijos Finansu valdybai pervesti Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui 7039,44 Lt, kad šis turetu lešu moketi kompensacija pareiškejui. Šis isakymas buvo priimtas, atsi˛velgiant i Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2005 m. kovo 3 d. rašta Nr.10-V5-3152, kuriuo jis praše lešu kompensacijai pareiškejui išmoketi. Todel sprendimu turejo buti laikomas Vilniaus miesto policijos komisariato 2005 m. kovo 3 d. raštas Nr.10-V5-3152, taciau pareiškejas jo negincijo. Tarnybinio patikrinimo išvada nera aktas, todel ji negali buti skund˛iama teismui. Atsakovo nurode, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje pagristai konstatuota, jog pareiškejas susi˛alojo pats del savo paties didelio neatsargumo, ir jam pagristai suma˛intas kompensacijos dydis. Pareiškejas, eidamas tamsoje, esant šlapiai ir purvinai kelio dangai ir ne vieta, skirta vaikšciojimui, turejo laikytis elementariu saugumo reikalavimu. Pareiškejas galejo suprasti, kad eidamas tokiomis salygomis ir lipdamas per grandine, kuri yra 40 centimetru aukštyje, gali susi˛aloti. Atsakovas nurode, kad, aiškinant didelio neatsargumo savoka, butina vadovautis Lietuvos Aukšciausiojo Teismo praktika, ka atsakovai ir dare. Atsakovas taip pat nurode, kad pareiškejo prašoma priteisti suma, patenkinus pareiškejo skunda, turi buti priteisiama ne iš Policijos departamento prie Vidaus reikalu ministerijos, o iš Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato.

Atsiliepimu i apeliacini skunda atsakovas Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas praše panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsejo 15 d. sprendimo dali, kuria buvo pakeista Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2005 m. kovo 2 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr.10-07-1, o likusia teismo sprendimo dali palikti nepakeista.

Atsiliepime atsakovas iš esmes pakartojo savo argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurode, kad Policijos departamentas prie Vidaus reikalu ministerijos yra asignavimu valdytojas, kuris u˛tikrina racionalu ir efektyvu paskirtu asignavimu naudojima bei tvirtina policijos istaigu biud˛eto išlaidu samatas ir disponuoja biud˛eto lešomis, kurios pagal samata skirtos policijos pareigunu draudimui nuo nelaimingu atsitikimu ir kompensaciju išmokejimui. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas nera asignavimu valdytojas ir neturi lešu išmoketi kompensacija.

Atsiliepimu i apeliacini skunda pareiškejas praše apeliacini skunda atmesti.

Pareiškejas nurode iš esmes tuos pacius argumentus, kuriuos buvo nurodes pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurode, jog pirmosios instancijos teismas nepanaikino Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2005 m. kovo 2 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr.10-07-1 6 punkto ir Policijos departamento prie Vidaus reikalu ministerijos 2005 m. kovo 31 d. isakymo Nr.5-TE-174, todel atsakovas neturi pagrindo skusti šia teismo sprendimo dali. Pareiškejas nurode, kad bylos nagrinejimo metu buvo nustatyta, jog tiek kiemas, tiek takas buvo padengti purvu ir nepabarstyti. Todel nera pagrindo teigti, kad jeigu pareiškejas butu ejes taku, jis nebutu susi˛alojes.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruod˛io 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsejo 15 d. sprendima pakeite. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino sprendimo dali, kuria pakeista Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2005 m. kovo 2 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr.10-07-1, ir šia bylos dali nutrauke. Kita sprendimo dali Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išdeste taip: „pakeisti policijos generalinio komisaro 2005 m. kovo 31 d. isakyma Nr.5-TE-174, nurodant Policijos departamento prie Vidaus reikalu ministerijos Finansu valdybai vietoje 7039,44 Lt pervesti 28157,76 Lt Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui piniginei kompensacijai išmoketi pareiškejui, patyrusiam lengva sveikatos sutrikdyma, atliekant tarnybines pareigas. Ipareigoti Vilniaus miesto vyriausiaji policijos komisariata išmoketi pareiškejui 28157,76 Lt pinigine kompensacija del patirto lengvo sveikatos sutrikdymo, atliekant tarnybines pareigas“.

Teismas nurode, kad kompensacijos pareigunu sveikatos sutrikdymo atvejais numatytos Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje. Šiai bylai spresti yra svarbi Statuto 40 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostata, kad pareigunui, kuris buvo su˛alotas arba susirgo sunkia liga, eidamas tarnybines pareigas arba del tarnybos, išmokama nuo vieneriu iki penkeriu metu jo darbo u˛mokesciu dyd˛io kompensacija. Lengvo sveikatos sutrikdymo atveju nustatyta 12 menesiu darbo u˛mokescio dyd˛io kompensacija. Kaip matyti iš minetos normos, kompensacija pareigunui turi buti mokama, kai pareigunas buvo su˛alotas ar susirgo, eidamas tarnybines pareigas ar del tarnybos. Savoka „eidamas tarnybines pareigas“ reiškia, kad kompensacija pareigunui turi buti mokama, kai jis su˛alojamas ar suserga tuo metu, kai ejo tarnybines pareigas. Šiuo atveju butina nustatyti prie˛astini ryši tarp tarnybiniu pareigu ejimo ir pareiguno kuno su˛alojimo. Byloje pakanka irodymu, kad pareiškejas susi˛alojo, eidamas tarnybines pareigas. Tai, kad pareiškejas galejo susi˛aloti, gri˛es namo, yra tik irodymais nepagristos atsakovo prielaidos. Be to, ir iš Policijos generalinio komisaro 2005 m. kovo 31 d. isakymo Nr.5-TE-174 matyti, kad atsakovai sutinka, jog lengva sveikatos sutrikdyma pareiškejas patyre, atlikdamas tarnybines pareigas. Teismas nurode, kad Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 7 dalis numato dideli paties pareiguno neatsarguma kaip salyga, kuriai esant kompensacija suma˛inama arba nemokama. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu savokos „didelis neatsargumas“ aiškinimu. Pirmosios instancijos teismas teisingai ivertino faktines bylos aplinkybes ir padare teisinga išvada, kad pareiškejas susi˛alojo ne del savo paties didelio neatsargumo. Teismas nurode, kad pagal Lietuvos Aukšciausiojo Teismo praktika tam, kad konstatuoti buvus dideli neatsarguma, nepakanka nustatyti, kad asmuo nesilaike paprasciausiu kiekvienam asmeniui suvokiamu atsargumo taisykliu, bet butina, kad jis tas taisykles butu dar ir tiesiog ignoraves. Šioje byloje nera irodymu, kad pareiškejas, eidamas per kiema prie automobilio, butu nepaises paprasciausiu atidumo, rupestingumo taisykliu, butu jas tiesiog ignoraves. Šioje byloje netgi neirodyta, kad šaligatviu pareiškejas galejo saugiai nueiti iki pat automobilio. Teismas nurode, kad jis nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagristai atnaujino pareiškejui skundo padavimo termina. Teismas nurode, kad pagrindas moketi pareigunui kompensacija yra ne tik tada, kai pareiguna su˛aloja kitas asmuo, bet ir tada, kai jis susi˛aloja pats. Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 7 dalyje vartojama savoka „susi˛alojo“, o ne „buvo su˛alotas“. Teismas nurode, kad tarnybinio patikrinimo išvada yra tik rekomendacinio pobud˛io sprendimas ir tiesiogiai negali sukelti pareiškejui jokiu teisiniu pasekmiu. Išvadoje nurodytos aplinkybes bei pasiulymai del konkretaus dyd˛io kompensacijos išmokejimo skirti tam, kad juos ivertintu pareigunas, turintis teise priimti sprendima del kompensacijai išmoketi reikalingu lešu pervedimo. Pareigunui, turinciam teise priimti sprendima del kompensacijai išmoketi reikalingu lešu pervedimo, priemus sprendima, išvadoje pateikti pasiulymai tampa individualaus teises akto dalimi. Todel konstatuotina, kad išvada negali buti laikoma Administraciniu bylu teisenos istatymo nustatyta tvarka skund˛iamu teises aktu. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, priimta del minetos tarnybinio patikrinimo išvados pagristumo, naikintina ir ši bylos dalis nutrauktina (Administraciniu bylu teisenos istatymo 101 straipsnio 1 punktas). Teismas nurode, kad, atsi˛velgiant i tai, jog Policijos departamentas prie Vidaus reikalu ministerijos tik perveda lešas, reikalingas kompensacijai išmoketi, o kompensacija išmoka institucija, kurioje dirba pareigunas, atitinkamai naujai išdestytina ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis del lešu pervedimo piniginei kompensacijai išmoketi bei šios kompensacijos išmokejimo.

V.

Atsakovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalu ministerijos prašo atnaujinti procesa šioje byloje. Prašymas del proceso atnaujinimo grind˛iamas šiais argumentais:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai išaiškino ir netinkamai šioje byloje taike Vidaus tarnybos statuto 40 straipsni. Šio straipsnio paskirtis yra suteikti pareigunams papildomas garantijas, kurios yra didesnes u˛ numatytas valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojanciuose teises aktuose. Taciau kartu Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje yra itvirtintos salygos, kurios riboja kompensaciju mokejima. Pagal Statuto 40 straipsnio 3 dali kompensacijos mokamos tik tuomet, kai tarnybiniu pareigu ejimas arba tarnyba buvo kuno su˛alojimo prie˛astimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. nutartis administracineje byloje Nr.A(15)-327/2005). Nagrinejamu atveju pareiškejas susi˛alojo tarnybos metu, taciau ne vykdydamas tarnybines pareigas ir ne del tarnybos. Pareiškejas susi˛alojimo momentu nevykde jam nustatytu pareigu, o tik ketino jas vykdyti, t. y. dar tik vyko apklausti liudytojus jo tirtoje baud˛iamojoje byloje.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. kovo 23 d. nutartyje administracineje byloje Nr.A(15)-327/2005, aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dali, nurode, kad kompensacijos mokamos tik tada, kai tarnybiniu pareigu ejimas arba tarnyba buvo kuno su˛alojimo prie˛astis, ir, pateikdamas ši išaiškinima, savokos „susi˛alojimas“ nepaminejo. Tai patvirtina pareiškejo nuomone, kad tuo atveju, kai pareigunas susi˛aloja pats, kompensacija pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsni nemokama.

3. Policijos generalinis komisaras 2005 m. kovo 31 d. isakymu Nr.5-TE-174 neprieme jokio sprendimo del pareiškejo, o tik nurode pervesti Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui 7039,44 Lt suma, kad šis turetu pinigu kompensacijai pareiškejui išmoketi. Šis isakymas buvo priimtas, atsi˛velgiant i Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2005 m. kovo 3 d. rašta Nr.10-V5-3152, kuriuo jis praše lešu kompensacijai pareiškejui išmoketi. Sprendimu iš esmes turejo buti laikomas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato raštas, taciau pareiškejas jo negincijo. Vadinasi, pareiškejo skundas turejo buti atmestas.

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pakeisdamas policijos generalinio komisaro 2005 m. kovo 31 d. isakyma Nr.5-TE-174 ir nustatydamas ipareigojima Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui, suklydo. Iš teismo nutarties rezoliucines dalies formuluotes galima daryti išvada, kad Policijos departamentas prie Vidaus reikalu ministerijos turi pervesti Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui tik 21118,32 Lt, nes 7039,44 Lt jau yra pervedes, taciau Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas pareiškejui turi sumoketi 28157,76 Lt.

5. Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Teiseju Senatas 2000 m. bir˛elio 16 d. nutarime Nr.27, Lietuvos Aukšciausiasis Teismas civilinese bylose Nr.3K-3-172/2004 (2004 m. kovo 8 d. nutartis), Nr.3K-3-80/2004 (2004 m. vasario 4 d. nutartis), Nr.3K-3-1180/2003 (2003 m. gruod˛io 8 d. nutartis), Nr.3K-3-792/2003 (2003 m. rugsejo 15 d. nutartis), Nr.3K-7-255/2005 (2005 m. baland˛io 18 d. nutartis), Nr.3K-3-671 (2004 m. gruod˛io 22 d. nutartis) yra pasisake del didelio neatsargumo sampratos. Dideli neatsarguma Lietuvos Aukšciausiasis Teismas sieja su paprasciausiu atidumo, rupestingumo taisykliu nepaisymu, elementariu rupestingumo ir atidumo reikalavimu laikymosi neu˛tikrinimu. Lietuvos Aukšciausiasis Teismas didelio neatsargumo nesieja su kokiu nors taisykliu ignoravimu. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje nukrypo nuo bendros teismu praktikos ir dideli neatsarguma susiejo su tam tikru saugumo taisykliu ignoravimu.

6. Byloje nustatyti faktai patvirtina, kad nagrinejamu atveju pareiškejas nesilaike paprasciausiu, kiekvienam asmeniui suvokiamu atsargumo taisykliu, del ko susi˛alojo. Pareiškejas tamsiu metu, esant šlapiai ir purvinai kelio dangai, neatsargiai ejo ne vaikšciojimui skirtoje vietoje ir dar ketino lipti per 40 centimetru aukštyje esancia grandine.

Motyvuojamoji dalis

Teiseju kolegija konstatuoja:

VI.

Procesa atnaujinti atsisakytina.

Kaip matyti iš prašymo turinio, atsakovas prašo atnaujinti procesa Administraciniu bylu teisenos istatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Taip pat atsakovas pateikia teismu praktikos pavyzd˛iu, tuo irodinedamas, jog šioje byloje buvo nukrypta nuo susiformavusios teismu praktikos. Šie atsakovo argumentai yra susije su Administraciniu bylu teisenos istatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu.

Kolegija, ivertinusi atsakovo prašyme pateiktus argumentus, daro išvada, jog procesas šioje byloje pagal atsakovo prašyma negali buti atnaujintas (Administraciniu bylu teisenos istatymo 159 straipsnio 1 dalis). Atsakovo pateikti argumentai nera akivaizdus irodymai, kad, sprend˛iant šia byla, buvo padarytas esminis materialines teises normu pa˛eidimas, ir jie nepatvirtina Administraciniu bylu teisenos istatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo. Taip pat atsakovo pateikti argumentai nepatvirtina, jog šioje byloje buvo nukrypta nuo susiformavusios teismu praktikos ir jog yra Administraciniu bylu teisenos istatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytas pagrindas atnaujinti procesa.

Atsakovas nepagristai šia byla lygina su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr.A(15)-327/2005, nes abieju bylu faktine situacija iš esmes skiriasi. Šios bylos atveju pareiškejas patyre trauma, budamas tarnyboje, kai tuo tarpu bylos Nr.A(15)-327/2005 atveju buvo sprend˛iama del pareiguno, kuris patyre trauma, dar tik vykdamas i tarnyba. Byloje A(15)-327/2005 pateiktu išaiškinimu, kad pareiguno su˛alojimas, patirtas vykstant i tarnyba, negali buti laikomas su˛alojimu, patirtu einant tarnybines pareigas ar del tarnybos, taikymas negali buti išpleciamas ir, jais remiantis, pareiguno tarnybos metu atliekami veiksmai negali buti skaidomi i vykima tarnybos metu atlikti tiesioginiu pareigu (pavyzd˛iui, vykima apklausti liudytojus), kurio atveju pareigunas negali igyti teises i Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje numatytas kompensacijas, ir i tiesiogini pareigu vykdyma (pavyzd˛iui, liudytoju apklausima), kurio atveju pareigunas jau galetu igyti teise i minetas kompensacijas. Istatymas tokiam dirbtiniam pareiguno tarnybos skaidymui nesuteikia jokio pagrindo. Pareiguno tarnybos metu tarnybos tikslais visi atlikti veiksmai (pavyzd˛iui, tiek vykimas i kita vieta apklausti liudytojus, tiek tiesioginis ju apklausimas) turi buti laikomi jo tarnybiniu pareigu ejimu, ka šioje byloje teisingai ir konstatavo byla nagrineje teismai.

Atsakovo interpretacijos del savoku „su˛alojimas“ ir „susi˛alojimas“ yra nepagristos. Šiu interpretaciju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr.A(15)-327/2005 nepatvirtina, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje minetu savoku iš viso neaiškino. Savoka „susi˛alojimas“ yra tiesiogiai minima Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio tekste (pavyzd˛iui, šio straipsnio 7 dalyje), o atsakovo pateikiamas siaurinamasis Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio aiškinimas neturi jokio pagrindo.

Nepagristi atsakovo aiškinimai, kad policijos generalinio komisaro 2005 m. kovo 31 d. isakymas Nr.5-TE-174 neturi reikšmes pareiškejo teisems ir kad del kompensacijos pareiškejui sprendimus prieme tik Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas. Minetas policijos generalinio komisaro isakymas savo esme yra biud˛eto asignavimu valdytojo sprendimas del lešu konkreciam tikslui skyrimo. Šiuo isakymu yra skiriama konkreti suma kompensacijai pareiškejui išmoketi. Akivaizdu, kad toks isakymas yra susijes su pareiškejo teisemis ir kad pareiškejas turi teise ji gincyti, o teismas, nustates pa˛eidimus, turi teise toki isakyma panaikinti ar pakeisti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje didelio neatsargumo samprata interpretavo iš esmes taip pat kaip ir Lietuvos Aukšciausiasis Teismas atsakovo nurodytose nutartyse. Šiuo atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas didelio neatsargumo samprata apibudino tik iš dalies kitokia ˛odine išraiška, nenukrypdamas nuo šios sampratos esmes.

Atsakovas savo prašyme taip pat detalizuoja ivykio, kurio metu pareiškejas patyre trauma, aplinkybes. Taciau atsakovo nurodomos aplinkybes skiriasi nuo tu, kurias nustate byla nagrineje teismai. Teismai nenustate, kad pareiškejas butu ejes kaip nors neatsargiai, bei nenustate, kad pareiškejas ketino lipti per 40 centimetru aukštyje esancia grandine. Taip pat teismai pa˛ymejo, kad irodymais nepatvirtinta, jog ejimas šaligatviu tuo metu buvusiomis oro ir kitomis salygomis butu leides išvengti pareiškejo traumos. Tokiu budu atsakovas, nurodydamas kitokias aplinkybes nei nustate byla nagrineje teismai, iš esmes gincija teismu išvadas del bylos faktu. Taciau, paduodant prašyma del proceso atnaujinimo, teismu byloje nustatytos faktines aplinkybes negali buti gincijamos. Administraciniu bylu teisenos istatymo 153 straipsnis nenumato galimybes atnaujinti procesa, siekiant dar karta ivertinti bylos faktine med˛iaga ir patikrinti teismu išvadas del bylos faktu.

Pa˛ymetina, jog atsakovas savo prašyme taip pat pateikia tam tikras interpretacijas del to, ka reiškia šioje byloje priimtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties rezoliucineje dalyje nustatyti patvarkymai. Iš šiu interpretaciju galima suprasti, kad atsakovui nera visiškai aiški Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis. Taciau jeigu atsakovui kyla neaiškumu del teismo nutarties, jis turetu Administraciniu bylu teisenos istatymo 94 straipsnyje nustatyta tvarka kreiptis del teismo sprendimo išaiškinimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administraciniu bylu teisenos istatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teiseju kolegija

nutaria:

atsisakyti atnaujinti procesa pagal atsakovo Policijos departamento prie Vidaus reikalu ministerijos prašyma del proceso atnaujinimo administracineje byloje pagal pareiškejo A. V. skunda atsakovams Policijos departamentui prie Vidaus reikalu ministerijos ir Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui del isakymo panaikinimo ir kompensacijos išmokejimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr.A6 – 1794/2005).

Nutartis neskund˛iama.

Teisejai Anatolijus BaranovasBirute JanaviciuteRomanas Klišauskas