Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjos D. J. individualios įmonės atstovei D. J. ir atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovui J. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. J. individualios įmonės skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja D. J. individuali įmonė (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4) prašydama panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Skundžiamas nutarimas) dalyje dėl pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 11 ir 12 punktuose, 2 dalies 10 punkte ir pareiškėjai paskirtą 1 500 Eur baudą sumažinti.

Pareiškėja paaiškina, kad po 2015 m. gruodžio 22 d. licencijos prekiauti alkoholiniais gėrimais panaikinimo, niekas parduotuvėje alkoholiniais gėrimais neprekiavo, o jų dar buvo likę parduotuvės patalpose, dėl vadybininkų neveiklumo bei aplaidumo. Dokumentai, įrodantys, jog alkoholiniai gėrimai buvo pirkti iki licencijos panaikinimo parduotuvėje buvo, tačiau dėl D. J. nežinomų priežasčių, patikrinimo metu dirbusi pardavėja jų inspektoriams nepateikė. Po licencijos panaikinimo joks kontrolinis pirkimas nebuvo įvykdytas, pirkimo-pardavimo faktas nekonstatuotas, todėl Skundžiamas nutarimas yra neteisėtas.

Pareiškėja pripažįsta, jog padarė Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 9 punkto pažeidimą – laikė prekybos vietoje alkoholinių gėrimus, neturint licencijos prekiauti alkoholiniais gėrimais, tačiau likusioje dalyje su Skundžiamu nutarimu nesutinka ir mano, kad skirta ekonominė sankcija turėtų būti mažinama.

Pareiškėja paaiškina, kad 2016 m. sausio 14 d. parduotuvėje be teismo leidimo buvo atlikta krata, kurios metu pareigūnai šiukšlių dėžėse neva rado tuščių alkoholinių gėrimų butelių ir kamšteliu. Tuo metu parduotuvėje dirbo tik viena pardavėja, kuri buvo prastos sveikatos būklės, o pareigūnai tuo pasinaudodami bei naudodami psichologinį smurtą privertė ją pasirašyti paaiškinimą pagal tyrėjos diktatą, jo turinys pardavėjai nebuvo žinomas. Be to, pardavėja nurodė, jog po licencijos panaikinimo alkoholinių gėrimų niekada nepardavė. Šis faktas taip pat nėra užfiksuotas jokiuose vaizdo įrašuose, nėra jokių liudytojų, ar pirkusių alkoholinius gėrimus asmenų. Pažymi, jog šiukšliadėžių turinys negali būti laikomas įrodymu, kad pareiškėjos parduotuvėje buvo pardavinėjamas alkoholis, nes šiukšles išmeta ne tik parduotuvės klientai, bet ir žmonės šaltuoju metų laiku laukiantys autobuso parduotuvės patalpose. Pareiškėjos teigimu, Departamentas vertina tik pirminius įrodymus, nei pardavėja, nei parduotuvės savininkė jokioms apklausoms nebuvo iškviestos.

Pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu pažymėjo, jog nėra jokių objektyvių įrodymų, kad parduotuvėje buvo prekiaujama alkoholiu, o dėl to, kad parduotuvėje buvo laikomas alkoholis ji prisipažįsta.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 23–28).

Atsakovas paaiškina, jog 2016 m. sausio 14 d. apie 11.30 val. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus pareigūnams atlikus patikrinimą, buvo nustatyta, kad pareiškėjos prekybos vietos sandėlyje laikomi alkoholiniai gėrimai – du buteliai sidro „Green Grape taste cider“ (1 litro talpos, alk. 4,7 proc. tūrio, galioja iki 2016 m. balandžio 3 d.; šie alkoholiniai gėrimai rasti pakabinti butelių laikymo lentynoje), aštuoni buteliai alaus kokteilio „Dlight coffeine & taurine“ (0,33 litro talpos, alk. 2,9 proc. tūrio, galioja iki 2016 m. kovo 15 d.; šie alkoholiniai gėrimai rasti šalia šaldytuvo pastatytoje plastikinėje dėžėje), šešiolika butelių alaus kokteilio „Dlight juice lemon“ (0,33 litro talpos, alk. 2,9 proc. tūrio, galioja iki 2016 m. vasario 18 d.; šie alkoholiniai gėrimai rasti šalia šaldytuvo pastatytoje plastikinėje dėžėje), trys buteliai alaus kokteilio „Kalnapilis lite citrina, žalioji citrina, mėta“ (0,5 litro talpos, alk. 4 proc. tūrio, galioja iki 2015 m. lapkričio 27 d.; šie alkoholiniai gėrimai rasti šalia šaldytuvo pastatytoje plastikinėje dėžėje), vienas butelis alaus „Žiguliovskoje“ (1 litro talpos, butelis atidarytas, likę apie 0,45 litro, alk. 7,5 proc. tūrio, galioja iki 2016 m. kovo 7 d.; butelis rastas šalia šaldytuvo).

Apžiūrėjus prekybos vietos (parduotuvės) šiukšliadėžę buvo rasti alaus „Utenos“ ir sidro „Green Grape cider“ kamšteliai, tušti sidro „Green Grape cider“, alaus „Žiguliovskoje“, užpiltinės „Didikų žolelių“ (0,5 litro talpos, alk. 43 proc. tūrio) buteliai. Patikrinimo metu parduotuvėje dirbusi darbuotoja paaiškino, kad butelį užpiltinės „Didikų žolelių“ pardavė prieš dvi savaites už 6 Eur, apie licencijos, suteikiančios teisę verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais šioje prekybos vietoje galiojimo panaikinimą pareiškėja buvo informuota, tačiau prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos vietoje nenutraukė. Už parduotus alkoholinius gėrimus gauti pinigai buvo apskaitomi kasos aparato maisto prekių skyriuje.

Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjos skunde pateiktu argumentu, jog darbuotoja policijos pareigūnų buvo priversta pateikti rašytinį paaiškinimą, nebuvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nedalyvavo gynėjas ir kt. Savo nesutikimą grindžia tuo, kad policijos pareigūno, atliekančio administracinio teisės pažeidimo tyrimą, atliekami proceso veiksmai skundžiami įstatymų nustatyta tvarka, o šioje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad įvykio vietoje policijos pareigūnų atlikti procesiniai veiksmai būtų buvę apskųsti ir kompetentingų pareigūnų (organų) būtų įvertinti, kaip neteisėti. Pažymi, kad byloje esantis pardavėjos pirminis 2016 m. sausio 14 d. rašytinis paaiškinimas surašytas jos pačios ranka, yra pasirašytas, rašytinio paaiškinimo blanke yra įspėjimas apie atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187² straipsnį, po šiuo įspėjimu taip pat yra jos parašas, jame nurodytos aplinkybės sutampa su kituose bylos dokumentuose užfiksuotomis aplinkybėmis. Tuo tarpu vėlesniame (2016 m. vasario 29 d.) pardavėjos rašytiniame paaiškinime išdėstyti argumentai vertintini kritiškai, jais galimai siekiama padėti pareiškėjai išvengti atsakomybės už padarytus pažeidimus, jie iš esmės prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims. Mano, kad paskirta bauda yra tinkamai individualizuota, todėl neturėtų būti mažinama. Nutarime nurodyta, kad pareiškėja Įstatymo pažeidimų nustatymui ir tyrimui netrukdė, Departamentas tai įvertino kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į kurią atsižvelgė parinkdamas baudos dydį, kuris buvo mažesnis už sunkesniųjų pažeidimų baudos vidurkį. Tačiau buvo atsižvelgta ir į padarytų pažeidimų pobūdį: tai, kad padarytas sudėtinis Įstatymo pažeidimas, pareiškėja pakartotinai baudžiama už Įstatymo reikalavimų pažeidimus (Departamento 2015 m. spalio 1 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini)), kai toje pačioje prekybos vietoje laikė ir pardavinėjo didelį kiekį alkoholinių gėrimų, be juridinę galią turinčių įsigijimo dokumentų, už ką buvo taikyta ekonominė sankcija ir panaikintas licencijos, suteikiančios teisę verstis mažmenine prekyba šioje prekybos vietoje, galiojimas. Be to, nagrinėjamu atveju prašymo sumažinti paskirtą baudą tenkinimas neatliktų nuobaudai keliamų tikslų ir pažeistų visuomenės bei kitų ūkio subjektų interesus.

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2016 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalies dėl pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 ir 12 punktuose, 2 dalies 10 punkte panaikinimo ir paskirtos 1 500 Eur baudos sumažinimo.

Ginčo dėl to, kad pareiškėjai priklausančioje parduotuvėje buvo rasti alkoholiniai gėrimai, neturint licencijos jais prekiauti, byloje nėra, pareiškėja sutinka, jog šiuo aspektu padarė Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 9 punkto pažeidimą. Tačiau pareiškėja teigia, jog jai priklausančioje parduotuvėje alkoholiniai gėrimai po licencijos panaikinimo nebuvo parduodami, todėl šiuo aspektu bauda pareiškėjai skirta nepagrįstai. Taigi, šioje byloje teismas turi nustatyti, ar pareiškėjai priklausančioje parduotuvėje po licencijos panaikinimo buvo parduodami alkoholiniai gėrimai.

Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas draudžia Lietuvos Respublikoje parduoti alkoholio produktus neturint Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjai priklausančios parduotuvės patalpose buvo rasti alkoholiniai gėrimai, kurių rūšis sutapo su parduotuvėje esančioje šiukšliadėžėje išmestos tuščios taros, ant kurios yra uždėti kainos lipdukai (atitinka parduotuvės kainų žymėjimą), rūšimi (b. l. 70–73, 78, 84–95). Be to, po prekybos lentyna gulėjo atidarytas degtinės butelis, ant prekystalio ir stalo stovėjo vienkartinės stiklinės, iš kurių sklido alkoholio kvapas (b. l. 81). Alkoholio pardavimo faktą patvirtino parduotuvėje dirbanti pardavėja, kuri savo paaiškinime nurodė, jog po licencijos pardavimo yra pardavusi alkoholinius gėrimus, tačiau kasoje užfiksavo maisto prekių pardavimą, savininkė apie tai žinojo (b. l. 76–77). Pažymėtina, jog iš paaiškinimo turinio aiškiai matyti, kad priešingai nei teigia pareiškėja, pardavėja buvo įspėta apie atsakomybę už melagingų paaiškinimų teikimą. Pažymėtina, kad vėlesniame paaiškinime pardavėja pakeitė savo parodymus ir teigė, jog jokių alkoholinių gėrimų po licencijos panaikinimo ji nepardavė, o patikrinimo metu dėl sveikatos problemų buvo bejėgiškos būklės, kokius dokumentus pasirašė ji neatsimena, teigia, jog pareigūnai jai grasino, todėl ji pasirašė visus jai duotus dokumentus (b. l. 44–45).

Byloje pateikti nuoseklūs ir vienareikšmiški įrodymai, jog neturint licencijos prekiauti alkoholiniais gėrimais, pareiškėjos parduotuvėje jie buvo parduodami. Pardavėjos pakartotinis 2016 m. vasario 29 d. paaiškinimas šiuo atveju vertintinas kritiškai, nes jame pateikti paaiškinimai visiškai sutampa su pareiškėjos skunde teismui pateiktais paaiškinimais ir yra priešingi nei paaiškinimai pateikti pareiškėjos parduotuvės patikrinimo metu bei prieštarauja visiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Darytina išvada, jog tokiu būdu siekiama padėti pareiškėjai išvengti atsakomybės už Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto pažeidimą.

Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punktas draudžia Lietuvos Respublikoje parduoti alkoholio produktus neturint prekybos (sandėliavimo) vietoje juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų egzemplioriaus, o Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, užsienio juridinių asmenų atstovybėms Lietuvos Respublikoje laikyti, gabenti alkoholio produktus neturint prekybos (sandėliavimo) vietoje ir (ar) jų gabenimo metu juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų egzemplioriaus.

Šiuo atveju, patikrinimo metu alkoholio įsigijimo arba gabenimo dokumentai nebuvo pateikti, tačiau iš teismui pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų matyti, jog alkoholiniai gėrimai buvo pirkti iki licencijos prekiauti alkoholiniais gėrimais panaikinimo (paskutinis pirkimas atliktas 2015 m. lapkričio 25 d., sprendimas dėl licencijos panaikinimo priimtas 2015 m. gruodžio 22 d.) (b. l. 29–33, 40). Uždarosios akcinės bendrovės „Merata“ vadybininko pranešime nurodyta, jog pareiškėjai priklausančioje parduotuvėje rastus alkoholinius gėrimus jis planavo susigrąžinti 2016 m. sausio 19 d. (b. l. 47). Jokių duomenų, kad pareiškėja po licencijos prekiauti alkoholiniais gėrimais panaikinimo pirko alkoholinius gėrimus byloje nėra, todėl šiuo aspektu darytina išvada, jog pareiškėjos parduotuvėje buvę alkoholiniai gėrimai galimai buvo pirkti iki licencijos panaikinimo, tačiau, patikrinimo metu pirkimo dokumentai nebuvo pateikti, todėl vėlesnis dokumentų pateikimas neatleidžia pareiškėjos nuo atsakomybės. Pažymėtina, jog tokios praktikos laikomasi ir nuosekliai formuojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (žr., pvz., 2013 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-123/2013). Be to, remiantis LVAT praktika Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostata iš esmės yra siejama su tuo, kad atliekant patikrinimus alkoholio produktų įsigijimo dokumentai būtų pateikti tikrinimo metu ir būtų galima įsitikinti, ar yra laikomasi Įstatymo reikalavimų. Minėtomis Įstatymo nuostatomis siekiama užtikrinti, kad gaminiais būtų prekiaujama tik aiškiai apibrėžtose (licencijose nurodytose) vietose, taip pat užtikrinti, kad būtų prekiaujama tik teisėtai įsigytais gaminiais, kad patikrinimo metu būtų įmanoma įvertinti, ar įmonė prekiauja teisėtai įsigytais gaminiais. Tokiu būdu, be kita ko, yra užtikrinamas būtinumas laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (LVAT 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1445/2014).

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, darytina išvada, jog Skundžiamu nutarimu pagrįstai konstatuoti 17 straipsnio 1 dalies 11 ir 12 punktų bei 2 dalies 10 punktų pažeidimai.

Įstatymo 34 straipsnio 2 dalis nustato, jog už alkoholio produktų, neatitinkančių Lietuvos Respublikoje galiojančių saugos ar kokybės reikalavimų, gaminimą ir pardavimą, žemės ūkio kilmės etilo alkoholio importą, alkoholio produktų gaminimą, laikymą, gabenimą ir pardavimą neturint šiai veiklai atitinkamos licencijos, šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 3, 7, 10 punktuose (jeigu tai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės), šios dalies 4, 5, 6, 8, 9, 11 punktuose, 2 dalies 2, 3, 6, 8 punktuose (jeigu tai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės), šios dalies 4, 5, 7, 9 punktuose, 5–11, 13 ir 15 dalyse nustatytų reikalavimų nesilaikymą, taip pat už savivaldybių tarybų nustatytų prekybos alkoholiniais gėrimais švenčių ir masinių renginių dienomis ribojimų ar draudimų pažeidimą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje baudžiami nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų iki keturiolikos tūkstančių keturių šimtų aštuoniasdešimt vieno euro bauda. O Įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktuose, 2 dalies 1, 10 ir 11 punktuose, 18 straipsnio 1, 3 dalyse, 4 dalies 1, 2 punktuose, 9 dalyje ir 22 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje baudžiami nuo vieno šimto keturiasdešimt keturių eurų iki penkių šimtų septyniasdešimt devynių eurų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo penkių šimtų septyniasdešimt devynių eurų iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų bauda. LVAT yra išaiškinęs (žr., pvz., 2009 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-572/2009), kad realiai apčiuopiamos baudos paskirtis yra ne tik nubausti teisės pažeidėją, bet visų pirma vykdyti prevenciją: teisės subjektas, pažeidęs sąlygas, su kuriomis yra siejamas alkoholio pardavimas, yra baudžiamas, idant daugiau nedarytų žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms; baudžiamas už tai, jog pažeidė esmines ir jam, be abejo, žinomas bei suprantamas dalyvavimo atitinkamoje rinkoje sąlygas – nesilaikė imperatyviųjų teisės reikalavimų. Paskyrus baudą, turinčią tikrai juntamas finansines pasekmes konkrečiam subjektui, atsakingam už atitinkamų taisyklių pažeidimą, kiti tos pačios rinkos dalyviai yra įspėjami, kad už identiškų taisyklių nepaisymą gali būti nubausti ne mažesne (o galbūt ir didesne) bauda. Kitaip tariant, skiriamos baudos dydis turi būti susijęs su visų nurodytų tikslų siekimu. Be to, nustatant baudos dydį, turi būti atsižvelgiama ir į Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tikslą – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui. Priešingas aiškinimas ne tik nebūtų suderinamas su ekonominių sankcijų, skiriamų už Įstatyme įtvirtintų draudimų pažeidimą, prigimtimi, bet ir pažeistų teisingumo ir protingumo principus.

Šiuo atveju pareiškėjai yra skirta 1 500 Eur bauda. Atsakovas, nustatydamas baudos dydį kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę įvertino tai, jog pareiškėja netrukdė tyrimui ir pažeidimų nustatymui, tačiau šiuo atveju egzistuoja ir atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y. padarytas sudėtinis Įstatymo pažeidimas, o be to, pareiškėja yra pakartotinai baudžiama už Įstatymo pažeidimus. Atsižvelgus į tai, jog teisme jokios kitos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nėra nustatytos, sutinka su atsakovu, jog už sudėtinį pažeidimą paskirta bauda yra proporcinga padaryto pažeidimo sudėtingumui ir pavojingumui, bei daro išvada, kad Skundžiamu nutarimu pareiškėjai skirta pagrįsta ir proporcinga bauda, todėl tenkinti pareiškėjos skundą ir ją sumažinti nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo, pareiškėjos skundas yra atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjos D. J. individualios įmonės skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.