Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovei A. B. dėl įsiskolinimo už komunalines paslaugas priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovė prašė ieškinį tenkinti, jame nurodytais pagrindais. Papildomai parodė, kad nuo 2002 metų gruodžio mėn. iki 2012 metų balandžio mėnesio atsakovei priklausančioje buto dalyje gyveno atsakovės sūnus, o ieškovės buvęs vyras J. B.. Ji sakiusi atsakovei apie dujinės viryklės, šarvuotų durų ir virtuvės lango pakeitimą, atsakovė sakė, kad kai turės pinigų, tai atiduos už šių daiktų pakeitimą. Tokie pokalbiai su atsakove vyko 2005 – 2006 metų vasarą ir rudenį, dalyvaujant ieškovės kaimynei bei ieškovei dukrai. Raštu iš atsakovės atlyginti dalį piniginių lėšų ieškovė nesikreipė. Dujinę viryklę reikėjo keisti, nes sena buvo nesaugi, duris reikėjo keisti, nes durys buvo sulaužytos, jas sugadino atsakovės sūnus, jis daužydavo duris. Virtuvėje langą reikėjo pakeisti, nes langas buvo medinis, rėmai išpuvę, pro langą eidavo šaltis. Kai gyveno bute atsakovės sūnus, tai jis naudojosi ir dujine virykle, vandeniu, elektra, valgyti sau darydavo, arbatą virdavo. Atsakovės sūnus jokių mokesčių už komunalines paslaugas nemokėjo. Todėl atsakovė kaip buto savininkė turi atlyginti ieškovei ½ dalį ieškovės patirtų nuostolių

Liudytoja V. M. parodė, kad yra ieškovės kaimynė, taip pat pažįsta atsakovę, kuri yra ieškovės buvusio vyro J. B. motina. Ieškovė su buvusiu vyru išsituokė gal prieš 10 metų. Po jų santuokos nutraukimo ieškovės bute gyveno jos buvęs vyras. Atsakovė yra buto vieno kambario savininkė, ji tik atvažiuodavo į butą, butą atsirakindavo savo raktu. Ji pamena, kad atsakovė prie jos sakydavo ieškovei, kad kai turės pinigų, tai prisidės prie durų ir lango keitimo. Tie pokalbiai apie durų ir langų keitimą buvo gal trys – keturi metai atgal. Duris buvo sulaužęs ieškovės buvęs vyras, o atsakovės sūnus. Ji girdėjusi, kaip pastarasis sakydavo, kad už nieką nemokės, nes ne jis buto savininkas. Ji nežino ar atsakovė mokėdavo buto komunalinius mokesčius.

Liudytoja I. S. parodė, kad ieškovė yra jos mama, o atsakovė – yra močiutė. Mama gyvena bute, (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., ji yra buto dalies savininkė, o kitos buto dalies savininkė yra atsakovė. Visus buto komunalinius mokesčius, t.y. už elektrą, dujas, vandenį moka mama, o močiutė moka už jos dalies šildymą ir šiukšles. Močiutė pastoviai bute negyveno, o tik atvažiuodavo, ten gyveno atsakovės sūnus. Buto įėjimo durys buvo pakeistos, nes vos laikėsi, buvo senos. Taip pat mama pirko ir mokėjo už virtuvės langą, kurį reikėjo keisti. Ji – liudytoja, savo vardu pirko langą lizingo būdu, nes mamai nedavė lizingo, bet už mamos pinigus. Dujinė viryklė buvo pakeista, nes buvo jau sena. Ji girdėjusi, kad močiutė visada sakydavo, kad darykit, ką reikia, o kai ji turės pinigų, tai padės. Močiutė vieną ar du kartus buvo davusi jai, kad ji perduotų ieškovei, 50 Lt už komunalinius mokesčius.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad ieškovei R. B. priklauso 754/1000 dalys, o atsakovei A. B. priklauso 246/1000 dalys buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., (b.l. 12). Šiuo adresu yra deklaruota ieškovės ir jos buvusio sutuoktinio J. B. gyvenamoji vieta (b.l. 9), 2002-03-25 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu civ. byloje Nr. 2-670-06/02 ieškovės R. B. ir J. B. santuoka nutraukta bendru sutikimu bei šiuo teismo sprendimu tarp šalių padalintas aukščiau nurodytas butas: ieškovei – 75.4/100 dalys buto, J. B. – 24,6/100 dalys buto ir nustatyta naudojimosi buto patalpomis tvarka (b.l. 10-11, 145). Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo J. B. 2002-12-02 dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) jam priklausiusią buto dalį padovanojo savo motinai (atsakovei) A. B.. (b.l. 12). Atsakovės A. B. deklaruota gyvenamoji vieta – Darbininkų 10-2, Naujininkų sen., Vilniuje (b.l.116).

Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 str. 1d.).

CK 4.73 str. nustato, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys, o bendroji jungtinė nuosavybės teisė – kai nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos; bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita; jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios.

Pagal CK 4.75 str. 1 d., bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgiant į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.81 str. 1 d.).

Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms: jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą (CK 4.76 str.). Taigi, CK 4.76 str. nuostatos reglamentuoja bendraturčių teises ir pareigas naudojantis ir išlaikant bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą, tai yra daiktinės teisės norma, reglamentuojanti santykius, susijusius su nuosavybės teisės į daiktą įgyvendinimu. Minėtoje normoje nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai privalo apmokėti išlaidas turtui išlaikyti ir išsaugoti, o jeigu vienas iš jų nevykdo savo pareigos, tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Akivaizdu, jog ieškovė ir atsakovė yra buto, esančio (duomenys neskelbtini),Vilniaus r. sav., bendrasavininkės, dėl to ginčo byloje nėra.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, jog CK 4.76 straipsnio nuostatos reglamentuoja bendraturčių teises ir pareigas naudojantis ir išlaikant bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Tai yra daiktinės teisės norma, reglamentuojanti santykius, susijusius su nuosavybės teisės į daiktą įgyvendinimu. Šioje normoje nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai privalo apmokėti išlaidas turtui išlaikyti ir išsaugoti, o jeigu vienas iš jų nevykdo savo pareigos, tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Atsižvelgiant įnurodytas nuostatas, šioje civilinėje byloje svarbu nustatyti, kurios ieškinyje nurodytos išlaidos buvo skirtos turtui išlaikyti ir išsaugoti. Akivaizdu, kad tai yra išlaidos namo šildymui (už gamtines dujas), tačiau prie šių išlaidų negalima priskirti įmokų už sunaudotą vandenį, elektrą, taip pat telekomunikacijų paslaugas. Pastarosios įmokos yra susijusios ne su gyvenamojo namo išlaikymu ir išsaugojimu, o su asmenų, gyvenančių tame name, poreikių tenkinimu. Tai yra paslaugų vartojimo santykiai, kuriuos reglamentuoja ne daiktinės (CK ketvirtoji knyga), o prievolių teisės normos. Dėl to teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimų dėl išlaidų už vandenį, elektrą ir telekomunikacijų paslaugas pagrįstumo klausimą, turi vadovautis ne CK 4.76 straipsniu, o 6.111 ir 6.114 straipsniais, kuriuose nustatytos reikalavimo perėjimo regreso tvarka sąlygos. Šiomis nuostatomis rėmėsi ieškovė, nurodydama, kad ji įvykdė atsakovo prievoles kreditoriams, todėl jai regreso tvarka turėjo pereiti kreditoriniai reikalavimai. Sprendžiant šių išlaidų atlyginimo klausimą, reikšminga aplinkybė yra ne nuosavybės teisė, o konkretaus asmens (atsakovo) naudojimasis suteiktomis paslaugomis Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2006 ir kt.).

Kaip nurodė atsakovė, ji bute negyveno ir negyvena, bute ieškovės nurodytu laikotarpiu gyveno atsakovės sūnus, kuris naudojosi komunalinėmis paslaugomis, todėl atsakovė neturi atlyginti ieškovei prašomos priteisti skolos už komunalinius mokesčius, juos atlyginti turi atsakovės sūnus. Tokie atsakovės argumentai nėra pagrįsti, todėl yra atmestini, kadangi šios aplinkybės nesudaro pagrindo nemokėti mokesčių, susijusių su bendro daikto išlaikymu.

Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė neginčijo ieškovės nurodytos skolos už komunalinius mokesčius paskaičiavimo. Kaip matyti iš ieškovės pateiktų paskaičiavimų bei mokesčių knygelės išrašų, ieškovė 2005 m. sausio mėnesio - 2005 m. gegužės mėnesio laikotarpyje už šildymą dujomis sumokėjo 187,71 Lt, laikotarpyje nuo 2002 metų gruodžio mėn. iki 2012 m. balandžio mėn. už elektrą, šaltą vandenį ir dujas viso 11947,24 Lt (b.l. 13-88).

CK 6.50 str. 1 d. leidžia prievolę visiškai ar iš dalies įvykdyti trečiajam asmeniui, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Kaip jau paminėta, pagal CK 4.76 str. kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu). Kadangi butas yra bendras, ieškovės su atsakovo prievolė tretiesiems asmenims mokėti mokesčius už buto šildymą ir teikiamas komunalines paslaugas taip pat yra bendra, o ne asmeninė. CK 6.114 str. 3 p. numato, kad reikalavimo teisė pereina trečiajam asmeniui, kai jis įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais arba kurią įvykdyti buvo pagrįstai suinteresuotas. Atsakovei nevykdant bendros pareigos mokėti mokesčius už buto šildymą ir komunalines paslaugas, ieškovė turėjo teisę apmokėti dalį atsakovei tenkančių mokesčių, o juos sumokėjusi pagal CK 6.114 str. 3 p. įgijo teisę reikalauti minėtos dalies iš atsakovės. Tačiau, iš atsakovės ieškovei priteistina ne ½ dalis ieškovės sumokėtų mokesčių už buto šildymą ir kitas komunalines paslaugas, kas sudaro 187,71 Lt ir 11947,24 Lt, viso 12134,95 Lt, o nuo atsakovei nuosavybės teise priklausančios buto dalies, t.y. 246/1000, kas atitinkamai sudaro 46,18 Lt (187,71 Ltx246:1000), bei 2939,02 Lt (11947,24 Ltx246:1000), viso 2985,20 Lt, t.y. 864,57 Eur (2985,20 Lt:3,45280 Eur).

Pagal CK 4.83 str. 3 d., butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoto, o CK 4.83 str. 4 d. nustato, jog buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo šio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka.

Lietuvos A. T., formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001 ir kt.).

Ieškovės ieškinys dalyje dėl priteisimo iš atsakovės 869 Lt už dujinę viryklę Beko CG 51010 GS, 61,29 Lt už dujinės viryklės atjungimą ir prijungimą, 1030 Lt už šarvuotas duris, 1227,38 Lt už plastikinį (virtuvės) langą (b.l.89-92, 146-149), yra atmestinas kaip neįrodytas (CPK 178, 185 str. str.). Ieškovė nepateikė jokių oficialių įrodymų (patikrinimo aktai, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai, foto nuotraukos ir pan.), pagrindžiančių ieškovės nurodytas aplinkybes, kad dujinę viryklę reikėjo būtinai pakeisti, nes ji buvusi sena ir ja naudotis buvo nesaugu, jog įėjimo į butą durys buvo sulaužytos ir buvo netinkamos naudoti, o virtuvėje esantis langas praleido šaltį, jo mediniai rėmai buvo išpuvę ir, kad atsakovė sutiko, kad šie daiktai būtų pakeisti, todėl vadovautis tik iešovės ir liudytojų: ieškovės dukters bei ieškovės kaimynės parodymais, nėra pagrindo. Į bylą nėra pateikta duomenų, kad ieškovė būtų pasikreipusi raštu į atsakovę dėl šių daiktų pakeitimo, o atsakovė kategoriškai neigė, kad jokio sutikimo atsakovė ieškovei nedavė. Taip pat atsakovė nurodė, kad apsilankymų bute metu matė, kad yra pakeistos durys, langas ir dujinė viryklė, kuriuos ieškovė, turėdama pinigų pasikeitė. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė pastoviai bute negyveno (tai posėdžio metu patvirtino pati ieškovė), ieškovės nurodyti teiginiai, kad aukščiau nurodytus daiktus ieškovė pirko bendram ieškovės ir atsakovės naudojimui, vertintinos kritiškai.

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 str. 1d.). Palūkanų paskirtis dvejopa, pirma, tai atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, antra, jos kompensuoja kreditoriaus praradimus. Įstatymo leidėjas įtvirtina nenuginčijamą prezumpciją, kad praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius visada patiria nuostolių negautų pajamų pavidalu. Todėl CK 6.210 str. 1 d. pagrindu iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (nuo 864,57 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (nuo 2013-08-20) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, o ne 6 procentų, kaip nurodyta ieškinyje, nes ieškovė atsakovė yra fiziniai, o ne juridiniai asmenys ar verslininkai (CK 6.210 str. 2 d.).

Kadangi ieškinys tenkintinas iš dalies, atitinkamai iš atsakovės ieškovei proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (patenkinta 38,96 procentai reikalavimo), priteistinos bylinėjimosi išlaidos: 6,48 Eur (22,40 Lt:3,45280 Eur) žyminio mokesčio (CPK 79, 88, 93, str. str.). Kadangi pašto išlaidų suma – 3,32 Eur (11,49 Lt:3,45280 Eur), nežymiai viršija į valstybės biudžetą išieškotiną minimalią sumą, todėl iš atsakovės valstybei nurodytos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės A. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei R. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) 864,57 Eur (aštuonis šimtus šešiasdešimt keturis eurus 57 eurocentus) nuostolių, 5 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos (864,57 Eur) nuo 2013-08-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 6,48 Eur (šešis eurus 48 eurocentus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.