Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo bankrutavusio atsakovo G. M. įmonės „Saulėtekis“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Tytus“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo bankrutavusios G. M. įmonės „Saulėtekis“ bankroto administratoriaus skundas dėl nurodyto atsakovo kreditorių susirinkimo nutarimų Nr. 5 ir Nr. 6 panaikinimo, priimtos nurodyto atsakovo bankroto byloje Nr. B2-834-368/2011,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pirmasis bankrutuojančios G. M. įmonės „Saulėtekis“ įmonės kreditorių susirinkimas įvyko 2011 m. rugpjūčio 5 d., o 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi atsakovo įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduotina.

Suinteresuotas trečiasis asmuo atsakovo kreditorius AB DnB NORD bankas prašė atmesti administratoriaus skundą. Nurodė, kad pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1, 3, 5 dalis, akivaizdu, jog įstatyme įtvirtinta taisyklė, kad administravimo išlaidos turi būti mokamos iš bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, ir nenumatyta draudimo kreditorių susirinkimui nutarti, iš kokių lėšų pirmiausia bus dengiamos administravimo išlaidos. Teigė, kad skiriant išlaidas administruoti, turi būti atsižvelgiama į faktiškai reikalingų ir patirtų išlaidų dydį, o teismo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata yra preliminaraus pobūdžio, nes tik kreditorių susirinkimui įstatymas suteikia teisę patvirtinti galutinę administravimo išlaidų sąmatą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Įstatymas nenustato, jog administravimo išlaidos gali ar turi būti mokamos pirmoje eilėje iš lėšų, gautų pardavus neįkeistą turtą, išieškotų debitorinių skolų, bei iš patalpų nuomos gautų pajamų. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą, vienareikšmiškai patvirtinama įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus prievolė dalyvauti atlyginant administravimo išlaidas. Toks aiškinimas atitinka ir teismų praktiką, kad hipotekos kreditoriaus pareiga visais atvejais - ir kai įkeistas turtas parduodamas, ir kai tas turtas neparduotas bei perduodamas įkaito turėtojui – dalyvauti, atlyginant bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 14 d. nutartis AB civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2003). ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkte nustatyta, kad teismas, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, privalo pagal administratoriaus pateiktą sąmatą patvirtinti sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, kol kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą. Šiuo atveju buvo nustatyta kasmėnesinė 14 720 Lt suma, be administratoriaus atlyginimo, administravimo suma sudaro 11 090 Lt per mėnesį. Todėl pareiškėjas turėjo teisinį pagrindą ĮBĮ nustatyta tvarka naudoti šias lėšas nustatytos sąmatos ribose. Nei bankrutuojančios įmonės kreditoriai, nei pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog iki kreditorių susirinkimo, kurio 6 darbotvarkės klausimu buvo nutarta patvirtinti 10 000 Lt administravimo išlaidų apmokėjimui, bankroto administratorius, vadovaudamasis 2011 m. gegužės 26 d. nutartimi, ĮBĮ nustatytų pareigų vykdymui buvo iš esmės išleidęs sumą, patvirtintą minėta teismo nutartimi. Teismų praktikoje pripažįstama, jog pirmasis kreditorių susirinkimas neturi teisės netvirtinti patirtų išlaidų, neviršijančių teismo nustatytų maksimalių dydžių, jei šios išlaidos yra pagrįstos buhalterinės apskaitos dokumentais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 2-2045/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio mėn. 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010 nurodyta, kad kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimo administratoriui dydis turėtų atitikti protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 str. 1 d.) ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą. Teismas neįvertino, kad ĮBĮ 36 straipsnyje nustatyta, jog administratoriaus atlyginimo suma nustatoma, atsižvelgiant į tai, ar bankrutuojanti įmonė tęsia (vykdo) veiklą, į parduodamo įmonės turto rūšį bei jo kiekį, taip pat į įmonei iškeltų bylų bei pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą ir kiekį, todėl nukrypo nuo ĮBĮ reikalavimų bei teismų praktikos. Teismas taip pat neįvertino aplinkybės, jog konkrečiu atveju bankrutuojanti įmonė yra individuali įmonė, todėl, remiantis CK 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatomis, prievolėms įvykdyti neužtekus įmonės turto, už jos prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, dėl ko bankroto procedūra tampa ženkliai sudėtingesnė, kadangi sprendžiamas ne tik įmonės, bet ir jos dalyvių atsakomybės klausimas, įmonės bei jos dalyvių turto realizavimo klausimai. Pirmosios instancijos teismas nevertino pateiktų įrodymų, kurie patvirtina, jog didelė dalis nekilnojamojo turto yra perleista, todėl bus būtina patikrinti sandorius ir inicijuoti galimus teismo procesus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Įstatymas kreditorių susirinkimui paveda spręsti tiek administravimo išlaidų sąmatos dydžio, tiek ir sąmatos apmokėjimo tvarkos bei eiliškumo klausimus. Tai, kad bankrutuojančio atsakovo kreditorių susirinkimas nutarė administravimo išlaidas pirmąja eile dengti iš lėšų, gautų pardavus neįkeistą turtą, išieškotų debitorinių skolų bei iš patalpų nuomos gautų pajamų, nereiškia, kad iš kitų gautų lėšų administravimo išlaidos iš viso nebus apmokamos, juolab, nereiškia, kad hipotekos kreditorius yra atleidžiamas nuo pareigos atlyginti administravimo išlaidas. Įstatymuose nėra numatyta, kad pirmajame kreditorių susirinkime tvirtinama administravimo išlaidų sąmata privalo susidėti iš išlaidų - iki pirmojo kreditorių susirinkimo, ir išlaidų - po pirmojo kreditorių susirinkimo. Administratorius turi teisę panaudoti teismo patvirtintą lėšų sumą būtiniems administravimo darbams atlikti, tačiau įstatymas nenumato imperatyvo bankroto administratoriui privalomai reikalauti šios sumos, neatsižvelgiant, ar faktiškai tokios išlaidos buvo patirtos, t. y. sąmata iki pirmojo kreditorių susirinkimo yra preliminaraus pobūdžio, o galutinę patvirtina kreditorių susirinkimas. Tokią poziciją visiškai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010. Atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad administratorius jau iki pirmojo kreditorių susirinkimo buvo išleidęs teismo patvirtintą sumą, nes tokie teiginiai yra neįrodyti. Vadovaujantis bankroto administratoriaus ataskaita, administratoriaus atlikti veiksmai, administruojant įmonę, yra minimalūs. Nutarimai dėl administratoriaus atlyginimo ir administravimo sąmatos dydžio buvo priimti, atsižvelgiant į administratoriaus atlikto darbo apimtis, faktiškai patirtas išlaidas, aplinkybes, kad bankrutuojanti įmonė nevykdo veiklos, neturi samdomų darbuotojų, įmonės turtas faktiškai neperimtas. Atlyginimas administratoriui buvo patvirtintas atsižvelgiant į tai, kad administratorius per 3 mėnesių laikotarpį iki pirmojo kreditorių susirinkimo neatliko reikšmingų darbų, neužtikrino, kad būtų perimtas bankrutuojančios įmonės turtas bei dokumentai, nevyksta teismo procesų, kuriuose dalyvautų bankrutuojanti įmonė. Kaip matyti iš Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutarties, administratoriui nepateikus teismui duomenų apie įmonės valdymo organų siekį išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, buvo atmestas jo prašymas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Byloje sprendžiama, ar teismas pagrįstai netenkino atsakovo bankroto administratoriaus skundo dėl bankrutuojančio atsakovo kreditorių susirinkimo ginčo nutarimų dėl bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų sąmatos (tarp jos ir administratoriaus atlyginimo bei administravimo išlaidų apmokėjimo tvarkos) patvirtinimo.

Dėl administravimo išlaidų apmokėjimo tvarkos

ĮBĮ 23 straipsnyje nustatytos bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo teisės, tarp jų teisė tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, ją pakeisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką (ĮBĮ 23 str. 5 p.); nustatyti bankroto administratoriui atlyginimą (ĮBĮ 23 str. 9 p.). ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimas tvirtina, keičia ir nustato disponavimo administravimo išlaidomis tvarką, o 4 dalyje nurodyta pareiga pirmajam kreditorių susirinkimui nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą bankroto proceso metu, įskaitant laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pavedimo sutarties su juo sudarymo dienos arba iki pirmojo kreditorių susirinkimo.

Teismas turėjo pagrindo pripažinti pagrįstais atsakovo minėto kreditorių susirinkimo ginčo nutarimus Nr. 5 ir Nr. 6, kuriais, be kita ko, bankrutuojančios įmonės kreditoriai nutarė, jog administravimo išlaidos pirmoje eilėje turi būti mokamos iš lėšų, gautų pardavus neįkeistą turtą, išieškotų debitorinių skolų, bei iš patalpų nuomos gautų pajamų.

Apeliantas teisingai nurodo, jog bankroto administravimo išlaidos mokamos iš bankrutuojančios įmonės visų rūšių lėšų, tačiau neturi pagrindo apelianto argumentai, jog kreditorių susirinkimas negali nustatyti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų apmokėjimo tvarkos.

Įmonių bankroto įstatymas nereglamentuoja bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų apmokėjimo eiliškumo, bet numato, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 36 str. 2 d.).

ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis numato, kad bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidos yra mokamos iš visų rūšių gautų lėšų, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, įstatymas nenumato draudimo nustatyti administravimo lėšų apmokėjimo tvarkos, t. y. nenumato draudimo kreditorių susirinkimui nutarti, iš kokių lėšų pirmiausia bus dengiamos administravimo išlaidos. Minėta, jog pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, taip pat ją pakeisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką, nustatyti administratoriui atlyginimą yra priskirta kreditorių susirinkimo kompetencijai (ĮBĮ 23 str. 5, 9 p., 36 str.). Taigi ginčo nutarimai nereiškia, jog atsakovo administravimo išlaidos nebus mokamos iš lėšų, gautų, pardavus įkeistą turtą, o skundžiamais kreditorių susirinkimo nutarimais nustatyta administravimo išlaidų apmokėjimo tvarka neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Apelianto nurodyta teismų praktika nėra aktuali nagrinėjamu atveju, nes, kaip minėta, kreditorių susirinkimas nenustatė, jog iš lėšų, gautų kitais pagrindais, nei numatyta nutarime, negali būti apmokamos administravimo išlaidos. Juolab kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje konstatuota hipotekos kreditoriaus pareiga dalyvauti atlyginant bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo mėn. 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2009, 2005 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2005, 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2003).

Dėl administravimo išlaidų dydžio

Bankrutuojančios įmonės Kreditorių susirinkimo nutarimo pagrindu sudaroma pavedimo sutartis su bankroto administratoriumi, kurioje nustatomas bankroto administratoriaus atlyginimas ir jo mokėjimo tvarka (ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalis). Kaip minėta, ĮBĮ 23 ir 36 straipsniuose reglamentuota kreditorių susirinkimo teisė nustatyti atlyginimą administratoriui ir patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą. Tokius kreditorių susirinkimo įgaliojimus lemia bankroto instituto paskirtis – apsaugoti nemokaus skolininko kreditorių teises ir interesus bei užtikrinti nemokaus skolininko interesus. Pagal įstatymą, administravimo išlaidos apmokamos iš tų pačių bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės lėšų, iš kurių tenkinami ir kreditorių reikalavimai (ĮBĮ 36 str. 1 d.), todėl pinigų sumos, skiriamos bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms padengti, yra tiesiogiai susijusios su kreditorių teisėmis ir jų reikalavimo patenkinimo galimybėmis - kuo daugiau lėšų bus skirta įmonės administravimui, tuo mažiau jų liks kreditorių reikalavimams tenkinti.

Pagal ĮBĮ 22 straipsnio 1 dalį pirmasis bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas turi įvykti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos. Tuo tarpu administravimo išlaidos atsiranda nuo bankroto bylos iškėlimo; jei nebūtų aišku, kokias lėšas administratorius gali naudoti administravimo veiksmams atlikti, kiltų esminių kliūčių vykdyti bankroto procedūroms. ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkte nustatyta, kad teismas, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, privalo pagal administratoriaus pateiktą sąmatą patvirtinti sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, kol kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą; administratorius šią sąmatą turi pateikti ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos; taigi pirminiame bankroto bylos nagrinėjimo etape, kol nėra galimybės sušaukti kreditorių susirinkimo, laikinąją administravimo išlaidų sąmatą tvirtina teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-2045/2011). Pagal įstatymą (ĮBĮ 10 str. 4 d. 7 p.) ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-486/2010), įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas tvirtina pagal bankroto administratoriaus pateiktą sąmatą lėšų sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti. Tačiau įstatyme nenustatyta, kokios išlaidos turėtų sudaryti laikinąją įmonės administravimo išlaidų sąmatą. Aiškinant ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto nuostatą, atsižvelgtina į tai, kad pagal ĮBĮ 36 straipsnio 4 dalį pirmajam bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimui numatyta pareiga nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą bankroto proceso metu, įskaitant laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pavedimo sutarties su juo sudarymo dienos arba iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos. Kadangi bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas, keitimas ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarkos nustatymas priklauso bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai (ĮBĮ 36 str. 2 d.), įstatyme nustatyta teismo kompetencija tvirtinti laikiną bankroto administravimo išlaidų sąmatą yra grindžiama būtinybe užtikrinti bankroto proceso eigą tol, kol susirinks kreditorių susirinkimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, tvirtindamas sumą, reikalingą apmokėti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms, nenustato atlyginimo administratoriui; atlyginimą bankroto administratoriui už minėtą laikotarpį nustato pirmasis kreditorių susirinkimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-486/2010).

Pirmasis bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas gali teisingai nustatyti administravimo išlaidų sąmatą, tik įvertinęs konkrečius duomenis apie tokių išlaidų poreikį ir galimus dydžius, o įrodinėjimo našta visais su bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui, teikiančiam tokių išlaidų poreikį kreditorių susirinkimui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-234/2011). Bankrutuojančios įmonės administratorius būtinas įmonės administravimo išlaidas turi pagrįsti bankrutuojančios įmonės būklės bei veiklos dokumentais (su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, išlaidomis įmonės auditui, turto įvertinimui, nuomai, apsaugai, pardavimui, atliekų sutvarkymui, teisinėms paslaugoms, ryšio paslaugoms, komunaliniams mokesčiams ir kt.), tačiau nagrinėjamu atveju tokių įrodymų į bylą nepateikta (CPK 178 str.). Tokių dokumentų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 314, 338 str.)

Be to, kreditorių susirinkimo nutarimu gali būti patvirtintos tiek atskiros išlaidos tvirta suma visam įmonės bankroto procesui į ateitį, tiek ir periodinės sumos (mėnesiui). Kreditorių pasirinkimui dėl išlaidų rūšių būdo gali būti reikšmingi ne tik šių išlaidų rūšių ypatumai, bet ir duomenys apie galimų ginčų tarp kreditorių, skolininkų ir bankrutuojančios įmonės kiekį bei sudėtingumą, bankroto proceso trukmę, turimo turto sudėtį, likvidumą, jo išlaikymo kaštus, darbuotojų poreikį bei kiti. Kreditoriai administravimo išlaidų sąmatą turėtų tvirtinti pagal bankroto administratoriaus pateiktus administravimo išlaidų atskirų rūšių dydžius pagrindžiančius dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-486/2010).

Nepagrįsti apelianto argumentai, jog pirmasis bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas negali pakeisti administravimo išlaidų dydžio (jas sumažindamas), iki pirmojo kreditorių susirinkimo patvirtintų apygardos teismo nutartimi, kuria nagrinėjamu atveju buvo nustatyta mėnesinė 14 720 Lt suma iki kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą, jog ginčo nutarimu Nr. 6 nepagrįstai patvirtinta sumažinta - 10 000 Lt (įskaitant mokesčius) suma kitų administravimo išlaidų apmokėjimui, už laikotarpį nuo įmonės bankroto bylos iškėlimo iki įmonės pabaigos. Teisėjų kolegijos nuomone, bankroto administratoriui nepateikus konkrečių pagrįstų duomenų atsakovo kreditorių susirinkimui apie administravimo išlaidų poreikį ir byloje nesant išlaidų rūšių ir dydžio prognozę patvirtinančių dokumentų, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti neteisėtu šį ginčo nutarimą (CPK 185 str.). Tiek turėtas, tiek būsimas išlaidas pagrindžiančių įrodymų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 314, 338 str.).

Atkreiptinas dėmesys, kad bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas, turėdamas įgaliojimus nustatyti įmonės administravimo išlaidų dydžius, gali reikalauti, jog bankroto administratorius atsiskaitytų kreditorių susirinkime ar kreditorių komitete dėl visų patirtų išlaidų, t. y. kreditorių susirinkimas gali netvirtinti jau patirtų išlaidų ataskaitos, jei nutaria, kad jos nepagrįstos tinkamai įformintais dokumentais ar viršija kreditorių susirinkimo sąmatoje patvirtintus dydžius. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką administravimo išlaidų sąmata reiškia išlaidų ribas, kurios turės būti apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės (parduoto arba perduoto kreditoriams); administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi, nei kreditorių patvirtinta sąmata, be to, administratorius, veikdamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesais, turi efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo mėn. 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2009).

Taigi nėra pagrindo pripažinti neteisėta minėtą skundžiamos teismo nutarties išvadą ar nurodyto kreditorių susirinkimo ginčo nutarimą Nr. 6 (CPK 185 str., 302 str., 329 str., 338 str.).

Dėl administratoriaus atlyginimo nustatymo

Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 4 dalį kreditorių susirinkimas nustato administratoriui atlyginimą nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pavedimo sutarties su administratoriumi sudarymo dienos arba iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos. Minėta, kad Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad administratoriaus atlyginimo suma nustatoma, atsižvelgiant į tai, ar bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė tęsia (vykdo) veiklą, į parduodamo įmonės turto rūšį ir jo kiekį, taip pat į įmonei iškeltų bylų ir pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą bei jų kiekį.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, tvirtindamas bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų laikiną sąmatą, neturi nustatyti atlyginimo bankroto administratoriui. Tačiau apygardos teismui, tvirtinant laikiną bankroto administravimo išlaidų sąmatą, nustačius ir atlyginimo bankroto administratoriui dydį iki pirmojo bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo, kreditoriai pirmajame susirinkime, įvertinę visus administratoriaus pateiktus duomenis dėl administratoriaus darbo įmonės bankroto byloje masto, patvirtindami bendrą administratoriaus atlyginimui skirtiną sumą, gali į ją įskaityti ir teismo nustatytą bankroto administratoriui preliminarų atlyginimo dydį, bei nustatyti galutinį atlyginimo dydį, tiek jį padidindami, tiek sumažindami.

Be to, minėta, jog apygardos teismas 2011 m. gegužės 26 d. nutartimi buvo nutaręs patvirtinti atsakovo bankroto administratoriaus mėnesinį atlyginimą (3 630 Lt), o atsakovo įmonės kreditorių susirinkimas, nepritardamas administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimui, ginčo nutarimu Nr. 5 nutarė nustatyti bankroto administratoriui 6 000 Lt (įskaitant mokesčius) atlyginimą iki įmonės išregistravimo.

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas neturėjo pagrindo pripažinti neteisėtu atsakovo kreditorių susirinkimo ginčo nutarimą Nr. 5 dėl bankroto administratoriaus atlyginimo nustatymo, kadangi, minėta, kreditoriai pagal įstatymą turi teisę nustatyti bankroto administratoriui atlyginimą už visą jo darbo laikotarpį, atitinkantį jo vykdomų funkcijų pobūdį, mastą ir bylos sudėtingumą; be to, sutarus dėl atlyginimo dydžio, tarp administratoriaus ir įmonės susiklosto pavedimo teisiniai santykiai, kurie įforminami pavedimo sutartimi, kurios sudėtine dalimi yra atlyginimo bei jo mokėjimo būdo nurodymas (ĮBĮ 11 str. 5 d., 36 str. 5 d. CK 6.756 str.).

Bylos medžiaga, tarp jos – atsakovo bankroto administratoriaus ataskaita, patvirtina, kad įmonė nevykdo veiklos, nėra teisme iškeltų bylų, nenurodyta, kokių sandorių teisinė analizė atliktina, bankrutuojanti įmonė turi 8 kreditorius, kurių bendra pareikštų reikalavimų suma sudaro apie 147 000 litų, o iš byloje nėra išsamių duomenų, kokius bankrutuojančios įmonės administravimo darbus atliko administratorius, kokius darbus dar reikia atlikti. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įmonės turtinę padėtį, pareikštų kreditinių reikalavimų sumą, kitas paminėtas aplinkybes, turėjo pagrindą padaryti išvadą, jog kreditorių susirinkimas nustatė protingą atlygį bankroto administratoriui, ir nėra pagrindo teigti, kad atsakovo kreditorių susirinkime patvirtintas administratoriaus atlyginimo dydis neatitinka teisingumo, protingumo reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimo dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo priėmimo klausimus ir dėl to pagrįstai netenkino atsakovo bankroto administratoriaus skundo dėl ginčo nutarimų. Atkreiptinas dėmesys, kad bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas, patvirtinęs bankroto administravimo išlaidas, gali jas pakeisti ar nustatyti kitokią disponavimo tomis išlaidomis tvarką (ĮBĮ 36 str. 2 d.), todėl esant objektyvioms priežastims, administravimo išlaidos gali būti pakeistos (padidintos).

Dėl nurodytų motyvų atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį.