- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-25
- Bylos Nr.
- 1A-200/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Linas Žukauskas, Valdimaras Bavėjanas
- Nuteistasis
- V. J.
- Advokatai
- Angelė Fominienė
- Kategorijos
- 1.1.8.1.1Aplinkybės į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
- 1.1.8.6.2Kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.)
- 1.1.8.6.6Veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.)
- 1.1.8.7.9Veika padaryta asmens, apsvaigusio nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano ir Lino Šiukštos,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 129 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, 213 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:
pagal 213 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams dviems mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. paskirtąsias bausmes iš dalies sudėjus bei griežtesne bausme apimant švelnesnę, V. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2010-01-10 22.30 val. iki 2010-01-11 03.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, UAB „(duomenys neskelbtini)” patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) , Kaune, tarpusavio konflikto metu, tyčia sudavė mažiausiai keturis smūgius rankomis, kojomis bei nenustatytais kietais bukais daiktais J. Š. į kairę ranką, dešinį petį, krūtinę, kaktą, padarydamas nubrozdinimus kairėje alkūnėje, dešiniame petyje, krūtinėje, kaktoje, tyčia sudavė mažiausiai du smūgius kirvio pentimi J. Š. į pakaušio sritį, padarydamas muštinę žaizdą pakaušyje, kraujosruvas pakaušio minkštuosiuose audiniuose, tyčia kelnių raišteliu suspaudė J. Š. kaklą, padarydamas atvirą horizontalią stranguliacinę vagą kakle, odos nubrozdinimus kakle, kraujosruvą kaklo minkštuosiuose audiniuose, miego arterijų intimų plyšimus, kraujosruvą miego arterijos intimoje, kraujosruvą liežuvio raumenyse, odos nubrozdinimus kaktoje, dešiniame žande, ausų kaušeliuose, dešines ausies kramslyje, dėl ko, įvykus mechaninei asfiksijai suspaudžiant kaklą, jis įvykio vietoje mirė, tokiu būdu tyčia nužudė J. Š., t. y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 129 str. 1 d.
Be to, V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tęsdamas savo nusikalstamą veiką, toje pačioje vietoje, tuoj po fizinio smurto prieš J. Š. panaudojimo, supratęs, kad šis nebegyvas, pagrobė svetimą, J. Š. priklausantį turtą: nenustatytos vertės vyrišką striukę „Lo Shan”, neturintį materialinės vertės laikrodį „Omax Quartz”, 529 litų vertės mobilaus ryšio telefoną „Nokia 7310” su SIM kortele, nenustatytos vertės piniginę, neturinčią materialinės vertės AB „Swedbank” mokėjimo kortelę „Visa Electron” Nr. (duomenys neskelbtini), tuo padarydamas 529 litų turtinę žalą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 1 d.
Be to, V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo 2009-01-08 iki 2010-01-08, tiksliau nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens įsigijo ir iki 2010 m. sausio 18 d. 21.40 val. laikė netikrą vieno šimto litų nominalo banknotą Nr. AG4857575, tuo būdu įgijo ir laikė netikrus pinigus, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 213 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę.
Nuteistojo V. J. manymu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, nepagrįstai taikė LR BK 61 str. nuostatas, nes iki nusikaltimo padarymo jis nebuvo pripažintas recidyvistu.
Žemesnės instancijos teismas
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai pripažino LR BK 60 str. 1 d. 9 p. numatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad po alkoholio vartojimo buvo praėjusios kelios valandos, per tą laiką jis visiškai išsiblaivė ir nusikaltimo padarymo metu nesijautė apsvaigęs, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši aplinkybė turėjo įtakos nusikaltimo, numatyto LR BK 129 str. 1 d., padarymui.
Be to, teismas neatsižvelgė į tai, jog jis padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui atskleisti nusikalstamas veikas.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, jog suprato, kad smaugimo būdu gali atimti žmogui gyvybę, tačiau tyčia nužudyti J. Š. nenorėjo, pats nukentėjusysis neteisėtais veiksmais išprovokavo konfliktą. Šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą LR BK 59 str. 1 d. 6 p., pripažino ir teismas, tačiau į tai neatsižvelgė ir paskyrė pernelyg griežtą bausmę.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. J. ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmetamas.
Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. V. J. kaltė padarius LR BK 129 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje ir 213 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Nuteistasis neskundžia įrodymų vertinimo, jų gavimo teisėtumo ar pagrįstumo, savo kaltės ir nusikalstamų veikų kvalifikacijos, ginčija tik skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtas bausmes. Šioje byloje esminių LR BPK pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina tik dėl bausmės paskyrimo, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (LR BPK 303 straipsnio 3 dalis).
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 str., nepažeidė. Skirdamas apeliantui bausmę, teismas atsižvelgė į padarytų nusikaltimų sunkumą, jų pavojingumo visuomenei laipsnį, nepataisomas ir negrįžtamas vieno iš nusikaltimų pasekmes, t. y. J. Š. mirtį, kaltininko asmenybę, į jo atsakomybę sunkinančią bei lengvinančias aplinkybes.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino V. J. asmenybę ir atsižvelgė į tai, jog jis praeityje teistas 10 kartų, paskutinis teistumas taip pat už smurtinius nusikaltimus, nusikaltimus daro nuolat, tai tapo jo gyvenimo būdu, teistumas neišnykęs, jis yra recidyvistas. Apeliaciniame skunde V. J. teigia, kad jis nelaikytinas recidyvistu, nes iki nusikaltimo padarymo teismas jo nebuvo pripažinęs recidyvistu. Toks apelianto teiginys yra nepagrįstas, kadangi kai asmuo, teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, esant neišnykusiam teistumui, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, jis savaime laikomas recidyvistu, teismas atskiro sprendimo tuo klausimu nepriima. Teismas, konstatavęs recidyvą, skirdamas kaltininkui bausmę, taiko LR BK 56 str. 1 d. nuostatas. Tuo tarpu LR BK 61 str. nuostatos detalizuoja bausmės individualizavimą, atsižvelgiant į kaltininko atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Atsižvelgiant į skirtingą šių LR BK straipsnių turinį, darytina išvada, kad apelianto teiginį, jog teismas, skirdamas jam bausmę, nepagrįstai taikė LR BK 61 str. nuostatas, galimai lėmė neteisingas teisės normų aiškinimas.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. J. bausmę, nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe padarant nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 129 str. 1 d. ir 178 str. 1 d., pripažino tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (LR BK 60 str. 1 d. 9 p.). Teismo išvadą, jog nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 129 str. 1 d., nuteistasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, patvirtina paties V. J. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai, jog prieš įvykį su nukentėjusiuoju vartojo alkoholinį gėrimą. Be to, iš byloje esančio įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vietoje buvo rasti du 0,2 l talpos degtinės buteliai. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad 2010 m. sausio 10 d. vakare V. J. sutiko J. Š., šis jį užkalbino, pasiūlė kartu išgerti alkoholio, apeliantas sutiko, J. Š. gyvenamoje vietoje abu vartojo alkoholinį gėrimą, apeliantas greitai apsvaigo, liko miegoti nukentėjusiojo gyvenamoje vietoje. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad buitinio pobūdžio asmeninį konfliktą tarp V. J. ir J. Š. įtakojo tai, kad prieš įvykį jie abu girtavo. Be to, pirmosios instancijos teisme pats V. J. paaiškino, kad taip nebūtų atsitikę, jei jis nebūtų buvęs girtas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad alkoholio vartojimas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Teismas pagrįstai šią aplinkybę pripažino sunkinančia V. J. atsakomybę.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. J. bausmę, pripažino dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir atsižvelgė į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įvardijamos dvi savarankiškos lengvinančios aplinkybės. Viena iš jų yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, kita – kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas neatsižvelgę į tai, jog jis padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui atskleisti nusikalstamą veiką, nužudymas buvo išaiškintas jo dėka. Padėjimu išaiškinti nusikalstamą veiką laikytini tokie asmens veiksmai, kai jis savanoriškai padeda išaiškinti svarbiausias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, surinkti daiktinius įrodymus, nurodo liudytojus ir panašiai. Pareiškus V. J. įtarimą dėl J. Š. nužudymo, ir pasiūlius duoti parodymus apie įtarimo esmę, jis atsisakė duoti parodymus apie 2010 m. sausio 10 d. ir 2010 m. sausio 11 d. įvykius, teigė jog jo kaltės įrodymas yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų pareiga, todėl ikiteisminio tyrimo metu parodymų apie tai neduos (t. 4, b. l. 30). Vėlesnių apklausų metu V. J. pripažino nužudęs J. Š. ir davė nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes, tačiau parodė, kad supratęs ką padarė, sudegino nusikaltimo įrankius, išvalė patalpas, sudegino visus kruvinus drabužius ir skudurus, kuriais valė patalpas, kažkokiu skysčiu užpylė ant nužudytojo kūno ir patalpoje, tokiu būdu naikino nusikaltimo pėdsakus (t. 4, b. l. 30-33, 38-39). V. J. veiksmai ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nelaikytini padėjimu išaiškinti nusikalstamą veiką, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino šios aplinkybės savarankiška nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltė, jos forma taip pat yra vienas iš kriterijų, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas, skirdamas nuteistajam bausmę. Nužudymas yra padarytas tyčia, jei asmuo suvokia, kad daro veiką, pavojingą kito asmens gyvybei, numato, kad atims kitam asmeniui gyvybę, ir nori ją atimti ar sąmoningai leidžia kilti tokiems padariniams. Šiuo atveju nuteistojo V. J. veiką vertinti kaip neatsargumą nėra pagrindo, kadangi apeliantas suvokė savo veiksmų pavojingumą, apeliaciniame skunde patvirtino, kad suprato, jog smaugimo būdu gali atimti J. Š. gyvybę. Skundžiau nuosprendžiu nustatyta, kad V. J. tyčia sudavė mažiausiai du smūgius kirvio pentimi J. Š. į pakaušio sritį, t. y. gyvybiškai svarbią kūno dalį, o po to tyčia kelnių raišteliu užspaudė nukentėjusiojo kaklą ir sutrikdė kvėpavimo funkciją. Nuteistojo veiksmų pobūdis ir sistemiškumas rodo, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Tarp jo veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.
Iš bylos medžiagos matyti, kad V. J. psichikos ir priklausomybių ligų įskaitoje neregistruotas (t. 4, b. l. 75, 77). Be to, pats apeliantas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad praeityje nėra kreipęsis į medikus dėl psichikos sutrikimų, t. y. psichiatrijos ligoninėje niekada nesigydė. Byloje nenustatyta kitų nuteistajam teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų V. J. paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra adekvačios padarytų nusikaltimų pobūdžiui ir pavojingumui. Teismas pagrįstai už visus tris nusikaltimus paskyrė realias laisvės atėmimo bausmes, truputį didesnes už sankcijose numatytų bausmių vidurkius. Laikyti tokias bausmes neteisingomis ar aiškiai per griežtomis nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, V. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką atskirai ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, LR BK 41 str. nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.