Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Audronė Kartanienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutarimo, kuriuo R. G. pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130² straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir jam paskirta administracinė nuobauda – areštas dvidešimčiai parų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. 2013-08-27 buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 28P-2888084-13 pagal ATPK 130² straipsnį dėl to, kad jis 2013-08-17, 19.35 val. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas sunkus girtumo laipsnis – 2,66 promilių) pakartotinai vairavo transporto priemonę „Audi A4 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kai jam buvo paskirta administracinė nuobauda už ATPK 127 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, kai teisė vairuoti transporto priemones yra atimta, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus.

Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) doktrinoje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje formuojamų nuostatų, taip pat ATPK bei kituose teisės aktuose įtvirtintų normų analize, skunde teigiama, kad nagrinėjamoje byloje neįrodyta, jog automobilio savininkas būtų ėmęsis atitinkamų priemonių savo turtui apsaugoti nuo neteisėto pasinaudojimo juo. Iš byloje esančių duomenų neseka vienareikšmiška išvada, jog automobilis buvo paimtas prieš savininko valią ir juo buvo disponuojama neteisėtai, ko nebuvimas neleidžia skiriant nuobaudą svarstyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymo galimumą ir šiuo atveju spręsti apie susiklosčiusios situacijos išskirtinumą.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą R. G. atžvilgiu, egzistavo ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė – pakartotinai per metus padarytas tos pačios rūšies teisės pažeidimas. Apelianto nuomone, dėl to, vadovaujantis ATPK 30² straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, R. G. ne tik, kad negalėjo būti taikomos ATPK 30¹ straipsnio nuostatos, bet ir turėjo būti skiriama nuobauda ne mažesnė nei ATPK 130² straipsnio sankcijoje numatytas vidurkis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutarimas naikintinas dėl esminio procesinių teisės normų pažeidimo ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apylinkės teisme.

Skundžiamu nutarimu R. G. buvo paskirta administracinė nuobauda už pažeidimą, numatytą ATPK 130² straipsnyje. Ginčo dėl administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui inkriminuoto pažeidimo byloje nėra, be to, byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo abejoti dėl R. G. kaltės, padarius ATPK 130² straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Tačiau administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusios institucijos apeliaciniame skunde yra keliamas administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas.

Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tada, kai jis priimtas laikantis ATPK 248, 257 ir 284 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų. Pagal ATPK 248, 284 straipsnių nuostatas organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išsiaiškinti kiekvienos bylos visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė nurodytų reikalavimų ir sprendimą dėl administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui R. G. skirtinos nuobaudos priėmė visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai neištyręs visų šio klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir galimų įrodymų, todėl priimto nutarimo negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu.

ATPK 130² straipsnio sankcijoje asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, numatyta administracinė nuobauda – administracinis areštas nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu.

ATPK 30 straipsnyje, reglamentuojančiame administracinės nuobaudos skyrimo bendrąsias taisykles, numatyta, jog nuobauda už administracinį teisės pažeidimą yra skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nustatytas atitinkamai ATPK 31 ir 32 straipsniuose. Tačiau ATPK 30¹ straipsnyje nustatyta, jog organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Pagal teismų praktikoje, nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas, formuojamas nuostatas administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai.

Pažymėtina, kad transporto priemonės konfiskavimas, padarius ATPK 130² straipsnyje numatytą teisės pažeidimą, yra privaloma skirti administracinė nuobauda nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonė nuosavybės teise priklauso pažeidimą padariusiam ar trečiajam asmeniui. Vis dėlto, pagal Konstitucinio Teismo doktrinoje (2012-09-25 nutarimas ir kt.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuostatas, ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies pagrindu transporto priemonės konfiskavimas už ATPK 130² straipsnio pažeidimą gali būti netaikomas. Tokia galimybė egzistuoja tais atvejais, kai byloje nustatoma išskirtinė situacija, leidžianti daryti išvadą, jog automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu, t.y. nustačius, kad automobilis buvo paimtas prieš savininko valią ir juo buvo disponuojama neteisėtai.

Taigi, netaikydamas byloje trečiajam asmeniui priklausančios transporto priemonės konfiskavimo, pirmosios instancijos teismas turėjo visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai ištyręs byloje surinktų visumą nustatyti teisiškai reikšmingą faktą, kad transporto priemonė, kuria R. G. padarė ATPK 130² straipsnyje numatytą pažeidimą, buvo paimta ir naudota prieš jos savininko valią. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo matyti, kad teismas tokį faktą nustatė, tačiau tai padarė paviršutiniškai ištyręs ir išsamiai neįvertinęs visų šio klausimo išsprendimui svarbių aplinkybių ir įrodymų.

Analizuojant bylos dokumentuose užfiksuotus duomenis, matyti, kad R. R. nuosavybės teise jam priklausantį automobilį „Audi A4 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nagrinėjamo įvykio dieną leido naudotis savo sūnui T. R. Pasak R. R., jis nežino, kaip automobilis atsidūrė pas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, sūnus taip pat nepasakojo, kokiu būdu automobilis atsidūrė pas R. G., kadangi to nežino, neatsimena. R. G. teigimu, T. R. įvykio dieną buvo atvykęs pas jį į garažą, kadangi norėjo pasiremontuoti automobilį. Kol T. R. automobilį remontavo, pasiūlė jam išgerti degtinės ir šis sutiko. Vėliau T. R. atsisėdo į savo automobilio galą ir užmigo. Kaip teigė R. G., jis norėjo automobilį pastatyti savo namo kieme, kuris yra kitoje kelio pusėje, tačiau buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas šių asmenų parodymams nepagrįstai suteikė prioritetinę reikšmę, nepatikrino jų logiškumo ir patikimumo, nepalygino su kitais byloje surinktais įrodymais ir vertino juos atskirai nuo kitų byloje esančių įrodymų.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (Žin., 2000, Nr. 92-2883; 2007, Nr. 128-5213) 20 straipsnio 1 dalyje yra pasakyta, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog R. R. priklausantis automobilis „Audi A4 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nagrinėjamo įvykio dieną buvo pastarojo sūnaus T. R. žinioje, turėjo aiškintis aplinkybes, ar transporto priemonė buvo paimta prieš jo valią ir juo buvo disponuojama neteisėtai, taip pat ar T. R., būdamas transporto priemonės valdytoju ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad automobilis būtų susigrąžintas ir būtų užkirstas kelias tolesniam jo naudojimui. Tačiau tai padaryta nebuvo.

Iš skundžiamo nutarimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas, pažeisdamas ATPK 256 straipsnio 3 dalies nuostatas, nustatančias bylą nagrinėjančiam teismui pareigą rinkti įrodymus, siekiant visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti visas bylos aplinkybes, automobilio konfiskavimo tikslingumo ir teisėtumo klausimą išsprendė, remdamasis išskirtinai R. R. parodymais, jog R. G. jam priklausantį automobilį paėmė be jo žinios ir leidimo. Tuo tarpu pastarojo sūnus T. R., pagal bylos duomenis įvykio dieną naudojęsis automobiliu, apklaustas nebuvo. Taip pat teismas nevertino administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. G. parodymų patikimumo ir nesiaiškino pastarojo nurodytos aplinkybės, jog R. G. sulaikymo metu T. R. buvo automobilyje, jame miegojo, nors iš policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų turinio matyti, jog apie jokį kitą asmenį, galimai buvusį automobilio viduje, nėra kalbama. Reikia pažymėti, kad byloje, kaip pagrįstai teigiama apeliaciniame skunde, neįvertintos ir kitos aplinkybės, galinčios turėti reikšmės, sprendžiant R. G. skirtinos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimą.

Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, visapusiškai neištyrė ir neįvertino visų bylai svarbių aplinkybių ir įrodymų, taip pažeisdamas ATPK 248, 257, 284 straipsnių nuostatas. Šis proceso teisės pažeidimas laikytinas esminiu, galėjusiu turėti įtakos teisingo sprendimo byloje priėmimui, todėl skundžiamas nutarimas naikintinas ir byla gražintina nagrinėti iš naujo.

Tuo tarpu pasisakant dėl R. R. atsiliepimo argumento, jog automobilis jam atiduotas naudotis ir valdyti, pažymima, kad pagal ATPK 269 straipsnio 7 dalį padarius pažeidimą, už kurį pagal šį kodeksą gali būti skiriamas transporto priemonės konfiskavimas, transporto priemonė grąžinama (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai išnagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla. Iš apeliacinio skundo nagrinėjimui teismui pateiktų dokumentų matyti, kad nors automobilis „Audi A4 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo perduotas R. R. (kas atitinka jo paties interesus patirti kuo mažiau išlaidų dėl automobilio saugojimo), pastarasis įsipareigojo jam priklausančio automobilio neparduoti ir užtikrinti jo saugumą iki byloje bus išnagrinėtas apeliacinis skundas, o tai rodo, jog teisė laisvai disponuoti automobiliu suteikta nebuvo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teisme.

Nutartis neskundžiama.