Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, sekretoriaujant Anai Cilinkevičiūtei, dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui L. S., jo atstovui Vaidotui Sviderskiui, nukentėjusiajam A. G., teismo posėdyje išnagrinėjo L. S. skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinimo,

Aprašomoji dalis

n u statė:

Vilniaus m. VPK VP Eismo priežiūros tarnybos 2006-07-24 nutarimu Nr.E197955 L. S. pagal LR ATPK 127 str. 1d. ir 2 d. buvo paskirta subendrinta administracinė nuobauda – 750 Lt bauda.

Nuobauda paskirta už tai, kad jis 2006-01-21 apie 16 val. 40 min, Olandų g. 51, Vilniuje, vairuodamas automobilį ir prieš sukdamas į kairę nepasitraukė prie pat tos krypties važiavimo dalies kairiojo krašto, nedavė kelio gretima juosta važiuojančiai transporto priemonei, su ja susidūrė ir tokiu būdu apgadino abu automobilius bei sutrikdė kitų asmenų sveikatą.

Mykolo Riomerio universiteto teismo medicinos instituto išvados liudija, kad A. G. ir V. G. sužalojimai buvo vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Vadovaujantis šiomis išvadomis LR BPK 1 d. 1 p. ikiteisminis tyrimas turėjo būti nutrauktas, nes išnyko baudžiamajame įstatyme materialinis nusikalstamos veikos požymis - nesunkus kito žmogaus sveikatos sutrikdymas. Tai, kad ikiteisminis tyrimas turėjo būti nutrauktas būtent tuo pagrindu patvirtina 2006-06-08 Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl to, kad eismo įvykio metu nukentėjusiems padaryti kūno sužalojimai vertinami nežymiais sveikatos sutrikdymais, L. S. veiksmų negalima kvalifikuoti pagal LR BK 281 str. 1 dalį. Tačiau, nors 2006-03-08 nutraukimo pagrindai ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo žinomi, ikiteisminis tyrimas vyko toliau, siekiant bet kokiais, nors ir neteisėtais veiksmais, bet kokiu būdu paneigti pareiškėjo ir liudytojų parodymus, pripažinti kaltu administracinėje teisenoje baudžiamajame procese. Tą patvirtiną faktas, kad 2006-03-20 Vilniaus m. VPK VP EPT nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus tyrėjas inspektorius A. Z. susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, vadovaudamasis LR BPK 89, 90, 205 straipsniais, nutarė pavesti atlikti autotechninį tyrimą specialistui. Pagal pavedimo turinį ir specialių žinių apimti tai pagal LR BPK 208 str, 209 str. atitinka ekspertizės skyrimui (specialios technikos žinios, klausimai kaip ekspertui). Be to, keista, kodėl V. Š. pasivadino save specialistu, jeigu 2003-07-02 prisiekė teisingumo ministrui ir buvo įrašytas į ekspertų sąrašą. Apie ekspertizės skyrimą pranešta nebuvo, todėl negalėjo pateikti prašymų, klausimų ir pareikšti nušalinimus, pateikti pasiūlymo dėl konkretaus eksperto. Specialisto išvada neatitinka tikrovės, o autoįvykio mechanizmas buvo modeliuojamas nukentėjusiųjų naudai, nes specialistas modeliavo eismo įvykį, iš anksto nustatęs L. S. vairuojamo automobilio padėtį, iš kurios manevruojant (darant posūkį į kairę) jau būtų pažeistas kelių eismo taisyklių 150 p. reikalavimas, pavaizdavus tą padėtį išvados 1 plane. Taip pat nėra aišku kaip ar iš kokių šaltinių specialistas nustatė jo automobilio 19 km/val. važiavimo greitį, jeigu parodymuose toks greitis nurodomas nebuvo. Neaišku, ar panaudota PC-CRASH kompiuterinė programa yra sertifikuota.

Taikant specialisto nurodytą automobilio lėtėjimo ant sausos asfalto dangos koeficientą 7,4, susumavus gausime stabdymo kelią, Ss=22,72 m. Šis paskaičiavimas parodo, kad vairuotojas A. G. galėjo sustabdyti savo automobilį, nes specialisto paskaičiavimais iki susidūrimo buvo 26,38 metrai. Tai leidžia teigti, kad A. G. nebuvo tiek atidus, kiek privaloma eismo dalyviui ir yra kaltas įvykusiame eismo įvykyje. Nors A. G. savo parodymuose teigia, kad stabdė automobilį, ant asfalto dangos neliko jokių automobilio stabdymą pėdsakų. Todėl A. G. turėjo būti baudžiamas už kelių eismo taisyklių 173 punkto reikalavimo pažeidimo.

Nagrinėjantis bylą pareigūnas net nebandė pašalinti parodymuose esančius prieštaravimus. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą prokuroro teiginį, kad eismo įvykio liudininko J. L., bei Škoda Octavia keleivio V. G. parodymai sutampa su A. G. parodymais, paneigia pačių liudininkų parodymai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Skundžiamu Vilniaus m. VPK VP Eismo priežiūros tarnybos 2006-07-24 nutarimu L. S. administracinė nuobauda paskirta už tai, jog jis vairuodamas automobilį ir sukdamas į kairę nepasitraukė prie pat tos krypties važiavimo dalies kairiojo krašto, nedavė kelio gretima juosta važiuojančiai transporto priemonei, su ja susidūrė, sugadindamas abi transporto priemones ir nežymiai sutrikdė kitų asmenų sveikatą.

L. S. iš karto po eismo įvykio savo paaiškinime nurodė, kad kai pradėjo sukti į kairę pusę, iš priešingos juostos dideliu greičiu į jo automobilio kairį šoną trenkė automobilis Škoda, kuris jį lenkė. Prieš tai automobilio jis nematė (priedo b.l. Nr.23).

Ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu administracinėn atsakomybėn traukiamas L. S. paaiškino, kad nagrinėjamu atveju judėjo Olandų gatve link Antakalnio žiedo. Važiuodamas automobiliu UAZ apie 40 km/h greičiu, likus 10 m. iki posūkio parodė kairį posūkio signalą, o likus 5 m. pristabdė automobilį ir suko kairėn. Nurodo, kad buvo įsitikinęs, jog nėra kliūčių atlikti posūkį, A. G. vairuojamo automobilio Škoda nematė ir tik išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą pastebėjo į jo automobilį lenkiantį kitą automobilį. Patvirtino, jog prieš darydamas posūkį buvo persirikiavęs į antrą eismo juostą, o posūkio manevrą darė iš vidurio eismo juostos (b.l. 25; priedo b.l. 25).

Analogiškus parodymus kaip ir L. S. teismo posėdžio metu davė kartu su L. S. automobilyje važiavęs jo sūnus D. S. (b.l.26) .

Ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis A. G. paaiškino, kad nagrinėjamu atveju automobiliu Škoda važiavo iš paskos L. S. vairuojamam automobiliui UAZ. Jo vairuojamo automobilio greitis buvo apie 50 km/h. Likus 50-100 m. iki posūkio, automobilis UAZ iš antros eismo juostos persirikiavo į pirmąją eismo juostą, o paskui iš pirmos eismo juostos, nerodęs posūkio signalo, staiga pasuko į kairę. Siekdamas išvengti susidūrimo buvo priverstas išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą kur ir įvyko susidūrimas (b.l. 25; priedo b.l. 20-21).

Ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu liudytoju apklaustas V. G. davė analogiškus parodymus kaip ir A. G. bei patvirtino jo nurodytas aplinkybes (b.l. 26-27). Nurodė, kad automobilis UAZ, nerodydamas posūkio signalo, kelią automobiliui Škoda užkirto tarp automobilių likus apie 10 m. atstumui (priedo b.l. 13-16).

Liudytojas J. L. 2006-01-21, t.y. iškart po eismo įvykio, savo paaiškinime pareigūnams nurodė, kad iki susidūrimo automobilis UAZ važiavo antra eismo juosta. Už jo, maždaug 15-20 m. atstumu važiavo automobilis Škoda. Maždaug iki apsisukimo vietos likus 5 m. automobilis UAZ, nerodydamas posūkio signalo persirikiavo į pirmąją eismo juostą, ir iškart iš pirmos juostos apsisukinėjo į priešpriešinio eismo juostą. Automobilis Škoda, atsiradus kliūčiai, prieš pat automobilį UAZ pasuko į priešpriešinę eismo juostą, kur ir įvyko susidūrimas. Mano, kad automobilis UAZ posūkį darė iš pirmos juostos, nes dėl savo gabaritų posūkio iš antros juostos atlikti negalėjo (priedo b.l. 29-31).

Teisminio nagrinėjimo metu J. L. iš esmės patvirtino savo ankstesnius parodymus, taip pat paaiškino, kad automobilis Škoda į priešpriešinio eismo juostą išvažiavo siekdamas išvengti susidūrimo(b.l. 39, 89).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas H. D. paaiškino, kad iki eismo įvykio automobilis UAZ važiavo antra eismo juosta. Iš paskos jo antra eismo juosta važiavo keli automobiliai, o eismo įvykyje dalyvavęs Škoda automobilis važiavo trečias. Automobiliui UAZ darant kairį posūkį, automobilis Škoda išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir įvyko susidūrimas. Taip pat paaiškino, jog nematė, kad automobilis UAZ prieš darydamas posūkį būtų rodęs posūkio signalą (priedo b.l. 32-33).

Teismo posėdžio metu liudytojas H. D. iš esmės patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotuose paaiškinimuose nurodytas ir su nagrinėjamu eismo įvykiu susijusias aplinkybes. Ar automobilis UAZ sukdamas rodė posūkį, nurodyti negalėjo (b.l. 26-27, 89).

Tarp eismo įvykio dalyvių nėra ginčo dėl nustatytos automobilių susidūrimo vietos. Iš esmės šią aplinkybę patvirtina liudytojų, nukentėjusiųjų asmenų parodymai, eismo įvykio vietos schema (b.l. 14).

Nustatyta, kad liudytojas D. S. yra administracinėn atsakomybėn traukiamo L. S. sūnus, o liudytojas V. G. yra A. G. pažįstamas ir bendradarbis.

Dėl paminėtų aplinkybių šių liudytojų parodymai dėl suinteresuotumo ir galimai noro padėti atitinkamai tėvui ir pažįstam bendradarbiui, nevertinami kaip objektyvūs.

Liudytojas H. D., nurodydamas su eismo įvykiu susijusiais aplinkybes, aiškino, kad automobilis Škoda važiavo ne iš paskos automobilio UAZ, o trečias, t.y. tarp eismo įvykyje dalyvavusių automobilių važiavo dar vienas automobilis (priedo b.l. 33). Tokie H. D. parodymai prieštarauja visų kitų liudytojais apklaustų asmenų paaiškinimams, jog automobilis Škoda važiavo iš paskos automobiliui UAZ, o tarp jų kitų transporto priemonių nebuvo. Atsižvelgus į tai, sprendžiama, jog H. D. netiksliai nurodo esmines su eismo įvykiu susijusias aplinkybes, dėl kurių sutaria visi kiti liudytojai, nukentėjusieji bei administracinėn atsakomybėn traukiamas L. S., todėl jo parodymai dėl prieštaringumo nevertinami kaip objektyvūs.

Liudytojo J. L. parodymai yra nuoseklūs, iš esmės juos patvirtina specialisto išvadoje nustatytos aplinkybės, kad UAZ posūkio manevrą darė iš vidurio eismo juostos. Tai, kad liudytojas anksčiau eismo dalyvių nepažinojo, o pastarieji nenurodė jokių motyvų, kurie galėtų būti pagrindu abejoti šiais parodymais, jie vertinami kaip objektyvūs.

Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2006-04-27 pateikta išvada Nr.11-862, gauta sumodeliuoto nagrinėjamo eismo įvykio kilimo aplinkybės, atsižvelgus į automobilių išsidėstymą po eismo įvykio, jų tarpusavio padėtį bei susidūrimo vietą (priedo b.l. 53-58).

Joje padaryta išvada, jog tikėtina, kad automobilis UAZ apsisukimo manevrą pradėjo nuo važiuojamosios dalies skirtos važiuoti link Antakalnio g. vidurio. Škoda vairuotojui A. G. važiuojant apie 50 km/h greičiu, nuo automobilio UAZ manevro (posūkio) pradžios iki automobilių susidūrimo taško, atstumas tarp automobilių buvo 26,38 m. Automobiliui Škoda važiuojant leistinu 50 km/h greičiu, jo stabdymo atstumas lygus 31,70 m, taigi didesnis negu atstumas tarp automobilių susiklosčiusioje situacijoje iki susidūrimo. Pateiktose išvadose nurodoma, kad L. S. vairuodamas automobilį UAZ ir vykdydamas apsisukimo manevrą ne nuo pat Olandų važiuojamosios dalies vidurio, užtvėrė kelią A. G. vairuojamam automobiliui tokiu atstumu, jog šis neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo.

Specialisto padarytos išvados iš esmės atitinka liudytojo J. L. parodymus, kad iki eismo įvykio kilimo automobilis UAZ pasuko į dešinę ir iš šios padėties, t.y. ne nuo kraštinės kairės važiuojamosios dalies krašto, darė posūkį į kairę.

L. S. skunde teismui nurodytos aplinkybės, jog specialisto paskaičiavimuose naudojamos koeficientų vertės yra netikslios ar klaidingos, nepagrįstos jokiais įrodymais. Jokiais paskaičiavimais nepaneigiamos ir specialisto išvados apie galimą automobilio Škoda stabdymo kelią esant nustatytoms judėjimo sąlygoms bei staiga atsiradus kliūčiai kelyje.

Atsižvelgus į tai, sprendžiama, jog L. S. skundo motyvai, susiję su minėtos specialisto išvados nepatikimumu ar neobjektyvumu nepagrįsti.

L. S. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nepaneigė specialisto išvadoje nurodytų aplinkybių, jog nagrinėjamu atveju vairuodamas automobilį UAZ posūkį į kairę darė ne nuo posūkio krypties važiuojamosios dalies krašto.

Kelių eismo taisyklių 150 p. sakoma, kad prieš sukdamas į dešinę, į kairę arba apsisukdamas (išskyrus posūkį į sankryžą, kurioje eismas vyksta ratu) vairuotojas privalo iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto.

Kelių eismo taisyklių 151 p. nurodoma, kad kai dėl savo gabaritų ar kitų priežasčių transporto priemonė negali pasukti (apsisukti) iš kraštinės padėties, sukti leidžiama ir ne nuo važiuojamosios dalies krašto, jeigu tai nesukliudys kitoms transporto priemonėms ir nesukels pavojaus kitiems eismo dalyviams.

L. S. skunde nurodomi argumentai dėl baudžiamojoje byloje galimai pareigūnų padarytų procesinių pažeidimų atliekant ikiteisminį tyrimą, administracinio teisės pažeidimo byloje nevertinami.

Išnagrinėjus bei įvertinus visus byloje esančius įrodymus, sprendžiama, jog L. S. nagrinėjamu atveju vairuodamas automobilį UAZ prieš sukdamas kairėn nepasitraukė kiek galima kairiau jo judėjimo krypties važiuojamosios dalies krašto, užkirto kelią ta pačia kryptimi važiavusiam automobiliui Škoda, vairuojamam A. G., manydamas, jog nesudaro kliūties (pasak L. S. automobilio Škoda jis nematė), klaidingai įvertino situaciją kelyje, o tuo pačiu nebuvo pakankamai rūpestingas bei atidus, todėl šiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 150, 151 punktus ir sukėlė eismo įvykį.

Kelių eismo taisyklių 53 p. nustatyta bendra pareiga eismo dalyviams laikytis visų būtinų atsargumo priemonių.

Būtent administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens objektyviai pavojingi kitus klaidinantys veiksmai (nematymas važiuojančio a/m Škoda ir posūkio į kairę darymas ne nuo posūkio krypties važiuojamosios dalies krašto )buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis.

Vairuotojo A. G. veiksmai, t.y. išvažiavimas į priešpriešinio eismo juostą siekiant apvažiuoti netikėtai atsiradusią kliūtį, vertinami kaip pasirinkta taktika iškilusioje avarinėje situacijoje, siekiant išvengti sunkesnių pasekmių.

Tai, kad L. S., prieš pradėdamas sukti į kairę, nematė automobilio Škoda, sąlygojo jo klaidinančius veiksmus. Automobilio Škoda vairuotojui objektyviai buvo neįmanoma numatyti ir įvertinti pastarosios aplinkybės.

Nagrinėjamo pažeidimo padarymo metu galiojusioje LR ATPK 127 str. 1 d. redakcijoje buvo numatyta, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs kitų asmenų lengvą kūno sužalojimą, užtraukia baudą vairuotojams nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienerių iki dvejų metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, baudą nuo dviejų tūkstančių iki trijų tūkstančių litų, o to paties straipsnio 2 d. numatyta, jog Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, - baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog eismo įvykio metu A. G. bei V. G. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (priedo b.l. 10, 12), apgadinti automobiliai UAZ bei Škoda, taigi L. S. veiksmuose yra visi LR ATPK 127 str. 1 d. ir 2 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų sudėties elementai (b.l. 14).

L. S. administracinę atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, sprendžiama, jog Vilniaus m. VPK Vilniaus m. VPK VP Eismo priežiūros tarnybos 2007-10-30 nutarimu L. S. subendrinta administracinė nuobauda pagal LR ATPK 127 str. 1 ir 2d., paskirta pagrįstai ir teisėtai, laikantis nuobaudos skyrimo taisyklių, todėl naikinti skundžiamą nutarimą L. S. nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87str.str., 124 str. 1d. 1p.

n utarė:

Palikti Vilniaus m. VPK VP Eismo priežiūros tarnybos 2006-07-24 nutarimą Nr.E197955, kuriuo L. S. pagal LR ATPK 127 str. 1d. ir 2d. paskirta subendrinta administracinė nuobauda – 750 Lt bauda, nepakeistą ir skundo netenkinti.

Nutartis per dešimt dienų gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.