Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Tomui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Ritai Mikalauskienei, nuteistajam V. S., nuteistojo gynėjui advokatui S. M., nukentėjusiajai T. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant V. S. pradėti dirbti ir per 10 (dešimt) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti T. P. ½ dalį jai padarytos turtinės žalos, t. y. 635 (šešis šimtus trisdešimt penkis) litus.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laiką nuo 2012-02-17 19 val. 25 min. iki 2012-02-18 15 val. 25 min., t. y. 1 (viena) para, prilyginant ją dviem laisvės apribojimo dienoms.

Iš V. S. priteista 1269,51 litų T. P. turtinei žalai atlyginti, 7000 litų neturtinei žalai atlyginti, 5080,60 litų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, 1374,12 litų Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, 1200 litų išlaidoms už advokato pagalbą atlyginti T. P. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. vasario 17 d., apie 16.40 val., (neskelbtina) ojo namo 12-ojo aukšto laiptinėje, trenkė T. P. buto Nr. 89 duris, taip prispaudė jos dešinę plaštaką ir padarė penkias spaustines žaizdas dešinės plaštakos II-III-IV pirštuose, III piršto vidurinio pirštakaulio lūžimą, II-III pirštų savųjų arterijų ir nervų sužalojimą, II piršto dalinį tiesiamosios sausgyslės sužalojimą, dėl to nukentėjusiosios T. P. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 parų laikotarpiui, t. y. padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis V. S. skundžia Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – V. S. išteisinti.

Siekiant pašalinti visas abejones bei išspręsti klausimus dėl faktinių bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas (BPK 324 str. 6 d.).

Apeliacinės instancijos teisme apklausta nukentėjusioji T. P. parodė, jog nežino, kodėl V. S. su šarvuotomis durimis prispaudė jai pirštus. Įvykio dieną jai meistrai įstatė duris. Jiems išėjus nukentėjusioji su skuduriuku pradėjo jas valyti. Vieną kartą nuvalius, ėjo pašlapinti skuduriuką ir, antrą kartą atėjusi, iš kaimyno pusės išgirdo moters klyksmą, pagalvojo, kas įvyko ir valė toliau. Pirmą kartą V. S. išėjo pažiūrėti, o kai jis išėjo antrą kartą, tai nukentėjusioji negirdėjo, tik pajautė trenksmą, kai jai prispaudė pirštus. Jo žingsnių negirdėjo. Pribėgančio jo nematė. Jis priėjo iš nugaros pusės. V. S. ranka buvo iš kairės pusės. Matė staigų rankos judesį. Į ranką žvilgsnio sukoncentravusi nebuvo, ranka tik šmėstelėjo ir buvo staigiai patraukta. Skersvėjų nebuvo. V. S. draugės tuo metu nebuvo, ji atbėgo kai nukentėjusioji pradėjo šaukti. Jai buvo didžiulis šokas, nes pakėlusi akis, jo rankose pamatė peilį. Tada po truputį traukėsi ir įėjo į fojė, šaukėsi pagalbos. Paskui grįžo, V. S. jau nebuvo ir įėjusi į kambarį ji užsirakino. Įėjusi į kambarį, išsikvietė pagalbą. Prieš įvykį su V. S. konflikto nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde ginčija kaltę dėl nukentėjusiosios nesunkaus sveikatos sutrikdymo, nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu ir jų pakankamumu bei stengiasi sumenkinti nukentėjusiosios parodymus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, ištyrusi įrodymus teisiamajame posėdyje konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo padarytą veiką ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių būtų nepagrįstai suvaržytos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltumo nagrinėjamoje byloje atitinka faktines bylos aplinkybes, o ištirtų įrodymų visetas: nukentėjusiosios T. P. parodymai, liudytojos L. M. parodymai, rašytiniai bylos duomenys (2012-02-17 protokolas - pareiškimas, 2012-07-13 parodymų patikrinimo vietoje protokolas, T. P. apklausos protokolai, specialisto išvada Nr. G 830/12(02), 2013-10-21 ekspertizės aktas Nr. EKG29/13(02), patvirtina nuteistojo V. S. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Apeliaciniame skunde iš esmės ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu buvo daromos išvados dėl V. S. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Skunde teigiama, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė nukentėjusiosios, kuri suinteresuota bylos baigtimi, nenuosekliais parodymais. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo argumentais. Nukentėjusiosios T. P. parodymai neabejotinai yra vieni iš įrodymų, kuriais įrodyta apelianto kaltė padarius nusikalstamą veiką. Kaip matyti, 2012-02-17 protokole-pareiškime užfiksuota, jog kaimynas iš buto Nr. 88, kurio vardo ir pavardės T. P. nežino, išlėkęs pribėgo prie jos ir trenkė visa jėga nukentėjusiosios buto duris, kurių priekį ji laikė savo dešinės rankos plaštaka ir dėl to V. S. jai prispaudė šios rankos tris pirštus (T.1, b.l. 5). 2012-02-20 apklausos metu, nukentėjusioji nurodė, kad valė savo duris iš lauko pusės. Staiga išgirdo moters riksmą, ir pagalvojusi, kas atsitiko, dar nespėjus atsisukti, pamatė ranką, kuria buvo suduotas smūgis į duris ir dėl šio smūgio buvo prispausti trys dešinės rankos pirštai (T.1, b.l. 14-15). 2012-07-05 apklausos metu T. P. parodė, kad tuo metu, kai laiptinėje valė duris kaire ranka, jas prilaikydama dešine ranka, nes durys atsidaro į išorę, išgirdo jaunos moters klyksmą, sklindantį ne pačioje laiptinėje, o jai iš kairės pusės, tame pačiame aukšte. Tuo momentu jokio atidaromų durų garso neišgirdo. Tuo metu, kai V.sužalojo nukentėjusiąją, ir ji jį pamatė, jo draugės nebuvo (T.1, b.l. 20). 2013-02-06 teisiamajame posėdyje nukentėjusioji parodė, kad valė duris ir išgirdo pas V. S. bute triukšmą ir galvojo, kas ten įvyko, pasijuto nejaukiai. Ir tuo momentu, valydama duris, pajautė trenksmą durų, ištraukė pirštus ir pamatė, kad jie sužaloti ir pakėlusi galvą pamatė V.stovintį su peiliu ir galvojo, kad tik jos nepultų (T.2, b.l.59-60). 2013-12-02 teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, jog nematė to momento, kai V. S. atidarė duris ir įėjo, ji tik pamatė šešėlį, durys trenkėsi ir T. P. ištraukė pirštus (T.2, b.l. 132).

Nors iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad T. P. parodymuose yra tam tikrų netikslumų, tačiau akcentuotina, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusioji esmines įvykio aplinkybes parodė nuosekliai: savo protokole–pareiškime, apklausų metu kategoriškai tvirtino, jog ją sužalojo būtent V. S., tiksliai apibūdino padarytą sužalojimą, esmines įvykio aplinkybes ji taip pat patvirtino duodama parodymus apeliacinės instancijos teisme, kuomet nurodė, kad įvykio dieną jai meistrai įstatė duris ir jiems išėjus pradėjo jas valyti. V. S. su šarvuotom durim prispaudė pirštus. Trenkimo momentu matė S.ranką. Ji dešine ranka laikė duris, o V. S. ranka buvo iš kairės pusės. Jis buvo vienas (T.3, b.l. 39-40). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad medicininiuose dokumentuose yra įrašai daryti medikų apžiūrint nukentėjusiąją, kur pastaroji ir medikams nurodė tą patį rankos sužalojimo mechanizmą-„durimis kaimynas sužalojo dešinę plaštaką ( b.l. 102, t.2). Nukentėjusiosios T. P. parodymai viso proceso metu dėl visų esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, jie sutampa su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, todėl netikėti nukentėjusiosios parodymais ar vertinti juos kritiškai apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes dėl patirtų sužalojimų patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 830/12 (02), kuria T. P. konstatuota penkios spaustinės žaizdos dešinės plaštakos II-III-IV pirštuose, III piršto vidurinio pirštakaulio lūžimas, II-III pirštų savųjų arterijų ir nervų sužalojimas, II piršto dalinis tiesiamosios sausgyslės sužalojimas. Sužalojimai padaryti vienmomentiškai ir galėjo gautis tiriamosios nurodytu laiku, t.y. 2012-02-17. Išvardinti sužalojimai padaryti penkių trauminių poveikių pasėkoje. Išvardintus sužalojimus nukentėjusioji negalėjo pasidaryti pati, o taip pat jie negalėjo gautis nugriuvus ar atsitrenkus į kietus bukus daiktus ar paviršius. Sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiajai pasisukus priekine kūno puse ją žalojančio asmens atžvilgiu. Sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jų T. P. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 parų laikotarpiui (T.1, b.l.125-126). Atlikus papildomą teismo med. ekspertizę nustatyta, jog T. P. dešinės plaštakos pirštų trauma įvyko suspaudus II-III ir IV pirštus tarp plokščių, briaunuotų paviršių, kuo galėjo būti durų varčia ir stakta. Sužalojimui kilti galėjo pakakti ir vien pačių durų masės jėgos poveikio. Iš medicininių duomenų negalima nei paneigti, nei patvirtinti privalėjusį būti pašalinio asmens jėgos poveikį. Sveikatos sutrikdymo mastas dėl dešinės rankos pirštų trauma nesikeičia ir vertinamas nesunkiu (T.2, b.l.100-108). Pats V. S. nurodė, kad kai grįžo, T. P. ranka sužalota nebuvo (T.2, b.l. 62). Aplinkybes dėl nukentėjusiosios patirtų sužalojimų pobūdžio ir tai, kad šiuos sužalojimus padarė nuteistasis, netiesiogiai patvirtina byloje esantys ir pirmos instancijos teisme ištirti liudytojos L. M. parodymai, kuri nurodė jog 2012-02-17 įvykio nežino, grįždami namo pamatė, kaip T. P. valė ką tik įstatytas duris. Grįžo namo apie 16 -16.30 val., o mašinoje buvo likę daiktų, V. S. nuėjo atsinešti iš mašinos daiktų, o ji nuėjo praustis. Išgirdusi šauksmus iškišo galvą pro duris, V. buvo prie jų durų, o T. P. užsitrenkė savo buto duris. Bandė pasikalbėti su nukentėjusiąja, bet ji pasakė, kad kviečia policiją (T.2, b.l. 61). L. M. patvirtino, kad be V. S. ir nukentėjusiosios, įvykio metu nieko daugiau laiptinėje nebuvo. T. P. nurodė, kad incidentas įvyko 2012-02-17 apie 16.40 val. (T.1, b.l. 5). Policijos pajėgos išsiųstos 16.57 val. (T.1, b.l. 4). Kaip matyti, aukščiau nurodytų įvykių seka, trumpas laikas nuo patirto sužalojimo iki policijos pareigūnų iškvietimo, tik patvirtina nukentėjusios parodymus, jog T. P. buvo sužalota būtent dėl V. S. poveikio, jai valant savo buto šarvuotas duris iš lauko pusės kairia ranka, o dešine ranka jas prilaikant, kad neužsidarytų, ir nuteistajam suduodant smūgį į duris, tokiu būdu jam uždarant duris ir priveriant T. P. dešinės rankos tris pirštus. Šiai bylai reikšmingos aplinkybės- sužalojimo mechanizmas buvo tiriamas viso ikiteisminio tyrimo metu. Byloje nėra duomenų apie vasario mėnesį buvusius pravirus buto ar laiptinės langus, ar praviras buto duris iš vieno kambario į kitą todėl teismo įsitikinimu, ir tai yra tik jokiais duomenimis nepagrįsta kaltinamojo iškelta prielaida.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas neteisingai įvertino papildomos teismo medicinos ekspertizės dalies, kur parašyta, kad sužalojimui kilti galėjo pakakti ir vien pačių durų masės jėgos poveikio. Iš medicininių duomenų negalima nei paneigti, nei patvirtinti privalėjusį būti pašalinio asmens jėgos poveikį.

Byloje nėra jokių duomenų apie šarvuotų durų masę, išskyrus tai, kad teismo med. ekspertai neatmeta ir tokios galimybės, kad nukentėjusios plaštakai sužaloti pakaktų ir vien durų masės jėgos poveikio. Todėl kolegijos vertinimu, ši medicinos ekspertų pateiktos išvados dalis yra tikėtina, tačiau neparemta jokiais objektyviais duomenimis. Tai yra tik samprotavimai, kurie neparemti kita bylos medžiaga: nėra duomenų, kad nukentėjusioji būtų griuvusi ir pati pastūmusi duris, nėra duomenų, kad ji būtų siekusi savęs sužalojimo, kaip ir nėra duomenų, jog savaeigė be pašalinės jėgos durų užsidarymo jėga, būtų tokia, kad tarp staktos esančiam delnui padarytų sužalojimus sukėlusius vidurinio pirštakaulio daugiaskeveldrinį lūžį. BPK 305 str. 1 d. 2 p. įtvirtinta nuostata, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, remdamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Todėl pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teisminio nagrinėjimo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamasis (nuteistasis) ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Apylinkės teismo priimtas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 str. nuostatų reikalavimus, todėl vien ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai V. S. nepatvirtina, jog teismas padarė kokius nors su įrodymų vertinimu susijusius pažeidimus.

Visų pirmosios instancijos teisme ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma paneigia nuteistojo pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde poziciją, jog jis nepadarė BK 138 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos ir yra nekaltas. Tokios V. S. pozicijos be nuteistojo nepatvirtina jokie byloje ištirti įrodymai. Neigdamas savo kaltę, V. S. pirmosios instancijos teisme kėlė versiją, jog T. P. primelavo šitą istoriją, nori prasimanyti pinigų. Iš pradžių rašė lengvesnius pareiškimus (T.2, b.l.62). Tačiau tokios aplinkybės, kurios keltų abejonių dėl jų tikroviškumo, byloje apskritai nenustatytos, priešingai, bylos duomenys kaip tik patvirtina, kad nukentėjusioji ne vieną kartą anksčiau pagrįstai skundėsi policijos pareigūnams dėl jos teisių pažeidimo, be to, pradėjus ikiteisminį tyrimą šioje byloje ji susilaukė grasinimų ir patyčių iš nuteistojo (T.1, b.l. 18-19, 26-28).

Taigi, išdėstytas įvykio aplinkybių ir bylos įrodymų vertinimas, taip pat argumentuotas nuteistojo keliamos versijos atmetimas, leidžia teisėjų kolegijai sutikti su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad V. S. kaltė dėl jam inkriminuoto T. P. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, pasireiškusio penkiomis spaustinėmis žaizdomis dešinės plaštakos II-III-IV pirštuose, III piršto vidurinio pirštakaulio lūžimu, II-III pirštų savųjų arterijų ir nervų sužalojimu, II piršto daliniu tiesiamosios sausgyslės sužalojimu, visiškai įrodyta surinktus įrodymus įvertinus bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindus ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet remiantis įrodymų visetu. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl teismo padarytų išvadų, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir nuteistąjį išteisinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, vadovaudamasi BPK 51 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-01-22 nutarimu Nr. 69 (Žin., 2001, Nr. 8-231; 2013, Nr. 79-4011) patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 14.2.3. punktu, pateikė teismui pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam V. S. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias iki 2014 m. kovo 4 d. sudarė 120 litų ( 34,75 Eur) dydžio advokato užmokestis( t.2.b.l. 161). Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. Lietuvos Respublikos BPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Taigi, šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo V. S. netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Prašymo dėl proceso išlaidų priteisimo iš V. S. netenkinti.

Nutartis neskundžiama.