Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešuose teisiamuosiuose posėdžiuose išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, išsiskyręs, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyv. vietą deklaravęs ir faktiškai gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį,

A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, vedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyv. vietą deklaravęs ir faktiškai gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. organizavo suklastojimą, neteisėtai gabeno ir panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą, o būtent: jis 2017 m. sausio mėn., tiksli diena ir laikas nenustatyti, organizavo tikro dokumento - medicininės pažymos dėl neatvykimo į darbą, darbo biržą ar ugdymo instituciją (forma Nr. 094/a), kurioje buvo įrašyti žinomai tikrovės neatitinkantys duomenys apie A. Š. 2016-10-17 apsilankymą gydymo įstaigoje UAB „V.“ pas gydytoją A. M. dėl ligos (TLK kodas I83.1), suklastojimą, t. y. parengė nusikalstamos veikos planą, nurodydamas A. M. savo duomenis ir neatvykimo į darbą laikotarpį, po ko šis suklastojo minėtą dokumentą, įrašydamas į jį žinomai neteisingus duomenis ir juos patvirtindamas savo parašu,

bei, tęsdamas nusikalstamą veiką, minėtą žinomai suklastotą dokumentą 2017 m. sausio mėn., tiksliai nenustatytą dieną, gabeno nuo Panevėžio miesto, tiksliai nenustatytos vietos, iki (duomenys neskelbtini) administracinio pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kur 2017 m. sausio mėn. 23 d. neteisėtai panaudojo, pateikdamas (duomenys neskelbtini) Personalo skyriui kaip dokumentą, pateisinantį neatvykimą į darbą (duomenys neskelbtini) Kenos geležinkelio poste, esančiu adresu Kalvelių k., Vilniaus r., laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2016 m. spalio 18 d. Šiais savo veiksmais A. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje.

A. M. suklastojo tikrą dokumentą, o būtent: jis 2017 m. sausio mėn., tiksli diena ir laikas nenustatyti, A. Š. suorganizavus, t. y. parengus nusikalstamos veikos planą, nurodant jam, A. M., savo duomenis ir neatvykimo į darbą laikotarpį, po ko jis, A. M., būdamas UAB „V.“ patalpose, įsikūrusiose (duomenys neskelbtini), vykdydamas A. Š. nurodymus, suklastojo tikrą dokumentą - medicininę pažymą dėl neatvykimo į darbą, darbo biržą ar ugdymo instituciją (forma Nr. 094/a), kurioje buvo įrašyti žinomai neteisingi, tikrovės neatitinkantys duomenys apie A. Š. 2016-10-17 apsilankymą gydymo įstaigoje UAB „V.“ pas gydytoją A. M. dėl ligos (TLK kodas I83.1), įrašydamas į jį A. Š. pateiktus žinomai neteisingus duomenis ir juos patvirtindamas savo parašu bei asmeniniu spaudu. Šiais veiksmais A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

Teisiamajame posėdyje apklausiamas kaltinamasis A. Š. savo kaltės nepripažino ir parodė jam inkriminuoto nusikaltimo nepadaręs. Teigė iki 2016-10-17 kaltinamąjį A. M. pažinojęs tik iš matymo, turėjo bendrų draugų, buvo matęs gal kokį kartą, asmeniškai nebendravo. 2016-10-17 vyko į Panevėžį, kadangi turėjo numatęs susitikimą (koks susitikimas, su kuo, kur turėjo vykti ir kodėl neįvyko, kaltinamasis neįvardino), be to, norėjo kreiptis pas gydytoją, gerą specialistą. Jį vargina kojos skausmai, o tą dieną skausmas kaip tik paaštrėjo (išvažiavus iš Vilniaus). Žinojo, kad Panevėžyje klinikoje „V.“ dirba gydytojas A. M. (tokią informaciją jam galėjo pasakyti kažkoks draugas arba tą susižinojo iš interneto). Dėl vizito susitaręs nebuvo, į kliniką iš anksto taip pat neskambino, nesiaiškino, ar nurodytą dieną gydytojas dirbs. Atvykęs į Panevėžį nuvažiavo į kliniką (buvo daugmaž pietų metas), kur paaiškėjo, jog A. M. bus tik popiet, atrodo, nuo 16 val. Moteris iš registratūros jam pasakė ateiti kaip tik tokiu metu, ką jis ir padarė, t. y. atėjo popiet, šiek tiek vėliau nei jam nurodė, apie 17-17.30 val. Kai atėjo antrą kartą, pasiteiravo, ar A. M. jau yra, į ką jam paaiškino, jog gydytojas yra savo kabinete, parodė jam, kur eiti. Gydytojas A. M. jį priėmė po pusvalandžio, konsultacija truko apie 15-20 min., konsultacijos metu gydytojas jį apžiūrėjo, padarė echoskopiją (neatsimena, ar tame pačiame, ar kitame kabinete). Medikamentų jokių neskyrė, recepto nerašė, tik nurodė įsigyti kažkokį tepalą, kurio jis nepirko, nes namuose turėjo panašų. A. M. jam išrašė pažymą, kad jis kreipėsi pas gydytoją. Jis (A. Š.) į tos pažymos turinį nesigilino, pasiėmė pažymą, kuri vėliau taip ir gulėjo automobilio bagažinėje. Konsultacijos metu A. M. jam dar davė vizitinę kortelę, už suteiktas paslaugas jis registratūroje (kasoje) sumokėjo 30-40 eurų (mokėjo grynais), neatsimena, ar jam buvo išduotas mokėjimą patvirtinantis čekis. Taip pat pažymėjo, jog dar iki vizito pas gydytoją registratūroje buvo pildomi kažkokie dokumentai, blankai, jam davė kažkur pasirašyti, jis darbuotojai buvo pateikęs savo asmens dokumentą.

Atsakydamas į klausimus, ar 2016-10-17 kaltinamajam buvo darbo diena, A. Š. iš pradžių atsakė, kad ši diena jam buvo darbo diena. Vėliau kaltinamasis nurodė, jog buvo įsitikinęs, kad 2016-10-17 jam buvo išduotas nedarbingumas. Iki tol jis gydėsi Antakalnio poliklinikoje, nuo spalio 13 d. iki spalio 14 d. jam buvo suteiktas nedarbingumas. Nors nedarbingumas buvo nurodytas tik šioms dienoms, bet jis buvo įsitikinęs, kad nedarbingumas bus tęsiamas toliau (nors po spalio 14 d. į poliklinikos gydytoją daugiau ir nebesikreipė), kadangi nesijautė gerai, jam tirpo koja, be to, gydytoja jam žodžiu sakė, kad nedarbingumą pratęs iki spalio 18 d. Apie tai, kad nedarbingumas nebuvo pratęstas, o taip ir baigėsi spalio 14 d., jis sužinojo po spalio 18 d., kai atėjo į darbą. Norėdamas išsiaiškinti situaciją jis kreipėsi į Antakalnio polikliniką, kur vyko tyrimas, jis ilgai negavo atsakymo, o galiausiai sausio mėn. paaiškėjo, kad nedarbingumo po spalio 14 d. jam niekas nebeišrašys. Esant tokiai situacijai, jis sausio 23 d. darbovietės Personalo skyriui pateikė gydytojo A. M. 2016-10-17 konsultacijos metu išrašytą pažymą. Kaltinamojo teigimu, po 2016-10-17 jis pas gydytoją A. M. daugiau nebesilankė. Neneigia, jog gydytojui galėjo skambinti, kaip minėjo, pastarasis jam buvo davęs savo vizitinę kortelę. 2017-01-22 jis asmeniniais reikalais vėl lankėsi Panevėžyje (kokiu konkrečiai tikslu, kaltinamasis atsakyti atsisakė, tik pažymėjo, jog vizitas buvo susijęs su moterimi), gali būti, jog kaip tik tą dieną skambino gydytojui, galimai netgi 11 kartų. Norėjo susitarti dėl vizito, bet gydytojas tą dieną negalėjo, konsultacijos laiko taip ir nesuderino (t. 2, b. l. 154-164, 174).

2017-05-09 tarnybiniame pranešime dėl banko sąskaitų išrašų analizės nurodyta, kad banko sąskaitų išrašuose matyti tai, jog 2017-01-22 A. Š. atsiskaitė parduotuvėje „Maxima“, esančioje Panevėžyje. Tai, kad A. Š. 2017-01-22 buvo Panevėžyje, patvirtina ir A. Š. priklausančio telefono numerio išklotinės. 2017-10-17 jokių atsiskaitymų, kurie patvirtintų A. Š. buvimą Panevėžyje, nėra. Ši aplinkybė sutampa su duomenimis, gautais iš A. Š. priklausančio telefono numerio išklotinės analizės, kurioje nustatyta, kad A. Š. 2016-10-17 niekur nebuvo išvykęs iš Vilniaus (t. 1, b. l. 114-115).

Motyvuojamoji dalis

Nusikalstamų veikų kvalifikavimas ir teismo išvados

Paneigdamas kaltinamojo A. Š. parodymus, teismas visų pirma pasisakys dėl konkrečių aplinkybių, iš kurių matyti kaltinamojo parodymų nelogiškumas. Kaltinamasis teismui taip ir nesugebėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių pastarasis galėjo būti įsitikinęs 2016-10-17 dar esantis nedarbingas, t. y. turintis Antakalnio poliklinikoje išduotą nedarbingumą, jei iš bylos duomenų aiškiai matyti, kad nedarbingumas jam buvo išduotas konkrečiai tik dviem dienoms, t. y. 2016-10-13/14. Pastarasis neneigė, jog po spalio 14 d. nesikreipė į jį gydančią Antakalnio poliklinikos gydytoją, nepranešė apie jokias savo sveikatos problemas, kas rodo, jog kaltinamasis neturėjo jokio pagrindo manyti, jog jam nedarbingumas galėjo būti kažkokiu būdu pratęstas. Tai, jog kaltinamasis aiškiai žinojo, kad 2016-10-17 neturi jokio nedarbingumo ir privalo vykti į darbą, patvirtina ta aplinkybė, jog jis minėtos dienos rytą skambino pamainos viršininkui R. B., pranešdamas neva serga, į darbą neatvyks, planuoja gultis į ligoninę. Tokio skambučio, kurio buvimo neneigia ir pats kaltinamasis, nebūtų prireikę, jei jo būklė būtų išties nepagerėjusi (beje, ankstesnis nedarbingumas buvo išduotas dėl su koja nesusijusio sutrikimo) ir nedarbingumas būtų tęsiamas toliau. Kita vertus, ikiteisminiame tyrime A. Š. išsakė kitokias aplinkybes ir teigė neva tik būdamas Panevėžyje sužinojo, kad nedarbingumas 2016-10-17 dienai jam visgi nėra išduotas (teisme aiškino tokią aplinkybę sužinojęs kitą dieną po vizito, t. y. 2016-10-18) , dėl ko jis prašė gydytojo A. M. išrašyti pažymą. Tikint tokias parodymais, lieka neaišku, kokiu tikslu A. Š. tuomet skambino pamainos viršininkui, informuodamas apie kilusias (ne toliau tebesitęsiančias) sveikatos problemas, juo labiau, paminėdamas aplinkybę dėl gydymosi ligoninėje. Kaltinamasis nebuvo nuoseklus ir aiškindamas, kada jį užklupo su koja susiję negalavimai. Teisme A. Š. aiškino, kad koją jam skaudėjo seniai, o skausmas paaštrėjo tada, kai jis jau išvažiavo iš Vilniaus, Panevėžyje koja ėmė tirpti, nors iš R. B. parodymų ir pastarojo tarnybinio pranešimo matyti, jog kaltinamasis jam skambino 2016-10-17, apie 07.30 val. (t. 1, b. l. 48; t. 2, b. l. 177, 180-185). Iš byloje esančių abonentinio numerio išklotinių matyti, jog skambinimo metu A. Š. buvo Vilniaus mieste (t. 1, b. l. 65-77). Jeigu kaltinamasis 2016-10-17 būtų išties prastai pasijutęs, pastarasis privalėjo nedelsiant kreiptis į savo gydymosi įstaigą, tačiau šiuo atveju kaltinamasis nusprendžia vykti į kitą miestą, beje, turėdamas tikslą ne tik patekti pas gydytoją, bet ir tvarkyti asmeninius reikalus, susitinkant su pažįstamu asmeniu. Kaip pagrįstai pastebėjo prokurorė, netgi jei kaltinamasis ir buvo įsitikinęs 2016-10-17 turįs nedarbingumą (nors toks įsitikinimas teismo įvertintas kaip nepagrįstas), atsižvelgiant į nedarbingumo sąlygas, jis privalėjo likti namuose, gydytis, o ne važinėtis po Lietuvą, juo labiau, tvarkydamas reikalus.

Sunkiai suprantama ir tai, jog kaltinamasis nusprendžia vykti į kitą miestą pas gydytoją A. M. (anot kaltinamojo, konsultuotis norėjo būtent pas jį) nesusitaręs dėl vizito, net nežinodamas, ar gydytojas tą dieną apskritai bus klinikoje, ar pastarajam nėra atostogos, nors kaltinamajam 2016-10-17 buvo reikalinga vykti į darbą, o neatvykus būtina pateikti pateisinimą. Teisme A. Š. teigė kaltinamąjį A. M. pažinojęs tik iš bendrų draugų, su juo asmeniškai nebendravęs, juo labiau dėl vizito nesitaręs, dėl ko kaltinamasis neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad A. M. bus klinikoje ir galės jį nekliudomai priimti. Beje, pastebėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu A. Š. parodė pas A. M. lankęsis jau ne pirmą kartą (anksčiau turėjo vieną konsultaciją), nors kaltinamasis A. M. tokios aplinkybės nepatvirtino.

Pagrindą netikėti kaltinamojo A. Š. parodymais suteikia ir byloje esantys įrodymai. Štai iš kaltinamojo A. Š. abonentinio numerio išklotinių matyti, jog A. Š. nebuvo įprasta vykti į Panevėžį, jis šiame mieste nesilankė 2016-10-17 ir buvo atvykęs tik 2017-01-22. Išklotinių medžiaga rodo, jog 2016-10-17 A. Š. buvo Vilniaus mieste, pastarojo telefonas visą dieną registravosi prie Vilniuje veikiančių bokštų (matyti, kad iki pat vakaro buvo prisijungiama prie bokštų, esančių netoli kaltinamojo gyvenamosios vietos) (t. 1, b. l. 65-77). Teisme kaltinamasis suabejojo, ar 2016-10-17, neva būdamas Panevėžyje, jis turėjo su savimi pasiėmęs telefoną, teigė, jog galbūt jį buvo palikęs namuose (beje, gynyba nepagrįstai tvirtina, jog kaltinamasis teismui kategoriškai parodė, jog telefoną nurodytą dieną buvo palikęs), tačiau teismas tokius parodymus vertina kritiškai. Matyti, jog kaltinamasis viso labo siekia paneigti jam nepalankius įrodymus, nurodydamas tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Apklausiamas A. Š. nenurodė, jog bent koks asmuo galėjo naudotis jo telefonu, juo labiau, kaip matyti, tą dieną skambinama buvo pakankamai intensyviai (užfiksuoti daugkartiniai skambučiai, taip pat trumposios žinutės nuo 2016-10-17, 01.07 val., iki 23.43 val.). Kita vertus, kaltinamasis vėlgi yra nenuoseklus, kadangi ikiteisminiame tyrime aiškino, jog tą dieną iš Panevėžio telefonu bendravo su savo gydytoja iš Antakalnio poliklinikos. Tokiu būdu kaltinamajam A. Š. priklausančio abonentinio numerio išklotinės laikytinos vienu iš įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti (šiam įrodymui nesuteikiant išskirtinės reikšmės, o vertinant visumoje kartu su kitais bylos įrodymais).

Teismas taip pat remiasi ir banko sąskaitų išrašų analize, iš kurios matyti, jog 2016-10-17 A. Š. AB „SEB bankas“ sąskaitose esančiomis lėšomis atsiskaitymų Panevėžio mieste neatliko, jų nebuvo iki pat 2017-01-22, kuomet užfiksuotas atsiskaitymas Panevėžio mieste esančioje parduotuvėje „Maxima“, be to, yra fiksuotas ir atsiskaitymas parduotuvėje „Iki“ (Vilniaus r., Bendoriuose), įsikūrusioje pakeliui į Panevėžį (t. 1, b. l. 100-113, 114-115). Tai, jog A. Š. Panevėžyje lankėsi būtent 2017-01-22, patvirtina ir anksčiau jau įvardintų telefono numerio išklotinių medžiaga. Be abejo, aplinkybė dėl nebuvusių atsiskaitymų ir nustatyto atsiskaitymo 2017-01-22, pati savaime dar nėra įrodymas, kurio pakanka išvadai, jog A. Š. 2016-01-17 Panevėžyje nesilankė ir į šį miestą buvo atvykęs tik 2017-01-22. Visgi vertinant ne atsietai, o kompleksiškai su kitais įrodymais, banko sąskaitų išrašų medžiaga tik dar labiau pagrindžia apkaltinančias išvadas.

Be jau išdėstytų byloje yra ir kiti objektyvūs įrodymai, paneigiantys abiejų kaltinamųjų parodymus. Aptariant kaltinamojo A. M. poziciją, pastebėtina, kad visą procesą ji buvo iš esmės nuosekli – kaltinamasis parodė, jog 2016-10-17 jam dirbant pagrindinėje darbovietėje Šiauliuose sulaukė skambučio iš UAB „V.“, kurioje jis dirbo papildomai. Jo buvo paprašyta atvykti į kliniką apžiūrėti pacientą. Jis sutiko, į kliniką atvyko apie 17 val., pacientas (kaip paaiškėjo, A. Š.) atvyko po 15-20 min. Jis pastarąjį apžiūrėjo, atliko echoskopiją, A. Š. skundėsi kojos skausmu, tirpimu, jį kamavo trombozės baimė. Atsimena, kad tai buvo paviršinės bėdos, receptinių vaistų neskyrė. Jis išrašė A. Š. pažymą dėl neatvykimo į darbą, kadangi pastarasis sakė yra dirbantis (pamaininį darbą, dėl ko pažymą išrašė iš karto dviem dienoms). Pasiėmęs pažymą A. Š. išėjo iš kabineto, kaip šis atsiskaitė nematė. Daugiau su A. Š. susitikęs nebuvo, pastarasis jam vieną sekmadienį (gali būti, jog 2017-01-22) skambinėjo, norėdamas vėl pasikonsultuoti, prašėsi priimamas, tačiau buvo poilsio diena ir konsultacija taip ir neįvyko (t. 2, b. l. 154-164). Teismas tokius kaltinamojo A. M. parodymus vertina taip pat kritiškai. Pažymėtina, jog UAB „V.“ savo tinklapyje (www.vivussanus.lt) skelbia du klinikos kontaktinius telefono numerius - (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Atlikus A. M. priklausančio abonentinio numerio (duomenys neskelbtini) išklotinės analizę nustatyta, kad per visą išklotinių laikotarpį (nuo 2016-09-17, 00:00:00 val., iki 2017-03-17, 23:59:59 val.) jis nėra nė karto skambinęs ir nė karto nėra sulaukęs skambučių iš telefono numerio (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta, kad jis per visą išklotinių laikotarpį 68 kartus skambino arba sulaukė skambučio iš telefono numerio (duomenys neskelbtini), kas leidžia teigti, kad UAB „V.“ atstovai, kontaktuodami su A. M., naudojosi būtent šiuo numeriu. Taip pat atlikus A. M. priklausančio abonentinio numerio išklotinės analizę nustatyta, kad 2016-10-17 A. M. neskambino telefono numerio (duomenys neskelbtini) naudotojas, tokiam naudotojui neskambino ir A. M.. Be to, nustatyta, kad nuo 2016-10-17, 11:52:26 val., ir 2016-10-17, 15:34:36 val., A. Š. buvo skambinta iš telefono numerio (duomenys neskelbtini), kuris yra techninis ryšio operatoriaus numeris; 2016-10-17, 12:25:49 val., skambinta iš telefono numerio (duomenys neskelbtini), kuris priklauso (duomenys neskelbtini), o 2016-10-17, 15:00:16 val., skambino iš telefono numerio (duomenys neskelbtini), priklausančio R. S., kuri UAB „V.“ nedirba. Daugiau įeinančių skambučių (2016-10-17, apytiksliai pietų metu) neužfiksuota (t. 1, b. l. 80-81). Tiesa, teismo posėdyje A. M. patikslino, kad jo mobiliojo ryšio telefonas buvo išsijungęs, todėl UAB „V.“ atstovai skambino į (duomenys neskelbtini) ambulatorijos telefoną (kaip matyti iš anksčiau išdėstytų duomenų, pastarojo telefonas visgi buvo aktyvus). Teismas laiko, jog tokią aplinkybę kaltinamasis nurodė, susipažinęs su išklotinių turiniu, kuris nulėmė būtinumą įrodyti, kad klinikos darbuotojai su juo galėjo susisiekti ne tik skambinant į jo mobiliojo ryšio telefoną. Teismas neabejoja, kad tokia galimybė išties yra reali, tačiau nagrinėjamu atveju ja tikrai nebuvo naudojamasi (spalio 17 dieną). Tyrimo metu, o taip pat teisme buvo apklausta liudytoja D. U., kuri 2016-10-17 dirbo UAB „V.“ registratūroje, nepatvirtino nei skambinusi gydytojui A. M., kviesdama pastarąjį atvykti į kliniką apžiūrėti pacientą, nei prisiminė, kad A. Š. būtų atvykęs prašyti skubios konsultacijos (t. 1, b. l. 50-51; t. 2, b. l. 170-174). Klinikos vadovas V. N., nurodęs, kad yra pasitaikę atvejų, jog ir jis pats skambindavo gydytojams, taip pat nenurodė 2016-10-17 skambinęs A. M., o, kaip matyti iš UAB „V.“ darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraščio, to ir nebūtų galėjęs padaryti, kadangi nurodytą dieną jis klinikoje nedirbo. Atsakydamas į gynėjo klausimą, V. N. nurodė esantis ne tik klinikos vadovas, bet ir akcininkas, pažymėdamas, jog tuo atveju, jeigu jis klinikoje lankosi kaip akcininkas, jo buvimas žiniaraščiuose niekaip neatsispindi. Visgi net ir tokia aplinkybė neleidžia manyti, jog V. N. galėjo skambinti A. M., kadangi apklausiamas kaltinamasis A. Š. nurodė bendravęs tik su registratūroje dirbusia moterimi.

Analizuodamas kaltinamųjų kaltę pagrindžiančius įrodymus, teismas ypatingai atkreipia dėmesį ir šiuos įrodymus - UAB „V.“ darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraštį, iš kurio matyti, kad A. M. 2016-10-17 klinikoje nedirbo (nė vienos darbo valandos). Tai, kad gydytojas nurodytą dieną nedirbo, savo raštuose, adresuotuose (duomenys neskelbtini), yra nurodęs ir pats V. N. (t. 1, b. l. 18, 24). Kita reikšminga aplinkybė yra ta, jog UAB V.“ nėra jokių dokumentų, pavirtinančių medicininių paslaugų (šiuo atveju gydytojo konsultacijos) apmokėjimą. Apklausiamas klinikos direktorius V. N. kategoriškai parodė, jog klinikoje yra fiksuojami visi mokėjimai, o darbuotojų, tarp jų ir gydytojų, darbo apskaita atsispindi žiniaraščiuose. Tais atvejais, kuomet gydytojas į kliniką iškviečiamas ne jo darbo dieną, atvykimas ir išdirbtas laikas būtinai įtraukiamas į darbo apskaitos žiniaraštį (t. 2, b. l. 170-174). Nagrinėjamu atveju faktiniai duomenys rodo, jog kaltinamasis A. M. 2017-10-17 klinikoje nedirbo, o A. Š. už jokias paslaugas neatsiskaitė. Tai, kad buvo užpildyta paciento asmens sveikatos kortelė ar yra paciento informacijos pateikimo ir valios pareiškimo lapas, anaiptol, neįrodo, kad minėti dokumentai buvo užpildyti 2016-10-17, juo labiau, kad minimą dieną A. Š. dėl sveikatos problemų konsultavosi pas A. M., o šis jam išrašė pažymą dėl neatvykimo į darbą. Tiek asmens sveikatos kortelės užvedimo ir įrašų joje atlikimo, taip minėto paciento valios pareiškimo lapo surašymo aplinkybės neapima byloje nagrinėjamų kaltinimo turinio, dėl ko nėra tikslinga plačiau analizuoti nurodytus dokumentus.

Tokiu būdu objektyviais įrodymais atmestina kaltinamųjų iškelta versija dėl pažymos išrašymo aplinkybių ir teismas turi pagrindą konstatuoti, jog A. Š. organizavo dokumento suklastojimą, neteisėtai gabeno ir panaudojo tokį suklastotą dokumentą, o A. M. suklastojo dokumentą. Kaltinimo laikotarpis apima 2017 m. sausio mėn., nuo pradžios iki 23 d. Priešingai nei baigiamojoje kalboje pabrėžė gynėjas, kaltinimo dalis dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko yra tinkamai suformuluota. Ta aplinkybė, jog nėra nurodyta tiksli diena ir valanda, kada buvo suorganizuotas pažymos suklastojimas (nurodyti kaltinamojo duomenys, neatvykimo į darbą laikotarpis) ir suklastota pati pažyma, nedaro kaltinimo neaiškaus. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog pažyma buvo suklastota būtent 2017 m. sausio mėn. Tokią išvadą leidžia daryti abonentinių numerių išklotinės (jose užfiksuoti daugkartiniai telefoniniai skambučiai tarp kaltinamųjų, iš kurių nei vienas taip ir negalėjo logiškai paaiškinti, kokiu tikslu 2017-01-22 vyko telefoninis kontaktavimas, juo labiau, poilsio dieną, sekmadienį) ir jų analizė, banko sąskaitų išrašai. Suklastotą pažymą A. Š. iš Panevėžio miesto atgabeno į Vilnių ir 2017-01-23 pateikė (duomenys neskelbtini) Personalo skyriui. Akivaizdu, jog tuo atveju, jeigu A. Š. kaltinamojo A. M. išrašytą pažymą būtų turėjęs dar 2016-10-17, tai pastarasis jos nebūtų laikęs kiek daugiau nei 3 mėnesius ir tik tada pateikęs darbovietei. Nusikalstamų veikų laikas apibrėžtas metais ir mėnesiu, įvardintas konkretus baigtumo momentas (dėl A. Š. kaltinimo), dėl ko nėra pagrindo laikyti, jog kaltinimas buvo neaiškus, kaltinamieji nežinojo, nuo ko turi gintis (beje, pastarieji tokios aplinkybės ir nenurodė, teismui patvirtino suprantantys, kuo yra kaltinami, priešingą poziciją išsakė tik kaltinamųjų gynėjas ir tai tik sakydamas baigiamąją kalbą).

Kaip nepagrįsti atmestini ir tie gynybos argumentai, kuriais keliamas klausimas dėl skirtingų kaltinimų ar grupės iš anksto susitarusių asmenų. Atsakant į tokius teiginius, atkreiptinas gynėjo dėmesys, jog nagrinėjamoje byloje A. Š. ir A. M. yra kaltinami padarę skirtingas nusikalstamas veikas, dėl ko pastariesiems inkriminuoti kaltinimai negali būti tapatūs. Abiejų kaltinamųjų veiksmai buvo individualizuoti, kas atitinkamai ir nulėmė skirtingą kaltinimų turinį. Priešingai nei tvirtina gynėjas, A. Š. kaltinime yra aiškiai inkriminuota, kas apėmė organizavimo turinį – nusikalstamos veikos plano parengimas, į kurį įėjo savo duomenų bei neatvykimo į darbą laikotarpio pateikimas A. M. Taip pat akcentuotina, kad kaltinamiesiems nebuvo inkriminuota gynėjo įvardinta bendrininkavimo forma (bendrininkų grupė), kadangi analizuojamu atveju nusikalstamas veikas padarė vienas organizatorius ir vienas vykdytojas, kai tuo tarpu konstatuojant bendrininkų grupę privalu nustatyti ne mažiau kaip du vykdytojus.

Baigus įrodymų tyrimą gynyba suabejojo ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumu, tvirtinant, jog tarnybinio patikrinimo, kuris šiuo atveju atliktas vadovaujantis Informacijos apie galimai neteisėtus Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnų veiksmus tikrinimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas), metu nebuvo pagrindo rinkti duomenis iš gydymo įstaigų, be to, nei D. S., nei jo vadovas neturėjo teisės informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką perduoti (duomenys neskelbtini). Teismas su tokiais gynėjo argumentais nesutinka ir neturi pagrindo laikyti, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai. Atlikdama informacijos tikrinimą apie galimai neteisėtus muitinės pareigūno A. Š. veiksmus, (duomenys neskelbtini) turėjo teisę susipažinti su visais informacijos tikrinimui reikalingais dokumentais ir atlikti visus teisės aktuose numatytus veiksmus, kaip tai įtvirtinta minėto Aprašo 11 punkto su atitinkamais papunkčiais nuostatose. Kilus įtarimams dėl A. Š. pateiktos medicininės pažymos išdavimo teisėtumo, Imuniteto tarnyba turėjo visą teisę rinkti visus tokios informacijos tikrinimui būtinus duomenis, kurie šiuo atveju yra beatodairiškai susiję su muitinės pareigūno medicininiais duomenimis. Iš bylos medžiagos matyti, kad informacijos tikrinimo metu surinktą informaciją, kurios turinys leido manyti (duomenys neskelbtini) A. Š. veiksmuose galimai esant nusikalstamos veikos požymių, (duomenys neskelbtini) perdavė Imuniteto tarnybos viršininkas. Nors Aprašo 13 punktas numato tokios tikrinimo metu surinktos medžiagos kartu su tarnybiniu pranešimu perdavimą pirmiausia (duomenys neskelbtini) direktoriui, šiuo atveju tai, jog nagrinėjamu atveju minėta medžiaga buvo perduota būtent (duomenys neskelbtini), neleidžia teigti, jog minėta Tarnyba, gavusi ir įvertinusi nurodytus duomenis, neturėjo pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminį tyrimą pradėjo tokią teisę turintis ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Nors gynyba baigiamojoje kalboje daug dėmesio skyrė A. Š. tarnybiniam patikrinimui bei išsakė daugkartinius teiginius dėl Imuniteto tarnybos pareigūno D. S., o ir pačios Tarnybos priešiško nusiteikimo prieš A. Š., siekiant su pastaruoju susidoroti, tačiau teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, 2017-02-06 tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 7B-701 nevertina ir ja nesiremia. Ne galimi nesutarimai su D. S., o surinkti, tiesiogiai ištirti ir įvertinti objektyvūs įrodymai, susieti į vieną logišką grandinę, leido teismui padaryti A. Š., o taip pat ir A. M. apkaltinančias išvadas. Pažymėtina, jog Imuniteto tarnybos vyriausiasis tyrėjas D. S. jokių konkrečių ikiteisminio tyrimo veiksmų neatliko, proceso metu nebuvo gauta jokių skundų nei dėl ikiteisminį tyrimą atlikusio pareigūno T. Ž. (duomenys neskelbtini), nei apskritai būta bent kokių nusiskundimų, susijusių su ikiteisminio tyrimo veiksmais.

Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, teismas laiko, jog kaltinamųjų A. Š. ir A. M. kaltė yra pilnai įrodyta, jų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (dėl A. Š.) ir BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl A. M.).

Dėl bausmės

BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, jog bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Spręsdamas kaltininkams skirtinos bausmės klausimą, teismas turi atsižvelgti į baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų, taip pat atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje kaltinamųjų A. Š. ir A. M. atsakomybę lengvinančių bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas, skirdamas A. Š. bausmę, atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Visų pirma atsižvelgiama į tai, kad jis įvykdė tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), buvo įstatymo uždraustos veikos organizatorius, nusikaltimas baigtas, atliktas veikiant tiesiogine tyčia, atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat įvertinami kaltinamojo asmenybę charakterizuojantys duomenys: A. Š. anksčiau neteistas (t. 2, b. l. 2), vieną kartą baustas administracine tvarka baustas, tačiau nuobauda negaliojanti (t. 2, b. l. 3), dirbantis, duomenų apie gydymąsi VĮ Vilniaus psichiatrijos ligoninėje ir Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, taip pat įtraukimą į Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitą nėra.

Teismas, įvertinęs anksčiau nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaudamasis BK 55 straipsnio, 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, konstatuoja, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant kaltinamajam A. Š. švelniausią bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatant ženkliai mažesnį už galimos skirti baudos vidurkį, iš esmės labiau artimą minimaliai ribai (taikytina nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 47 straipsnio redakcija). Teismo nuomone, būtent tokia bausmė yra adekvati padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui bei kaltinamojo asmenybei ir neprieštarauja teisingumo bei proporcingumo principams.

Ikiteisminio tyrimo metu A. Š. buvo laikinai sulaikytas BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka nuo 2017-04-14, 09.15 val., iki 2017-04-14, 10.53 val. (t. 2, b. l. 90-92). Šis sulaikyme išbūtas laikas (viena para) įskaitytinas į bausmę.

Kaltinamajam A. Š. paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 2, b. l. 111-112), paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Sprendžiant kaltinamajam A. M. skirtinos bausmės klausimą, taip pat atsižvelgtina į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus: A. M. įvykdė nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia, baigtas, atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, įvertinami kaltinamąjį charakterizuojantys duomenys: praeityje nė karto neteistas (t. 2, b. l. 114), administracine tvarka baustas (t. 2, b. l. 115-119), dirbantis, duomenų apie gydymąsi psichiatrijos bei psichikos gydymo įstaigose, taip pat Priklausomybės ligų centre nėra.

Įvertinus bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, BK 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, taip pat atsižvelgiant į tai, kad bausmė skiriama pirmą kartą teisiamam asmeniui (BK 55 straipsnis), laikytina esant tikslinga kaltinamajam A. M. skirti švelniausią BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatant labiau artimą minimaliai baudos ribai nei vidurkiui.

Kaltinamasis A. M. ikiteisminio tyrimo metu BPK 140 straipsnio tvarka nebuvo sulaikytas. Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 2, b. l. 131-132), paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstami veikai tirti ir nagrinėti, nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi, 308 straipsniu, 313 straipsniu, 432 straipsniu,

nusprendžia:

A. Š. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti 50 MGL (1 883 eurų) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 2 dalies, nuostatomis, į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką (nuo 2017-04-14, 09.15 val., iki 2017-04-14, 10.53 val.) (vieną dieną), prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir laikyti, jog A. Š. paskirta galutinė bausmė yra lygi 48 MGL, t. y. 1 807,68 (vieno tūkstančio aštuonių šimtų septynių eurų šešiasdešimt aštuonių euro centų) dydžio baudai.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

A. M. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti 40 MGL (1 506,40 Eur, t. y. vieno tūkstančio penkių šimtų šešių eurų keturiasdešimties euro centų) dydžio baudą.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.