- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-18
- Bylos Nr.
- e2-4948-727/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-39597-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Natalija Daškovienė
- Ieškovas
- UAB ,,Aldemis“
- Atsakovas
- P. K.
- Kategorijos
- 2.1.2.4Negaliojantys sandoriai
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB ,,Aldemis“ ieškinį atsakovui P. K. dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. DGKS-6240 darbo byloje Nr. APS-1-21474.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
P. K. (toliau – ir darbuotojas) 2018 m. spalio 26 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją (toliau – ir DGK, komisija) su prašymu išieškoti jo naudai iš UAB ,,Aldemis“ (toliau – ir darbdavys, bendrovė) 1300 Eur neišmokėto darbo užmokesčio. DGK 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. DGKS-6240 darbo byloje Nr. APS-1-21474 patvirtino darbuotojo P. K. ir darbdavio UAB ,,Aldemis“ 2018 m. lapkričio 14 d. pasirašytą taikos sutartį, kuria UAB ,,Aldemis“ įsipareigojo išmokėti P. K. 800 Eur (suma atskaičius mokesčius) su darbo santykiais susijusių išmokų, per 3 mėn., mokant kiekvieną mėnesį iki 15 dienos po 266,66 Eur, pervedant į ieškovo nurodytą banko sąskaitą.
Šalies argumentai
2018 m. gruodžio 14 d. UAB ,,Aldemis“ (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu P. K. (toliau – ir atsakovas), prašydama panaikinti minėtą DGK sprendimą, kuriuo patvirtinta taikos sutartis, ir darbuotojo reikalavimus dėl darbo užmokesčio išieškojimo atmesti.
Nurodo, kad staiga susirgus įmonės vadovui D. B., gavus dokumentus iš DGK, į komisijos posėdį žodiniu minėto vadovo nurodymu nuvyko R. G., kuris, nežinodamas faktinės situacijos dėl P. K. įdarbinimo, jo darbo ir sutarto mokėti jam atlyginimo, pasirašė taikos sutartį pagal darbuotojo įvardintą faktinę situaciją ir tai, kas buvo nurodyta jo prašyme DGK, faktiškai buvo suklaidintas ir apgautas dėl darbuotojui priklausančio atlyginimo dydžio, darbo sąlygų. Ieškovas teigė, kad darbo sutartis su atsakovu nebuvo pasirašyta, jam buvo pažadėta mokėti 400 Eur, dirbo atsakovas blogai, neateidavo į darbą, dėl to ir joks darbo užmokestis jam nepriklauso ir negali būti mokamas.
Atsiliepimas
Atsakovas ieškinio nepripažino, prašė jį atmesti, teigė, jog darbo sutarties iš darbdavio negavo, nors ne kartą ragino, kad ji būtų pasirašyta ir jam įteikta. Dirbo statybos objekte Žirmūnuose pagalbiniu darbininku, buvo sutarta ir pažadėta mokėti į dieną po 50 Eur, toks jo lūkestis dėl darbo užmokesčio ir buvo, tokį, rašydamas prašymą DGK, jai ir nurodė – po 50 Eur už dieną. Dirbo jis 26 ar 28 dienas, ir per išeigines, jam už darbą nebuvo sumokėta, todėl daugiau į darbą jis nėjo.
Liudytoju byloje apklaustas R. G. teismui paaiškino (2019 m. balandžio 2 d. teismo posėdžio garso įrašo laikas 00.10.44 – 00.27.42 val. min. sek.), kad 2018 m. pabaigoje apie 4,5 mėnesių dirbo UAB ,,Aldemis“ statybų direktoriumi, pažįsta bendrovės vadovą D. B., santykiai geri, atsakovo nepažįsta, matė jį tik DGK. Susirgus bendrovės vadovui ir gavus pranešimą iš DGK, jis aklai nuėjo į komisijos posėdį, neturėjo nei dokumentų, nei žinojo faktinės ginčo situacijos. Prieš komisijos posėdį sužinojo, kad atsakovas yra pasisavinęs kažkokius instrumentus, komisijai raginant sudaryti taikos sutartį, buvo deramasi dėl sumos, jis už bendrovę taikos sutartį pasirašė gera valia, susipažinęs su jos turiniu ir ją perskaitęs. Teigė atsakovo darbo vietoje Žirmūnų 34A objekte, kuriame pats dirbo, nematė.
Liudytoju byloje apklaustas E. B. teismui paaiškino (2019 m. balandžio 2 d. teismo posėdžio garso įrašo laikas 00.33.28 – 00.37.50 val. min. sek.), kad dirbo praėjusiais metais bendrovėje ,,Aldemis“ fasadininku Žirmūnų objekte. Buvo įdarbintas, bet darbo sutarties neturėjo ir nebuvo jos pasirašęs, kiek žino, kiti – taip pat. Ten dirbo ir P. K., Gytis, Edgaras, jų pavardžių nepamena. Vadovas buvo pažadėjęs mokėti po 50 Eur į dieną, nemokėjo. Liudytojas teigė išdirbo 2 mėnesius ir išėjo. Kiek jam žinoma, kitiems taip pat nebuvo sumokėta. Dėl įdarbinimo buvo kalbama su Edgaru, pavardės neprisimena, ir su pačiu direktoriumi.
Liudytoju byloje apklaustas E. Š. teismui paaiškino (2019 m. balandžio 2 d. teismo posėdžio garso įrašo laikas 00.39.20 – 00.48.47 val. min. sek.), kad dirbo praėjusiais metais UAB ,,Aldemis“ fasadų įrengimo montuotoju Žirmūnų skvere. Kartu dirbo P. K., prieš tai liudijęs Edvardas, kiti asmenys. Vadovas buvo pažadėjęs mokėti po 50 Eur į dieną, nemokėjo pilnai, jam pačiam už 3 mėnesių darbą sumokėjo tik 200 Eur. Kiek žino ir girdėjo, kitiems ir gi nebuvo mokama. Darbo sutarties lyg ir nebuvo pasirašęs, jos nematė ir neturėjo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje faktiškai kyla ginčas dėl šalių sudarytos taikos sutarties, kurią patvirtino DGK, pripažinimo negaliojančia. Nors toks reikalavimas ieškovo tiesiogiai nėra įvardintas, iš jo nurodytų faktinių aplinkybių pakankamai akivaizdu, kad prašydamas panaikinti individualaus darbo ginčo byloje priimtą DGK sprendimą, ieškovas tuo remiasi. Iš jo nurodomų faktinių aplinkybių visumos matyti, kad DGK patvirtinta taikos sutartis, anot ieškovo, sudaryta dėl suklydimo ir apgaulės. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 str. normatyvas įtvirtina dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu teisines prielaidas, o CK 1.91 str. nuostatos reglamentuoja dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu teisines prielaidas.
CK 1.90 str. 2 d. nurodo, kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Jeigu iš esmės suklydus sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos. Be to, šalis, pagal kurios ieškinį sandoris pripažintas negaliojančiu, turi teisę reikalauti iš antrosios šalies atlyginti turėtas išlaidas, taip pat savo turto netekimą ar sužalojimą, jeigu įrodo, kad suklydo dėl antrosios šalies kaltės. Jeigu tai neįrodyta, šalis, pagal kurios ieškinį sandoris pripažintas negaliojančiu, privalo atlyginti antrajai šaliai turėtas išlaidas, taip pat jos turto netekimą ar sužalojimą (minėto straipsnio 3 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams (minėto straipsnio 4 dalis). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (minėto straipsnio 5 dalis).
CK 1.91 str. 1 d. numato, jog dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Minėto straipsnio 7 dalis reglamentuoja, jog dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis.
Teismas, išnagrinėjęs šį darbo ginčą dėl teisės, jokių teisinių prielaidų ginčo santykiui taikyti minėtas įstatymo nuostatas dėl žemiau išdėstyto nenustatė.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad darbo teisinių santykių su atsakovu įtvirtinimui rašytinė darbo sutartis, kaip to įsakmiai reikalauja DK nuostatos, nebuvo sudaryta, tą pripažino pats darbdavys, ir šią aplinkybę bylą nagrinėjantis teismas vertina itin kritiškai. Byloje nėra ginčo dėl to, kad darbuotojas faktiškai atliko tam tikras darbines prievoles darbdavio naudai, to neginčija ir ieškovas, teigdamas, kad atsakovas pas jį dirbo, nors ir nebuvo pasirašyta darbo sutartis, kad jam buvo pažadėta 400 Eur mėnesinė alga. Aplinkybė, kad darbuotojas darė pravaikštas byloje neįrodyta, nes jokių darbo laiko apskaitos žiniaraščių, kaip ir jokių kitų darbo santykius reglamentuojančių rašytinių duomenų (vidaus darbo tvarkos taisyklių, atsakovo pareiginių nuostatų, jo priėmimo ar atleidimo į darbą įsakymų) darbdavys nei teismui, nei ginčą nagrinėjusiai DGK nepateikė.
Darbdavys, būdamas atsakingas už darbo organizavimą, darbuotojų priėmimą ir atleidimą, šias pareigas privalo vykdyti skaidriai, laikytis imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Galiojant teisės principui ignorantia legis neminem excusat (įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės), preziumuojama, kad darbdavys yra susipažinęs su darbo teisės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, jam turi būti žinomi jo priimamų sprendimų teisiniai padariniai, jis turi įvertinti priimamų sprendimų riziką. Dėl to už visų darbdavio veiksmų padalinius yra atsakingas pats darbdavys pagal įstatymą.
Ieškovas, būdamas, darbdaviu, kuriam kyla besąlyginė pareiga įforminti darbo teisinius santykius su darbuotoju raštu, to nepadarė, t. y. jis įstatymo reikalaujama tvarka nenustatė nei darbo santykių turinio, nei darbo laiko pradžios ar pabaigos, darbinių pareigų specifikos ir pan.. Faktinių darbo santykių buvimo, minėta, darbdavys neginčijo, apie atsakovo įdabinimą buvo informuota ir SODRA (b. l. 3). Neturint rašytinės darbo sutarties ar įsakymo dėl priėmimo į darbą nėra galimybės nustatyti ir darbuotojui tenkančio mokėti darbo užmokesčio dydžio.
Tokiu būdu pakankamai akivaizdu, kad darbdavys yra sąmoningai apsunkinęs savo galimybes įrodinėti tai, kas jam, o ne darbuotojui, šioje byloje neabejotinai tenka daryti, ir taip elgdamasis darbdavys veikia savo rizika ir pats prisiima jam dėl to tenkančias pasekmes.
Byloje nėra jokių duomenų apie darbuotojui nustatytą darbo užmokesčio dydį, nėra jokių duomenų, kad darbdavys darbuotojui būtų išmokėjęs bent kažkokią pinigų sumą už darbą, netikėti atsakovo ir liudytojų paaiškinimais apie sutartą darbo užmokesčio dydį ir jo nemokėjimą teismas pagrindo neturi. Todėl remiantis įrodymų vertinimo tikėtinumo taisyklės principu, manytina, jog šiuo konkrečiu atveju yra labiau tikėtina buvus faktinį susitarimą dėl 50 Eur dydžio algos už vieną darbo dieną mokėjimo nei priešingai.
Teismo posėdžio metu apklaustas ieškovo bendrovės vadovas D. B. patvirtino, kad jo ligos metu pavedė bendrovės darbuotojui R. G. eiti vadovo pareigas. O tai reiškia, kad atstovaudamas darbdavį DGK, šis asmuo turėjo visus įgalinimus, tame tarpe ir rūpintis dokumentų pateikimu, analizuoti faktinę ginčo situaciją ir bet kuriuo atveju, nematant objektyvaus poreikio ir reikalo ar nežinant visos faktinės situacijos, nepasirašinėti taikos sutarties su atsakovu. Vienok tai jis padarė, taip pat teismui pripažino, jog buvo ją perskaitęs, buvo derėjęsis dėl sumos, taikos sutartį pasirašė gera valia ir niekieno neverčiamas bei suprato, po kuo pasirašo.
Tokiu būdu nėra jokių teisinių prielaidų išvadai, kad darbdavys dėl faktinės situacijos su P. K. nežinojimo buvo suklaidintas ar juolab buvo atsakovo apgautas. Taip pat nėra jokio pagrindo sutikti su ieškovo nuomone, kad dėl to taikos sutartis yra negaliojanti ar kad yra neteisėtas ir nepagrįstas DGK individualaus šio darbo ginčo byloje priimtas skundžiamas sprendimas. Darbuotojas, kreipdamasis į DGK, turėjo pagrindą ir teisingą bei teisėtą lūkestį reikalauti jam žadėto atlyginimo išmokėjimo, lygiai kaip ir taikyti tam tikras nuolaidas bei ieškoti tam tikro kompromiso derantis dėl taikos sutarties sudarymo. Lygiai kaip darbdavys turėjo galimybę priimti reikalavimus, vertinti juos ir ieškoti atitinkamo kompromiso nuolaidų būdu. Nėra jokio pagrindo manyti, kad atsakovas ginče buvo nesąžiningas ar kad siekė suklaidinti ar apgauti darbdavį.
Išnagrinėjus bylą iš esmės, nėra jokio pagrindo išvadai, kad darbdavys galėjo suklysti ar suklydo dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, nes ginčo atveju jis, kaip darbdavys, turėjo būti normaliai atidus ir protingas, privalėjo žinoti tikrąją reikalų padėtį, o jos dėl objektyvių priežasčių nežinodamas - sandorio nesudaryti. Minėta, suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti, o šiuo konkrečiu atveju, t. y. šaliai turint darbdavio statusą, būtent taip ir yra.
Pagal esamą teisinį reglamentavimą nagrinėjamoje byloje nėra tikrinamas Darbo ginčų komisijos priimtų sprendimų pagrįstumas ir teisėtumas, nes Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (DK, įsigaliojusio nuo 2017-07-01, 231 straipsnio 4 dalis), teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK, įsigaliojusio nuo 2017-07-01, 231 straipsnio 7 dalis).
Tačiau esant šiai konkrečiai ginčo situacijai, teismas laiko protingu ir teisingu, atmesdamas ieškinį, sprendimo rezoliucinėje dalyje nepasisakyti dėl DK 231 str. 7 d. esančių pasekmių taikymo, o pripažinti, kad individualaus darbo ginčo byloje priimtas DGK sprendimas, kaip teisėtas ir pagrįstas, paliktinas nepakeistu (CK 1.5 str.).
Esant virš išdėstytam teismas ieškovo ieškinį atmeta kaip nepagrįstą ir neįrodytą (CPK 178 str. – 185 str..).
Dėl kitų ieškovo išsakytų teiginių, tame tarpe ir žalos jam darbuotojo veiksmais padarymo, teismas nepasisako, nes tai nesusiję su nagrinėjamo ginčo dalyku ir nebuvo įrodinėjima.
CPK 93 str. 1 d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 79 straipsnio 1 dalies nuostatas, bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 88 str. 1 d.). Šioje byloje teismas ieškovo ieškinį atmetė, todėl jis neturi teisės į advokato pagalbos išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.), o atsakovas tokių išlaidų nepatyrė, nes nebuvo atstovaujamas kvalifikuotų teisininkų.
Šioje byloje susidarė 3,45 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (pašto išlaidų). Kadangi tenkanti atlyginti pašto išlaidų valstybei suma yra didesnė, nei 2011-11-07 LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro įsakymu Nr. lR-261/lK-355 nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (3 Eur), atmetus ieškinį, šios pašto išlaidos priteisiamos iš ieškovo valstybės naudai (CPK 96 str. l d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 str., 263-268 str., 270 str., 417 str., 307 str.,
nusprendžia:
ieškinį atmesti, palikti galioti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. DGKS-6240 darbo byloje Nr. APS-1-21474, kuriuo patvirtinta 2018 m. lapkričio 14 d. pasirašyta taikos sutartis, kuria atsakovas UAB ,,Aldemis“, j. a. k. 304223701, įsipareigojo išmokėti ieškovui P. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuoni šimtai eurų) (suma atskaičius mokesčius) su darbo santykiais susijusių išmokų, per 3 mėn., mokant kiekvieną mėnesį iki 15 dienos po 266,66 Eur, pervedant į ieškovo nurodytą banko sąskaitą.
Priteisti iš ieškovo UAB ,,Aldemis“, j. a. k. 304223701, 3,45 Eur (trys eurai 45 cnt) bylinėjimosi išlaidų valstybei (ši suma turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai, juridinio asmens kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT247300010112394300, esančią banke „Swedbank”, AB, įmokos kodas 5660 arba surenkamąją sąskaitą Nr. LT122140030002680220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, įmokos kodas 5660; sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pateikti teismui nedelsiant po sprendimo įsiteisėjimo).
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.