Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Žukauskas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo J. J. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutarties, kuria netenkintas nuteistojo J. J. prašymas dėl bausmės sušvelninimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuteistojo teigimu, teismas, atmesdamas prašymą atidėti bausmės vykdymą ir nurodydamas, kad J. J. yra praeityje teistas už analogišką veiką, baustas administracine tvarka, nepagrįstai neatsižvelgė į veikų padarymo laiką, t.y. kad jos padarytos finansinės krizės metu, ir priimtų teismų sprendimų eiliškumą bei datas. Teismo motyvas, kad J. J. niekur nedirba, neatitinka tikrovės, kadangi baudžiamojoje byloje yra duomenys apie jo darbinę veiką. Be to, teismas, nurodydamas ankstesnio bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimą ir teismo įpareigojimų nevykdymą, neteisingai vertino faktines aplinkybes. Nustatyti teismo įpareigojimai buvo vykdomi ir būtų vykdomi toliau, jeigu būtų buvęs paskirtas realus ir adekvatus žalos atlyginimo išmokėjimo terminas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. J. skundas atmestinas.

2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27, 38, 39, 55, 56, 60, 62, 75, 179 ir 187 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeista BK 75 straipsnio 1 dalis, numatant galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Šis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu baudžiamuoju įstatymu, kuris, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią.

Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).

Nagrinėjamu atveju J. J. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius keturis sunkius tyčinius nusikaltimus už kurių padarymą jam paskirta galutinė subendrinta 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Nors, kaip pagrįstai konstatavo apygardos teismas, šiuo atveju egzistuoja formalus pagrindas J. J. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, tačiau materialiojo pagrindo taikyti minėto straipsnio nuostatas šiuo atveju nėra. Iš bylos duomenų matyti, kad J. J. ankščiau buvo teistas už analogiškas veikas, teistumas nebuvo išnykęs, J. J. taip pat baustas administracine tvarka. Tai rodo, kad J. J. dėl savo elgesio išvadų nedaro, pakartotinai pažeidinėja įstatymus. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo balandžio 30 d. nuosprendžiu J. J. jau buvo atidėtas bausmės vykdymas, įpareigojant pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje ir per 1 metus ir 3 mėnesius atlyginti turtinę žalą, tačiau Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas, nevykdžius teismo įpareigojimų, panaikintas. Taigi, atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su J. J. padaryta nusikalstama veika, įvertinus nuteistojo asmenybę, darytina išvada, kad bausmės tikslai nuteistajam J. J. nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Skunde nurodoma aplinkybė, kad nustatyti teismo įpareigojimai būtų vykdomi, jeigu būtų buvęs paskirtas realus ir adekvatus žalos atlyginimo išmokėjimo terminas, taip pat aplinkybė, kad ankstesnės nusikalstamos veikos buvo padarytos finansinės krizės metu, nesudaro pagrindo J. J. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnį ir nepaneigia išvadų, jog nagrinėjamu atveju bausmės tikslai nuteistajam J. J. nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis, kuria atmestas J. J. prašymas, yra teisėta ir pagrįsta. Ją naikinti skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo J. J. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.