Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB DNB lizingas apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovui AB DNB lizingas (buvęs pavadinimas UAB „DnB NORD lizingas“) dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo BUAB „SAAS įranga“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apelianto AB DNB lizingas apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų.

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teigdama, kad atsakovas be teisėto pagrindo minėtais 2009-03-23 ir 2010-01-08 pranešimais ją informavo, jog yra susidaręs įsiskolinimas pagal Lizingo sutartį, nes tokio įsiskolinimo realiai nebuvo; nepagrįstai reikalavo šią skolą sumokėti, nurodydama, kad bus pradėti priverstiniai skolos išieškojimo veiksmai; atsakovas vengė išsiaiškinti susidariusią situaciją; tokiais atsakovo neteisėtais veiksmais ieškovei buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-11-14 sprendimu pareikštą ieškinį patenkino iš dalies, t.y. iš atsakovo ieškovei priteisė 1 452 Lt turtinės žalos bei 1 000 Lt neturtinės žalos, konstatuojant, kad nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti bei turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Pateiktu apeliaciniu skundu atsakovas su šiuo teismo sprendimu nesutinka, pagrinde teigdamas, kad byloje nėra nustatytos visos LR CK 6.245-6.250 str. numatytos sąlygos ir pagrindai, o pirmosios instancijos teismas, padarydamas priešingas išvadas, neteisingai ištyrė bei įvertino bylos įrodymus. Su šia atsakovo pozicija apeliacinės instancijos teismas sutinka tik iš dalies

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostoliu (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (LR CK 6.245 str. 1 d.). Asmeniui kyla civilinė atsakomybė esant šių sąlygų visetui – neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė, žala (nuostoliai) (LR CK 6.246 str. – 6.249 str.). Apeliaciniame skunde teigiama, kad šių sąlygų visetas nagrinėjamoje byloje neįrodytas, o teismo priešingas išvadas lėmė neteisingas, neišsamus bylos įrodymų ištyrimas, įvertinimas.

Pažymėtina, kad įrodinėjimo pareiga reglamentuojama CPK 178 straipsnyje. Civilinių bylų procese dispozityviose bylose, o nagrinėjama byla būtent tokia ir yra, be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis apibrėžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Jeigu jis neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti jo ieškinį kaip nepagrįstą (CPK 263 str. 1 d.). Taip pat atsakovas privalo įrodyti savo atsikirtimus, o jam šios pareigos nevykdant, atsiranda pagrindas teismui patenkinti pareikštus reikalavimus. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį vadinamosiose dispozityviose bylose, t. y. bylose, kuriose nėra viešojo intereso gynimo poreikio ir kuriose visa apimtimi galioja dispozityvumo, taip pat rungimosi principai (CPK 12, 13 str.), teismas turėtų pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus tais atvejais, kai įrodymų apskritai nėra arba jų akivaizdžiai neužtenka. Kitais atvejais tai yra teismo teisė, o ne pareiga, ir teismas šią teisę įgyvendina atsižvelgdamas į įrodinėjimo proceso eigą, tirdamas ir vertindamas pateiktus bei surinktus įrodymus ir spręsdamas dėl jų pakankamumo. Pažymėtina, kad teismas nėra įrodinėjimo pareigos subjektas, tokia našta pagal CPK nuostatas tenka šalims (CPK 178 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009). Taigi, civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė šioje byloje surinktų įrodymų tyrimą, vertinimą, dėl ko padarė neteisingas išvadas dėl atsakovo civilinės atsakomybės šioje reikalavimų dalyje buvimo. Byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad atsakovas, netinkamai vesdamas pagal Lizingo sutartį mokėtinų ir sumokėtų sumų balansą, neteisėtai ieškovei siuntė 2009-03-23 ir 2010-01-08 pranešimus, nurodydamas, kad pagal Lizingo sutartį yra susidaręs įsiskolinimas, kurio realiai nebuvo. Nors apeliantas teigia, kad byloje nebuvo paneigta, jog pranešimų surašymo dieną buvo susidaręs įsiskolinimas pagal Lizingo sutartį, tačiau nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad tokia skola realiai buvo susidariusi, kad trečiasis asmuo šių pranešimų surašymo dieną buvo pradelsęs mokėti einamąsias įmoka, kaip tai numatyta sutarties grafike. Atsakovo aiškinimo, kad pranešimų surašymo metu buvo susidaręs realus įsiskolinimas pagal Lizingo sutartį, nepatvirtina ir į bylą pateiktas UAB „SAAS įranga“ skolos 2009-03-23 datai detalizavimas (b.l. 157), kurį apeliaciniame skunde mini apeliantas. Priešingai, byloje esantys įrodymai, ieškovės bei liudytojo paaiškinimai patvirtina, kad dar iki 2009-03-23 pranešimo ieškovei išsiuntimo, UAB „Statnuoma“ atliko tris mokėjimus, bei 2009-02-09, 2009-02-11, 2009-03-04 pranešimais prašė atsakovą juos užskaityti pagal Lizingo sutartį (b.l. 24-26) (atsakovas bylos eigoje neneigė šių pranešimų gavimo), o laikotarpiu nuo 2009-03-23 iki 2010-01-08 ieškovė atliko dar 8 mokėjimus, kurių paskirtyje aiškiai nurodė, kad moka už UAB „SAAS įranga“ įsipareigojimus pagal Lizingo sutartį (b.l. 133-139), tačiau atsakovas dalį atliktų mokėjimų nepagrįstai užskaitė trečiojo asmens pradelstiems įsiskolinimams pagal kitas lizingo sutartis padengti (b. l. 44-45, 47-49). Apeliantas nepagrįstai teigia, kad Lizingo sutarties bendrosios dalies 3.6 p. ir CK 6.55 str. pagrindu jis šias įmokas turėjo teisę paskirstyti savo nužiūra UAB „SAAS įranga“ skoloms padengti. Kadangi ieškovė nebuvo laidavusi už kitas trečiojo asmens sudarytas lizingo sutartis, ji neturėjo prievolės mokėti už kitus trečiojo asmens įsipareigojimus, o atsakovas neturėjo teisinio pagrindo jos atliktų mokėjimų dalį užskaityti pagal kitas trečiojo asmens sudarytas lizingo sutartis, už kurių tinkamą įvykdymą ieškovė nebuvo laidavusi. Be to, UAB „Statnuoma“ pranešimuose bei ieškovės atliktų mokėjimų paskirtyje aiškiai nurodoma pagal kokią lizingo sutartį yra atliekami mokėjimai. Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas netinkamai vedė apskaičiuotų pagal Lizingo sutartį ir Laidavimo sutartį mokėtinų ir sumokėtų sumų balansą, be teisinio pagrindo UAB „Statnuoma“ bei ieškovės atliktų mokėjimų dalį užskaitė trečiojo asmens įsipareigojimų pagal kitas lizingo sutartis, už kurias ieškovė nebuvo laidavusi, vykdymą, bei nepagrįstai 2009-03-23 ir 2010-01-08 pranešimų metu fiksavo UAB „SAAS įranga“ įsiskolinimą pagal Lizingo sutartį. Ieškovės pateikti paaiškinimai bei paskaičiavimai patvirtina, kad 2009-03-23 ir 2010-01-08 jokios realios skolos pagal Lizingo sutartį nebuvo. Priešingai – buvo permoka, ką, kaip seka iš šalių susirašinėjimo, iš esmės vėliau pripažino ir atsakovo atstovai, todėl, remiantis šių duomenų visuma, konstatuotina, kad atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai ieškovei siuntė 2009-03-23 ir 2010-01-08 pranešimus dėl susidariusio įsiskolinimo, reikalaujant jį padengti.

Apeliaciniame skunde atsakovas nepagrįstai mini LR CK 1.79 str. nuostatas, nurodydamas, kad ieškovė, atlikdama mokėjimus po 2009-03-23 pranešimo gavimo, pripažino įsiskolinimą, todėl negali šio fakto ginčyti. Pažymėtina, kad šia aplinkybe atsakovas nesirėmė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (LR CPK 306 str. 2 d.). Be to, ieškovė niekuomet neneigė savo prievolės pagal Laidavimo sutartį, o nepagrįstai surašytas 2009-03-23 pranešimas dėl tariamos skolos pagal Lizingo sutartį nesukelia ieškovei jokių teisinių pasekmių. Niekuo nepagrįsti apelianto teiginiai, kad tarp šalių vyko derybos, kad atsakovas, siekdamas kuo palankesnio varianto pačiai ieškovei, sutiko sumažinti ieškovės skolą, nurašydamas dalį priskaičiuotų delspinigių, užskaitydamas kito lizingo objekto draudimo įmoką ir pan.. Priešingai, byloje esantys duomenys, šalių paaiškinimai leidžia konstatuoti, kad atsakovas ištaisė netinkamai vestą įmokų apskaitą pagal Lizingo sutartį bei pripažino, jog pagal Lizingo sutartį nėra skolos, o yra permoka, tik po ieškovės atsakovo atstovams pateiktų išsamių paaiškinimų, paskaičiavimų, šalių susitikimo. Aukščiau minėti apelianto teiginiai nepaneigia teismo sprendimo teisėtumo dar ir todėl, kad, kaip jau yra minėta, atsakovas bylos eigoje neįrodė, kad pagal Lizingo sutartį pranešimų surašymo metu buvo susidaręs realus įsiskolinimas ir kad buvo pagrindas ieškovei siųsti minimus pranešimus, reikalaujant sumokėti tariamą įsiskolinimą. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas, teigdamas, kad įsiskolinimas buvo, nepagrįstai remiasi tomis aplinkybėmis, jog trečiajam asmeniui bankrutavus, Vilniaus apygardos teismas 2010-11-30 nutartimi patvirtino 10 007,29 EUR sumai kreditorinį reikalavimą pagal Lizingo sutartį, kad šios bylos nagrinėjimo metu atsakovas buvo pareiškęs ieškovei ieškinį dėl likusios skolos pagal Lizingo sutartį priteisimo, kad ieškovė šią skolą padengė, o atsakovas atsisakė pareikšto ieškinio, kadangi šios atsakovo minimos aplinkybės nėra teisiškai susijusios su nagrinėjama byla, nes jos rodo buvusią padėtį bei šalių veiksmus jau po 2010-01-08 pranešimo ieškovei įteikimo, po atsakovo darbuotojų konstatavimo, kad įsiskolinimo nėra, o yra permoka, po to, kai trečiajam asmeniui buvo iškelta bankroto byla ir buvo pradėtos taikyti LR ĮBĮ nuostatos (taip pat ir tuo metu galiojusio LR ĮBĮ 16 str., 10 str. 7 d. 3 p.). Be to, šios aplinkybės nepatvirtina, kad 2009-03-23 ir 2010-01-08 pranešimų parengimo metu buvo realus įsiskolinimas pagal Lizingo sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių aplinkybių nevertino ir dėl jų atskirai nepasisakė.

LR CK 6.246 str. numatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgti atidžiai ir rūpestingai. Aukščiau paminėtos aplinkybės bei bylos įrodymai pirmosios instancijos teismui leido padaryti pagrįstas išvadas, kad atsakovas neteisingai vedė pagal Lizingo sutartį ir Laidavimo sutartį mokėtinų ir sumokėtų sumų balansą, be teisėto pagrindo įskaitė pagal Lizingo sutartį atliktų mokėjimų dalį pagal kitas trečiojo asmens pasirašytas lizingo sutartis, neteisėtai konstatavo pagal Lizingo sutartį įsiskolinimą bei 2009-03-23 ir 2010-01-08 pranešimais ieškovei nepagrįstai nurodė tariamus įsiskolinimus padengti. Taip atsakovas elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai, nei šiomis sąlygomis buvo būtina. Atsakovas yra įmonė, verslininkas, kurio pagrindinė ūkinės komercinės veiklos sritis susijusi su įvairių rūšių finansavimu. Atsakovas kaip savo srities profesionalas, valdantis pakankamus intelektinius resursus, šioje srityje privalo veikti itin atsakingai bei išimtinai atidžiai. Jam taikytini aukštesni atidumo ir rūpestingumo kriterijai, todėl atsakovo elgesys, kuomet jis netinkamai vedė Lizingo sutartį ir Laidavimo sutartį mokėtinų ir sumokėtų sumų balansą, konstatavo realiai nesamą įsiskolinimą pagal Lizingo sutartį, ieškovei pateiktais pranešimais neteisėtai reikalavo sumokėti tariamą įsiskolinimą, nėra suderinamas su sąžiningai dalykinei verslo praktikai keliamais standartais, todėl atsakovas yra kaltas dėl šiais savo veiksmais ieškovei padarytos turtinės žalos. Bylos įrodymai patvirtina, kad ieškovei nepavykus geranoriškai su atsakovu išsiaiškinti dėl susidariusios situacijos, ji, siekdama nustatyti pagal Lizingo sutartį mokėtinų ir sumokėtų sumų balansą, sudarė su UAB „Airiminda“ atstovavimo sutartį, pagal kurią už paruoštą balansą, atstovavimą šalių susitikimo metu ieškovė patyrė 1 452 Lt išlaidų, kurios nagrinėjamoje byloje pagrįstai pripažintos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovei padaryta žala (ieškovės nuostoliais). Tai, kad UAB „Airiminda“ vadovas yra ieškovės sugyventinis, nepaneigia šių ieškovės patirtų išlaidų pagrįstumo bei jų būtinybės. Bylos duomenys patvirtina, kad būtent UAB „Airiminda“ parengtos mokėjimų pagal Lizingo sutartį suvestinės pagrindu bei UAB „Airiminda“ atstovo šalių susitikimo metu pateiktų paaiškinimų pagrindu buvo nustatytas permokos faktas, ką pripažino ir atsakovo atstovai šalių susirašinėjime, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovės minėtai įmonei sumokėta 1 452 Lt suma yra atsakovo be pagrindo ieškovei reikštų reikalavimų rezultatas. Priešingai, nei teigia apeliantas, tarp atsakovo neteisėtų veiksmų bei ieškovės patirtų nuostolių (žalos) yra tiesioginis priežastinis ryšys. Todėl remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje pilnai patenkino ieškovės reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo ir iš atsakovo ieškovei priteisė 1 452 Lt patirtai turtinei žalai kompensuoti.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad neturtinė žala šiuo atveju negali būti priteista, nesant tam teisinio pagrindo (LR CK 6.250 str. 2 d.), nes neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, o šiuo atveju nenustatytas joks įstatymas, kuris sudarytų pagrindą nagrinėjamoje byloje ieškovei priteisti neturtinę žalą. Pagal minimas LR CK 6.250 str. 2 d. nuostatas neturtinė žala taip pat atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju ieškovė reiškė reikalavimą dėl neturinės žalos atlyginimo, teigdama, kad dėl šioje nutartyje aukščiau minėtų atsakovo neteisėtų veiksmų jai buvo sutrikdyta sveikata, t.y. neturtinė žala buvo padaryta jos sveikatai.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (LR CK 6.250 str. 1 d.). Asmeniui, reiškiančiam reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo, tenka pareiga įrodyti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, t.y. neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę, žalą (nuostolius). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovė įrodė visas sąlygas neturtinei žalai priteisti, t.y. apeliacinės instancijos teismo vertinimu šiuo atveju ieškovė neįrodė jos patirtą neturtinę žalą bei priežastinį ryšį tarp žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų.

Ieškovė, prašydama priteisti neturtinę žalą, teigė, kad ji dėl atsakovo neteistų veiksmų ilgą laiką (nuo pirmojo pranešimo apie įsiskolinimą pateikimo) jautė finansinį bei moralinį spaudimą, patyrė didelį stresą, išgyvenimus, nepatogumus, negalėjo susikaupti, ją kankino nemiga, ji gėrė stiprius vaistus, vėliau kreipėsi į medikus, kur jai buvo nustatytas potrauminio streso sutrikimas, ji buvo nedarbinga, taip pat vartojo stiprius medikamentus. Patirto susirgimo pasekmes ji jaus ateityje, privalės toliau vartoti vaistus ir pan.. Šiems savo teiginiams patvirtinti ieškovė pateikė 2010-07-12 išrašą iš medicininių dokumentų (b.l. 49), kuriame nurodoma, kad ieškovė į medikus kreipėsi 2010-03-02, nurodant, kad tuo metu ji jautė įtampą, nemigą, buvo nuotaika prislėgta, negalėjo susikaupti; buvo paskirtas medikamentinis gydymas; paskutinį kartą į medicinos įstaigą kreipėsi 2010-07-12. Taip pat ieškovė pateikė 2010-03-16 nedarbingumo pažymėjimą Serija D Nr. 6223095 (b. l. 53), kuriame nurodoma, jog ieškovei buvo suteiktas nedarbingumas 2010-03-16 – 2010-03-20 dienomis, susirgimo diagnozė – potrauminio streso sutrikimas. Byloje taip pat buvo apklausta ieškovę gydžiusi medikė J. R., kuri patvirtino, kad viso vizitų buvo 3, kad ieškovė skundėsi nerimu, nemiga, kalbėjo apie skolą, jai buvo paskirti migdomieji, vaistai prieš nerimą, antidepresantai, paskui suteiktas nedarbingumas. Visgi apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių, išskyrus pačios ieškovės teiginius, įrodymų, kad laikotarpiu nuo 2009-03-23 iki 2010 m. vasario pabaigos (kuomet tarp šalių buvo išsiaiškinta dėl tariamos skolos bei esamos permokos) buvo sutrikusi (ar sutriko) ieškovės sveikata, kad ji tuo laikotarpiu kreipėsi į medikus, vartojo vaistus ir pan. Ieškovė dėl jos nurodomų sunegalavimų į medikus kreipėsi jau po minėtų atsakovo pranešimų jai įteikimo bei po to, kai jau šalys išsiaiškino dėl tariamo įsiskolinimo, o atsakovas pripažino, kad pagal Lizingo sutartį yra permoka. Iš bylos duomenų seka, kad ieškovės susirgimas buvo nustatytas pagal jos pateiktus paaiškinimus, nebuvo atliekami jokie papildomi tyrimai. Nors ieškovė teigė, jog ji vartojo paskirtus medikamentus, tačiau tą patvirtinančių įrodymų (įsigijimo kvitų ir pan.) teismui nepateikė. Nedarbingumas jai buvo paskirtas vos 5 dienoms, po ko, kaip ieškovė teigė, ji išvyko į komandiruotę į Švedijos Karalystę. Taip pat iš bylos duomenų seka, kad į psichiatrą ieškovė kreipėsi tik tris kartus, paskutinį katą lankėsi 2010-07-12. Kitų duomenų, kad ieškovė ir toliau yra konsultuojama psichiatro, vartoja vaistus, dėl minėto susirgimo yra nedarbinga, teismui nebuvo pateikta, todėl ieškovės teiginiai, kad jos susirgimas yra ilgalaikis, sunkiai gydomas, reikalaujantis nuolatinio medikamentinio gydymo, yra nepagrįsti. Kartu teismas atsižvelgia ir į tai, kad ieškovė turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, beveik visus 2009 metus (iki 2009-11-30) dirbo trečiojo asmens UAB „SAAS įranga“ juriste, buvo šios įmonės akcininkė. Be to, kaip patvirtino ieškovės sugyventinis S. M., jis yra ekonomistas, dirbantis tik finansų srityje, pas trečiąjį asmenį UAB „SAAS įranga“ nuo įkūrimo dirbo komercijos direktoriumi iki 2009-11-30. Taigi šios aplinkybės rodo, kad atsakovė dar 2009 metais (iš karto po pirmojo pranešimo apie įsiskolinimą gavimo) galėjo imtis aktyvių veiksmų susidariusiai situacijai išsiaiškinti, kreiptis papildomos pagalbos į trečiuosius asmenis (taip pat ir į sugyventinį, kurio, kaip patvirtina bylos įrodymai, įmonė ir padėjo išsiaiškinti su atsakovo atstovais dėl susidariusios situacijos dėl mokėjimų pagal Lizingo sutartį) ir taip išvengti jos nurodomų neigiamų išgyvenimų. Atsižvelgdamas į šių aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovė nagrinėjamu atveju neįrodė, jog dėl atsakovo veiksmų ji patyrė jos nurodomą neturinę žalą. Be to, byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti priežastinį ryšį tarp ieškovės nurodomos neturtinės žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų. Byloje nebuvo paneigti atsakovo paaiškinimai, kad ieškovės nurodomus išgyvenimus galėjo sukelti kitos aplinkybės, nesusijusios su atsakovo veiksmais. Be to, iš bylos duomenų seka, kad neužilgus po to, kai ieškovė kreipėsi į medikus, trečiajam asmeniui UAB „SAAS įranga“, už kurio įsipareigojimų vykdymą pagal Lizingo sutartį buvo atsakinga ieškovė, 2010-04-02 buvo iškelta bankroto byla, kas leidžia taip pat teigti, kad ieškovės neigiamus išgyvenimus galimai sąlygojo ir trečiojo asmens blogėjanti finansinė padėtis, nerimas dėl už šį juridinį asmenį prisiimtų įsipareigojimų vykdymo ir pan..

Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų neturtinei žalai iš atsakovo priteisti, o pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo ieškovei iš atsakovo priteisė 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, todėl šioje dalyje teismo sprendimas keistinas, panaikinant sprendimą iš atsakovo ieškovės naudai priteisti 1 000 Lt neturtinės žalos kompensaciją bei ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmenant visiškai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal LR CPK 93 str. 5 d., iš dalies pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atmetant dalį ieškovės reikalautų priteisti sumų, turi būti perskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė byloje prašė priteisti 1 452 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovės reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi ieškovės prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetamas visiškai. Taigi teismų procesiniais sprendimais yra patenkinta ½ ieškinio reikalavimų. Atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 2 420 Lt atstovavimo išlaidų, todėl iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 1 210 Lt atstovavimo išlaidų. Ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos – 1 544 Lt sumokėtas žyminis mokestis. Kadangi iš atsakovo ieškovei buvo priteista 1 452 Lt turtinės žalos atlyginimo, o kitoje dalyje ieškinys yra atmetamas, iš atsakovo ieškovės naudai priteisiami 72 Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat prašė patenkinus apeliacinį skundą jo patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš ieškovės. Bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovas sumokėjo 74 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies (atmetant reikalavimą dėl priteisto turtinės žalos atlyginimo bei patenkinant reikalavimą dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo) iš ieškovės atsakovo naudai priteistini 37 Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., 329-330 str., teismas

nutaria:

Atsakovo AB DNB lizingas apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo AB DNB lizingas (buvęs pavadinimas UAB „DnB NORD lizingas“) ieškovės D. K. naudai priteista 1 000 Lt neturtinės žalos.

Priteisti iš atsakovo AB DNB lizingas ieškovės D. K. naudai 72 Lt sumokėto žyminio mokesčio pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės D. K. atsakovo AB DNB lizingas naudai 1 210 Lt atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 37 Lt sumokėto žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme, viso priteisti 1 247 Lt.

Likusioje dalyje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.