- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-07-21
- Bylos Nr.
- I-4371-426/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04917-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, dalyvaujant A. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI–K), neturtinės žalos atlyginimą po 30 Eur už kiekvieną parą, praleistą netinkamomis kalinimo sąlygomis (b. l. 1–3).
Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, jog jo laisvė nuo 2003 m. lapkričio iki 2004 m. lapkričio buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m². Tačiau pareiškėjas nurodo, kad buvo kalinimas kamerose su dar keturiais, šešiais asmenimis, o kamerų plotas buvo apie 8 m². Pareiškėjas pažymi, kad kameroje esantį plotą taip pat užima dviejų aukštų lovos, sanitarinis mazgas, suoliukas.
Pareiškėjas taip pat teigė, kad kameros blogai ventiliuojamos, pastovi drėgmė, dėl to nuo sienų ir lubų luposi tinkas su dažais. Taip pat kamerose nebuvo galimybės valgyti prie stalo, nes jie buvo maži ir pritaikyti dviem asmenims. Dėl to pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, negalėjo pailsėti, išsimiegoti. Nurodo, jog pablogėjo sveikata, tapo dirglus, nervingas, jautė baimę aplinkai, susirgo žvyneline.
Pareiškėjas pabrėžė, kad sulaikytas nuo 2003-10-30, todėl nežinojo, kad jo teisės pažeidžiamos. Taip pat nežinojo, kiek kameroje gyvenamojo ploto priklauso vienam kaliniui. Atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas analogiškose bylose netaiko senaties termino.
Atsiliepimas
Lukiškių TI–K, atstovaujantis Lietuvos valstybę, teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 8–12), su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįsta. Nurodė, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI–K nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2004 m. birželio mėn. į teismą kreipėsi tik 2015-10-07, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. nuostatomis, prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Taip pat atsiliepime nurodė, kad nuteistųjų (suimtųjų), laikomų Lukiškių TI–K kamerų numerių ir kalinių jose patikrinimo žurnalų laikymo terminas įstaigoje yra 10 metų, vėliau žurnalai naikinami. Todėl Lukiškių TI–K negali pateikti duomenų apie kameras, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas ir jose buvusių asmenų skaičių.
Pažymėjo, jog pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, trūksta konkretumo. Pabrėžė, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovės atstovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita.
Lukiškių TI–K teigimu, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad atsakovės įgaliotos institucijos pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo nurodytos žalos atsiradimą. Tvirtina, kad ginčo atveju nėra visų įstatyme numatytų sąlygų, kurioms esant kyla valstybės civilinė atsakomybė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI–K, neturtinės žalos atlyginimą po 30 Eur už kiekvieną parą, praleistą netinkamomis kalinimo sąlygomis. Lietuvos Respublik?s viešojo administravimo įstatymo 42 str. nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007-03-26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 -04-11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 str. 8 d. nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Atsakovės įgaliotas atstovas atsiliepime nurodė, kad nuteistųjų (suimtųjų), laikomų Lukiškių TI–K kamerų numerių ir kalinių jose patikrinimo žurnalų laikymo terminas įstaigoje yra 10 metų, vėliau žurnalai naikinami. Todėl Lukiškių TI–K negali pateikti duomenų apie kameras, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas ir jose buvusių asmenų skaičių. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI–K buvo laikomas nuo 2003 m. lapkričio iki 2004 lapkričio (b. l. 1). Byloje dėl pareiškėjo nurodyto laikotarpio ginčo nėra. Iš skunde nurodytų datų galima spręsti, kad vėliausia pareiškėjo kreipimosi į teismą data laikytina 2007 m. lapkričio mėn., tačiau į teismą su skundu kreipėsi tik 2015-10-07 d. (b. l. 4).
Pareiškėjas skunde (b. l. 1–3) nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą jis nežinojo, nebuvo informuotas, jog gali kreiptis į teismą. Pažymėjo, kad tik sužinojęs, jog buvo kankinamas, kalinamas nežmoniškomis sąlygomis bei gavęs teisinės informacijos, iškart kreipėsi į teismą. Pareiškėjas pateiktame skunde ieškinio senaties termino atnaujinti neprašo.
Atsižvelgus į minėtas įstatymuose įtvirtintas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš Lukiškių TI–K sąlygų, kurios, pasak pareiškėjo, prilygsta kankinimams, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad jis apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas teismui nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių. Teismo posėdyje patvirtino skunde išdėstytus motyvus, jog nežinojo, kad jo teisės pažeidžiamos, nors visą laiką buvo nepatenkintas laikymo sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senatį, teismas konstatuoja, jog CK 1.125 str. 8 d. nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas yra praleistas. Kaip paminėta, pareiškėjas ieškinio senaties termino atnaujinti neprašo.
Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 str. 8 d., 1.131 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, teisiškai nėra svarbu, kaip šioje byloje būtų spręstas pareiškėjo galimai patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo klausimas, todėl teismas nenagrinėja kitų skundo bei atsiliepimo argumentų dėl viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalos buvimo).
Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas sirgo, ar buvo atimta galimybė anksčiau kreiptis į teismą, tame tarpe, skundą teismui išsiųsti paštu. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 1p., 132 str., 133 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.