Panevėžio apygardos teismo nutartis

2018-01-11 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-2-185/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-01-11
Bylos Nr.
AN2-2-185/2018
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Pranas Šimkus
Advokatai
Arnoldas Šukaitis
Kategorijos
Adm. nusižengimo byla Nr. AN2-76-185/2018
Teisminio proceso Nr. 4-08-3-00682-2017-1 Procesinio sprendimo kategorija 21.11.10.
(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 11 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos viršininko Virginijaus Mačėno (toliau – Institucija) skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 20 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu 2017-10-20 nutarimu Panevėžio miesto apylinkės teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 635 str. 1 d. 2 p., P. V. atžvilgiu pradėtą administracinio nusižengimo bylos teiseną pagal ANK 417 str. 1 d., 420 str. 2 d. ir 426 str. 5 d. nutraukė, konstatavęs, kad iš byloje esančių įrodymų negalima daryti abejonių nekeliančios išvados, jog P. V. padarė jam inkriminuojamus nusižengimus. Teismas įpareigojo Instituciją tęsti administracinius nusižengimus padariusio asmens paiešką.

P. V. buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn už tai, kad 2017-09-01 apie 22.40 val., vairuodamas automobilį „BMW F30“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas (duomenys neskelbtini) g. ir sukdamas į (duomenys neskelbtini) g., nerodė įspėjamojo posūkio signalo, toliau važiuodamas nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams sustabdyti transporto priemonę, kuomet ji buvo stabdoma įjungus mėlynos ir raudonos spalvos švyturėlius, garsinį signalą bei garsiakalbiu reikalaujant minėto automobilio vairuotoją sustoti kelkraštyje, važiuodamas (duomenys neskelbtini) g. suko į (duomenys neskelbtini) g., po to į (duomenys neskelbtini) g., nerodydamas įspėjamojo posūkio signalo, dėl ko iš chuliganiškų paskatų automobilis pradėjo slysti šonu, taip sukeldamas pavojų sau ir aplinkiniams. Tokiais veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 4, 7, 82 p. reikalavimus ir padarė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 417 str. 1 d., 420 str. 2 d. ir 426 str. 5 d.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-10-20 nutarimą ir priimti naują nutarimą – P. V. pagal ANK 417 str. 1 d., 420 str. 2 d. ir 426 str. 5 d. skirti subendrintą administracinę nuobaudą bei administracinio poveikio priemonę. Nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nesilaikė ANK 563 str., 567 str. įtvirtintų administracinių nusižengimų bylų teisenos uždavinių visapusiškai ir objektyviai išaiškinti visas bylos aplinkybes, jog ji būtų išspręsta tiksliai pagal įstatymus, o kalti asmenys patraukti administracinėn atsakomybėn, netinkamai tyrė bei vertino surinktus įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, jog P. V. veikoje nėra jam inkriminuojamų teisės nusižengimų sudėties. Teismas rėmėsi P. V. paaiškinimais, kad jis tirto įvykio metu automobilio nevairavo (automobilį vairavo jo pažįstamas L. J.), tokius jo parodymus patvirtinusio L. J. paaiškinimais, taip pat P. V. draugės I. S. parodymais, bei šiuos įrodymus pripažino nuosekliais, patikimais, vienas kitą papildančiais ir neginčijamai patvirtinančiais, jog P. V. neįvykdė jam inkriminuojamų teisės nusižengimų. Mano, kad toks įrodymų vertinimas yra netinkamas. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į policijos pareigūnų A. L. ir Ž. S. parodymus, jog į teisės nusižengimų padarymo vietą atėjęs L. J. negalėjo paaiškinti tikslių įvykio aplinkybių, negalėjo nurodyti maršruto (gatvių), kuriuo važiavo tariamai jo vairuojamas automobilis. Be to, P. V. gynybinę versiją L. J. pateikė tik po kelių dienų, kai 2017-09-04 buvo apklausiamas policijos įstaigoje. Per tokį laiko tarpą liudytojas galėjo suderinti pozicijas su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas nutarimo dėstomojoje dalyje pažymėdamas, jog L. J. parodymai pripažįstami patikimais, toliau dėstomosios dalies pabaigoje konstatavo, jog gretinant jo parodymus su policijos pareigūnų A. L. ir Ž. S. parodymais, kilo įtarimas, kad L. J. teismui galėjo neįvardyti tikrojo transporto priemonę vairavusio asmens. Ši aplinkybė, Institucijos nuomone, leidžia pagrįstai abejoti L. J. parodymų patikimumu. Teismas pripažino P. V. teisinančiu įrodymu liudytojos I. S. duotus parodymus, nors byloje nustatyta, kad ši liudytoja nebuvo nusižengimų padarymo vietoje, nevažiavo automobilyje, kurį stabdė policijos pareigūnai, todėl šiai liudytojai nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinoma, kas įvykdė tiriamus nusižengimus. Be to, P. V. ir liudytojai L. J. bei I. S. yra draugai, todėl jie yra suinteresuoti padėti P. V. išvengti administracinės atsakomybės. Nurodo, kad teismas laikė nepatikimais policijos pareigūnų A. L. ir Ž. S. parodymus apie tai, jog jie matė transporto priemonę vairavusį asmenį, jį atpažino kaip P. V.. Tokio įrodymų vertinimo priežastis – pareigūnai, apibūdindami pažeidėją, suklydo nurodydami šio asmens plaukų spalvą. Be to, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymo atpažinti veiksmas buvo atliktas nesilaikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) įtvirtintų taisyklių. Mano, kad šios aplinkybės nemenkina pastarųjų liudytojų parodymų patikimumo. A. L. ir Ž. S. nurodė aiškiai matę bei įsidėmėję vairuotojo veido bruožus, šiuos bruožus apibūdino tyrimo procese. Liudytojai nurodė matę nubėgantį transporto priemonės vairuotoją apie 3–5 m atstumu. Nors tuo metu buvo tamsus paros metas, tačiau nusižengimų padarymo vietoje buvo įjungtas dirbtinis gatvės apšvietimas, stebėti vairuotoją pareigūnams nebuvo jokių kliūčių. Vien tik ta aplinkybė, jog policijos pareigūnai, surašydami pirminius tarnybinius pranešimus, suklydo nurodydami pažeidėjo plaukų spalvą, Institucijos nuomone, neturėtų būti pagrindas policijos pareigūnų parodymus vertinti kritiškai, nes jie nurodė objektyvią aplinkybę, dėl kurios jie galėjo suklysti – pasišalinusio vairuotojo plaukai buvo trumpai kirpti, o plaukų spalvą galėjo iškreipti dėl dirbtinio gatvės apšvietimo susidarantys atspindžiai, šešėliai. Ši klaida buvo ištaisyta (parodymai patikslinti) administracinio nusižengimo tyrimo procese, taip pat bylos nagrinėjimo teisme metu, todėl minėta aplinkybė, kaip mano Institucija, nėra pagrindas vertinti pastarųjų liudytojų parodymus nenuosekliais ar prieštaringais. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareigūnai viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog transporto priemonę vairavo P. V.. Pastarąjį asmenį, kaip nusižengimų subjektą, pareigūnai atpažino ir iš transporto priemonės vairuotojo sėdynėje rasto vairuotojo pažymėjimo nuotraukos, vėliau tiesiogiai matydami jį, atvykusį į policijos tarnybines patalpas. Tą patį pareigūnai patvirtino ir bylos nagrinėjimo posėdžio metu, prieš tai juos įspėjus bei supažindinus dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Sutinka su apylinkės teismo argumentais, kad parodymo atpažinti asmenį tyrimo veiksmas buvo atliktas nesilaikant BPK įtvirtintų taisyklių, tačiau tai, Institucijos nuomone, nemenkina pačių liudytojų parodymų patikimumo, juolab jog byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, kurias vertinant būtų galima įtarti pastarųjų liudytojų šališkumą. Pareigūnai anksčiau administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens nepažinojo, jokių konfliktų neturėjo, todėl nebuvo jokių priežasčių P. V. nepagrįstai kaltinti administracinių nusižengimų įvykdymu. Mano, kad administracinio nusižengimo byloje pakako įrodymų konstatuoti, jog P. V. įvykdė jam inkriminuotus teisės nusižengimus, todėl P. V. turėjo būti nubaustas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą P. V. atstovas advokatas Arnoldas Šukaitis prašo apylinkės teismo nutarimą palikti nepakeistą ir Institucijos nutarimo netenkinti. Nurodo, kad su apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nesutinka, mano, kad teismo nutarimas priimtas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tačiau iš apeliacinio skundo matyti, kad Institucija siūlo pripažinti vienus įrodymus aukštesnius už kitus, taip pažeidžiant teisingumo procese principą, viena iš kurio sudedamųjų dalių yra prioriteto nesuteikimas nė vienam iš įrodymų šaltinių. Mano, kad teismas, remdamasis bylos duomenų pagrindu ir suformuota teismine praktika šios kategorijos bylose, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visą byloje surinktą medžiagą bei nustatęs, jog byloje nėra surinkta objektyviai ir neginčijamai P. V. kaltę pagrindžiančių įrodymų, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

ANK 652 str. nustatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.

Aukštesnės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus bei skundžiamą teismo nutarimą, taip pat įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs bylos įrodymus, tinkamai juos įvertinęs, padarė teisingas išvadas, jog nagrinėjamoje byloje nėra surinkta objektyviai ir neginčijamai P. V. kaltę dėl jam inkriminuojamų administracinių nusižengimų padarymo pagrindžiančių įrodymų, todėl visiškai pagrįstai jo atžvilgiu pradėtą teiseną nutraukė.

Institucija, ginčydama tokį teismo sprendimą, apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė ANK 563 str. 567 str. nuostatas, netinkamai tyrė bei vertino surinktus įrodymus, nepagrįstai rėmėsi P. V. paaiškinimu, liudytojų L. J. ir I. S., kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, parodymais, o nešališkų liudytojų policijos pareigūnų A. L. ir Ž. S. parodymus neteisingai vertino kaip nepatikimus ir juos atmetė. Institucija mano, jog būtina remtis liudytojų A. L. ir Ž. S. parodymais, kurių visiškai pakanka konstatuoti, jog P. V. įvykdė jam inkriminuojamus nusižengimus, ir skirti jam administracinę nuobaudą bei poveikio priemonę.

Su šiais skundo argumentais aukštesnysis teismas nesutinka ir pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir P. V. kaltinimą pateikusi Institucija, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Institucijai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Be to, apygardos teismas pastebi, kad viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Pagal ANK 569 str. nuostatas įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Kartu pažymėtina ir tai, kad nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka, t. y. visiems įrodymams turi būti taikomi vienodi vertinimo kriterijai. Vidinis įsitikinimas negali būti formuojamas ignoruojant procesines taisykles, kurių pagrindinė yra užtikrinimas, jog sprendimą byloje nulemtų tik neabejotinai patikima teisėtais būdais gauta informacija, ir jokie teismui pateikiami duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą.

Patikrinęs skundžiamo nutarimo motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgęs į bylos medžiagą, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, padarė esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, todėl vien Institucijai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad teismas, spręsdamas dėl P. V. kaltės, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, visus byloje surinktus įrodymus vertino tiek atskirai vienus nuo kitų, tiek kaip visumą, palygino juos tarpusavyje ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienai įrodymų grupei nesuteikdamas pirmenybės prieš kitus bylos įrodymus, ir taip teisingai nustatydamas jų patikimumą bei įrodomąją vertę, skundžiamame nutarime aiškiai išdėstė įrodymus, kuriais grindžia savo išvadas, o taip pat ir tų įrodymų įvertinimo bei kitų įrodymų atmetimo motyvus ir išsamiai argumentavo savo sprendimą. Teismas, remdamasis bylos duomenų pagrindu bei nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai aiškinami traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai, skundžiamame nutarime konstatavo, jog esant padarytiems grubiems proceso pažeidimams asmenų parodymo atpažinimo metu bei kartu nenuosekliems ir prieštaringiems policijos pareigūnų Ž. S. ir A. L. parodymams apie automobilį vairavusį asmenį, kurie kardinaliai skiriasi nuo liudytojų L. J. ir I. S. parodymų, nėra pagrindo daryti abejonių nekeliančios išvados, jog P. V. padarė jam inkriminuojamus administracinius nusižengimus. Su tokiu apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, išdėstytais motyvais ir padarytomis išvadomis, kurios atitinka faktines bylos aplinkybes, visiškai sutinka ir aukštesnės instancijos teismas ir jų iš naujo nebekartoja, juolab kad skundžiamo teismo nutarimo turinys yra žinomas ir pačiai Institucijai, kuri apeliaciniame skunde jokių naujų, dar nežinomų ir apylinkės teismo neįvertintų aplinkybių nenurodė. Apygardos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde dėstomas subjektyvus bylos įrodymų vertinimas nesudaro jokio pagrindo naikinti apylinkės teismo sprendimą.

Nagrinėjamu atveju P. V., tiek atliekant įvykio aplinkybių tyrimą, tiek ir teisme savo kaltę neigė, tvirtino, jog įvykio metu buvo namuose ir miegojo, jam priklausančio automobilio nevairavo, jį buvo paskolinęs L. J., kuris tą vakarą buvo atėjęs pas jį į namus ir jo prašė duoti automobilį. P. V. parodė, kad L. J. automobilį skolina dažnai, taip pat leidžia automobiliu naudotis ir savo draugei I. S., teigė, jog dokumentus laiko automobilyje. Šiuos P. V. parodymus, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nutarime, patvirtino liudytojai I. S. ir L. J., o įtikinamai jų ir P. V. parodymus paneigiančių duomenų byloje nesurinkta, ką taip pat pagrįstai akcentavo apylinkės teismas. Iš bylos medžiagos matyti, kad P. V. kaltinimas buvo grindžiamas policijos pareigūnų A. L. ir Ž. S. parodymais, kurie, pasak Institucijos, dėl to, jog transporto priemonę vairavo P. V., buvo nuoseklūs viso proceso metu, kas pagrįstai paneigta skundžiamu nutarimu, jame teisingai nurodant, kad A. L. ir Ž. S. parodymai apie automobilį vairavusį asmenį yra prieštaringi ir nenuoseklūs, dėl to pareigūnų parodymai kelia pagrįstų abejonių dėl juose nurodytos informacijos patikimumo. Kaip matyti iš minėtų pareigūnų parodymų, jie tuoj po įvykio bei vėliau juos apklausus kaip liudytojus kategoriškai nepatvirtino, jog įvykio metu automobilį vairavo ir nuo pareigūnų pabėgo būtent P. V., nors pripažino, jog automobilyje rado dokumentą su P. V. nuotrauka, tačiau, kaip patys parodė, pabėgęs automobilio vairuotojas buvo labai panašus į P. V., t. y. pareigūnai nurodė tik tikimybinę versiją, tačiau nebuvo užtikrinti, jog automobilį vairavo ir nuo jų pabėgo būtent P. V.. Teisme pareigūnai jau užtikrintai teigė, jog įvykio metu automobilį vairavo P. V.. Tačiau, sutiktina su apylinkės teismu, tokiam pareigūnų parodymų pakeitimui esmės turėjo tai, jog parodymo atpažinti metu pareigūnams kaip administracinius nusižengimus padaręs asmuo buvo parodytas P. V. kartu su L. J., o iš šių asmenų, pagal pareigūnų nurodytą pabėgusio vairuotojo apibūdinimą, daug panašesnis buvo P. V. nei L. J., todėl pareigūnai atpažino būtent P. V. ir jį įsidėmėję teismo posėdžio metu davė parodymus, kad būtent jis vairavo automobilį, prieštaringus jų pirminiams parodymams, kur jie kategoriškai to nepatvirtino. Be to, kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, apylinkės teismas niekiniu pripažino asmenų parodymo atpažinti tyrimo veiksmą, nes jis, anot teismo, buvo atliktas grubiai pažeidžiant imperatyvias BPK numatytas taisykles, t. y. vykdant atpažinimą pareigūnams buvo parodyti tik P. V. ir L. J., nesilaikant nuostatų, kad asmenys atpažinti turi būti parodyti tarp ne mažiau kaip kitų trijų asmenų, kurie turi būti tos pačios lyties ir kuo panašesni į atpažintiną asmenį, tačiau P. V. ir L. J., pagal savo išorinius požymius, yra visiškai skirtingi, o pagal pareigūnų pabėgusio vairuotojo apibūdinimą, P. V. labiau atitiko jų nurodytus požymius nei L. J., todėl pareigūnai, kaip pabėgusį vairuotoją, atpažino būtent P. V.. Apygardos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti asmenų parodymo atpažinti tyrimo veiksmo, su tokiu šio veiksmo vertinimu sutinka ir Institucija, juolab kad pareigūnai L. J. jau buvo matę ir jį įsidėmėjo dar iki šio veiksmo atlikimo, t. y. jį matė ir su juo bendravo įvykio vietoje, kai jis po keliasdešimt minučių sugrįžęs prie palikto automobilio nurodė, jog buvo šio automobilio vairuotojas, todėl pareigūnams parodžius atpažinti P. V. kartu su L. J., kuris, anot pareigūnų, jų įsitikinimu nebuvo automobilio vairuotojas, akivaizdu, kad jie atpažino P. V.. Institucija skunde nurodo, kad L. J. su P. V. yra suderinę pozicijas, nes L. J. P. V. gynybinę versiją pateikė tik praėjus kelioms dienoms po įvykio. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad policijos pareigūnams niekas nedraudė dar tą pačią įvykio dieną su L. J., kuris sugrįžęs prie automobilio prisistatė kaip jo vairuotojas, bet, kaip parodė pareigūnai, jų įsitikinimu jis nebuvo vairuotojas, aiškintis, kaip pas jį atsirado P. V. priklausantis automobilis, kaip tame automobilyje atsidūrė P. V. dokumentai ir kur tuo metu buvo pats automobilio savininkas P. V. bei tai patikrinti ir susisiekti su P. V., bet jie to nedarė, tik iš L. J. paėmė formalų jo paties ranka rašytą paaiškinimą. Taigi visos pirmiau paminėtos ir kitos skundžiamame nutarime išdėstytos aplinkybės, kurios iš naujo nebekartojamos, iš tiesų verčia abejoti pareigūnų parodymais apie P. V., kaip automobilį vairavusį asmenį, ir, priešingai Institucijos tvirtinimui, nesudaro pagrindo remiantis jų parodymais neginčijamai konstatuoti P. V. kaltę įvykdžius jam inkriminuojamus nusižengimus.

Kaip teisingai skundžiamame nutarime nurodė pirmosios instancijos teismas, jog kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės nusižengimas galėjo būti padarytas būtent to asmens, nepakanka išvados apie to asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Pažymėtina, kad administracinių nusižengimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio nusižengimo protokolą surašiusi Institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.

Atsižvelgus į tai darytina išvada, kad apylinkės teismas, išsamiai, objektyviai ir nešališkai ištyręs bei įvertinęs bylos įrodymus, skundžiamame nutarime teisingai konstatavo, jog esant padarytiems grubiems proceso pažeidimams asmenų parodymo atpažinimo metu bei kartu nenuosekliems ir prieštaringiems policijos pareigūnų Ž. S. ir A. L. parodymams apie automobilį vairavusį asmenį, kurie kardinaliai skiriasi nuo liudytojų L. J. ir I. S. parodymų, nėra pagrindo daryti abejonių nekeliančios išvados, jog P. V. padarė jam inkriminuojamus administracinius nusižengimus, todėl visiškai pagrįstai prieš jį pradėtą administracinių nusižengimų teiseną nutraukė. Aukštesniojo teismo vertinimu, Institucija, ginčydama šios bylos teisenos nutraukimą, nepateikė jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir priimto sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu, todėl apylinkės teismo nutarimas paliekamas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.

Tačiau apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas, spręsdamas P. V. atsakomybės klausimą, padarė tikimybinę išvadą, jog įvykio metu automobilį galėjo vairuoti visiškai kitas nenustatytas asmuo, nors tuoj po įvykio prie automobilio sugrįžęs L. J. pripažino, kad jis vairavo automobilį, ir paaiškino aplinkybes, kurios nėra paneigtos. Be to, L. J. tuo metu buvo apsirengęs tokiais pat rūbais, kokius nurodė policijos pareigūnai apibūdindami automobilį vairavusį asmenį.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 str. 1 d. 1 p., 654 str.,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje palikti nepakeistą ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos viršininko Virginijaus Mačėno apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.

Teisėjas Pranas Šimkus