Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-09-11 · Civilinė byla Nr. 2A-1556-611/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-11
Bylos Nr.
2A-1556-611/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andžej Maciejevski, Danutė Kutrienė, Loreta Lipnickienė
Ieškovas
L. L.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Trečiasis asmuo
E. M.
Kategorijos
  • 44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1556-611/2012
Teisminio proceso kategorija: 2-02-3-12020-2010-5
Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2; ;121.14; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. rugsėjo 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. L. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neteisėtais teisėjo veiksmais padarytos žalos atlyginimo, trečiasis asmuo E. M..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 24 801,38 Lt turtinės žalos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme buvo iškelta civilinė byla Nr.2-16300-534/2008 pagal ieškovo L. L. ieškinį atsakovui skolininkui E. M.. Ieškovo teigimu, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutartimi minėto ieškinio užtikrinimui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – skolininko E. M. turto areštas. Ieškovas nurodė, kad vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutartį antstolis aprašė skolininko turtą ir apribojo disponavimą šiuo turtu: transporto priemone Renault 21 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertybiniais popieriais (51 vnt. UAB „Jungo verus“ akcijų, 300 vnt. UAB „Linevasta“ akcijų), piniginėmis lėšomis, esančiomis AB „Swedbank“ ir AB SEB banke sąskaitose. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. kovo 4 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė ir nusprendė panaikinti skolininko turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones, tačiau ieškovui apskundus šį sprendimą, Vilniaus apygardos teismas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. kovo 4 d. sprendimą panaikino ir priteisė ieškovui iš skolininko E. M. 20 000 Lt negrąžintos paskolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo, 1200 Lt žyminio mokesčio ir 2360 Lt advokato pagalbos išlaidų. Antstoliui pradėjus sumų išieškojimą paaiškėjo, kad skolininko turto arešto aktas Nr. 0108006583 2009 m. balandžio 6 d. buvo išregistruotas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjo A. Ž. 2009 m. kovo 4 d. sprendimo pagrindu, panaikintas apribojimas disponuoti skolininko piniginėmis lėšomis bankų sąskaitose, panaikintas apribojimas disponuoti transporto priemone Renault 21, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertybiniais popieriais - 51 vnt. UAB „Jungo verus" akcija ir 300 vnt. UAB „Linevasta" akcijų. Ieškovo teigimu, vykdant teismo sprendimą antstoliui iš skolininko pavyko išieškoti 851,80 Lt skolos, nes paaiškėjo, jog skolininkas jau yra perleidęs transporto priemonę Renault 21, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) visas UAB „Jungo verus" akcijas, o UAB „Linevasta" akcijos neturi vertės, nes šiuo metu yra iškelta bankroto byla, bankų sąskaitose piniginių lėšų apskritai neliko. Dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo neteisėtų veiksmų, išregistruojant turto arešto aktą iš turto arešto aktų registro, šis turtas nebuvo išsaugotas, o 2009 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą įvykdyti visa apimtimi tapo neįmanoma, kadangi skolininkas jokio turto ar pajamų, iš kurių galima būtų išieškoti priteistas sumas, nebeturi. Ieškovo teigimu, neteisėti teisėjo veiksmai pasireiškė tuo, kad jis išregistravo turto areštą iš turto areštų registro, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. kovo 4 d. sprendimui dar neįsiteisėjus, todėl teisėjas pažeidė CPK 150 str. 4 d. reikalavimus bei jo profesinei veiklai privalomus atidumo, atsargumo, rūpestingumo, apdairumo reikalavimus. Ieškovo teigimu, teisėjas yra kaltas dėl žalos ieškovui atsiradimo, kadangi panaikino turto arešto nustatytus ribojimus disponuoti piniginėmis lėšomis bankų sąskaitose, kai šie apribojimai buvo priemonė užtikrinti skolininko galimybę įvykdyti teismo sprendimą. Ieškovo teigimu, priežastinis ryšys tarp neteisėtų teisėjo veiksmų ir žalos ieškovui atsiradimo pasireiškia tuo, kad būtent teisėjo neteisėtas veiksmas, t.y. kreipimasis į Centrinę hipotekos įstaigą išregistruoti turto arešto aktą neįsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, sudarė skolininkui prielaidą nuslėpti bankų sąskaitose buvusias ir vėliau į ją patekusias pinigines lėšas, išvengiant teismo sprendimo įvykdymo.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra visų CK 6.272 str. 2 d. įtvirtintų civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovas pažymėjo, kad 2009 m. kovo 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr.2-998-534/2009 Centrinės hipotekos įstaigai Turto arešto aktų registrui buvo išsiųstas 2009-04-06, 14:34 val., o paskutinė apeliacinio skundo padavimo termino diena buvo 2009-04-03, apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009-03-04 sprendimo buvo pateiktas paštui 2009-04-03, t.y. nepraleidus apeliacijai nustatyto 30 dienų termino, tačiau ieškovo apeliacinį skundą teisėjas A. Ž. gavo 2009-04-07, todėl teisėjas, neturėdamas informacijos apie ieškovo paduotą apeliacinį skundą, pagrįstai 2009-04-06 išsiuntė Centrinės hipotekos įstaigai Turto arešto aktų registrui 2009-03-04 sprendimą civilinėje byloje Nr.2-998-534/2009 kaip įsiteisėjusį. Atsakovo teigimu, iš turimų duomenų matyti, kad teisėjas buvo apdairus, rūpestingas bei atidus, nes ieškovo apeliacinį skundą jis gavo sekančią dieną po laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo - paskutinė apeliacinio skundo padavimo diena buvo 2009-04-03, todėl teisėjas, nežinodamas, kad ieškovas skundas buvo išsiųstas paštu, o 2009-04-06 jo nebuvo gavęs, privalėjo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones 2009-04-06, nes apsaugos priemonių panaikinimas tik sekančią dieną, t.y. 2009-04-07, jeigu nebūtų gauta apeliacinio skundo, reikštų atsakovo E. M. teisių pažeidimą. Teisėjo veiksmuose nėra vienos iš deliktinės atsakomybės sąlygos - kaltės. Atsakovo teigimu, teisėjas neatliko neteisėto veiksmo, kadangi teismo 2009 m. kovo 4 d. sprendimas buvo išsiųstas Centrinės hipotekos įstaigai Turto arešto aktų registrui sekančią darbo dieną po apeliacinio skundo pateikimo dienos termino suėjimo, apie paduotą apeliacinį skundą, kuris buvo išsiųstas paštu, nebuvo žinoma. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad E. M. pareiga atlyginti Ieškovui žalą iš sutartinių santykių negali būti perkelta valstybei, todėl skolininko veiksmai buvo ta tiesioginė priežastis, kuri sąlygojo žalos ieškovui atsiradimą. Atsakovas taip pat nurodo, kad laikotarpiu nuo 2010-01-15 iki 2010-04-06 į skolininko sąskaitas buvo įnešta tik 733,92 Lt suma iš valstybinės mokesčių inspekcijos (gyventojų pajamų mokesčio grąžinimas), pinigų apyvarta skolininko sąskaitose prasidėjo tik po to, kai buvo panaikinti sąskaitų areštai. Jeigu skolininko sąskaitų areštas nebūtų panaikintas, o būtų likęs galioti, pinigų į savo areštuotas sąskaitą skolininkas neįnešinėtų, todėl, jeigu laikotarpiu nuo 2009-04-06 iki 2009-09-14 skolininko sąskaitos būtų areštuotos, likutis sąskaitose būtų 1350,13 Lt + 733, 92 Lt (valstybinės mokesčių inspekcijos įmokėta suma), bendra suma 2084, 05 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. spalio 28 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo valstybei 27,86 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinų deliktinės atsakomybės sąlygos – žalos, todėl valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 str. 2 d. yra negalima. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas yra išdavęs vykdomąjį dokumentą Nr. 2-998-534/09 dėl 23560 Lt skolos ir 5 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko E. M. išieškotojo L. L. naudai, šis vykdomasis dokumentas yra pateiktas vykdyti ir vykdomas antstolės V. M.. Be to, trečiasis asmuo nuo 2011-04-01 dirba (duomenys neskelbtini) ir turi su darbo santykiais susijusių pajamų, ir iš jo darbo užmokesčio kiekvieną mėnesį yra išskaičiuojama dalis pajamų ieškovo naudai. Teismas taip pat pažymėjo, kad antstolis išieškojimo negalimumo akto nesurašė, o vykdomasis dokumentas išieškotojui nėra grąžintas, išieškojimas pagal minėtą vykdomąjį dokumentą yra vykdomas, todėl ieškovui ieškinyje nurodyta žala, tai yra nuostolis dėl prarastos galimybės pagal teismo sprendimą iš skolininko išieškoti 19148,20 Lt priteistos paskolos likučio, 5 procentus metinių palūkanų nuo 2008-09-18 iki šio ieškinio pateikimo dienos už 798 dienas, ir 3560 Lt bylinėjimosi išlaidų, nėra padaryta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir iš atsakovo ieškovui priteisti 24 131,38 Lt turtinės žalos atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Akivaizdu, jog nesant neteisėtų veiksmų ir neišregistravus turto arešto akto, ieškovui teismo sprendimu priteista suma jau būtų išieškota ir visas įsiskolinimas būtų padengtas.Per pastaruosius metus išieškota iš trečiojo asmens suma nepadengė per vienerius metus priskaičiuotų procesinių palūkanų. Tai įrodo, kad pagrindinės skolos ir procesinių palūkanų išieškojimas yra objektyviai neįmanomas. Be to, net ir neskaičiuojant procesinių palūkanų, skolos išieškojimas tokia apimtimi, kokia yra šiai dienai, truktų ilgiau nei 34 metus ir nėra garantijų, kad ji bus išieškota. Be to, į skolininką savo reikalavimus yra nukreipę ir kiti kreditoriai, kurių reikalavimo sumos yra didesnės nei apelianto.Būtent dėl neteisėtų veiksmų – turto arešto akto išregistravimo – apeliantas prarado galimybę išieškoti pagrindinę skolą, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Tai įrodo, kad žala yra padaryta.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodė, kad kadangi po ieškinio padavimo iš skolininko yra išieškota 670 Lt, apeliantas šia suma sumažina ieškinio sumą ir prašo priteisti 24 131,38 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

Išieškojimas iš skolininko yra vykdomas ir dalis priteistų lėšų yra išieškoma kas mėnesį. Tuo tarpu ieškinyje pareikštas reikalavimas grindžiamas negalimumu, o ne per ilgu išieškojimo laikotarpiu.CK 6.272 str. numato, kad jeigu žala padaryta dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, taip pat turi būti nustatyta civilinės atsakomybės sąlyga – teismo ar kito teismo pareigūno kaltė. Apelianto teiginiai, kad skolos ir procesinių palūkanų išieškojimas iš skolininko neįmanomas yra nepagrįsti, kadangi išieškojimas yra vykdomas. Be to, teisės aktai nenumato laikotarpio, per kurį iš skolininko priteista suma turi būti išieškota kreditoriui.Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad jei teismas nepanaikintų laikinųjų apsaugos priemonių, iš skolininko būtų išieškota visa priteista suma. Tik po 2009-04-06, t. y. po 3 mėnesių, kai buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, į skolininko sąskaitą prasidėjo piniginių lėšų pervedimai, todėl jei skolininko sąskaitų areštas nebūtų panaikintas, o liktų galioti, pinigų į savo areštuotas banko sąskaitas skolininkas neįnešinėtų.Išieškojimas yra vykdomas, todėl žala nėra padaryta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Pagal LR Konstitucijos 109 str. 3 d. ir LR teismų įstatymo 3 str. 2 d. teisėjai, vykdydami teisingumą, klauso tik įstatymo. Pagal LR CPK 185 str. 1 d. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais. Be to, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Vienas iš esminių LR CPK principų yra šalių rungimosi principas (LR CPK 12 str.), o tai reiškia, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių LR CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (LR CPK 178 str.). Be to, įrodinėjama turi būti įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalauja turtinės žalos atlyginimo iš valstybės dėl to, kad teisėjas, priėmęs sprendimą ieškinį atmesti ir panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, neįsitikinęs, ar teismo sprendimas įsiteisėjo, perdavė turtų areštų registrui duomenis apie laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą, o apeliacinės instancijos teismui patenkinus ieškovo ieškinį, skolininkas realizavo ar sunaudojo prieš tai buvusį areštuotą turtą ir dėl to ieškovas prarado galimybę patenkinti savo reikalavimą iš savo skolininko.

Pagal CK 6.272 str. 2 d. žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-207/2011). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje taip pat pažymėjo, kad pagal CK 6.272 str. 2 d. valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei, kai žala padaryta jiems vykdant teisingumą, t.y. nagrinėjant civilinę bylą ir priimant atitinkamą teismo sprendimą. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą atsižvelgtina į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą ir kt. Sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip.

Kadangi pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovas neįrodė žalos padarymo, nepasisakydamas dėl kitų civilinės atsakomybės elementų, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo, nepasisakydama dėl teisėjo veiksmų teisėtumo ir kaltės. Pagal CK 6.249 str. 1 d. žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju aktuali paskutinė situacija, t.y. ieškovo negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę teismo neteisėtų veiksmų. Kaip matyti iš bylos duomenų, Vilniaus apygardos teismui 2008 m. gruodžio 24 d. nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ieškovo skolininko E. M. turtui, antstolė aprašė skolininko turtą: transporto priemonę Renault 21 (valst.reg.Nr.(duomenys neskelbtini) vertybinius popierius (51 vnt. UAB „Jungo verus“ akcijas, 300 vnt. UAB „Linevasta“ akcijas), taip pat lėšas sąskaitose AB Swedbanke ir AB SEB banke, 1366,13 Lt. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui perdavus turto areštų registrui duomenis apie teismo 2009 m. kovo 4 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys ir panaikintos laikinosios apsaugos priemonės skolininko turtui, ir išregistravus skolininko turto areštą, skolininkas lėšas banko sąskaitose išėmė. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 11 d. panaikino minėtą teismo sprendimą ir ieškovui iš skolininko E. M. priteisė 20.000 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos ir 3560 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sutinka su atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, jog ieškovas neįrodė, kad jo nurodoma lėšų suma į skolininko sąskaitą būtų įplaukusi esant areštui ir kad iš jų galėtų būti patenkintas jo reikalavimas, nes pagal bylos duomenis skolininko sąskaitose bankuose lėšų judėjimas vyko iki arešto pritaikymo, kol galiojo laikinosios apsaugos priemonės, jokio lėšų judėjimo nebuvo, o jis vėl buvo atnaujintas tik po arešto panaikinimo ir lėšas paprastai įnešdavo pats skolininkas. Šios aplinkybės rodo, kad jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų buvusios panaikintos, į skolininko sąskaitas lėšos nebūtų įplaukusios ir ieškovo teismo sprendimu patvirtintas reikalavimas skolininkui vis tiek nebūtų patenkintas, nes skolininkas jomis sąmoningai nesinaudojo, kol galiojo laikinosios apsaugos priemonės. Todėl nepagrįstas ieškovo argumentas, kad jeigu būtų paliktos galioti laikinosios apsaugos priemonės, jo reikalavimas būtų patenkintas. Areštuotoji transporto priemonė yra bevertė, tai įrodo transporto priemonės 2009-05-06 sunaikinimo aktas (b.l.105), iš jos ieškovo reikalavimas nebūtų patenkintas. Minėtų bendrovių akcijos pagal bylos duomenis taip pat yra mažos vertės ir sudaro tik nežymią ieškovo reikalavimo dalį. Be to, ieškovo skolininkas be ieškovo turi ir kitų kreditorių, kurių reikalavimai yra didesni, ir jų reikalavimų tenkinimas pagal CPK VI dalies nuostatas taip pat būtų nukreiptas į areštuotą skolininko turtą, nes laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas pagal vieno kreditoriaus reikalavimą neatima kitų kreditorių teisės patenkinti savo reikalavimo iš areštuoto pagal pirmojo kreditoriaus reikalavimą turto vertės. Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad šiuo metu yra vykdomas priverstinis skolos išieškojimas iš skolininko ieškovo naudai, išieškojimo negalimumo aktas nėra surašytas. Įvertinusi minėtų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas neįrodė žalos padarymo fakto dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjo veiksmų, perdavus turto areštų registrui duomenis apie arešto panaikinimą, kaip dėl prarastos galimybės patenkinti savo reikalavimą. Be to, teisėjų kolegija papildomai nurodo, kad dėl aukščiau nurodytų motyvų pripažintina, jog ieškovas neįrodė ir priežastinio ryšio tarp ieškovo nurodomų teismo veiksmų ir ieškovo nurodomos žalos, nes bylą nagrinėjusio teisėjo veiksmai, nepriklausomai nuo jų teisėtumo/neteisėtumo neįtakojo ieškovo galimybės patenkinti savo reikalavimą iš skolininko turto. Ieškovui neįrodžius žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp teismo veiksmų ir ieškovo patirtos žalos, t.y. neįrodžius visų būtinų civilinės atsakomybės elementų, atsakovui negali taikoma civilinė atsakomybė, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija nebepasisako dėl kitų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų – teisėjo veiksmų ir kaltės.

Ieškovo apeliacinio skundo argumentai, jog dėl teismo neteisėtų veiksmų žymiai užsitęsė skolos išieškojimo procesas, atmetami, nes visų pirma, šios aplinkybės ieškovas nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.), antra, nagrinėjamu momentu užsitęsęs skolos išieškojimas neįrodo jo patenkinimo negalimumo ir žalos buvimo fakto.

Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė CK 6.272 str. ir kitas deliktinę atsakomybę reglamentuojančias materialinės teisės normas, taip pat proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė KutrienėLoreta LipnickienėAndžej Maciejevski