Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-10-21 · Administracinė byla Nr. eI2-17395-952/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-10-21
Bylos Nr.
eI2-17395-952/2025
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jarūnė Sedalienė, Deimantė Andrulytė, Žanas Kubeckas
Pareiškėjas
A. A.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
(S)REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 21 d.Šiauliai

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Žano Kubecko ir Jarūnės Sedalienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas A. A. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas, Departamentas) 2025 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 25S177198 (toliau – ir Sprendimas).

Nurodo, kad Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (Nr. (duomenys neskelbtini), galiojęs iki 2028 m. kovo 8 d.), priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – Ribojamųjų priemonių įstatymas) 3 straipsnio 9 dalimi. Nesutinka su Migracijos departamento Sprendimu panaikinti laikiną leidimą gyventi, nes jis priimtas neįvertinus visų faktinių aplinkybių ir pareiškėjo šeimos ryšių Lietuvoje ir užsienyje, taikant teisės normas neproporcingai bei nepagrįstai atmetus objektyvias kelionių priežastis. Migracijos departamentas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo kelionės į Rusiją buvo susijusios su šeimos aplankymu ir šeimos ryšių palaikymu. Teisė į šeimos gyvenimą yra saugoma Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - EŽTK) 8 straipsnyje. Ribojamoji priemonė (tai yra leidimo gyventi panaikinimas, kuris pareiškėjui buvo išduotas, kaip lietuvių kilmės asmeniui) buvo pritaikyta nesvarstant galimybės taikyti švelnesnes priemones, kurios leistų užtikrinti šeimos ryšių apsaugą ir tęsti pareiškėjo lankymąsi Lietuvoje. Tokia priemonė akivaizdžiai neproporcinga bei perteklinė turint omenyje pareiškėjo šeimos narių Lietuvos Respublikos piliečių gyvenimą Lietuvoje bei ilgalaikius darbo santykius su Lietuvos kompanija. Abu pareiškėjo tėvai Lietuvos Respublikos piliečiai, pats pareiškėjas gimė Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) kaime. Lietuvoje yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą. Pareiškėjas yra integruotas į Lietuvos visuomenę, turi ekonominių ir socialinių ryšių. Nuo 2014 metų dirbo lietuviškoje kompanijoje UAB „(duomenys neskelbtini)“. Joje dirbo atsakingai, nė karto negavo drausminės nuobaudos. Sąžiningai mokėjo visus Lietuvos Respublikos nustatytus mokesčius. Migracijos departamento teiginys, kad Lietuvoje nėra pareiškėjo šeimos narių, neatitinka tikrovės. Pareiškėjo broliai (L. R., S. R.) ir močiutė (mamos mama P. Ž.) gyvena Lietuvoje, yra deklaravę gyvenamąją vietą čia. Ši informacija gali būti patvirtinta Gyventojų registro duomenimis. Pareiškėjas su giminaičiais palaiko nuolatinius kontaktus. Tai rodo, kad turi realius ir tvirtus šeimos ryšius Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo žmona ir du nepilnamečiai vaikai gyvena Rusijoje, todėl kelionės į šią šalį yra susijusios su teisės į šeimos gyvenimą užtikrinimu pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnį ir EŽTK 8 straipsnį. Tokios kelionės yra pateisinamos ir turi būti vertinamos, kaip svarbios bei teisėtos atsižvelgiant į tarptautinius žmogaus teisių standartus ir neturėtų būti laikomos neteisėtomis. Migracijos departamentui patikrinus pareiškėjo duomenis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinėje sistemoje (toliau – VSATIS), buvo nustatyta, kad buvo išvykęs į Rusiją 2 kartus: 2025 m. birželio 5 d. ir 2025 m. liepos 27 d. (abu kartus vyko per Panemunės pasienio kontrolės punktą). 2025 m. birželio 5 d. – grįžo į Rusiją ne tik susitikti su savo žmona ir vaikais, bet ir todėl, kad turėjo išrašytą siuntimą į medicinos įstaigą, susitikimui su specialistu. 2025 m. liepos 27 d. – taip pat grįžo į Rusiją ne tik susitikti su savo šeima, bet ir dėl turimo siuntimo pas medicinos specialistus. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (pvz., bylos Boultif v. Switzerland, Üner v. Netherlands) pažymi, kad sprendimai dėl užsieniečių išsiuntimo ar leidimo gyventi panaikinimo turi būti proporcingi, įvertinant šeimos ryšius, gyvenimo trukmę šalyje, integraciją ir kitus socialinius bei humanitarinius aspektus. Migracijos departamentas šių kriterijų nevertino.

Atsiliepimas

2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad 2023 m. kovo 6 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (asmuo yra lietuvių kilmės). 2023 m. kovo 8 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2028 m. kovo 8 d., pareiškėjui įteiktas 2023 m. kovo 13 d. Patikrinus pareiškėjo duomenis VSATIS, nustatyta, kad pareiškėjas po 2025 m. gegužės 3 d. buvo išvykęs į Rusiją 2 kartus: 2025 m. birželio 5 d. ir 2025 m. liepos 27 d. (abu kartus vyko per Panemunės pasienio kontrolės punktą). Siekiant išsiaiškinti priežastis, dėl kurių pareiškėjas vyko į Rusiją, buvo paprašyta pateikti paaiškinimą ir (ar) dokumentus apie priežastis, dėl kurių jis po 2025 m. gegužės 3 d. vyko į Rusiją. 2025 m. rugpjūčio 4 d. Migracijos departamentas gavo pareiškėjo paaiškinimą, kad jis po 2025 m. gegužės 3 d. vyko pas šeimą, kuri gyvena Rusijos Federacijoje. Tai patvirtindamas, pareiškėjas pateikė dukros – Rusijos pilietės A. A., gim. (duomenys neskelbtini) ir sūnaus – Rusijos piliečio B. A., gim. (duomenys neskelbtini), gimimo liudijimus ir santuokos su Rusijos piliete J. S, gim. (duomenys neskelbtini), įregistruotos (duomenys neskelbtini) Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) apskrities administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, liudijimą. Vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad Migracijos departamento Tauragės skyrius jam kaip užsieniečiui, įmonės dalyviui ar vadovui, atvykstančiam į Lietuvą užsiimti teisėta veikla, buvo išdavęs nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2022 m. lapkričio 14 d. iki 2023 m. kovo 24 d. Leidimus laikinai gyventi pareiškėjas turėjo nuo 2007 m. lapkričio 10 d. iki 2022 m. lapkričio 3 d., o šiuo metu jam yra išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis nuo 2023 m. kovo 8 d. iki 2028 m. kovo 8 d. Šis leidimas laikinai gyventi buvo išduotas kaip lietuvių kilmės asmeniui. 2025 m. rugpjūčio 7 d. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Aplinkybė, jog pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi nereiškia, kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi Įstatymo įtvirtintais pagrindais ateityje ar negalės būti panaikintas, nustačius, kad jis neatitinka imperatyvių Įstatymo sąlygų. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka teisės aktų reikalavimus. Papildomai pastebi ir tai, kad ginčijamas Sprendimas nėra priimtas remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvada, atitinkamai šie ir kiti su tuo susiję pareiškėjos argumentai taip pat yra vertintini, kaip teisiškai nereikšmingi nagrinėjamai bylai. Pažymi, jog paskutinio turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu (nuo 2023 m. kovo 8 d. iki šiol) fiksuotos 78 pareiškėjo išvykos į Rusijos Federaciją. Remiantis VSAT informacinės sistemos duomenimis, turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu asmuo maždaug pusę laiko praleidžia Rusijos Federacijoje. Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostata yra imperatyvi, o Migracijos departamentas neturi diskrecijos teisės jos netaikyti, jeigu asmuo neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų išimčių. Įvertinus asmens paaiškinimą dėl vykimo į Rusiją priežasčių (vyko pas šeimą, kuri gyvena Rusijos Federacijoje), yra pagrindas daryti išvadą, kad į Rusiją asmuo vyko ne dėl nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių – pareiškėjas galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Rusiją. Ginčui aktuali Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostata numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti nenaikinamas (išskyrus ekipažų ir įgulų nariams) tik kai į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių. Iš skundo teiginių, pareiškėjo paaiškinimų akivaizdu, kad pareiškėjo vykimo į Rusiją priežastys nebuvo objektyvios (jos aiškiai nulemtos pačio pareiškėjo pasirinkimo ir valios). Kitokio sprendimo šioje situacijoje priėmimas akivaizdžiai ir tiesiogiai prieštarautų Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatoms ir tikslams. Pažymi, jog vien tai, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo tėvai ir broliai savaime nesuteikia jam teisės automatiškai gyventi ir būti Lietuvos Respublikoje. Pabrėžia, kad EŽTK neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (pvz., 2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją, 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Pažymi, jog pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 dalį šeimos nariai - sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) (toliau – vaikai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Pareiškėjo šeimos nariai, sutuoktinė ir vaikai, Lietuvos Respublikoje negyvena, neturi išduoto dokumento suteikiančio ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, taigi, nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog Migracijos departamentas netinkamai įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus dėl savo išvykų į Rusijos Federaciją. Pareiškėjas nurodė, jog išvyko aplankyti šeimos, o apie jokias medicininės priežastis neužsiminė. Mano, jog su pareiškėjo skundu pateikti medicininiai raštai neturėtų būti vertinami kaip pagrindas pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu. Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą pagal pareiškėjo pateiktą informaciją ir paaiškinimus, o daryti prielaidą, kad pareiškėjas teikdamas paaiškinimus nenurodė visų objektyvių aplinkybių dėl savo išvykimo, Migracijos departamentas priežasčių neturėjo. Be to, medicininiuose raštuose nurodytos priežastys, pilvo skausmai, nėra laikomi objektyvia priežastimi, dėl kurios būtų būtina vykti į Rusijos Federaciją.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

3. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

4. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Migracijos departamentui 2022 m. spalio 4 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad yra lietuvių kilmės asmuo.

Sprendime nurodyta, kad 2023 m. kovo 6 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (asmuo yra lietuvių kilmės). 2023 m. kovo 8 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2028 m. kovo 8 d., asmeniui įteiktas 2023 m. kovo 13 d.

Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2028 m. kovo 8 d., nes asmuo per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką. Nurodyta, kad asmuo nuo 2025 m. gegužės 3 d., įsigaliojus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytai ribojamajai priemonei, buvo išvykęs į Rusiją 2 kartus: 2025 m. birželio 5 d. ir 2025 m. liepos 27 d. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 28 straipsnio 4 dalimis; Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi, 10 dalimi.

5. Įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.

Ribojamųjų priemonių įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (toliau – ribojamosios priemonės).

Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių.

Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 9 dalyje nurodytu atveju sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priimami ir skundžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatyta tvarka.

6. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas turėdamas galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tuo pagrindu, kad yra lietuvių kilmės, po 2025 m. gegužės 3 d. buvo 2 kartus išvykęs į Rusiją: 2025 m. birželio 5 d. ir 2025 m. liepos 27 d. Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio 4 d. kreipėsi į pareiškėją, tikslu išsiaiškinti vykimo į Rusiją priežastis. Pareiškėjas atsakydamas Migracijos departamentui 2025 m. rugpjūčio 4 d. nurodė, kad vyko į Rusiją pas ten gyvenančią šeimą bei pridėjo dokumentus. Teismui pareiškėjas taip pat nurodė, kad vykimo į Rusiją priežastis buvo ne tik šeimos lankymas, tačiau ir vizitai pas gydytojus. Minėta, kad tokių aplinkybių pareiškėjas Migracijos departamentui nebuvo nurodęs.

Vertinant pareiškėjo situaciją atsižvelgtina į tai, kad 2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalis, kurioje imperatyviai nurodyta, kad panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką. Taip pat šioje Ribojamųjų priemonių įstatymo dalyje nurodytos išimtys, kurioms esant leidimas gyventi nėra naikinamas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytos išimtys, nes į Rusiją pareiškėjas vyko ne dėl nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių, vykimo priežastys nebuvo objektyvios. Pareiškėjas pats galėjo nuspręsti ir pasirinkti ar per 3 mėnesius daugiau kaip kartą vykti pas šeimą, kuri gyvena Rusijoje. Taip pat darytina išvada, kad pareiškėjas nėra ekipažo ir įgulos narys, dirbantis tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančioje įmonėje ar vykdantis tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką, todėl ir ši išimtis pareiškėjui netaikoma. Be to, vertinant išvykimo priežastis nėra vertinamos pareiškėjo nurodytos priežastys, kad jis į Rusiją vyko dėl medicininių priežasčių, nes tokie duomenys nebuvo pateikti Migracijos departamentui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; kt.). Akivaizdu, kad pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad jam pažeidus imperatyvias teisės aktų nuostatas, turimas leidimas laikinai gyventi nebus panaikintas. Be to, pažymėtina, kaip nurodyta Sprendime, kad VSAT informacinės sistemos duomenimis, pirmasis asmens atvykimas į Lietuvą užfiksuotas 2013 m. vasario 1 d., o paskutinio turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu (nuo 2023 m. kovo 8 d. iki šiol) fiksuotos 78 asmens išvykos į Rusijos Federaciją. Remiantis VSAT informacinės sistemos duomenimis, turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu asmuo maždaug pusę laiko praleidžia Rusijos Federacijoje.

6. Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad sprendimai dėl užsieniečių išsiuntimo ar leidimo gyventi panaikinimo turi būti proporcingi, įvertinant šeimos ryšius, gyvenimo trukmę šalyje, integraciją ir kitus socialinius bei humanitarinius aspektus. Migracijos departamentas šių kriterijų nevertino. Migracijos departamentas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo kelionės į Rusiją buvo susijusios su šeimos aplankymu ir šeimos ryšių palaikymu. Ribojamoji priemonė buvo pritaikyta nesvarstant galimybės taikyti švelnesnes priemones, kurios leistų užtikrinti šeimos ryšių apsaugą ir tęsti pareiškėjo lankymąsi Lietuvoje. Tokia priemonė akivaizdžiai neproporcinga bei perteklinė turint omenyje pareiškėjo šeimos narių Lietuvos Respublikos piliečių gyvenimą Lietuvoje bei ilgalaikius darbo santykius su Lietuvos kompanija.

Įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje nurodyta, kad šeimos nariai – sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) (toliau – vaikai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. EŽTK neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo vaikai ir sutuoktinė negyvena Lietuvoje, jie yra Rusijos piliečiai, jiems nėra išduoti dokumentai, suteikiantys teisę gyventi Lietuvoje. Sprendime nurodyta, kad Migracijos departamentas nenustatė asmens ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis – duomenų apie asmens šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Vien pareiškėjo pateikti duomenys bei nurodomos aplinkybės dėl Lietuvoje gyvenančių tėvų, brolių, jų vaikų, automatiškai nesuteikia pareiškėjui teisės gyventi ir būti Lietuvoje. Taip pat pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Migracijos departamentas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo kelionės į Rusiją buvo susijusios su šeimos aplankymu ir šeimos ryšių palaikymu ir tokiu būdu yra ribojamos jo teisės matytis su šeima. Pareiškėjas, vykdamas į Rusiją, pažeidė imperatyvias Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas, minėta, kad nebuvo nustatytos jokios išimtys, todėl pagrįstai buvo priimtas skundžiamas Sprendimas.

7. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamento Sprendime įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimo. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo A. A. skundą dėl sprendimų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Deimantė AndrulytėTeisėjas Žanas KubeckasTeisėja Jarūnė Sedalienė