Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2014-05-23 · Civilinė byla Nr. 2A-468-265/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-23
Bylos Nr.
2A-468-265/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alvydas Žerlauskas (pirm.), Irma Čuchraj, Jolanta Gailevičienė
Ieškovas
B. M.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, BUAB „Vedastos“
Pranešėjas A. Žerlauskas Civilinė byla Nr. 2A-468-265/2014Teisėja S. Valinskytė (Proceso Nr. 2-38-3-00022-2013-6)
Procesinio sprendimo kategorija (S) 121.14;
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. gegužės 23 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Jolantos Gailevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo B. M. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo B. M. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, BUAB „Vedastos“ interjero centrui, UAB „Litectus“ dėl dalies žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir teisių bei pareigų perkėlimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas prašė perkelti 3/2210 dalis bendro 2,2100 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. X, esančio X, Skuodo r. sav., pirkėjo ŽŪKB „Vilkyčių paukštyno produktai“ teises ir pareigas pagal 2005-10-18 Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį ieškovui, priteisti iš ieškovo 23,28 Lt sumą įgyjant žemės sklypo dalį pagal pirkimo - pardavimo sutartį, pripažinti negaliojančia 2005-10-18 Valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo akto Nr. 310-85 dalį dėl 0,03 ha žemės ūkio paskirties sklypo ploto perdavimo ŽŪKB „Vilkyčių paukštyno produktai“, pripažinti negaliojančia 2007-02-28 Sutarties dalį dėl 0,03 ha žemės sklypo, įeinančio į bendrą 2,2100 ha žemės sklypą, unikalus Nr. X, esantį X, Skuodo r. sav., pardavimo UAB „Vedastos“ interjero centras, pripažinti negaliojančia 2008-09-17 Sutarties dalį dėl 0,03 ha žemės sklypo ploto, įeinančio į bendrą 2,2100 ha žemės sklypą, unikalus Nr. X, esantį X, Skuodo r. sav., pardavimo ŽŪKB „Pamario paukštynas“, pripažinti negaliojančia 2011-05-02 Varžytynių akto Nr. 1 dalį dėl 0,03 ha žemės sklypo ploto, įeinančio į bendrą 2,2100 ha žemės sklypą, unikalus Nr. X, esantį X, Skuodo r. sav., perdavimo UAB „Litectus“. Nurodė, kad sandoriai pripažintini iš dalies negaliojančiais, nes jie sudaryti pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas (CK 1.80 str.). Ieškovo vertinimu, jis, kaip sandėlio savininkas, turėjo pirmumo teisę pirkti atitinkamą sandėlio eksploatacijai reikalingą žemės sklypo dalį ir ji negalėjo būti parduota. Ginčo sandoris buvo sudarytas apgaulės būdu. ŽŪKB „Vilkyčių paukštyno produktai“ nutylėjo, kad jiems priklauso ne visi sklype esantys pastatai, šią aplinkybę patvirtina įrašas Sutarties 1 punkte. Mano, kad jo pažeistos teisės galėtų būti apgintos perkeliant žemės sklypo dalies pirkėjo teises ir pareigas pagal 2005-10-08 Sutartį, priteisiant iš jo atsakovui UAB „Litectus“ 23,28 Lt sumą.

Žemesnės instancijos teismas

Skuodo rajono apylinkės teismas 2013-11-12 sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje yra įsiteisėjęs 2013-08-07 sprendimas, kuriuo nustatyta, kad ieškovas pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į pastatą – sandėlį, unikalus Nr. X, esantį X, Skuodo rajone, toks faktas gali būti nustatomas tik tada, kai asmuo kitokiu būdu nėra įgijęs nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Dėl to teismas laikė pagrįstais atsakovų procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu nurodytus argumentus, kad pastato ir nuosavybės teisių į jį neįregistravimas viešame registre neleidžia ieškovui panaudoti galimai įvykusio sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių teigiant, kad 2005-10-18 Sutarties šalys turėjo žinoti, jog žemės sklype yra galimai trečiajam asmeniui priklausantis pastatas. Atsižvelgdamas į tai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas visiškai nepagrįstai ieškinyje teigia, jog buvo pažeistos jo teisės įsigyti žemės sklypą tomis pačiomis sąlygomis, kuriomis įsigijo ŽŪKB „Vilkyčių paukštyno produktai“. Taip pat teismas pažymėjo, kad duomenų, jog ieškovas būtų buvęs pateikęs prašymą dėl ginčo sklypo įsigijimo, nėra, teismo posėdžio metu ieškovas pats pripažino, kad jokio prašymo niekada žemės ūkio skyriui neteikė, taigi ir teisės, įtvirtintos ŽRĮ per 3 mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos, neturi. Taip pat pirmosios instancijos teismas sumažino priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį nuo 3 547,59 Lt iki 2 974,85 Lt.

Šalies argumentai

Ieškovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, neišanalizavo visų byloje esančių įrodymų, ir būtent jų viseto pagrindu nenustatė bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių bei padarė priešingas išvadas ginčo klausimu. Ieškovas nurodo, kad teismo sprendime padarytas išvadas, jog ginčijamos sutarties šalys nežinojo, jog jis buvo pastato savininkas, paneigia 1994-04-10 išrašai iš Mosėdžio žemės ūkio bendrovės susirinkimo, įvykusio 1993-03-09, protokolo, 1993-06-15 perdavimo – priėmimo aktas, nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla, kurių teismas nevertino. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas tinkamai neišsiaiškino bylos faktų, susijusių su tuo, ar valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo sandorio sudarymui parengtas žemės sklypo planas, kuris buvo neatsiejama sandorio dalis, atitiko normatyvinių aktų nustatytus reikalavimus suformuoti žemės sklypą naudojamų pastatų eksploatacijai. Teismas visiškai nepasisakė dėl byloje esančių duomenų, kad po ginčo žemės sklypo pardavimo atsakovams ieškovas iki šiol naudojasi atsakovams priklausančiame žemės sklype esančiu pastatu, ir atsakovai visa tai matė ir žinojo, tačiau nereagavo. Pasak apelianto, teismas neįvertino 2007-02-28 sutarties, kuria ŽŪKB „Pamario paukštynas" 2,2100 ha žemės sklypą pardavė UAB „Vedastos" interjero centras, nepasiūlęs jam pirmumo teise įsigyti žemės sklypą. Taip pat apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos išvada, kad jis neturi teisės reikalauti, jog jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos, nes nuo sandorio sudarymo iki kreipimosi į teismą dienos yra praėję daugiau nei septyneri metai. Ieškovas nurodo, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kadangi jam nebuvo trukdoma tvarkyti savo valdomą turtą, jis ir neturėjo žinoti apie savo teisės pažeidimą, kuris buvo padarytas 2005-2006 metais. Taip pat ieškovas nesutinka ir su priteistu bylinėjimosi išlaidų dydžiu. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš jo bylinėjimosi išlaidas, kurios susijusios su taikos sutarties sąlygų analize, susipažinimu su bylos medžiaga, laiką, praleistą kelionėse ir pasirengimą atstovavimui. Apeliantas nurodo, kad šios išlaidos rekomendacijose nenumatytas.

Atsakovė UAB „Litectus“ su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, ištyrė visus į bylą pateiktus įrodymus ir pagrįstai nustatė, jog ieškovas nuosavybės teisę į pastatą – sandėlį įgijo tik teismo sprendimo pagrindu.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos taip pat nesutiko su ieškovo apeliaciniu skundu ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas neturėjo pirmumo teisės įsigyti žemės pirmumo teise, kadangi nebuvo jos savininkas. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė jo ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, neišanalizavo visų byloje esančių įrodymų. Priešingai pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylai reikšmingus įrodymus ir tinkamai identifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo teisės nebuvo pažeistos. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad pirmumo teisę be aukciono pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę Vyriausybės nustatyta tvarka turi asmenys, nuosavybės teise turintys žemės ūkio veiklai naudojamus statinius ir įrenginius, šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Tam, jog ieškovas galėtų pirmumo teise įsigyti žemę be aukciono, jis turi tokį norą išreikšti pateikdamas prašymą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas pripažino, kad jokio prašymo niekada žemės ūkio skyriui neteikė. Tuo tarpu ieškovas nuosavybės teisę į pastatą – sandėlį, kurio unikalus Nr. X, esantį X. Skuodo r., įgijo įgyjamosios senaties pagrindu tik įsiteisėjus Skuodo rajono apylinkės teismo 2013-08-07 sprendimui. Kaip konstatuota Skuodo rajono apylinkės teismo 2013-08-07 sprendime, iki tol ieškovas šį pastatą atvirai ir nepertraukiamai valdė. Šis nepertraukiamas minėto pastato valdymas ir sukūrė ieškovui nuosavybės teisę į jį įgyjamosios senaties pagrindu. Atmestini apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino 1994-04-10 išrašų iš Mosėdžio žemės ūkio bendrovės susirinkimo, įvykusio 1993-03-09, protokolo, 1993-06-15 perdavimo – priėmimo akto, nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos. Pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus įvertino, tačiau konstatavo, kad nesant įregistruotos nuosavybės teisės VĮ Registrų centre šio fakto ieškovas negalėjo panaudoti prieš trečiuosius asmenis. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo pozicija sutinka ir nurodo, kad ieškovo nurodomi dokumentai ieškovui nuosavybės teisės nesukūrė, kadangi pagal 1993 m galiojusią Civilinio kodekso redakciją nuosavybės teisė atsirasdavo tik ją įregistravus (CK 149 straipsnio 2 dalis). Taigi ieškovui nepareiškus noro įsigyti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės ir ginčijamo sandorio sudarymo metu, t. y. 2005-10-18, neturint nuosavybės teisės į pastatą – sandėlį, nebuvo teisinio pagrindo pasiūlyti jo pirkti pirmumo teise. Dėl to sudarant 2005-10-18 Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį tarp Valstybės ir ŽŪKB „Vilkyčių paukštyno produktai“ imperatyvios teisės normos nebuvo pažeistos. Taip pat nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiomis ir kitų ieškovo ginčijamų sutarčių, kadangi ieškovas nenurodo, kokiu pagrindu jos turėtų būti pripažintos negaliojančiomis. Vien tik faktas, jog pirminė sutartis ir būtų buvus sudaryta pažeidžiant imperatyvias teisės normas taip pažeidžiant ieškovo interesus, nebūtų pagrindas pripažinti per se ir kitas sutartis negaliojančiomis neįrodžius sandorio negaliojimo pagrindų. Taip pat konstatuotina, kad ieškovui neįrodžius, jog sudarant sandorį buvo pažeistos imperatyvios teisės normos ir jo teisės, nebuvo teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismui tirti kitų aplinkybių. Pavyzdžiui, vertinti, ar valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo sandorio sudarymui parengtas žemės sklypo planas, kuris buvo neatsiejama sandorio dalis, atitiko normatyvinių aktų nustatytus reikalavimus suformuoti žemės sklypą naudojamų pastatų eksploatacijai. Taip pat apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas neįvertino 2007-02-28 sutarties, kuria ŽŪKB „Pamario paukštynas" 2,2100 ha žemės sklypą pardavė UAB „Vedastos" interjero centras, nepasiūlęs jam pirmumo teise įsigyti žemės sklypą. Be to, ieškovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo praleidus ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl pirkėjo teisių perkėlimo pareikšti. Pažymėtina, kad Žemės įstatymo 31 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad žemės savininkas apie sprendimą parduoti žemės sklypą bei pardavimo sąlygas privalo registruotu laišku (įteikiant) pranešti šio straipsnio 1 dalyje nurodytam statinių ir įrenginių, esančių parduodamame žemės sklype, savininkui. Atsižvelgiant į tai, kad pirmiau buvo konstatuota, jog ieškovas ginčijamų sandorių sudarymo metu nuosavybės teisės fakto nebuvo išviešinęs viešajame registre, o nuosavybės teisę į pastatą – sandėlį įgijo tik 2013 m. teismo sprendimo pagrindu, nebuvo teisinio pagrindo vertinti ir aplinkybių, kurios susijusios su nesiūlymu ieškovui įsigyti parduodamą žemės sklypą. Tokiu atveju pripažinus, jog ieškovas sandorių sudarymo metu neturėjo savininko teisių pastato – sandėlio atžvilgiu, termino praleidimas ar nepraleidimas reikalavimui dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo nėra aktualus.

Ieškovas apeliaciniu skundu taip pat kvestionavo bylinėjimo išlaidų dydį. Pažymėtina, jog advokato kelionės išlaidų pagrįstumas susijęs su Rekomendacijų 3 punkte numatytų aplinkybių įrodinėjimu, t. y. ar reikiamos specializacijos advokato teismo vietovėje nėra. Šių aplinkybių ieškovas neįrodinėjo, tik teismo posėdžio metu abstrakčiai nurodė, jog bylinėjimosi išlaidos per didelės. Dėl to apeliacinio skundo argumentai, kurie susiję su advokato kelionės išlaidų priteisimu, vertintini kaip naujos aplinkybės, kurios apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos. Kitos išlaidos priteistos pagrįstai, kadangi jų priteisimą reglamentuoja rekomendacijų 10 p.

Atsižvelgdama į anksčiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovė UAB „Litectus“ pateikė įrodymus, jog už advokato teisinę pagalbą jai pateikta sąskaita – faktūra 2 640 Lt. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šių rekomendacijų 7 punkte numatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Pagal 8.11 atsiliepimo į apeliacinį skundą koeficientas yra 1.5. Dėl to atsakovei maksimali suma, priteistina už advokato teisines paslaugas iš ieškovo, yra 1 500 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsiliepimo į apeliacinio skundo turinį, neturi teisinio pagrindo priteisti didesnę sumą nei numatytas rekomendacijose maksimalus dydis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Skuodo rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo B. M. 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme, atsakovės UAB „Litectus“ naudai.

Kolegijos pirmininkas Alvydas ŽerlauskasKolegijos teisėjai Irma ČuchrajJolanta Gailevičienė