Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Tomas Zdanavičius, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Utenos rajono apylinkės teismas skundžiamu nutarimu A. B. nubaudė pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 62 str. 3 d. 5000 Lt bauda be pažeidimo įrankių ir priemonių konfiskavimo už tai, kad 2011 m. liepos mėn. Viešosios įstaigos (toliau – VĮ) Utenos miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 283 kv. 33 skl. (pribręstančiame medyne, III grupės miške), plotas 0,19 ha, ir skl. Nr. 34 (brandžiame medyne, III grupės miške), plotas 1,02 ha, miške, skirtame nuosavybės teisės atkūrimui, buvo įvykdytas neteisėtas, neturint leidimo, miško kirtimas. Kirtimo metu iškirsta 270,07 ktm. medienos. Kirtimą vykdė UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai. Už įmonės vykdomų miško kirtimo taisyklių laikymąsi atsakingas direktorius A. B.. Iš viso miške, skirtame nuosavybės teisių atkūrimui, neturint leidimo kirsti mišką, 2011 m. liepos mėnesį nukirsta 270,07 ktm. medienos. Neteisėtu miško kirtimu padaryta žala urėdijai ir aplinkai: urėdijai - 27 007 Lt, aplinkai - 26 726,78 Lt, iš viso neteisėtu kirtimu padaryta 53 733,78 Lt žala. Buvo pažeisti Miško įstatymo II skyriaus 9 str. 6 d. reikalavimai. Apylinkės teismas konstatavo, kad A. B. kaltė dėl padaryto pažeidimo įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, tarp UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujamos direktoriaus A. B., ir A. R. sudaryta rangos sutartimi, V. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, M. S. parodymais, dalimi A. B. paaiškinimų bei kitais bylos įrodymais. Skirdamas A. B. administracinę nuobaudą teismas atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį, jo asmenybę apibūdinančius duomenis: praeityje neteistas, dirba, į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, administracinės nuobaudos tikslus.

Apeliaciniu skundu A. B. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2012-11-16 nutarimą. Nurodo, kad teismo nutarimas yra neteisingas, neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Šioje byloje Utenos rajono apylinkės teismas 2012-06-04 jau buvo priėmęs nutarimą, kuriame nurodė, kad neteisingai kirstinio sklypo ribas nustatė ir valstybei priklausantį mišką iškirto V. V. ir jo vadovaujami darbininkai, o ne jis (A. B.). Paminėtas 2012 m. birželio 4 d. Utenos rajono apylinkės teismo nutarimas buvo apskųstas ir 2012-07-30 Panevėžio apygardos teismo nutartimi panaikintas. Panevėžio apygardos teismas nutartyje nurodė ir tai, kad teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apklaustas V. V., kurio parodymai būtų vieni iš svarbiausių įrodymų šaltinių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui. Taigi teismas vienareikšmiškai nurodė, kad šioje byloje turi būti apklaustas V. V.. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu V. V. nepavyko apklausti, kadangi Kauno AVPK nuo 2012-06-01 paskelbta šio asmens paieška. Be to, procesinių dokumentų nepavyko įteikti ir Radviliškio rajono PK. Tačiau 2012 m. lapkričio 7 d. teismo posėdžio protokole užfiksuota, jog šio posėdžio metu jis (apeliantas) teismui pateikė Zarasų miškų urėdijos protokolą, V. V. surašytą nutarimą bei paties V. V. paaiškinimą, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad V. V. nesislapsto ir jį galima surasti pagal tuose dokumentuose užfiksuotus duomenis. Tačiau šiuos dokumentus teismas atsisakė pridėti prie bylos, nurodydamas, kad jie nesusiję su nagrinėjama byla. Taigi priimdamas skundžiamą nutarimą teismas akivaizdžiai ignoravo aukštesnės instancijos - Panevėžio apygardos teismo nurodymą šioje byloje apklausti V. V., nes neišnaudojo galimybių jį surasti. Ypatingą dėmesį atkreipia į tai, kad administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl šioje byloje nagrinėjamų veikų VĮ Utenos miškų urėdija surašė ne tik jam, bet ir V. V.. Taigi dėl pažeidimų, kurie nagrinėjami šioje byloje, administraciniai kaltinimai yra pareikšti ne tik jam, bet ir V. V.. Ypatingą dėmesį atkreipia į tai, kad net skundžiamame nutarime pats teismas konstatavo, jog bylos duomenimis nustatyta, kad neteisėtą kirtimą vykdydami 2011-04-04 rangos sutartį atliko UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai, vadovaujami V. V., kartu pripažindamas ne jo, o V. V. kaltę dėl neteisėto miško kirtimo. Todėl mano, kad V. V. dalyvavimas šioje byloje yra neabejotinai būtinas, nes esant dviem asmenims, traukiamiems administracinėn atsakomybėn dėl tų pačių veikų, teismas negali pripažinti kaltu vieną iš jų tik dėl to, kad kitas asmuo (V. V.) tiesiog vengia atvykti į teismą. Kartu buvo pažeista ir ATPK 272 str. 1 d. nuostata. Jokių duomenų, kad V. V. buvo pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką šioje byloje nėra. Šioje byloje taip pat nėra jokių duomenų, jog pagal į šią bylą pateiktą ir prie šios bylos pridėtą V. V. surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą, kaltinant jį (V. V.) tomis pačiomis veikomis, kaip ir jį (apeliantą), būtų pradėta kita byla. Nurodo, kad teismas jį netgi įpareigojo pateikti dokumentus, kuriuose atsispindėtų V. V., kaip brigadininko, funkcijos, pareigos ir atsakomybė. Taigi, akivaizdu, kad Utenos rajono apylinkės teismas nagrinėjo abu – tiek jam, tiek ir V. V. surašytus administracinio teisės pažeidimo protokolus, rinko abiejų jų kaltę pagrindžiančius įrodymus. Todėl nagrinėti šią bylą ir priimti skundžiamą nutarimą nedalyvaujant V. V. ir jo net neapklausus po to, kai pačiam V. V. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, bei pripažinti jį kaltu dėl veikos, kuriomis buvo kaltinamas tiek jis, tiek ir V. V., net neišklausius V. V., bei atėmus iš jo teisę užduoti kitam tomis pačiomis veikomis kaltinam asmeniui klausimus ir tokiu būdu gintis nuo pareikšto administracinio kaltinimo, Utenos rajono apylinkės teismas negalėjo. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje neabejotinai nustatyta, kad jis turėjo ir perdavė V. V. planą, pagal kurį turėjo būti atliktas kirtimas. Šioje byloje taip pat nustatyta aplinkybė, kad leidimą miško kirtimui UAB (duomenys neskelbtini) turėjo, o liudytoja D. P. parodė, kad Utenos aplinkos apsaugos agentūra buvo gavusi biržės brėžinį, sudarytą M. S., iš kurio tikrai yra sunku susiorientuoti vietovėje. A. R. miškas, kuriame gautas leidimas atlikti kirtimo darbus, yra maždaug už 300 m į šiaurę nuo šio neteisėto kirtimo. VĮ Utenos miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos girininkas S. R. parodė, jog sklype pažymėti medžiai, kuriuos reikia palikti nekirstus, bei pati biržė pažymėta ir kirtimas atliktas pagal visus reikalavimus. Taigi UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai miško kirtimą atliko turėdami tam leidimą, iškirto tinkamai pažymėtą kirtimui mišką. Todėl mano, kad šiuo atveju, sprendžiant atsakomybės klausimą, būtina aiškintis ir tokias aplinkybes: kas pažymėjo mišką kirtimui toje vietoje, kur miškas apskritai negali būti kertamas, ar tinkamai atliko pareigas pati VĮ „Utenos miškų urėdija“. Tačiau šių aplinkybių Utenos rajono apylinkės teismas netyrė, kas leidžia teigti, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutarimą priėmė neišsiaiškinęs visų ATPK 284 str. nurodytų aplinkybių ir nepagrįstai netaikė principo in dubio pro reo. Nurodo, kad teismas skundžiamą nutarimą grindė akivaizdžiai prieštaringais liudytojo M. S. parodymais. Iš pradžių skundžiamame nutarime teigiama, kad M. S., apklaustas 2012-05-25 teismo posėdžio metu, nurodė, jog buvo susitikęs su A. B., paaiškino jam, kaip nuvažiuoti iki biržės, pastarasis neprašė važiuoti iki vietos, paskambino jam vėliau, sakė viskas gerai, viską rado. Tačiau tame pačiame nutarime teismas nurodo, kad jis vadovaujasi ir visiškai kitokiais M. S. parodymais, jog miško plotą, kurį reikėjo iškirsti, susirado V. V., derindamas su juo (M. S.) telefonu. Taigi, akivaizdu, kad atsakingas už miško pažymėjimą asmuo M. S. davė prieštaringus parodymus. Tuo tarpu teismas atmetė jo prašymą dar kartą jį apklausti, siekiant šiuos prieštaravimus pašalinti. Todėl mano, kad skundžiamas nutarimas yra pagrįstas prieštaringais suinteresuoto asmens M. S. parodymais, o kartu spėlionėmis bei prielaidomis apie tai, ar buvo jis nuvykęs iki kertamo miško ar ne, prašė M. S. nuvykti į vietą ir parodyti pažymėtą mišką ar ne, jis ar V. V. kontaktavo su M. S., siekdamas rasti pažymėtą kirtimui mišką. Taip pat nesupranta, kodėl skundžiamą nutarimą priėmęs teismas tuos pačius įrodymus vertino kitaip ir padarė kardinaliai priešingas išvadas nei pirmiau šioje byloje sprendimą priėmęs teismas. Mano, jog byloje esant tiek kaltinančių, tiek teisinančių duomenų teismas privalo išanalizuoti visus įrodymus ir remdamasis įstatymu, vidiniu įsitikinimu bei teisine sąmone nuspręsti, kuriais duomenimis vadovaujantis byloje turi būti priimtas sprendimas. Šiuo atveju nesurinkęs pakankamų įrodymų, kad jis padarė jam inkriminuojamą pažeidimą, teismas skundžiamą nutarimą akivaizdžiai priėmė remdamasis spėlionėmis, pažeisdamas ATPK 86 str. nuostatas. Šiuo atveju byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis nurodė UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojams konkrečią miško kirtimo vietą. Be to, 2012 m. lapkričio 7 d. teismo posėdžio metu pateikė teismui atstovavimo sutartį, pagal kurią jam atstovauti šioje byloje įsipareigojo advokatas E. S. ir paprašė skirti dar vieną posėdį, į kurį kviesti V. V. ir M. S., kuriame dalyvautų ir jo pasirinktas advokatas. Tačiau teismas jo prašymą atmetė, taip iš jo atimdamas ATPK 272 str. 1 d. garantuojamą teisę nagrinėjant bylą naudotis teisine advokato pagalba. Dar kartą pažymi, jog jis, kaip UAB (duomenys neskelbtini) vadovas ir darbdavys, kirstino miško sklypo ribų nenustatinėjo, kitame, nei buvo išduotas leidimas, sklype kirtimų nevykdė ir niekam nedavė nurodymo vykdyti kirtimus kitame, nei išduotas leidimas, miško sklype. Miško sklypo planą, kuriame turėjo būti vykdomas miško kirtimas pagal gautą leidimą jis perdavė V. V.. Įrodymų, pagrindžiančių priešingas aplinkybes byloje nėra, todėl jis negali būti administracinio teisės pažeidimo, numatyto BK 62 str. 3 d., subjektu.

Atsiliepimu į A. B. apeliacinį skundą VĮ Utenos miškų urėdijos miškų urėdas S. K. prašo A. B. skundą atmesti ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutarimą. Nurodo, kad šioje byloje teismas išaiškino visas reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino materialinės teisės normas ir pagrįstai taikė administracinę atsakomybę UAB (duomenys neskelbtini) vadovui A. B.. Kaip matyti iš 2011-04-01 tarp UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujamos direktoriaus A. B., ir A. R. sudarytos rangos sutarties bei joje numatytų sąlygų, atsakomybė už šios sutarties vykdymą tenka UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui A. B.. Bendrovės vadovas turi teisę dalį savo teisių ir pareigų perduoti kitam bendrovės darbuotojui. Tokiu atveju atsakomybė už darbdavio pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą gali kilti tiek pačiam bendrovės vadovui, tiek jam atstovaujančiam (ar jo įgaliotam) asmeniui, tiek jiems abiem kartu. A. B. nurodo, kad kirtimo darbams vadovavo V. V., tačiau nepateikė teismui jokių dokumentų, įrodančių, kad šios sutarties vykdymo kontrolę jis buvo pavedęs V. V.. Be to, A. B. teisme pats pripažino, kad už sutarčių vykdymą kaip įmonės vadovas yra atsakingas jis. Tokiu atveju įmonės vadovas yra atsakingas už tai, jog įmonė laikytųsi visų teisės aktų nustatytų reikalavimų ir jeigu įmonė tokių reikalavimų nesilaiko, administracinė atsakomybė taikoma vadovui. Taigi teismo sprendimas, jog A. B., kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, yra tinkamas administracinio teisės pažeidimo subjektas, yra teisėtas ir pagrįstas byloje surinktais duomenimis. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad Utenos rajono apylinkės teismas nagrinėjo administracines bylas pagal surašytus protokolus A. B. ir V. V., nes V. V. administracinė byla dar net nėra perduota teismui. Mano, kad teismas, negalėdamas iškviesti V. V. į teismo posėdį ir jo apklausti A. B. nagrinėjamoje byloje, tinkamai vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais V. V. paaiškinimais. Teismas visiškai ir išsamiai ištyrė bylos įrodymus, iš kurių pagrįstai galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad už pažeidimo padarymą yra atsakingas UAB(duomenys neskelbtini) vadovas. Tai pagrįsta byloje surinktais įrodymais, paties pažeidėjo prisipažinimu. Mano, kad pažeidėjas, vykdydamas rangos sutartį, turėjo realiai įvertinti konkrečių darbų specifiką, prieš priimdamas sprendimą kirsti mišką esant mažiausiems neaiškumams dėl kertamo miško sklypo ribų, privalėjo juos pašalinti, kitaip pažeidėjas veikė savo rizika ir yra atsakingas už padarytą administracinį teisės pažeidimą.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, administracinėn atsakomybėn patrauktas A. B. nesutinka su įrodymų vertinimu jo administracinio teisės pažeidimo byloje ir neigia padaręs jam inkriminuotą pažeidimą, laikydamasis iš esmės nuoseklios pozicijos, kad jis, kaip UAB (duomenys neskelbtini) vadovas ir darbdavys, kirstinio miško sklypo ribų nenustatinėjo, kitame, nei buvo išduotas leidimas, sklype kirtimų nevykdė ir niekam nedavė nurodymo vykdyti kirtimus kitame, nei išduotas leidimas, miško sklype, o miško sklypo planą, kuriame pagal gautą leidimą turėjo būti vykdomas miško kirtimas, perdavė V. V., kuris ir jo vadovaujami darbininkai, neteisingai nustatė kirstinio sklypo ribas ir iškirto valstybei priklausantį miško plotą, todėl mano, kad jis nėra atsakingas už pažeidimo padarymą ir negali būti administracinio teisės pažeidimo, numatyto BK 62 str. 3 d., subjektu.

ATPK 62 str. 3 d. nustatyta, kad savavališkas medžių ir krūmų kirtimas, naikinimas arba žalojimas valstybei nuosavybės teise priklausančioje miško žemėje, kai iškertama, sunaikinama ar sužalojama nuo vieno šimto iki trijų šimtų kietmetrių medžių ar krūmų, užtraukia baudą piliečiams nuo 5000 Lt iki 10 000 Lt su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu ar be konfiskavimo. Kaip teisingai skundžiamame nutarime pažymėjo apylinkės teismas, kad pagal minėtos teisės normos dispoziciją joje nurodytas administracinis teisės pažeidimas gali būti padaromas ne tik tyčia, bet ir dėl neatsargumo, be to, gali būti padarytas ir neveikimu, kai asmuo, davęs atitinkamus nurodymus, neužtikrina tinkamos darbų kontrolės, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų. Miškų įstatymo 9 str. 6 d. numato, kad draudžiama atlikti kirtimus ir naudoti kitus miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas.

Pažymėtina, kad nagrinėjant administracinės teisės pažeidimo bylą būtina nustatyti, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar pareiškėjas kaltas, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ATPK 284 str. 1 d.).

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinės teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

ATPK 256 str. 1 ir 2 d. nurodyta, kad įrodymai administracinės teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, o šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: ATP protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad A. B. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, objektyviai įvertino byloje surinktus bei teismo posėdyje ištirtus įrodymus, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo išvados dėl pažeidėjo kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą pagrįstos ir pakankamai argumentuotos. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Byloje nustatyta, kad šiuo atveju UAB (duomenys neskelbtini), vykdydama 2011-04-01 rangos sutartį, priėmė sprendimus, kurių metu buvo neteisėtai iškirstas valstybei priklausantis miško plotas, ir taip padaryta akivaizdi žala aplinkai bei urėdijai. Iš byloje esančios 2011-04-01 tarp UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujamos direktoriaus A. B. (vykdytojas), ir A. R. (užsakovas) sudarytos rangos sutarties bei joje numatytų sąlygų matyti, kad atsakomybė už šios sutarties vykdymą tenka UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui A. B.. A. B. pripažino, kad neteisėtai, neturint leidimo buvo iškirstas ATPK 62 str. 3 d. numatytas kiekis medienos valstybei priklausančioje (duomenys neskelbtini) girininkijos miško teritorijoje, tačiau nurodo, kad miško kirtimo darbams vadovavo ne jis, o V. V.. Nors apeliantas ir teigia, kad miško kirtimo darbams vadovavo ne jis, o V. V., tačiau teismui nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad rangos sutarties vykdymo kontrolę bei iš sutarties kylančias teises ir pareigas jis buvo perdavęs V. V.. Kaip tik A. B. teismo posėdyje pripažino, kad už sutarčių vykdymą kaip įmonės vadovas yra atsakingas jis pats bei tvirtino, kad jokiu dokumentu rangos sutartimi prisiimti įsipareigojimai V. V. nebuvo perduoti. Teisme A. B. taip pat parodė, jog miško ribas privalo nurodyti savininkas, šiuo atveju A. R., tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl jis į jį nesikreipė. Taigi šiuo atveju A. B., vykdydamas rangos sutartį, turėjo realiai įvertinti konkrečių darbų specifiką, prieš priimdamas sprendimą kirsti mišką esant mažiausiems neaiškumams dėl kertamo miško sklypo ribų, privalėjo juos pašalinti, kitaip pažeidėjas veikė savo rizika ir yra atsakingas už padarytą administracinį teisės pažeidimą. Todėl teismo sprendimas, jog A. B., kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius yra tinkamas administracinio teisės pažeidimo subjektas, yra teisėtas ir pagrįstas byloje surinktais duomenimis.

Apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad apylinkės teismas nagrinėjo administracines bylas pagal surašytus protokolus A. B. ir V. V., o taip pat, kad iš apelianto buvo atimta ATPK 272 str. 1 d. garantuojama teisė nagrinėjant bylą naudotis teisine advokato pagalba, atmetami kaip nepagrįsti, nes jie prieštarauja byloje esantiems duomenims.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl A. B. kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą daryti.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012-11-16 nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Utenos rajono apylinkės teismo 2012-11-16 nutarimą palikti nepakeistą ir A. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.