- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-06-22
- Bylos Nr.
- 1A-289-238-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-25-1-01626-2009-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Valdas Vitunskas, Gytis Večerskas
- Kaltinamasis
- L. D.
- Advokatai
- Valerijus Karpovas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Gyčio Večersko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vitai Naureckienei, dalyvaujant prokurorei Linai Gudonienei, išteisintajam L. D., įstatyminei atstovei G. D., išteisintojo gynėjui advokatui Valerijui Karpovui, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Gudonienės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo L. D. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK ) 138 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.
Šiuo nuosprendžiu P. D. ir R. D. dėl nusikaltimų, numatytų LR BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 284 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis LR BK 93 straipsnio ir BK 38 straipsnio nuostatomis, nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, baudžiamoji byla jų atžvilgiu nutraukta, tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.
Iš P. D. ir Roko D. K. teritorinei ligonių kasai priteista 2599,77 Lt, J. B. 834 Lt civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. D. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas nepilnametis, 2009-12-11 apie 13 val. 30 min., viešoje vietoje (duomenys neskelbtini) Kaune, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. D. ir nepilnamečiu P. D., tyčia rankomis sudavė ne mažiau kaip vieną kartą nukentėjusiajam J. B. į veido sritį, o nepilnamečiui P. D. sudavus ne mažiau kaip du kartus nukentėjusiajam J. B. į veido sritį, R. D. sudavus ne mažiau kaip vieną kartą nukentėjusiajam J. B. į veido sritį, tuo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam J. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį nosies kaulų lūžiais, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje.
Taip pat jis buvo kaltinamas tuo, kad būdamas nepilnametis, tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, mokyklos koridoriuje pertraukos metu, matant kitiems moksleiviams, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. D. bei nepilnamečiu P. D., įžūliu elgesiu, susijusiu su smurto panaudojimu, bendrais veiksmais rankomis suduodami nenustatytą skaičių smūgių nepilnamečiam J. B., demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismo 2011-02-10 nuosprendžiu L. D. dėl kaltinimo pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį, BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.
Šalies argumentai
Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorė Lina Gudonienė apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011-02-10 nuosprendį dėl nepilnamečio L. D. išteisinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį. L. D. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 138 straipsnio 1 dalyje, BK 284 straipsnio 1dalyje ir nubausti: pagal LR BK 138 str. 1 d. paskirti 1 metų. laisvės apribojimo bausmę; pagal LR BK 284 str. 1 d. paskirti jam 1 metų 4 mėnesių laivės apribojimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 63 str. 5 d. subendrinti paskirtas bausmes apėmimo būdu, griežtesne bausme apimti švelnesnę, ir paskirti galutinę subendrintą 1 metų 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant būti namuose nuo 20 val. iki 6 val., tęsti mokslą bei neatlygintinai išdirbti 80 val. per 4 mėnesius, dirbant 20 valandų per mėnesį sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Tenkinti L. B. pareikštą civilinį ieškinį likusiems 834 Lt, Kauno teritorinei ligonių kasai priteisti civilinį ieškinį solidariai iš P. D., R. D. ir L. D..
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai. Apeliaciniame skunde prokurorė teigia, jog teismo nuosprendžio teiginys, kad R. D. ir P. D. parodė, jog L. D. nukentėjusiojo nemušė, nėra fiksuotas nei ikiteisminio tyrimo procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo teisme protokoluose. Priešingai, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu (2010-09-16 teismo posėdžio protokolas) P. D. ir R. D., aiškindami aplinkybes, parodė, jog nematė, ką darė L. D., be to, nei vienas iš jų nepatvirtino, kad L. D. nemušė nukentėjusiojo. Be to, teismas nepagrįstai ignoravo liudytojo Š. N. nurodytas reikšmingas faktines aplinkybes: 1) jog nukentėjusiajam J. B. atsitraukus, visi trys įtariamieji nukentėjusįjį puolė ir pradėjo mušti (2010-10-28 teismo posėdžio protokolas), t. y. „tada J. pradėjo mušti trise: P. D., R. D. ir tas 9-okas, kur atėjęs iš jaunimo mokyklos ir dabar mokosi mokykloje. Jie daužė J. rankomis į įvairias kūno vietas: į galvą, pilvą, į šonus“ (ikiteisminio tyrimo metu duoti Š. N. parodymai, kurie pagarsinti teisminio bylos nagrinėjimo metu (2010-10-28 teismo posėdžio protokolas ); Š. N. 2010-05-19 asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu atpažino L. D. kaip tą devintoką iš jaunimo mokyklos, kuris, kaip jis nurodė apklausoje, mušė J. B. (t.1, b. l. 88-89). Prokurorės manymu, teismas padarė neteisingą išvadą, jog paties nukentėjusiojo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nenuoseklūs. Teismas nuosprendyje nurodo, jog „ikiteisminio tyrimo metu pirminės apklausos metu nukentėjusysis parodė, kad pradėjus stumdytis jam į nosį trenkė Ž. S., po to trenkė R. D., po to P. D. ir L. D.“. Tačiau 2009-12-29 pirmos nukentėjusiojo J. B. apklausos protokole (t.1, b. l. 12-13) užfiksuota, jog P. D. (o ne Ž. S., kaip išdėstyta nuosprendyje) nusiėmė kuprinę ir trenkė jam kumščiu į veidą, tuomet nekentėjusysis gindamasis trenkė jam atgal, bet nežino, ar pataikė. Po to, kai pradėjo stumdytis, iš šono jam trenkė Ž. S.. Nukentėjusysis apsisuko ir ėjo, nes iš nosies bėgo kraujas ir apsisuko galva. Tada P. D. brolis R. D. trenkė jam kumščiu į smilkinį, kelis kartus į nosį. Dar prišoko devintokas iš jaunimo mokyklos (kaip ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, L. D.), kuris taip pat jam trenkė į veidą. D. P. D. prišokęs taip pat ėmė trankyti į veidą. Teismas nuosprendyje konstatavo, jog „ikiteisminio tyrimo metu papildomos apklausos metu po keturių mėnesių jis parodė, kad jį sumušė keturiese: P. D., R. D., Ž. S. ir L. D., taip pat parodė, kad muštynes pradėjo P. D. ir jis atsakė tuo pačiu. Po to pajuto smūgį iš šono, tada trenkė Ž. S. (kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta ikiteisminio tyrimo metu), tai buvo smūgis į smilkinį, o ne į nosį, nes nuo smūgio apsvaigo. Tada trenkė R. D. tiesiai į veidą du kartus, vienas buvo į nosį. Po to, kai nustojo mušti R. D. į veidą trenkė L. D.“. Tačiau teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusysis J. B. tos pačios apklausos metu, t. y. papildomai apklaustas 2010-04-27 ikiteisminio tyrimo metu, parodo, kad po to, kai R. nustojo mušti, L. D. jam trenkė į veidą, kiek kartų, pasakyti negali, bet tikrai ne vieną. L. jam trenkė į veidą, į nosį (t. 1, b. l. 14). Teisminio bylos nagrinėjimo metu (2010-09-16, 2010-10-28 teismo posėdžio protokolai) nukentėjusysis J. B. davė analogiškus parodymus, pabrėždamas, jog tikslesnius parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu, nes tada iš karto po įvykio prisiminė geriau, o dabar praėjus daug laiko, jis ne viską prisimena. Kadangi tokie nukentėjusiojo J. B. parodymai yra logiški ir pagrįstai argumentuoti, konstatuotina, kad neteisinga manyti ir klaidinga teigti, kad nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, yra nenuoseklūs ir skiriasi nurodant įvykio aplinkybes. Prokurorė teigia, kad nepagrįstas teismo motyvas, jog parodymai, kad pasipylė smūgių kruša, yra tik liudytojo S. N., kurių nepatvirtina nei specialisto išvada, nei nukentėjusysis, nei kaltinamieji, ar kiti liudytojai, kurie buvo taip pat stebėtojai. Teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytoja apklausta mokytoja I. V. parodė, jog viską matė iškart po muštynių. Ji parodė, jog kai nukentėjusysis Justinas ėjo visas kruvinas, aplinkui buvo daug vaikų. Justinas sakė, kad jį mušė P., R. ir L. D., Justinas sakė, kad „pasipylė kumščių kruša iš P., R. ir L.“. Teismas neatsižvelgė į tai, kad specialisto išvadoje, kuri atlikta po įvykio praėjus apie porą mėnesių, ir tik medicininių dokumentų dėstomojoje dalyje nurodyta, kad 2009-12-11 apie 14 val. 30 min. GMP iš mokyklos J. B. pristatė į KMUK Vaikų skubios pagalbos skyrių, kur jam buvo konstatuota galvos trauma, nosies trauma bei veido sumušimas, o tai patvirtina nukentėjusiojo J. B. teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, jog veidas nuo smūgių buvo mėlynas, lūpa prakirsta (2010-09-16 teismo posėdžio protokolas). Nukentėjusiojo atstovė L. B. taip pat patvirtino, jog ligoninėje Justinui susiuvo lūpą, vėliau operavo nosį. Prokurorė skunde teigia, jog byloje esančios ir teisminio nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės rodo kaltinamųjų P. ir R. D. ir L. D. veiksmų bendrumą bei spontaniškai kilusį susitarimą panaudoti prieš nukentėjusįjį smurtą. Vien tas faktas, kad matydami ir suprasdami vienas kito veiksmus bei jiems pritardami, kiekvienas suduodamas nukentėjusiajam rankomis į veidą bei tuo kaip bendravykdytojai papildė vienas kito veiksmus, rodo kaltinamųjų bendrą siekį sužaloti nukentėjusįjį (LAT kasacinė nutartis Nr. 2K-229/2008), be to, jie suvokė, kad bendrais veiksmais suduodami nukentėjusiajam smūgius į veido sritį dalyvauja nukentėjusiojo sužalojimo procese, kad nukentėjusysis nebus pajėgus apsiginti nuo trijų asmenų smūgių, todėl darytina išvada, jog suduodami smūgius nukentėjusiajam kaltinamieji P. D., R. D. ir L. D. suvokė veikos pavojingumą, galimybę atsirasti įvairiems pavojingos veikos padariniams, tačiau jų savo sąmonėje nedetalizavo, t. y. veikė neapibrėžta tyčia. Be to, smūgių lokalizacijos vieta galva kiekvienam asmeniui gyvybiškai svarbi, o tai reiškia, kad kiekvienas smūgis, suduotas į galvą, gali sukelti realų pavojų sveikatai, o kai kuriais atvejais - ir gyvybei. Kadangi visi kaltinamieji veikė bendrininkų grupėje, todėl net ir nesant galimybės nustatyti, nuo kurio kaltinamojo smūgių lūžo nukentėjusiajam nosis, visi kaltininkai turi atsakyti ir už atsiradusius padarinius, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taip pat prokurorė nurodo, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (LAT kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009). Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tai ypač konstatuotina dėl L. D. ir R. D. padarytos veikos. Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada neigia veikos priešingumą viešajai tvarkai (LAT kasacinė nutartis Nr. 2K-136/2010). Analizuojant bylos duomenis matyti, jog P. D. savo asmeniniams santykiams spręsti pasirinko būtent viešą vietą (mokyklos koridorių) ir būdą (muštynes), kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Viešosios tvarkos pažeidimą įrodo ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu surinkti įrodymai, t. y. nukentėjusiojo J. B. parodymai, kaltinamųjų R. ir P. D. parodymai, mokytojos I. V. parodymai apie tai, jog daug vaikų muštynes stebėjo sustoję ratu, o sumušto J. B. vaizdas šokiravo aplinkinius. Smurto veiksmai atlikti viešojoje vietoje, t. y. mokyklos koridoriuje, kur nuolat būna nemažai vaikų, stebint kitiems moksleiviams. Konflikto inicijavimas ir po to einantis smurtas atitinka įžūlaus elgesio sampratą. K. P. D., R. D. ir L. D. suprato, kad daro tai viešoje vietoje, numatė, kad šiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, galėjo numatyti jog įvykio liudininkai patirs neigiamų išgyvenimų, sutriks įprasta vieša tvarka, t. y. mokinių ramybė pertraukos metu. Byloje nustatytos aplinkybės rodo kaltinamųjų veiksmų bendrumą bei spontaniškai kilusį susitarimą viešoje vietoje panaudoti prieš nukentėjusįjį smurtą, ir taip įžūliu elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei pažeidė viešąją tvarką. Tai, kad matydami ir suprasdami vienas kito veiksmus bei jiems pritardami, kiekvienas suduodamas nukentėjusiajam, kaip bendravykdytojai papildė vienas kito veiksmus, o tai jau rodo kaltinamųjų bendrą siekį pažeisti viešąją tvarką (LAT kasacinė nutartis Nr. 2K-229/2008 ). Dėl šių aplinkybių prokurorė mano, jog L. D. atžvilgiu turi būti priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.
Prokurorė taip pat nurodo, jog L. B. pareikštas civilinis ieškinys likusiems 834 litams yra pagrįstas tuo, kad reikėjo važinėti pas sūnų į ligoninę, mokėti už operacijas, samdyti korepetitorius, buvo kitų išlaidų, todėl tenkintinas. Kauno teritorinei ligonių kasai civilinis ieškinys priteistinas iš kaltinamųjų P. D., R. D. ir L. D. solidariai, kadangi išlaidos atsirado dėl jų padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusiojo J. B. atžvilgiu, tai yra už nukentėjusiojo gydymą.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad skiriant L. D. bausmę būtina atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, taip pat į tai, kad L. D. nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis, nusikalto pirmą kartą, padarė nesunkų nusikaltimą, lengvinančių aplinkybių nenustatyta, sunkinanti aplinkybė ta, kad veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje su P. D. ir R. D., taip pat atsižvelgiant į L. D. charakteristiką. Prašo skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę - laisvės apribojimą.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis L. D., jo gynėjas bei įstatyminė atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės L. G. apeliacinis skundas tenkinamas.
Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorė nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu L. D. atžvilgiu.
Kolegija pažymi, kad pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Teismas sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, jog nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl L. D. veikos ir kaltės, neatitinka bylos aplinkybių.
Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, kad teismo teiginys, jog R. D. ir P. D. parodė, jog L. D. nemušė nukentėjusiojo, nepagrįstas. Prokurorė pagrįstai skunde teigia, jog toks teiginys nėra fiksuotas nei ikiteisminio tyrimo procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo teisme protokoluose. Priešingai, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu (2010-09-16 teismo posėdžio protokolas) P. D. ir R. D., aiškindami aplinkybes, parodė, jog nematė, ką darė L. D., be to, nei vienas iš jų nei 2010-09-16, nei 2010-10-28 dienos posėdyje nepatvirtino, kad L. D. nemušė nukentėjusiojo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiojo J. B. parodymus dėl L. D. veiksmų, vertino kritiškai, kaip nenuoseklius, nes, kaip matyti iš jo parodymų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, J. B. nuosekliai tvirtino, jog smurtą jo atžvilgiu vartojo visi kaltinamieji, t. y. R. D., P. D. ir L. D.. Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, jog L. D. jam sudavė smūgius. Be to, nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, jog L. D. smūgius sudavė po to, kai nukentėjusysis jau buvo susimušęs su P. D.. Pirmosios instancijos teisme 2010-09-16 posėdyje nukentėjusysis paaiškino, jog „pirmas trenkė P., po to Ž., tada einant link palangės trenkė R., po R. smūgių mušė L., R. smūgis buvo ne vienas, dar ir nuo L. gavau į veido sritį. Einant link palangės R. trenkė mažiausiai 2 smūgius, paskui dar ir L.“. Be to, nukentėjusysis patvirtino pirminius savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 110), t. y. patvirtino, jog „pirmas pradėjo mušti P., nusiėmė kuprinę ir trenkė kumščiu į veidą, besistumdant į nosį trenkė Ž. S.. Tada dar R. D. trenkė į smilkinį, į nosį kelis kartus. Dar prišoko devintokas iš jaunimo mokyklos, kuris taip pat trenkė į veidą. D. P. D. prišokęs ėmė trankyti į veidą“. Byloje taip pat ištirti ir papildomi nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 14), kuriuose nukentėjusysis parodė jog „pirma trenkė P. D., po to trenkė Ž. S., nueinant tiesiai į veidą trenkė R. D., trenkė kelis kartus, trenkė į veidą, į nosį; kai Rokas nustojo mušti, trenkė L. D., L. trenkė ne vieną kartą, trenkė į veidą, į nosį“. Šie parodymai dėl smūgiuojančių asmenų, veiksmų eiliškumo tarpusavyje sutampa, todėl teismas nepagrįstai nukentėjusiojo parodymus laikė nenuosekliais. Nukentėjusiojo parodymai dėl to, jog L. D. tikrai smūgiavo, kad jis smūgiavo į veido sritį, po to, kai jam smūgius buvo sudavęs P. D., Ž. S. ir R. D., nuoseklūs ir neprieštaringi. Be to, ta aplinkybė, kad nukentėjusiajam smūgius sudavė ir L. D., patvirtinama ir liudytojo Š. N., bei liudytojos I. V. parodymais. Liudytojas Š. N. parodė, jog „visi kaltinamieji mušė J. B., P. D. pirmas puolė J. B., kuris apsigynė ir paskui visi trys – R., P. ir L., puolė J.. P. trenkė vieną smūgį į žandą, R. trenkė tiesiai į nosį, visų smūgių nebeprisimena. Devintokas, apie kurį kalbėjo ikiteisminio tyrimo metu, yra L. D.“. Jis taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad „pirmas smūgius sudavė P. D., tada J. pradėjo mušti trise: P. D., R. D. ir devintokas, atėjęs iš jaunimo mokyklos. J. J. daužė į įvairias kūno vietas: į galvą, pilvą, šoną. Kiek kuris smūgių sudavė, pasakyti negali, nes jų buvo daug“. Liudytoja I. V. teisminio nagrinėjimo metu taip pat patvirtino, jog J. B. sakė, kad jį „mušė P., R. ir L.. J. jai sakė, kad „pasipylė kumščių kruša iš P., R. ir L.“. Be to, pažymėtina, jog Š. N. 2010-05-19 asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu atpažino L. D. kaip tą devintoką iš jaunimo mokyklos, kuris, kaip jis nurodė apklausoje, mušė J. B. ( t. 1., b. l. 88-89).
Taigi šių parodymų visuma patvirtina, jog nukentėjusįjį mušė trys asmenys, tai yra P. D., R. D. ir L. D.. Pirmas smūgius sudavė P. D., po to mušė visi trys - R. D., P. D. ir L. D.. Nukentėjusysis patvirtino, jog L. D. smūgius sudavė į veidą. Š. N. patvirtino, jog nuteistieji daužė į įvairias kūno vietas: galvą, pilvą, šonus. Liudytoju apklaustas Ž. S. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad matė susikibusius nukentėjusįjį ir P. D., tačiau visų muštynių nematė. M. K. taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog jis matė tik muštynių pabaigą, kas, keliese mušėsi, pasakyti negali. Šie parodymai patvirtina tik buvus patį muštynių faktą, tiesiogiai L. D. kaltės nepatvirtina, tačiau jie taip pat ir nepaneigia fakto, jog L. D. dalyvavo muštynėse ir sudavė nukentėjusiajam, kuris nustatytas anksčiau paminėtais ir aptartais įrodymais. Specialisto išvadoje nurodyta, kad 2009-12-11 apie 14 val. 30 min. GMP iš mokyklos J. B. pristatė į KMUK Vaikų skubios pagalbos skyrių, kur jam buvo konstatuota galvos trauma, nosies trauma bei veido sumušimas. Tai patvirtina nukentėjusiojo J. B. teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, jog veidas nuo smūgių buvo mėlynas, lūpa prakirsta (2010-09-16 teismo posėdžio protokolas). Nukentėjusiojo atstovė L. B. taip pat patvirtino, jog ligoninėje Justinui susiuvo lūpą, vėliau operavo nosį. Šios aplinkybės taip pat patvirtina nukentėjusiojo parodymus dėl daugybinių smūgių bei liudytojos I. V. parodymus, jog Justinas jai sakęs, kad mušė visi trys kaltinamieji, kad pasipylė kumščių kruša.
Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas laiko nepagrįstomis teismo ištirtų įrodymų visuma išvadas, jog nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme davė nenuoseklius parodymus. Taip pat nepagrįsta ir teismo išvada, jog Š. N. parodymų, kad pasipylė smūgių kruša, nepatvirtina nei specialisto išvada, nei nukentėjusysis, nei kaltinamieji, ar kiti liudytojai, nes kaip jau minėta, šią aplinkybę patvirtina ir nukentėjusysis, kuris parodė, jog buvo suduotas ne vienas smūgis, ir specialisto išvada, kuria konstatuota galvos trauma, nosies trauma bei veido sumušimas, ir liudytojos I. V. parodymai. Be to, Š. N. parodymo atpažinti metu atpažino L. D. kaip asmenį, apie kurį davė parodymus, jog jis mušė nukentėjusįjį.
Nors L. D. neigė dalyvavęs muštynėse, tačiau teisėjų kolegija šiuos parodymus vertina kaip kaltinamojo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes tokie parodymai prieštarauja anksčiau aptartų įrodomų visuma nustatytoms faktinėms įvykio aplinkybėms ir jie paneigiami anksčiau aptartais įrodymais.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptartų įrodymų visuma neginčytinai patvirtina aplinkybę, jog L. D. dalyvavo muštynėse, sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį į veido sritį J. B. ir bendrais veiksmais su P. D. ir R. D. padarė nukentėjusiajam J. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį nosies kaulų lūžiais. Be to, šiais veiksmais L. D. demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį. Todėl teismas laiko visiškai nepagrįsta byloje ištirtų duomenų visuma, jų analize teismo išvadą, jog teismui nepateikta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad L. D. dalyvavo ar kitaip prisidėjo prie nusikalstamų veikų padarymo. Ši išvada prieštarauja anksčiau aptarties įrodymams, kurie buvo išnagrinėti pirmosios instancijos teisme, ir jais nustatytoms aplinkybėms.
Teismas konstatuoja, jog byloje taip pat įrodyta aplinkybė, jog L. D. veikė bendrininkų grupėje.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Šiuo atveju bendrininkavimo objektyvieji požymiai pasireiškė tuo, jog visi kaltinamieji sudavė smūgius nukentėjusiajam J. B. į veido, galvos sritį. Byloje išsamiai ištyrus visus įrodymus, nėra galimybės nustatyti, nuo kurio asmens konkrečių veiksmų kilo pasekmės, todėl svarbu nustatyti ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius.
Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales. Šiuo atveju byloje anksčiau aptartų įrodymų visuma nustatyta, jog į veido, galvos sritį kumščiais sudavė visi trys: R. D., P. D., L. D., todėl nustatytas sužalojimas, sukėlęs nesunkų sveikatos sutrikdymą, galėjo atsirasti nuo kiekvieno iš jų veiksmų. Byloje nustatyta, jog smūgius nuteistieji sudavė to paties įvykio metu, vienas paskui kitą, beveik tuo pačiu metu, L. D. sudavė po to, kai jau buvo pavartotas smurtas, tai yra po to, kai nukentėjusiajam jau buvo sudavę P. D. ir R. D.. L. D. mušė nukentėjusįjį kartu su kitais kaltinamaisiais vienu metu ir tai patvirtina, jog kaltinamieji vienas kito veiksmų pavojingumą ir galimas pasekmes suprato, t. y. suprato, jog kiekvieno iš jų veiksmai yra pavojingi, nes suduota į sveikatai, ir net gyvybei pavojingas vietas galvą, veidą. Taip jie suvokė, jog savo bendrais veiksmais dalyvauja nukentėjusiojo sužalojimo procese, kad nukentėjusysis nebus pajėgus apsiginti nuo trijų asmenų, suvokė, jog jie kaip bendravykdytojai papildo vienas kito veiksmus, todėl darytina išvada, jog jie visi suvokė galimybę atsirasti įvairiems pavojingiems padariniams, tačiau jų savo sąmonėje nedetalizavo. Šių aplinkybių visuma patvirtina, jog susitarimas kilo spontaniškai ir buvo išreikštas kiekvieno iš bendrininkų konkliudentiniais veiksmais. Be to, L. D. prisidėjo prie jau daromos veikos, o tai patvirtina, jog išreiškė pritarimą tokiems veiksmams ir kartu savo sutikimą daryti bendrą veiką. Kadangi veika padaryta bendrininkų grupėje, kiekvienas iš jų, o taip pat ir L. D., turi atsakyti už bendrus kilusius padarinius.
Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog pasitvirtino ir kaltinimas L. D. dėl viešosios tvarkos sutrikdymo. Pažymėtina, kad pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje ir kad dėl jo kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl būtina nustatyti, kad pažeidėjas suvokė, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir tų padarinių norėtų. Tačiau teismų praktikoje sprendžiant dėl kaltininko tyčios turinio dėl viešosios tvarkos pažeidimo pripažįstama, kad viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeninių paskatų buvimas ne visada neigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Nusikalstama veika kvalifikuotina pagal 284 straipsnio 1 dalį ir tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo sutrikdo visuomenės rimtį, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Pagal teismų praktiką visuomenės sutrikdymu laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas.
Byloje nustatyta, kad L. D. mokyklos koridoriuje pertraukos metu įžūliu elgesiu, t. y. veikdamas bendrininkų grupėje su P. D. ir R. D., sudavė nukentėjusiajam smūgius, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį.
Kolegija pažymi, kad vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, kaip jau minėta, yra fizinio smurto panaudojimas dėl chuliganiškų paskatų, t. y. be jokios dingsties arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos ar panašiai.
Byloje nustatyta, jog L. D. smurtą pradėjo vartoti nukentėjusiojo atžvilgiu iš viso be jokios asmeninės priežasties, be jokios konkrečios dingsties. Jis sudavė smūgius po to, kai smūgius buvo sudavę kiti asmenys. Įvykis vyko viešoje vietoje, pertraukos metu, jį matė ir kiti mokiniai. Todėl darytina išvada, jog L. D. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, jog tokiu savo elgesiu pažeidžia visuomenės rimtį, rodo nepagarbą aplinkiniams, siekė taip veikti ir suprato, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis bei parodyta nepagarba aplinkiniams. Ištirtais įrodymais nustatyta, jog visuomenės rimtis buvo sutrikdyta, nes muštynes matė kiti moksleiviai, jie susibūrė aplink besimušančius. Šios aplinkybės patvirtina taip pat ir tą aplinkybę, kad L. D. veikė bendrininkų grupėje. L. D. ir kitų bendrininkų susitarimas buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais-L. D. prisidėjimu, bendru mušimu, ir susitarimas pasireiškė nusikalstamos veikos eigoje. Šios aplinkybės patvirtina, jog L. D. suvokė, kad tiek jis pats pažeidžia viešąją tvarką, tiek ir kiti kaltinamieji, suduodami smūgius nukentėjusiajam viešoje vietoje, pažeidžia visuomenės rimtį ir rodo nepagarbą aplinkiniams. Visi kaltinamieji matė vienas kito veiksmus, suprato jų pobūdį, ir jiems pritardami savo veikimu, papildė vienas kito veiksmus. Tai patvirtina, jog visi bendrininkai turėjo bendrą siekį - pažeisti viešąją tvarką. Esant šioms aplinkybėms, teismas laiko įrodyta L. D. kaltę ir dėl viešosios tvarko pažeidimo. L. D. veika atitinka LR BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Fizinis smurtas ir dėl jo nukentėjusiajam padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas arba sukeliamas fizinis skausmas atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymį, jeigu tai padaroma viešoje vietoje sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką, Tokiu atveju padaryta veika papildomai pagal BK 140 straipsnį nekvalifikuojama. O jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio atitinkamą dalį.
Įvertinus visus bylos įrodymus ir byloje surinktus duomenis, daroma išvada, kad byloje nustatyta, jog L. D., būdamas nepilnametis, 2009-12-11 apie 13 val. 30 min., viešoje vietoje (duomenys neskelbtini) Kaune, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. D. ir nepilnamečiu P. D., tyčia rankomis sudavė ne mažiau kaip vieną kartą nukentėjusiajam J. B. į veido sritį, o nepilnamečiui P. D. sudavus ne mažiau kaip du kartus nukentėjusiajam J. B. į veido sritį, R. D. sudavus ne mažiau kaip vieną kartą nukentėjusiajam J. B. į veido sritį, tuo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam J. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį nosies kaulų lūžiais, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje.
Taip pat nustatyta, kad jis, būdamas nepilnametis, tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, mokyklos koridoriuje pertraukos metu, matant kitiems moksleiviams, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. D. bei nepilnamečiu P. D., įžūliu elgesiu, susijusiu su smurto panaudojimu -bendrais veiksmais, rankomis suduodami nenustatytą skaičių smūgių nepilnamečiam J. B., demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje.
K. L. D. veika atitinka LR BK 138 straipsnio 1 dalyje ir LR BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymius. Kadangi abi nusikalstamos veikos padarytos tais pačiais veiksmais vienu metu, toje pačioje vietoje, šios veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį. L. D. kaltas, todėl baustinas.
Skiriant bausmę L. D. atsižvelgiama į tai, kad padaryti du tyčiniai nusikaltimai, abu priskiriami nesunkių nusikaltimų kategorijai, nusikalstamos veikos padarytos be jokio aiškaus tikslo ir motyvo, L. D. nusikalto būdamas nepilnametis, nusikalto pirmą kartą, mokosi, mokykloje charakterizuojamas gerai. L. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkina ta aplinkybė, jog nusikalto bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, sprendžia, jog laisvės apribojimo bausmė šiuo atveju labiausiai atitiktų padaryto nusikaltimų pavojingumą ir padėtų pasiekti bausmės tikslus, numatytus LR BPK 41 straipsnyje.
Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino L. D., netinkamai išspręstas ir civilinių ieškinių klausimas.
Nukentėjusiojo atstovė L. B. byloje buvo pareiškusi 2500 litų civilinį ieškinį dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo. Ieškinį grindė tuo, kad reikėjo važinėti pas sūnų į ligoninę, mokėti už operacijas, samdyti korepetitorius, buvo ir kitų išlaidų. Teisminio nagrinėjimo metu R. D. ir P. D. motina atlygino J. B. dalį ieškinio- 1666 litus. J. B. patvirtino tai ir nurodė, jog jokių pretenzijų P. D. ir R. D. neturi, su jais susitaikė ir jiems atleido. L. B. prašė priteisti iš L. D. 834 Lt. Teismas konstatuoja, jog civilinės ieškovės ieškinys pagrįstas ir įrodytas. Byloje nustatyta, jog J. B. iš tiesų buvo sužalotas, jam lūžo nosies kaulai, buvo atlikta operacija, todėl teismas laiko pagrįstais ieškovės teiginius, jog turėjo papildomų išlaidų dėl važinėjimo pas sūnų į ligoninę, korepetitorių samdymo ir kitų išlaidų. Šios išlaidos, teisėjų kolegijos manymu, pagrįstos ir turi būti atlygintos. Atsižvelgiant į tai, jog nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje, visi kaltinamieji buvo bendravykdytojai, žalą padarė bendrais nusikalstamais veiksmais, visi yra atsakingi už civilinės ieškovės patirtas išlaidas ir privalo atlyginti jai padarytą turtinę žalą. Kaltinamųjų atsakomybė solidari. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog dalį, t. y. 1666 litus, atlygino kitų kaltinamųjų R. D. ir P. D. motina, likusi dalis, t. y. 834 litai, priteistini iš L. D..
Kauno teritorinė ligonių kasa pareiškė 2599,77 Lt civilinį ieškinį dėl nukentėjusiojo J. B. gydymo.
Civilinis ieškinys pagrįstas ir įrodytas. Kadangi žala atsirado dėl bendrų kaltinamųjų veiksmų, Kauno teritorinės ligonių kasos patirtos 2599,77 Lt išlaidos iš kaltinamųjų P. D., R. D. ir L. D. turi būti priteistos solidariai.
Dėl šių aplinkybių nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių keistina (LR BPK 328 straipsnio 4 punktas).
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nuosprendžio išvadų dalis dėl L. D. nekaltumo nepagrįsta išsamia bylos įrodymų analize, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visuma nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl nuosprendžio dalis dėl L. D. išteisinimo naikinama ir dėl šios dalies priimamas naujas nuosprendis (LR BPK 329 straipsnio 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi,
nusprendė:
Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Gudonienė apeliacinį skundą patenkinti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 21 d. nuosprendžio dalį dėl L. D. išteisinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
L. D. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir :
Pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį skirti bausmę laisvės apribojimą 1 (vieniems) metams.
Vadovaujantis LR BK 48 straipsnio 6 dalimi įpareigoti L. D. per visą laisvės apribojimo laiką būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, tęsti mokslą.
Vadovaujantis LR BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktu, skirti įpareigojimą neatlygintinai išdirbti 80 val. per 4 mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį skirti bausmę laisvės apribojimą 1 (vieniems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 48 straipsnio 6 dalies 3 punktu, įpareigoti L. D. per visą laisvės apribojimo laiką būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, tęsti mokslą.
Vadovaujantis LR BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktu, skirti įpareigojimą neatlygintinai išdirbti 80 val. per 4 mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimti švelnesnę bausmę ir skirti galutinę subendrintą bausmę laisvės apribojimą 1 (vieniems) metams 4 mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 48 straipsnio 6 dalimi įpareigoti L. D. per visą laisvės apribojimo laiką būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, tęsti mokslą.
Vadovaujantis LR BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktu, skirti įpareigojimą neatlygintinai išdirbti 80 val. per 4 mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 21 d. nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių išsprendimo pakeisti.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria J. B. civilinis ieškinys dėl 834 Lt žalai atlyginti atmestas.
Nukentėjusiojo atstovės civilinės ieškovės L. B. civilinį ieškinį tenkinti.
Iš L. D. priteisti 834 Lt (aštuonis šimtus trisdešimt keturis litus) L. B. turtinei žalai atlyginti,
Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti.
Solidariai iš P. D., R. D., L. D., priteisti 2599,77 Lt (du tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt devynis litus 70 centų) Kauno teritorinei ligonių kasai žalai atlyginti.
Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.