- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-07-05
- Bylos Nr.
- Ik-2681-426/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00840-2012-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūra Marija Strumskienė, Rūta Miliuvienė, Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- A. Z.
- Atsakovas
- Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- UAB „Vermosa“
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Paulauskienės ir Jūros Marijos Strumskienės, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjui A. Z., jo atstovui R. N., atsakovo atstovei Akvilei Kalantaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotasis asmuo UAB „Vermosa“) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. Z. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2012-02-09 įsakymą Nr. V-12 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriaus UAB „Vermosa“ įgaliotam asmeniui A. Z. skyrimo“ (b. l. 1–5).
Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad skundžiamas Departamento direktoriaus 2012-02-09 įsakymas yra individualus teisės taikymo aktas, todėl turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas, t. y. turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pareiškėjo teigimu savo sprendime atsakovas netinkamai įvertino susiklosčiusią faktinę situaciją, neatsižvelgė į bankroto administratoriaus UAB „Vermosa“ pateiktus paaiškinimus bei dokumentus, neatsižvelgė į tai, kad net ir konstatavus formalų pažeidimą, nėra būtina skirti nuobaudą. Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių 17 p. nustatyta, kad Departamento direktorius už teisės aktų pažeidimus ar kitus administratoriaus veiklos trūkumus, nustatytus atlikus administratoriaus veiklos tikrinimą, atsižvelgęs į jų reikšmingumą, savo sprendimu gali skirti administratoriui (jo įgaliotam asmeniui) vieną iš nuobaudų: įspėjimą ar viešai skelbiamą įspėjimą. Tokia formuluotė rodo, kad Departamento direktorius gali pasirinkti skirti ar neskirti nurodytas nuobaudas ir šis sprendimas priklauso nuo to, kaip Departamentas įvertina pažeidimą – reikšmingas jis ar nereikšmingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-09-13 nutartis adm. b. Nr. A62-2938-11 ir kt.). Toks teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad turi būti įvertinamas pažeidimo mastas, padariniai ir tik tada priimamas sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo. Tačiau atsakovas bankroto administratoriaus nurodytas aplinkybes vertino formaliai, neatsižvelgė, kad dėl šių administratoriaus veiksmų nebuvo gauta jokių skundų iš buvusių įmonės darbuotojų, taip pat, kad paraiškos Garantiniam fondui buvo pateiktos dar iki nuobaudos administratoriaus įgaliotam asmeniui paskyrimo.
Nurodo, kad UAB „Inter trakas“ bankroto byla buvo iškelta 2010-08-30 Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kuri įsiteisėjo 2010-09-10. Po bankroto bylos iškėlimo UAB „Inter trakas“ vadovas informavo administratorių, kad bendrovėje dirba viena darbuotoja – E. Š., kuri yra vaiko priežiūros atostogose, tačiau nepateikė jokių duomenų ir dokumentų, patvirtinančių, kokio dydžio įsiskolinimas yra susidaręs minėtai darbuotojai. 2010-09-28 bankroto administratorius išsiuntė pranešimą Nr. 2010/R-l 13 E. Š., kuriuo informavo apie būsimą atleidimą bei kreditorinio reikalavimo pateikimo tvarką ir terminus, o 2010-10-18 E. Š. pasirašius buvo įteiktas įspėjimas dėl atleidimo iš darbo ir pakartotinai pateikta informacija apie būtinumą pateikti kreditorinį reikalavimą. Nepaisant daugkartinių raginimų E. Š. kreditorinio reikalavimo nepateikė.
Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 21 str. nustato, kad teisme iškėlus bankroto bylą kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus. Įstatymo 11 str. 3 d. 10 p. numato, jog pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaromas šių įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašas ir teikiamas tvirtinti teismui. E. Š. kreditorinio reikalavimo administratoriui nepateikė, o iš įmonės apskaitos dokumentų nebuvo galima nustatyti tikslaus reikalavimo dydžio. Todėl pagal apskaitos dokumentus bankroto administratorius įtraukė E. Š. į kreditorių sąrašą su 8 342,21 Lt reikalavimu. 2010-11-29 Vilniaus apygardos teismas patvirtino BUAB „Inter trakas“ kreditorių sąrašą. Bankroto administratorius telefonu periodiškai ragino E. Š. patikslinti kreditorinį reikalavimą, kad galėtų tinkamai užpildyti ir pateikti paraišką Garantiniam fondui, tačiau ši darbuotoja administratorių telefonu informavo, kad patikslinti savo reikalavimo negali, todėl sutinka su įmonės apskaitos dokumentuose nurodytu jo dydžiu. 2011-04-04 elektroniniu paštu nusiųstas formas ši darbuotoja administratoriui grąžino užpildytas tik po mėnesio. Tik gavęs visus reikiamus dokumentus, bankroto administratorius galėjo tinkamai užpildyti ir pateikti paraišką Garantiniam fondui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad, iškėlus bankroto bylą UAB „Monali“, jos vadovas nepateikė bankroto administratoriui įsiskolinimų darbuotojams sąrašo ir įsiskolinimų detalizacijos. Suėjus terminui, iki kurio bankrutuojančios bendrovės kreditoriai turėjo teisę pareikšti savo kreditorinius reikalavimus, nei vienas bankrutuojančios bendrovės darbuotojas nepateikė bankroto administratoriui savo kreditorinių reikalavimų. Bankroto administratorius savo iniciatyva ieškojo buvusių įmonės darbuotojų, su jais ne kartą bendravo telefonu ir ragino užpildyti prašymus Garantiniam fondui, tačiau darbuotojų prašymai įtraukti juos į kreditorių sąrašą bei sutikimai su patvirtintais įsiskolinimų dydžiais buvo gauti tik 2011 m. kovo–balandžio mėnesiais. BUAB „Arheda“ atveju, paraišką Garantiniam fondui buvo pateikta pavėluotai, tačiau tokį vėlavimą sąlygojo tuo metu susidaręs didelis UAB „Vermosa“ buhalterės darbo krūvis. Nepaisant to, vėlavimo laikotarpis buvo trumpas ir jokių neigiamų padarinių nesukėlė, todėl toks pažeidimas laikytinas mažareikšmiu ir dėl jo nuobauda neturi būti skiriama.
UAB „Kiaunė“ bankroto byla buvo iškelta 2010-09-16 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2011-01-13, kreditoriniai reikalavimai šioje byloje buvo patvirtinti 2011-05-19 nutartimi, kurią UAB „Vermosa“ gavo 2011-05-23 (įsiteisėjo 2011-05-30), terminas pateikti dokumentus Departamentui suėjo 2011-07-30. Paraišką Garantiniam fondui UAB „Vermosa“ pateikė 2011-10-18. Pažymi, kad bankroto administratoriaus darbą itin apsunkino paieškos įmonės apskaitos registruose, banko ir kasos dokumentuose, nes bankrutavusioje įmonėje nebuvo nustatyta pastovi atsiskaitymo su darbuotojais tvarka. Darbuotojams buvo išmokami pinigai iš kasos, per banką bei užskaitomas darbo užmokestis per avansines apyskaitas, t. y. darbo užmokesčio įsiskolinimas darbuotojams buvo sumažinamas per avansines apyskaitas atitinkamai mažinant arba didinant įsiskolinimą darbuotojui kaip atskaitingam asmeniui (tokių užskaitymų be darbuotojo sutikimo daryti negalima).
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, kad BUAB „Instaliacinės technologijos“ dokumentų pateikimo Garantiniam fondui nežymus vėlavimas susidarė dėl įtempto darbo krūvio ir dėl buhalterės, tvarkiusios bankrutavusių įmonių apskaitą, atostogų.
Pareiškėjas 2012-06-25 teismui pateiktame patikslintame skunde paaiškino, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012-05-21 sprendimu pripažino Taisyklių 17 p. nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijos 5 str. 2 d., todėl ginčijamu įsakymu paskirta poveikio priemonė iš esmės nėra pagrįsta teisės aktų nuostatomis.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 54–59). Pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad, vadovaujantis Ūkio ministro 2006-10-10 įsakymu Nr. 4-377 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 22 p., atlikta stebėsena. Buvo nustatyta, kad UAB „Vermosa“, administruodama BUAB „Inter trakas“, BUAB „Monali“, BUAB „Instaliacinės technologijos“, BUAB „Arheda“, BUAB „Kiaunė“, nepateikė Garantinio fondo administratoriui ir Departamentui dokumentų dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti per Garantinio fondo įstatymo (toliau – ir GFĮ) 6 str. 2 d. nustatytą 2 mėnesių terminą nuo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo dienos.
Pažymi, kad BUAB „Inter trakas“ paraiška turėjo būti pateikta Departamentui iki 2011-02-08, tačiau gauta 2011-07-22, t. y. praleidus GFĮ 6 str. 2 d. nurodytą terminą. Be to, vertinant atsakomybės klausimą, buvo nagrinėjamos pareiškėjo nurodytos vėlavimo priežastys. Atsakovas nurodo, kad paraiškų pateikimo Departamentui terminai buvo praleisti ir BUAB „MONALI“, BUAB „ARHEDA“, BUAB „KIAUNĖ“, BUAB „Instaliacinės technologijos“ atveju, o priimant skundžiamą sprendimą visos UAB „Vermosa“ nurodytos aplinkybės buvo įvertintos.
Įstatymo 11 str. 3 d. 12 p. nustato pareigą bankroto administratoriui pateikti paraišką Departamentui. Vadovaujantis GFĮ 6 str. 2 d., „bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės administratorius (likvidacinės komisijos pirmininkas), kai įmonė neturi pakankamai nuosavų lėšų atsiskaitymui su darbuotojais, per 2 mėnesius nuo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo dienos Garantinio fondo nuostatų nustatyta tvarka privalo pateikti Garantinio fondo administratoriui dokumentus dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti“.
Pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato GFĮ 6 str. 2 d. įtvirtintų nuostatų pateikti Garantinio fondo administratoriui dokumentus dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais vykdymo išimčių. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-10-06 sprendime administracinėje byloje Nr. A756-2475/2011 yra pabrėžęs, jog teisės aktų normomis, reglamentuojančiomis išmokų iš Garantinio fondo lėšų skyrimą, „siekiama visų pirma apginti interesus tų bankrutuojančių įmonės kreditorių, kurių reikalavimai kyla iš darbo santykių. Atsižvelgiant į asmenų, kurių reikalavimams tenkinti yra skiriamos išmokos iš Garantinio fondo, socialinį pažeidžiamumą, įstatyme ir buvo nustatytas terminas, per kurį turi būti paduodama paraiška dėl tokių išmokų ir kurio pradžia siejama būtent su kreditorinių reikalavimų patvirtinimo momentu, o ne su kitokiomis aplinkybėmis“. Todėl UAB „Vermosa“ paaiškinimuose nurodytos aplinkybės, atsakovo nuomone, nelaikytinos svarbiomis priežastimis, dėl kurių paraiškos negalėjo būti pateiktos laiku.
Atlikęs veiklos tikrinimą, Departamentas konstatavo, jog UAB „Vermosa“, atlikdama minėtų bendrovių bankroto procedūras, pažeidė Įstatymo 11 str. 3 d. 12 p., t. y. per GFĮ 6 str. 2 d. nustatytą terminą nepateikė Departamentui paraiškos dėl pirmosios eilės kreditorių (darbuotojų), o nurodytos vėlavimo priežastys negali būti laikomos pateisinančiomis netinkamą nustatytos pareigos vykdymą.
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu, nurodyti teisės aktų pažeidimai yra reikšmingi, kadangi yrą vilkinamas nurodytų įmonių kreditorių – darbuotojų reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, tenkinimas iš Garantinio fondo lėšų, todėl buvo skirtas įspėjimas.
Atsakovas pažymi, kad Departamento tarnautojo išvada laikytina skundžiamo akto – įsakymo – sudėtine dalimi ir faktinių aplinkybių pakartotinis nurodymas bei vertinimas įsakyme būtų perteklinis, todėl pareiškėjo teiginiai apie Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimų pažeidimus vertintini kritiškai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vermosa“ teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 139–140) prašė pareiškėjo skundą tenkinti, o savo poziciją pagrindė iš esmės tokiais pačiais argumentai kaip ir pareiškėjas.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas patvirtino skundo motyvus ir prašė skundą tenkinti.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Nustatyta, kad Departamento darbuotojai, atlikę bankroto administratoriaus UAB „Vermosta“ veiklos patikrinimą 2012-01-30 surašė išvadą, kurioje konstatuota, kad, administruojant BUAB „Inter trakas“, BUAB „Monali“, BUAB „Instaliacinės technologijos“, BUAB „Arheda“, BUAB „Kiaunė“ bankroto procedūras, buvo pažeistas Įstatymo 11 str. 3 d. 12 p., Garantinio fondo įstatymo 6 str. 2 d. įtvirtintos nuostatos (b. l. 70–76).
Departamento direktorius, vadovaudamasis Ūkio ministro 2006-10-10 įsakymu Nr. 4-377 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 17 p., už Įstatymo 11 str. 3 d. 12 p. bei Garantinio fondo įstatymo 6 str. 2 d. pažeidimus, 2012-02-09 įsakymu Nr. V-12 bankroto administratoriaus UAB „Vermosa“ įgaliotam asmeniui A. Z., vykdančiam BUAB „Inter trakas“, BUAB „Monali“, BUAB „Instaliacinės technologijos“, BUAB „Arheda“, BUAB „Kiaunė“ bankroto procedūras, paskyrė įspėjimą (b. l. 37).
Byloje spręstinas ginčas dėl Departamento direktoriaus 2012-02-09 įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo.
Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
Taigi, sprendžiant pareiškėjo skundo reikalavimo pagrįstumą, būtina įvertinti skundžiamo Departamento direktoriaus 2012-02-09 įsakymo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.
Kaip minėta, skundžiamo Departamento įsakymo priėmimo teisiniu pagrindu yra nurodomas Taisyklių 17 punktas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012-05-21 sprendimu (adm. b. Nr. I502-12/2012) pripažinta, kad Taisyklių 17 p. prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai. Minėtame sprendime teismas pažymėjo, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, tuo pačiu būtų pažeistas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas. Teismas, įvertinęs Taisyklių 17 p. nustatytą reguliavimą, atsižvelgęs į sąvokos „nuobauda“ lingvistinę reikšmę, padarė išvadą, jog minėtas punktas įtvirtino administratorių teisinę atsakomybę už teisei priešingą veikimą ar neveikimą, atsakomybės taikymas gali turėti neigiamos įtakos administratorių ūkinei veiklai bei tokiu būdu riboti jų teises, daryti netiesioginę įtaką administratoriaus teisei verstis bankrutuojančių (bankrutavusių) įmonių administravimo veikla. Dėl nurodytų priežasčių išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Taisyklių 17 p. įtvirtinta administratorių teisinė atsakomybė bei nuobaudos galėjo būti nustatytos tik įstatymu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012-05-21 sprendimas „Valstybės žiniose” buvo paskelbtas 2012-05-30, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 str. 1 d., Taisyklių 17 p. nuostatos negali būti taikomos nuo teismo sprendimo paskelbimo.
Nagrinėjamo ginčo atveju yra reikšmingi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009-04-01 nutartyje (adm. b. Nr.A502-72/2009) pateikti išaiškinimai. Minėtoje nutartyje teismas pažymėjo, kad kilus ginčui dėl individualaus administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, toks aktas galutinio teisinio stabilumo nėra įgijęs, nes jo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas dar nėra užbaigtas. Todėl teismas, nagrinėdamas bylą po to, kai atitinkamas norminis administracinis aktas buvo pripažintas neteisėtu, jau nebegali vadovautis ir remtis teisės normomis, kurios yra pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui (neteisėtomis) dar iki procesinio sprendimo, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės, priėmimo teisme. Priešingu atveju tektų daryti išvadą, kad galutinio teisinio stabilumo neįgijęs administracinis aktas yra teisėtas, nors jis ir buvo priimtas remiantis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui, o teismas, atlikdamas galutinį teisinio stabilumo dar neįgijusio administracinio akto teisėtumo įvertinimą, turėtų remtis neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui) teisės normomis. Tačiau toks teisės aiškinimas būtų neteisingas, nesiderintų su teisės aktų hierarchijos principu. Teismas taip pat pažymėjo, kad tokiu atveju nėra reikšminga tai, ar norminio administracinio akto teisėtumo patikra buvo inicijuota toje pačioje, o kitoje administracinėje byloje.
Šio ginčo atveju Departamento direktoriaus 2012-02-29 įsakymas buvo apskųstas teismui, todėl teisiniai santykiai galutinai susiformavę nebuvo, o tinkamos teisės normos reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-05-21 sprendimo paskelbimo, Taisyklių 17 p. nuostatos negali būti taikomos, todėl darytina išvada, kad Departamento direktoriaus 2012-02-09 įsakymu poveikio priemonės taikymas yra teisiškai nepagrįstas.
Esant tokiai teisinei ir faktinei situacijai, sprendžiama, kad Departamento direktoriaus 2012-02-09 įsakymas Nr. V-12 pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nelaikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikintinas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija
nusprendė:
Pareiškėjo A. Z. skundą tenkinti.
Panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2012-02-09 įsakymą Nr. V-12 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriaus UAB „Vermosa“ įgaliotam asmeniui A. Z. skyrimo“.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.