Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 6 d. nutarimu pripažino J. P. kaltu, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė jam 1 000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams. Administracinio teisės pažeidimo bylą dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo J. P. atžvilgiu nutraukė, nenustačius jo veiksmuose šio teisės pažeidimo sudėties.

Teismas padarė išvadą, kad J. P. kaltė dėl teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, padarymo visiškai įrodyta policijos pareigūno R. B. tarnybiniu pranešimu, alkotesterio rezultatais, specialisto išvada, pažeidėjo J. P. rašytiniu paaiškinimu. Alkotesteriu J. P. buvo nustatytas 0,80 promilių girtumas. Specialisto išvada nustatyta, kad jo kraujyje buvo 0,64 promilės etilo alkoholio. Teismas padarė išvadą, kad J. P. neblaivus vairuodamas transporto priemonę pažeidė KET 14 punktą ir įvykdė ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Teismas nurodė, kad eismo įvykio dalyvių paaiškinimai dėl eismo įvykio aplinkybių ir jo kilimo mechanizmo yra prieštaringi. 2011 m. kovo 7 d. ekspertizės akte nurodyta, kad jei automobilis „Mercedes Benz“ rikiavosi iš kelio važiuojamosios dalies kairės pusės į dešinę pusę ir buvo staiga stabdomas prieš automobilį „Chrysler Grand Voyager“, vairuotojo A. S. veiksmai sąlygojo eismo įvykio kilimą, jei prieš automobilio „Mercedes Benz“ stabdymą abi transporto priemonės važiavo apie 60 km/h greičiu ir tarp automobilių A. S. paliko mažesnį nei 19,7 m tarpą. Jei A. S. paliko ne mažesnį kaip 19,7 m atstumą, automobilio „Chrysler Grand Voyager“ vairuotojo J. P. veiksmai – laiku nesustabdė savo vairuojamo automobilio ir trenkėsi į priekyje lėčiau važiuojantį automobilį „Mercedes Benz“ – sąlygojo eismo įvykio kilimą. Byloje apklaustas specialistas A. N. nurodė, kad jei aplenkęs automobilį lenkiantysis pradės staigiai stabdyti, iš galo važiuojantis automobilis neturės galimybės sustabdyti. Teismas nurodė, kad byloje objektyviais duomenimis nenustatyta, koks buvo tikslus atstumas tarp automobilių „Chrysler Grand Voyager“ ir „Mercedes Benz“, pastarajam pradėjus stabdymą prieš kliūtį. Teismas vertino J. P. paaiškinimus, ikiteisminio tyrimo metu apklaustų A. Š. ir M. M. parodymus, nukentėjusiojo A. S. parodymus. Teismas pažymėjo, kad 2011 m. kovo 7 d. ekspertizės akte Nr. 11-3058 nurodyta, jog dėl duomenų trūkumo negalima nustatyti, ar automobiliai „Mercedes Benz“ ir „Chrysler Grand Voyager“ susidūrimo metu buvo vienoje eismo juostoje, kokios buvo automobilių padėtys vienas kito atžvilgiu susidūrimo metu, kokie buvo automobilių greičiai prieš kylant grėsmei eismo saugumui ir prieš pat susidūrimą. Kaip duomenų trūkumo priežastį ekspertas nurodė, kad eismo įvykio tyrimo metu nebuvo užfiksuoti nuotraukose automobilių sugadinimai. Teismas nurodė, kad automobilis „Mercedes Benz“ jau yra suremontuotas po eismo įvykio, abi transporto priemonės nebėra eismo įvykio dalyvių nuosavybė, todėl teismas neturėjo galimybės ištaisyti šio tyrimo trūkumo. Teismas padarė išvadą, kad, esant prieštaringiems parodymams, abejonės, kurių negalima pašalinti objektyviais duomenimis, yra traktuojamos asmens, kurio atžvilgiu surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, naudai. Teismas konstatavo, kad objektyviais duomenimis nepavyko nustatyti tikslaus automobilių išsidėstymo vienas kito atžvilgiu prieš susidūrimą ir jo metu, jų greičių, nėra galima nustatyti atstumo tarp abiejų automobilių prieš jų susidūrimo momentą, todėl neįmanoma nustatyti, kurio vairuotojo veiksmai sąlygojo eismo įvykį, byloje nesurinkta objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad dėl to, jog J. P. buvo neatidus ir neatsargus, nepasirinko saugaus greičio, todėl nespėjo sustabdyti transporto priemonės, kilo eismo įvykis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartimi atmetė A. S. apeliacinį skundą, o Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 6 d. nutarimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad, įvertinęs administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. P. kaltės, padarius ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. J. P. padaryto pažeidimo neginčija. Tačiau nukentėjusysis A. S. nesutinka su teismo nutarimo dalimi, kuria teismas administracinio teisės pažeidimo bylą J. P. atžvilgiu dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo nutraukė. Apeliacinį skundą A. S. grindžia iš esmės tuo, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Teismas konstatavo, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Teismas vadovavosi ATPK 257 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalimi. Pažymėjo, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Teismas taip pat vadovavosi ATPK 256 straipsnio 1, 2 dalimis. Įvertinęs byloje esančią medžiagą ir teismo nutarimą, teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai, teismas išsamiai išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies nuostata. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių kurio nors iš eismo įvykio dalyvio kaltę, t. y. kurio vairuotojo veiksmai sąlygojo eismo įvykį, byloje nesurinkta objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad dėl to, jog J. P. buvo neatidus ir neatsargus, nepasirinko saugaus greičio, todėl nespėjo sustabdyti transporto priemonės, kilo eismo įvykis. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. kovo 7 d. ekspertizės aktas taip pat patvirtina, kad dėl duomenų trūkumo nustatyti, kuris eismo dalyvis sukėlė eismo įvykį, nėra galimybės. Teismas, išanalizavęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad šiuo atveju visos įrodinėjimo galimybės yra išnaudotos, surinkti naujų įrodymų, kurie patvirtintų, kurio eismo įvykio dalyvio veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, neįmanoma, todėl darytina išvada, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 6 d. pagrįstai nutarė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo J. P. atžvilgiu nutraukti. Teismas, be to, pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2296/2009, nurodė, kad administracinės atsakomybės senaties institutas ATPK nėra išsamiai apibrėžtas, tačiau niekam negali būti taikoma poveikio priemonė už administracinį teisės pažeidimą kitaip nei įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka (ATPK 7 str.). Siekiant paisyti šios nuostatos, nesant atitinkamų normų, reikalingų nagrinėjamam visuomeniniam santykiui reglamentuoti, paprastai vadovaujamasi įstatymo analogija. Administracinių teismų praktikoje vertinama, kad, taikant administracinės atsakomybės senatį, turi būti vadovaujamasi ATPK 35 straipsniu ir BK 95 straipsnio 1 dalyje 1 punkto a papunktyje apibrėžtu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminu, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N17-240/2006, 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1434/2008, 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N62-1300/2010 ir kt.). Suprantama, kad žmogaus teisių apsaugos požiūriu būtų nepateisinama, jeigu atsakomybė už administracinį teisės pažeidimą galėtų būti taikoma ilgesnį laiko tarpą, nei BK numatytas laiko tarpas, per kurį gali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis padarius baudžiamąjį nusižengimą. Minėtame BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje (kodekso redakcija, galiojusi iki 2010 m. birželio 28 d.) numatyta, jog asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję dveji metai, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje J. P. kaltinamas padaręs pažeidimą 2009 m. balandžio 13 d., taigi dvejų metų terminas baigėsi 2011 m. balandžio 13 d. Iki šios dienos jokia administracinė nuobauda J. P. pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį nepaskirta, todėl J. P. kaltės klausimas šiame procese nebegali būti nustatinėjamas. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingas išvadas dėl bylos aplinkybių. Priežasčių, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutarimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas, teismas nenustatė.