- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-17
- Bylos Nr.
- 2-306/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės N. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 22 d. nutarties L. B. individualios įmonės bankroto byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2010 m. gegužės 13 d. sutuoktiniai L. B. ir N. B. kreipėsi į Varėnos rajono apylinkės teismą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Vėliau sutuoktiniai savo pareiškimo atsisakė, o N. B. pateikė ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl L. B. kaltės. Santuokos nutraukimo bylą nagrinėjantis Varėnos rajono apylinkės teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi L. B. IĮ buvo iškelta bankroto byla, 2011 m. spalio 7 d. priėmė dalinį sprendimą, kuriuo nutraukė santuoką ir išsprendė kitus su tuo susijusius klausimus, o ieškinio dalį dėl sutuoktinių bendro turto ir kreditorinių įsipareigojimų padalinimo perdavė nagrinėti įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.
2011 m. lapkričio 15 d. L. B. IĮ bankroto administratorius pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą į įmonės bankroto bylą bendraatsakoviais įtraukti įmonės savininką L. B. ir N. B. .
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 22 d. nutartimi bankroto administratoriaus prašymą tenkino ir į įmonės bankroto bylą bendraatsakoviais įtraukė L. B. ir N. B. .
Teismas nurodė, kad L. B. yra įmonės savininkas, įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl L. B. įmonės bankroto procese turi dalyvauti bendraatsakoviu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 str.). Teismas sprendė, kad įmonė laikytina sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 d. 4 p.), tuo tarpu iš įmonės veiklos atsiradusios prievolės laikytinos bendromis sutuoktinių prievolėmis, todėl įmonės kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami ir iš sutuoktinių bendro turto, o jo nepakankant – iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto (CK 3.88, 3.113 str.). Dėl šios priežasties L. B. sutuoktinė N. B. taip pat įtrauktina bendraatsakove bankroto byloje.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantė N. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria ji bankroto byloje įtraukta bendraatsakove.
Atskirajame skunde nurodoma, kad pagal CPK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą tik tokia įmonė, kurios veikloje dalyvauja abu sutuoktiniai, gali būti laikoma bendrąja jungtine nuosavybe. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos darytina išvada, kad bendromis sutuoktinių prievolėmis, kurios atsirado iš individualios įmonės veiklos, prievolės gali būti pripažįstamos tik tuomet, kai: pirma, individualios įmonės veikla buvo šeimos verslas, antra, pajamos buvo naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti. Apeliantė nurodo, kad L. B. įmonė buvo įsteigta 1999 m., įmonės savininku ir steigėju išimtinai buvo L. B. . Apeliantė įmonės veikloje nedalyvavo ir negalėjo dalyvauti tiek dėl savo profesijos, visiškai nesuderinamos su įmonės vykdyta veikla, tiek dėl savo sveikatos būklės. Tuo tarpu iš įmonės gaunamos pajamos nebuvo naudojamos šeimos poreikiams, šių pajamų vos pakako pačiai įmonei. Nebūdama įmonės savininke, apeliantė jokių teisių į ją neturėjo.
Atsakovas L. B. prašo tenkinti atskirąjį skundą.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodo, kad individualiu verslu vertėsi išimtinai vienas, be savo buvusios sutuoktinės žinios, įmonę įkūrė ir ją vystė slapta, prieš apeliantės valią, o verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais.
Atsakovas bankrutuojanti L. B. IĮ prašo atmesti atskirąjį skundą.
Atsiliepime nurodo, kad nuo įmonės įkūrimo iki bankroto bylos jai iškėlimo L. B. ir N. B. buvo sutuoktiniai, įmonė laikytina bendrąja jungtine nuosavybe, todėl apeliantė turi būti įtraukta į įmonės bankroto bylą bendraatsakove.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje iš esmės keliamas klausimas dėl santuokos metu vieno sutuoktinio įsteigtos individualios įmonės nuosavybės ir sutuoktinių civilinės atsakomybės dėl šios įmonės prievolių.
CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu. Tokia prezumpcija gali būti paneigta tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 str. 2 d.).
Įmonė yra turtinis kompleksas ir nuosavybės teisės objektas (CK 1.110 str.), kartu – neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo (CK 2.50 str. 4 d.). Individualios įmonės steigėju ir savininku gali būti tik vienas fizinis asmuo (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau – IĮĮ) 3, 6 str.). Pagal bendrą taisyklę turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise (IĮĮ 8 str. 1 d.). Tačiau individualios įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas individualiai įmonei patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai nesusitaria kitaip (IĮĮ 8 str. 4 d.).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad dėl individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, priklausymo nuosavybės teise taip pat turi būti sprendžiama vadovaujantis minėta sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija. Santuokos metu įsteigta individuali įmonė iš esmės yra šeimos verslas: verslui yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, todėl individuali įmonė, nors registruota vieno iš sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe. Dėl to ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 str.). Toks šių prievolių teisinis kvalifikavimas leidžia apsaugoti individualios įmonės kreditorių interesus. Tik įrodžius, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Septynios mylios“ v. E. Š. IĮ ir kt., bylos Nr. 3K-3-50/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž., bylos Nr. 3K-7-192/2007).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad L. B. ir N. B. susituokė 1991 m. rugpjūčio 10 d. L. B. IĮ buvo įregistruota 1999 m. balandžio 9 d. – santuokos metu. Nors tiek apeliantė, tiek ir jos buvęs sutuoktinis įrodinėja, kad individuali įmonė nebuvo šeimos verslas, o įmonės gaunamos pajamos nebuvo naudojamos šeimos poreikiams, teisėjų kolegijos vertinimu, sutuoktinių bendro turto prezumpcijos šie asmenys nepaneigė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 str.).
Visų pirma pažymėtina, kad vien tai, jog individualios įmonės steigėju ir savininku nurodytas tik L. B. , savaime nereiškia, kad ši įmonė priklauso jam asmeninės nuosavybės teises. Minėta, pagal IĮĮ tiek individualios įmonės steigėju, tiek jos savininku gali būti tik vienas fizinis asmuo, ir jokių išimčių, susijusių su tuo, kad įmonė steigiama asmeniui esant santuokoje, įstatymas nenumato. Antra, kolegijos įsitikinimu, bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos nepaneigia ir tas faktas, kad verslu tiesiogiai užsiima tik vienas sutuoktinis. Natūralu, kad dėl žinių neturėjimo, kito užsiėmimo ar kitokių aplinkybių kitas sutuoktinis gali tiesiogiai ir nedalyvauti individualios įmonės veikloje, tačiau taip pat yra akivaizdu, kad iš įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos gautų pajamų visų pirma siekiama tenkinti šeimos poreikius, šios pajamos, kaip ir, pavyzdžiui, kito sutuoktinio uždarbis, sudaro šeimos pragyvenimo šaltinį. Trečia, nėra įrodymų, kad individuali įmonė būtų įsteigta iš asmeninių L. B. lėšų. Nors pastarasis ir nurodo, kad iki įmonės įkūrimo vertėsi naudotų automobilių prekyba, iš šios veiklos išlaikė šeimą, taip pat susitaupė asmeninių pinigų įmonei steigti, tačiau nurodytos santaupos, atsižvelgiant į tai, kad jos buvo sukauptos santuokos metu iš vieno sutuoktinių veiklos, laikytinos bendrąja jungtine nuosavybe (Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 21 str.). Ketvirta, L. B. nurodomos aplinkybės, kad individuali įmonė buvo įsteigta slapta, prieš N. B. valią, ilgą laiką ji apie įmone nieko nežinojo, vertintinos kritiškai, nes pati apeliantė tokių aplinkybių nenurodo, be to, jos nepagrįstais rašytiniais įrodymais ir yra sunkiai tikėtinos (CPK 177 str. 3 d., 185 str., CK 3.89 str. 2 d.). Penkta, įrodymai patvirtina, kad individualios įmonės prievolės tretiesiems asmenims buvo užtikrinamos ne tik įmonės, bet ir abiejų sutuoktinių turto įkeitimu, turto įkeitimo sandoriuose asmeniškai dalyvaudavo ir pati N. B. (c. b. 2-7453-392/2011, b. l. 77-94), todėl galima teigti, jog apeliantei buvo žinoma apie įmonės veiklą, prisiimamus įsipareigojimus ir pastarieji atitiko šeimos interesus. Šešta, būtina pastebėti, kad bylose dėl santuokos nutraukimo patys sutuoktiniai savo pareiškimuose teismui nurodė, jog individuali įmonė ir jos turtas priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir prašė šį turtą atitinkamai padalinti (c. b. 2-7453-392/2011, b. l. 2-11, 59-64). Sutuoktinių pozicija kardinaliai pasikeitė tik iškėlus įmonei bankroto bylą. Tai leidžia pagrįstai abejoti vėlesniais sutuoktinių paaiškinimais (CPK 186 str. 4 d.).
Kolegija, remdamasi išdėstytu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl skundą atmeta, o nutartį palieka nepakeistą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.