Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1S-32-557/2016

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-01-28
Bylos Nr.: 1S-32-557/2016
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjas: Linas Pauliukėnas
Advokatai: Marius Navickas

Bylos Nr. 1S-32-557/2016

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.2.1.4.2.; 2.12.;

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 28 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. T. įgaliotojo atstovo advokato Mariaus Navicko skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2015 m. gruodžio 21 d. nutarties, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015-09-11 Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūroje gautas V. T. pareiškimas dėl DNSB „(duomenys neskelbtini)” pirmininko D. S. galimai padarytų BK 167 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų V. T. bei jo šeimos narių atžvilgiu. Skunde V. T. nurodė, kad D. S. vykdo neteisėtą bendrijos nario V. T. bei jo šeimos narių privataus gyvenimo (asmens) duomenų fiksavimą ir saugojimą vaizdo įrašymo/fiksavimo įrenginiais.

Klaipėdos apskrities VPK Palangos m. PK vyriausiosios tyrėjos 2015-09-28 nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Šį nutarimą pareiškėjas apskundė prokuratūrai.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuroro 2015-11-13 nutarimu V. T. skundas atmestas, be kita ko motyvuojant tuo, kad iš D. S. veiksmų seka, kad jis nerinko duomenų apie asmens privatų gyvenimą, o norėjo įrodyti tam tikrus faktus bei nustatyti ir užfiksuoti netinkamą (jo manymu) asmenų, šunų elgesį, taip užtikrinant DNSB „(duomenys neskelbtini)“ interesus nagrinėjant civilines bylas, bendrijos turto apsaugą, vidaus tvarkos taisyklių laikymąsi. Pabrėžiama, kad buvo fotografuojama ir filmuojama visiems prieinama įrašymo technika ir tik viešoje vietoje, jokių stebėjimo, fiksavimo prietaisų V. T. automobilyje, bute nebuvo įrengta. Be to, informacija buvo viešai prieinama dėl paties V. T. elgesio viešoje vietoje. Šį nutarimą V. T. įgaliotasis atstovas apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjai.

Žemesnės instancijos teismas

Palangos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2015-12-21 nutartimi V. T. atstovo skundą atmetė. Ikiteisminio tyrimo teisėja be kita ko pažymėjo, kad D. S. pastangos užfiksuoti, kaip V. T. laikosi DNSB „(duomenys neskelbtini)“ vidaus tvarkos taisyklių – draudimo vežioti šunis liftu, bei tai, kad šunis vedžioja be antsnukio ir tuo taip pat galimai pažeidžia kitų asmenų teises į saugią aplinką, nelaikytinos nusikalstamu elgesiu BK 167 str. 1 d., prasme, o tik D. S., kaip DNSB „(duomenys neskelbtini)“ bendrijos pirmininko, siekis pagal savo suvokimą užtikrinti nustatytų vidaus tvarkos taisyklių laikymąsi. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 21 str. 3 d. 3 p. nustato, kad butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai privalo vykdyti bendrijos organų, butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų susirinkimų sprendimus dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo, priežiūros ir atnaujinimo. Taigi, V. T. privalėjo laikytis bendrijoje patvirtintų taisyklių, o D. S., kaip bendrijos pirmininkas, siekti, kad šių taisyklių būtų laikomasi. Ikiteisminio tyrimo teisėja, vertindama D. S. veiksmus fotografuojant pravirą V. T. buto balkoną nustatė, jog taip pat nėra pagrindo teigti, jog tokiais veiksmais D. S. siekė neteisėtai rinkti informaciją apie V. T. privatų gyvenimą. Kaip matyti iš D. S. ir V. T. elektroninio susirašinėjimo bei pateiktame CD užfiksuotų nuotraukų įrašymo laiko, balkonas nufotografuotas 2014-11-29, t. y., šaltuoju metu laiku. Nėra pagrindo abejoti, kad padarytomis nuotraukomis, kaip akivaizdžiais įrodymais, D. S. siekė informuoti V. T., kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Palangoje, kad jo buto balkonas yra atviras ir tuo keliama grėsmė ne tik jo paties buto šildymo sistemai, bet ir kitų namo gyventojų butams. Nėra jokių duomenų, kad šios nuotraukos buvo panaudotos kitais tikslais ar išplatintos kitiems asmenims. Taigi D. S., nufotografuodamas pravirą balkoną, tik norėjo apsaugoti paties V. T. ir kitų namo gyventojų turtą, o ne siekdamas neteisėtų, nusikalstamų tikslų. Ikiteisminio tyrimo teisėja pažymėjo, jog šioje byloje buvo imtasi pakankamų priemonių ištirti V. T. pareiškime nurodytas aplinkybes ir pagrįstai nuspręsta, kad D. S. veikose nėra BK 167 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties, kadangi nenustatytas vieno pagrindinių šios nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių – užfiksuota tik vieša informacija, kuria nepažeistas asmens privatus gyvenimas neliečiamumas, be to iš D. S. veiksmų negalima nustatyti, kad jis siekė kokių nors neteisėtų tikslų, vaizdinė medžiaga pateikta tik teismui ir pačiam V. T., taigi D. S. veiksmuose nenustatyta tyčios.

Šalies argumentai

Skundu V. T. įgaliotasis atstovas advokatas M. Navickas prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2015-12-21 nutartį, paminėtus prokuroro ir tyrėjos nutarimus, ir perduoti medžiagą prokuratūrai aplinkybių ištyrimui ir procesinio sprendimo priėmimui. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo teisėja V. T. atstovo skundą atmetė tik dėl netinkamo veikos kvalifikavimo, kas sąlygojo neteisėto bei nepagrįsto sprendimo priėmimą. Iš rezoliucinėje skundžiamos teismo nutarties dalyje išdėstytų formuluočių seka, kad teismas traktuoja, jog asmens veiksmai renkant informaciją apie V. T. nelaikytini neteisėtu informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimu tik dėl to, kad apie pareiškėją nebuvo gauta jokios kompromituojančios ar kitiems neprieinamos informacijos (teismas pabrėžia, kad užfiksuota tik vieša informacija – apie tai, kad pareiškėjas atvažiuoja su konkrečiu automobiliu, turi butą (duomenys neskelbtini), Palangoje, turi šunis), todėl ir nėra pažeistas privataus asmens gyvenimo neliečiamumas. Taip pat, kadangi iš D. S. veiksmų negalima nustatyti, ko jis siekė (ar kad siekė kokių nors neteisėtų tikslų), todėl jo veiksmuose nėra tyčios. Taigi, anot teismo, nustačius, kad D. S. tokiu būdu rinkdamas informaciją, dar siekė ir kokių nors (kitų) neteisėtų veiksmų, ar būtų ją kur nors platinęs, o ne tik (pagal reikalingumą, kurį apsprendė D. S.) pateikęs teismui ar pačiam pareiškėjui, tai jau atitiktų BK 167 str. reglamentuojamą neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą. Su tokiu BK 167 str. numatytu baudžiamojo įstatymo normos aiškinimu bei interpretavimu pareiškėjo atstovas negali sutikti. Tokia nuostata prieštarauja tiek paties įstatymo turiniui, tiek ir tokio pobūdžio bylose suformuotai teismų praktikai. Pirmiausia, būtina atkreipti dėmesį, kad skirtingai nei traktuoja apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje, įstatymas neteisėto duomenų apie privatų asmens gyvenimą rinkimo nesieja nei su tokios informacijos slaptumu ar konfidencialumu, o taip pat nereikalauja, kad renkant tokią informaciją būtų siekiama kokių nors savarankiškų nusikalstamų tikslų, (kaip pavyzdžiui, šantažuoti, ją platinti ar pan.). Todėl keistai skamba teismo nutartyje išsakyti argumentai apie tai, kad nėra jokių duomenų, kad apie V. T. gyvenimą užfiksuotos nuotraukos buvo panaudotos kitais tikslais ar išplatintos kitiems asmenims, nes tokiems atvejams įstatymo leidėjas numato savarankišką baudžiamąją atsakomybę apie neteisėtos informacijos apie privatų asmens gyvenimą atskleidimą (BK 168 str.) Todėl šiuo atveju, tam, kad asmens veiksmai būtų traktuojami pagal BK 167 str. turi būti nustatyti du esminiai momentai, t. y. renkama informacija turėtų būtų neteisėtai - pažeidžiant įstatymo reikalavimus, ir informacija būtų renkama apie privatų asmens gyvenimą.

Pažymi, jog teismas skundžiamoje nutartyje pripažįsta, kad BK 167 str. nedetalizuoja, kas yra privatus gyvenimas. Tačiau šiuo atveju CK 2.23 str. 2 d. apibrėžia, kas yra laikoma privataus gyvenimo pažeidimu, tame tarpe paminėti ir neteisėto asmens stebėjimo atvejai. Akivaizdu, kad neteisėto fizinio asmens stebėjimo metu yra renkama ir gaunama informacija apie privatų asmenį. Todėl šiuo atveju nustačius, jog asmuo buvo stebimas (filmuojamas, fotografuojamas ar kitaip fiksuojamas) neteisėtai, akivaizdu, kad tokiu būdu gauta renkama ir gaunama informacija taip pat turėtų būti pripažinta kaip neteisėtu būdu surinkta informacija. Palangos m. apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje taip pat pripažindamas, kad informacijos rinkimo samprata apima visus neteisėto veikimo būdus, kažkodėl (be jokių motyvų) padarė išvadą, jog šiuo atveju konstatuoti tokių neteisėtų veiksmų nebuvo pagrindo. Mano, jog šiuo atveju turėtų būti priešingai, t. y. nustačius, kad buvo pažeistas privatus žmogaus gyvenimas neteisėtai jį stebint vaizdo kameromis (ir tokiu būdu renkant apie jį informaciją), tai įgalintų tai atlikusio asmens veiksmus kvalifikuoti pagal BK 167 str. Taip pat atsižvelgiant į iš LR Konstitucijos išplaukiantį reglamentavimą, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą, tai šiuo atveju nustačius, kad vaizdo stebėjimo kamerų sumontavimas bendro naudojimosi patalpose nesant bendrasavininkų sutikimo yra laikomas neteisėtu, t. y. pažeidžiančiu įstatymo reikalavimus, tai sudarytų sąlygas traktuoti, jog tokiu atveju buvo padaryta BK 167 str. numatyta nusikalstama veika.

Nurodo, jog itin aktuali šiuos klausimus gvildenanti yra suformuota paskutinė kasacinio teismo praktika. Kaip pavyzdžiui, kasacinis teismas 2015-06-26 priimtoje nutartyje (bylos Nr. 3K-3-430- 415/2015), kurios aplinkybės yra identiškos kaip ir nagrinėjamu atveju (filmavimo kamerų įrengimas bendrąja nuosavybe priklausančiose patalpose, tokiu būdu gautų duomenų pateikinėjimas teismams bei policijos įstaigoms) yra išaiškinęs, kad teisę į fizinio asmens privataus gyvenimo neliečiamybę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 2.23 str., Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, kuriuo įgyvendinta 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – Direktyva 95/46). Todėl asmens stebėjimo vaizdo kameromis teisėtumo testui taikytinos nurodytuose teisės aktuose įtvirtintos nuostatos. Atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegija nurodytoje byloje yra pažymėjusi, kad vaizdo kamerų sistemų įsirengimo ir jų naudojimo ribojimo teisinius pagrindus nustato CK 2.23 str., taip pat Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 16, 19 str. Beje, teisėjų kolegija nurodytoje byloje atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausanti namų valda nėra vieša vieta. Nurodytoje byloje teismai nustatė, kad į atsakovo kameromis filmuojamą vaizdą patenka ne tik atsakovui priklausanti namų valdos dalis, bet ir dalis šalių bendrai naudojamo žemės sklypo, kiemo, taip pat visi asmenys, gyvenantys name, bei į namą ateinantys pašaliniai asmenys. Be to, nuolatiniu filmavimu, nors ir atviru, kurį būtų galima pripažinti mažesne apimtimi ribojančiu asmens privatumą, sudaromas pagrįstas nuolatinio stebėjimo išėjus iš namų pojūtis. Beje, būtent šiuo pagrindu prašydamas apginti nuo neteisėtų aukščiau kasacinio teismo aprašytų D. S. veiksmų, į ikiteisminio tyrimo institucijas ir kreipėsi V. T.. Atsakydamas į šiuos skundo argumentus, apylinkės teismas tai aiškino visiškai priešingai, t. y. kad tiek vestibiulyje, tiek ir namo kieme asmuo negali maksimaliai tikėtis apsaugoti savo privatumą. Kaip matyti iš žemiau išdėstyto, kasacinis teismas nurodytoje byloje išaiškino priešingai, kad nenustatęs byloje pagrindo riboti ieškovės privataus gyvenimo gerbimą, atsižvelgiant į tai, kad ginčo šalių namų valda nėra vieša vieta, padaryta pagrįsta išvada, kad atsakovas, negavęs ieškovės sutikimo ir namų valdoje įrengęs stebėjimo kameras, nepagrįstai apribojo ieškovės teisę į privataus gyvenimo gerbimą, stebėjimo kamerų įrengimas neatitiko teisingos ginčo šalių interesų pusiausvyros principo, nebuvo užtikrinta Konvencijoje įtvirtinta asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, darytina išvada, kad atsakovo vykdomas vaizdo stebėjimas nors ir teisėtu tikslu, tačiau neatitinka Įstatymo 19 str. 1 d. nuostatų tiek stebimos teritorijos, tiek renkamų vaizdo duomenų apimčių prasme. Teisėjų kolegija nurodytoje byloje atkreipė dėmesį į dar svarbesnį aspektą (kurį savo pareiškimu bei skundais akcentavo ir pareiškėjas V. T.) - gautų duomenų naudojimą, saugojimą, ištrynimą, nes ieškovė (šiuo atveju pareiškėjas V. T.) neturi praktinių galimybių tai kontroliuoti. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad egzistuoja svari vaizdo stebėjimo sistemos valdytojo pareiga gerbti savo kaimynų ir kitų asmenų (patenkančių į stebimo atskiro įėjimo, laiptinės, automobilių stovėjimo aikštelės ir pan. sritį) teises. ES šalyse šios asmenų teisės ir interesai yra gerbiami nepriklausomai nuo duomenų apsaugos principų pagal bendrąsias civilinės teisės nuostatas, susijusias su asmeninių teisių, atvaizdo, šeimos gyvenimo ir privatumo sferos apsauga. Nurodytame kontekste ypatingas dėmesys skiriamas vaizdo įrangai nustatyti, pranešimams ir informacijai pateikti bei laiku ištrinti vaizdą (per kelias valandas), jei nėra įvykdyta įsilaužimo ar kitų nusikaltimų. Analizuodamas šiuo atveju taikytinas nuostatas kasacinis teismas nurodytoje byloje pažymėjo, kad Chartijos 7 str. yra nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas. Chartijos 8 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą. Asmens duomenys turi būti tinkamai tvarkomi ir naudojami tik konkretiems tikslams ir tik atitinkamam asmeniui sutikus ar kitais įstatymo nustatytais teisėtais pagrindais. Kiekvienas turi teisę susipažinti su surinktais jo asmens duomenimis ir į tai, kad jie būtų ištaisomi (Chartijos 8 str. 2 ir 3 dalys). Taigi, nurodytoje byloje kasacinis teismas pažymėjo, kad asmens duomenų rinkimo teisėtumą galima konstatuoti esant ne tik teisėtam tikslui, bet ir taikomų asmens duomenų apsaugos ribojimo priemonių proporcingumui. Taigi šios bylos kontekste konstatuotas teisėtas atsakovo tikslas, taip pat nustatytas neproporcingas asmens duomenų apsaugos ribojimo priemonių taikymas, todėl pripažintas CK 2.23 str. 2 d. įtvirtintas ieškovės privataus gyvenimo pažeidimas. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas kasacinio teismo pateiktas duomenų rinkimo teisėtumą pagrindžiančias nuostatas, V. T. atstovas tvirtina, kad apylinkės teismas, atmesdamas pareiškėjo V. T. atstovo skundą, tiek ir ikiteisminio tyrimo institucijos, nagrinėdamos pareiškėjo V. T. pareiškimą, jas aiškino bei taikė netinkamai, kas sudaro pagrindą naikinti ikiteisminio tyrimo pareigūnės bei prokuroro nutarimus ir ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis ir perduoti šį klausimą prokuratūrai nagrinėti iš naujo.

V. T. atstovas nurodo, jog prokuroro nutarime pacituota BPK 168 str. 1 d. reglamentuoja, kad prokuroras, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteismini tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Taigi, iš aukščiau išdėstyto seka, kad prokurorui priimant sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jau pirminiuose prokuratūrai pateiktuose dokumentuose turi būti akivaizdžiai matyti, kad V. T. pareiškime pateikti duomenys apie galimai padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi. Beje, Palangos m. apylinkės teismas, atmesdamas skundą, taip pat pažymėjo, kad baudžiamajai atsakomybei atsirasti yra būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veiksmuose bei pagrįsti ją pakankamais BPK reikalavimus atitinkančiais įrodymais. Negalima sutikti su teismo argumentu, kad tokie reikalavimai keliami ikiteisminio tyrimo stadijoje sprendžiant klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Šiuo gi konkrečiu atveju, anot prokuroro ir teismo, BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodytos sąlygos, leidžiančios tvirtinti, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pasireiškė netinkamu veikos kvalifikavimo bei BK 167 str. numatytos nusikaltimo sudėties aiškinimu. Kaip matyti iš prokuroro priimto nutarimo, į esmines V. T. pareiškime nurodytas aplinkybes net nebuvo atsižvelgta (nebuvo apklausti pareiškime nurodyti liudytojai, neišreikalauti visi aplinkybes galintys patvirtinti vaizdo įrašai, archyvas), o kitas jo pareiškime išdėstytas aplinkybes galintys patvirtinti duomenys apskritai buvo palikti netirti. Šiuo atveju, kaip matyti iš skundžiamo prokuroro nutarimo, įrodinėjimo pareiga nepagrįstai bandoma perkelti pačiam pareiškėjui, konstatuojant, kad jis turėjo surinkti ir pateikti papildomą informaciją dėl BK 167 str. 1 d. numatytos nusikaltimo sudėties D. S. veiksmuose buvimo. Su tuo sutiko ir teismas, atkartodamas prokuroro argumentus dėl pateiktų duomenų nepakankamumo. Pradinėje tyrimo stadijoje ikiteisminio tyrimo institucijoms pateikti duomenys (tiek, kiek jie prieinami pareiškėjui) yra daugiau nei pakankami, siekiant pradėti ikiteisminį tyrimą ir išsiaiškinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

Mano, jog prokuroras skundžiamame nutarime netinkamai vertindamas faktines įvykio aplinkybes traktuoja, jog daugiabučio namo laiptinė, kurios bendrasavininkas kartu su kitais asmenimis yra ir pareiškėjas, yra vieša vieta (BK prasme), nes ten bet kada gali pasirodyti pašaliniai asmenys, todėl D. S., filmuodamas ar fotografuodamas šiose patalpose, anot prokuroro, veikė teisėtai. Tokie prokuroro nutarime išdėstyti argumentai pirmiausia neatitinka BK 167 straipsnio, reglamentuojančio neteisėto duomenų apie privatų žmogaus gyvenimą, rinkimą, turinio, o taip pat, akivaizdžiai prieštarauja tokio pobūdžio bylose suformuotai teismų praktikai. LAT kasacinėje nutartyje Nr. 2K-198/2013 yra nurodęs, jog siekiant užtikrinti veiksmingą privatumo apsaugą, informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo procesas iš esmės formalizuojamas, siejamas su įstatymo nustatyta tvarka ir teismo sprendimo priėmimu. Šioje byloje teismas be kita ko akcentavo, kad sprendžiant dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 167 str., lemiamą reikšmę turi ne automobilio nuosavybės teisės, o tai, kad nurodyta tame automobilyje įmontuota įranga pasinaudota siekiant rinkti informaciją apie nukentėjusiąją, kuri juo naudojosi. Būtent gana ilgai (mažiausiai apie tris mėnesius) N. Z. sekė A. N. Z., nežinojusios apie įrangą, judėjimo automobiliu maršrutą. Stebėjimas GPS priemonėmis pagal pobūdį skiriasi nuo kitų vaizdo ir garso stebėjimo priemonių, kurios atskleidžia daugiau informacijos apie asmens elgesį, mintis ar jausmus ir dėl to gali labiau apriboti asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Vis dėlto sistemingas informacijos apie asmenį rinkimas naudojant GPS įrangą gali apriboti asmens teisę į privatumą, juolab kai tokia informacija panaudojama darant asmeniui tam tikrą poveikį (šiuo atveju pats D. S. nurodo, kad tokią informaciją kaupė siekdamas sudrausminti pareiškėją, tai, beje, darydamas užgauliai į jį kreipdamasis ir tokiu būdu sukauptą informaciją išsiuntinėdamas visiems daugiabučio namo gyventojams). Vertina, jog nagrinėjamu atveju situacija yra panaši į kasacinio teismo aprašytai. Ta aplinkybė, kad į daugiabučio laiptinę, kurios savininku kartu su kitais asmenimis yra ir pareiškėjas, gali patekti kiti pašaliniai asmenys, nesudaro teisinio pagrindo vienam iš šio daugiabučio savininkų (kaip DNSB pirmininkas D. S. neturėjo jokių įgaliojimų atlikti nurodytus veiksmus, ką pats ir pripažįsta, nurodydamas, kad veikė kaip privatus asmuo) sumontuoti slaptas vaizdo įrašymo priemones, bei nežinant kitiems savininkams bei negavus jų pritarimo, fiksuoti ir kaupti duomenis apie privatų žmonių gyvenimą (kad turi sukaupęs tokių duomenų archyvą, pripažįsta pats D. S.). Kad tokio fiksavimo metu gaunami duomenys apie privatų žmogaus gyvenimą, nekelia abejonių, nes tokiu būdu sužinoma, kada ir koks asmuo pas ką atėjo, koks asmuo su kuo kada grįžo namo ar kada išėjo ir pan. Juo labiau, kad kaip matyti iš pacituotos kasacinio teismo praktikos, neteisėtu duomenų rinkimu pripažįstamas net ir GPS įrangos sumontavimas į nuosavybės teise priklausantį automobilį, kuriuo buvo gaunami duomenys tik apie asmens judėjimo maršrutą. Kasacinis teismas byloje Nr. 2K-7-629/2006 be kita ko yra išaiškinęs, kad net ir stebint asmens susitikimus su kitais individais, kai šie asmenys gali tikėtis privatumo ir nesant motyvuoto teismo sprendimo arba negavus tokio asmens sutikimo, duomenys apie privatų asmens gyvenimą renkami neteisėtai. Taigi, kasacinis teismas renkant informaciją apie privatų žmogaus gyvenimą visiškai nesieja su tokio asmens buvimu (ar nebuvimu) viešoje vietoje, o pirmiausia siejama su tokio asmens sutikimu, žinojimu ir pan. Taip pat, kaip matyti iš šio straipsnio konstrukcijos, įstatymo leidėjas (kaip matyti ir iš teismų praktikos) neteisėto duomenų rinkimo nesieja su pasekmėmis – nusikalstamas jau yra jau pats tokių duomenų rinkimas, t. y. formalioji nusikaltimo sudėtis. Be to, šio straipsnio neteisėtumo nepašalina ir jokie tokios nusikalstamos veikos padarymo motyvai ar tikslai (jie šio straipsnio dispozicijoje ir nėra nurodyti).

Nurodo, jog kiti D. S. atlikti veiksmai, kurių metu, nuleidus fotoaparatą, buvo fiksuojamos pareiškėjo patalpos, taip pat yra vertintinas kaip itin grubus duomenų apie privatų žmogaus gyvenimą rinkimas. Kaip seka iš skundžiamo prokuroro nutarimo turinio, D. S. veiksmų teisėtumas fiksuojant V. T. asmeninės nuosavybės teise priklausančias patalpas sietinas su tuo, ar to duomenų fiksavimo metu buvo gauti kokie nors duomenys apie privatų žmogaus gyvenimą, ar ne. Taigi, D. S. veiksmų teisėtumas siejamas su tuo, ar tuo metu buvo kas nors namuose, t. y. buvo gauta duomenų apie privatų šeimos narių gyvenimą, ar ne. Kaip minėta, įstatymo leidėjas šio įstatymo taikymo nesieja su pasekmėmis, todėl jau vien tokie D. S. veiksmai nuleidus fotoaparatą iš arti fiksuojant pareiškėjui nežinant ir negavus jo sutikimo nuosavybės teise priklausančias patalpas (nepriklausomai nuo to, kokie duomenys apie privatų asmens gyvenimą tuo metu buvo gauti bei kokie buvo šio elgesio motyvai) savarankiškai traktuotini kaip atitinkantys BK 167 str. sudėtį. Akivaizdu, kad pareiškėjas greičiausiai tuo laikotarpiu taip pat buvo sekamas, nes pats D. S. tvirtino žinojęs, jog pareiškėjo nėra namuose. Keista, kad D. S. neva tai iš lauko matydamas atidarytą langą, pasirinko ne bendrą patalpų ir atidaryto balkono fiksavimą, kas būtų pakankamu pagrindu traktuoti, jog balkono langas buvo paliktas atidarytas (nes tai, kaip matyti iš D. S. parodymų, buvo matyti iš lauko jau plika akimi), o pasirinko kitą neteisėtą būdą - fiksavimą patalpų iš arti, tuo pačiu metu fiksuojant duomenis apie privatų pareiškėjo gyvenimą.

Pažymi, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnė skundžiamame nutarime D. S. veiksmų teisėtumą ar neteisėtumą (kaip, beje, ir prokuroras) sieja ir su ta aplinkybe, kad vėliau jie buvo pateikti civilinėje byloje. Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad šie duomenys buvo renkami nesant duomenų apie jokias civilines bylas, todėl vėlesnis jų bandymas tokiu būdu išviešinti neeliminuoja pačių atliktų veiksmų neteisėtumo. Dar keisčiau atrodo ikiteisminio tyrimo pareigūnės priimtame nutarime D. S. veiksmų teisėtumą sieti su tuo, kad pastarasis nebuvo patekęs į vidų, kas pažymėtina, jau turėtų būti traktuojama kaip asmens būsto neliečiamybės pažeidimas, t. y. sudarytų kitos nusikalstamos veikos sudėtį, o ne neteisėto duomenų rinkimo. Kaip jau paminėta aukščiau skunde, siekiant rinkti garso/vaizdo informaciją apie kita asmenį be jo žinios, yra būtinas teismo leidimas, ir tai gali daryti tik įgaliotos valstybės institucijos, išskyrus išimtinius įstatymų nustatytus atvejus. Tad skundžiamo prokuroro nutarimo argumentas, kad kiekvienam visuomenės nariui yra prieinamos priemonės, leidžiančios slaptai rinkti informaciją yra ne tik nepagrįstas, bet ir akivaizdžiai prieštaraujantis Lietuvos Respublikos teisės aktams, įtvirtinantiems teisę į privataus gyvenimo neliečiamybę ir nustatantiems šios teisės apsaugos priemones. Kaip, pavyzdžiui, „Visuomenės informavimo įstatymo“ 13 str. nustatomi informacijos rinkimo apribojimai, siekiant apsaugoti asmens teisės, jo garbę ir orumą. Visuomenės informavimo įstatymo 13 str. 1 str. 1 d. imperatyviai nurodoma, kad draudžiama be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje, fizinio asmens privačioje namų valdoje (pareiškėjas yra bendro naudojimo patalpų bendraturtis) ir jai priklausančioje aptvertoje ar kitaip aiškiai pažymėtoje teritorijoje, nepaisant to, ar tas asmuo yra nurodytose vietose. Todėl skundžiamo prokuroro nutarimo argumentas, jog pareiškėjo patalpų filmavimo metu pareiškėjo tose patalpose nebuvo, yra nepagrįstas - pareiškėjo patalpų filmavimas be jo sutikimo yra neteisėtas informacijos apie pareiškėjo privatų gyvenimą rinkimas nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas arba jo šeimos nariai yra šiose patalpose. Pareiškėjas tokio sutikimo nėra davęs nei DNSB „(duomenys neskelbtini)“, nei D. S.. Prokuroras savo nutarime teigia, kad „daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos (koridorius, laiptinė, fojė, liftas ir pan.) ir priklausantis žemės sklypas yra viešoji vieta, nes ten gali pasirodyti kiti asmenys“. Pagal teismų praktiką, asmuo savo privatumo nepraranda (t. y. jis negali būti neginamas) ir viešoje vietoje. Taigi šiuo atveju nereikšminga, ar daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos yra viešoji vieta, o svarbu yra tai, kad buvo filmuojama ir renkama informacija slaptai ir nežinant apie tai pareiškėjui bei kitiems šio daugiabučio namo gyventojams, o šiuo atveju apie pareiškėją, jo šeimos narius ir jiems priklausantį turtą, esantį Bendrijos administruojamame pastate adresu (duomenys neskelbtini), Palanga. Mano, jog iš tyrimui pateiktų duomenų akivaizdžiai matyti, kad duomenys apie pareiškėjo ir jo šeimos narių privatų gyvenimą buvo renkami vaizdo fiksavimo priemonėmis, pastariesiems nežinant, be pareiškėjo V. T. ir jo šeimos narių sutikimo. Prokuroras skundžiamame nutarime netinkamai vertino aplinkybę, kad, anot D. S., filmavimas buvo daromas neva renkant įrodymus civilinėse bylose. Kadangi visi įrašai buvo padaryti po civilinių bylų iškėlimo, laikytina, kad jau prasidėjus teismo procesui D. S. pats savo iniciatyva rinko įrodymus, tam slapta panaudodamas garso ar vaizdo įrašymo techniką. Toks įrodymų rinkimas faktiškai prilyginamas operatyvinei veiklai, o operatyvinės veiklos priemonės gali būti naudojamos tik valstybės įgaliotų asmenų. Asmuo savo iniciatyva gali rinkti įrodymus, panaudodamas slaptą garso įrašymo techniką, tik iki civilinės bylos iškėlimo, jei asmuo savo iniciatyva renka įrodymus po bylos iškėlimo, prokuroras privalo konstatuoti, kad įrodymai yra gauti pažeidžiant įstatymus. Ši nuostata yra seniai suformuota teismų praktikoje, jos yra nuosekliai laikomasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. P. v. J. M. , bylos Nr. 3K-3-136/2004; 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3- 271/2006; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. G. ir kt. v. A. M. M. , bylos Nr. 3K-302/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. V. R., bylos Nr. 3K-3- 412/2010; kt.) Privatus asmuo kito privataus asmens atžvilgiu privačioje (bendrijos bendraturčių, tame tarpe ir pareiškėjo V. T.) valdoje neturi teisės taikyti jokių operatyvinės veiklos priemonių, tame tarpe ir garso ar vaizdo įrašinėjimo.

Pabrėžia, kad prokuroro nutarime buvo visiškai nevertintos itin reikšmingos aplinkybės, t. y. kad surinktą informaciją D. S. atskleidinėja kitiems asmenims, naudoja siekdamas užsipulti ir pažeminti pareiškėją. Žemiau pateikiami duomenys rodo, kad tariamai kaip įrodymai civilinėje byloje surinkta informacija D. S. yra naudojama ir ne civilinėje byloje, atskleidžiama tretiesiems, procese nedalyvaujantiems asmenims ir palydima įžeidžiais, pareiškėjo garbę ir orumą pažeidžiančiais komentarais:

pirma, kaip buvo minėta pareiškėjo V. T. 2015 m. rugsėjo 7 d. pareiškime, 2015 m. liepos 15 d. tiek pareiškėjui, tiek kitiems bendrijos nariams iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) buvo išsiųstas elektroninis laiškas su vaizdo įrašu, kuriame teigiama: „Siunčiu trumpą vaizdo įrašą, kuriame užfiksuoti V. T. šunys pastate. Nors pono V. T. prašiau ne vieną kartą uždėti antsnukius, laikyti trumpesnius pavadėlius, viskas kaip žirniais į sieną. Aš vyrukui ne kartą minėjau, kad pastate dažnai laksto vaikai. Išeis netikėtai iš už kampo, išsigąs, taigi nebeišimsi. Deja, ponas iš sostinės iki šiol nesupranta keliamo pavojaus. Pažiūrėkite kaip šunys atidarinėja nagais duris, o šeimininkas papūtęs žandus tik stebi. O juk paskui einame iš paskos ir imame už tos pačios rankenos! Būkite atsargūs. V. T. tiesiog įžūlus tipas,“

antra, D. S. korespondencijoje su pareiškėju atvirai grasina jį stebėti, kas akivaizdžiai nėra susiję nei su įrodymų civilinėse bylose rinkimu, nei su tariamų pažeidimų fiksavimu: 2014 m. spalio 6 d. pareiškėjui iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) (Bendrijos pirmininko elektroninio laiško kopija buvo pridėta prie 2015-10-28 skundo) buvo išsiųstas elektroninis laiškas, kuriame teigiama: „Ponas V., savo laiške, rašytame bendrijos nariams, teigiate, kad negaunate iš D. S. informacijos. Bet tai melas. Jūs neatvykstate su informacija susipažinti, nors Jums siūliau tai padaryti daug kartų. Antra. Jūs meluojate mirusio žmogaus vardu. Šioje vietoje esi storašiknis tešlagalvis. Taip nedaroma. Aš ponuliui esu sakęs, kad esi sumaišęs adresus. Kol tamstos elgesys nepasikeis, t. y. kol nepradėsi gerbti kitų bendrijos narių, būsi akylai prižiūrimas. Maniau, kad tamsta rimtesnis, bet iš tiesų netašytas stuobrys. Pagarbiai, D. S.”.

Įstatyminės apsaugos dalykas yra ne konkreti informacija apie privatų asmens gyvenimą, o privataus gyvenimo neliečiamumas kaip vertybė. Todėl konkreti asmens privataus gyvenimo informacija saugoma nepaisant jos vertingumo ir reikšmingumo, t. y., nepriklausomai nuo to, ar neteisėtai surinkti duomenys yra reikšmingi. Net ir mažaverčių, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų duomenų apie asmens privatų gyvenimą neteisėtas rinkimas yra laikytinas BK 167 str. 1 d. numatytu nusikaltimu, kadangi tokiais veiksmais pažeidžiama asmens privataus gyvenimo neliečiamybė. Pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes atliktas patikrinimas apsiribojo paaiškinimų iš potencialaus bylos įtariamojo D. S. gavimu – neatlikti jokie veiksmai, siekiant objektyviai, ne iš D. S. žodžių išsiaiškinti kaip, kur, kokia apimtimi ir kiek laiko vykdomas filmavimas, kas, kokia apimtimi ir kokiu pagrindu disponuoja padarytais vaizdo įrašais, ar nerenkama informacija ir apie kitų bendrijos narių privatų gyvenimą ir pan. Taigi darytina išvada, kad prokuroras, nepradėjęs ikiteisminio tyrimo ir matydamas bei žinodamas, kad trauktinas baudžiamojon atsakomybė asmuo D. S. galimai vykdo neteisėtą pareiškėjo V. T., jo šeimos narių, kitų bendrijos narių privataus gyvenimo (asmens) duomenų, taip pat kitų bendrijos narių (patalpų savininkų/valdytojų) asmens duomenų fiksavimą ir saugojimą vaizdo įrašymo/fiksavimo įrenginiais, nesiėmė jokių priemonių, leidžiančių objektyviai ištirti tokius įtarimus – neatliko originalių vaizdo įrašų, jų archyvų, elektroninio susirašinėjimo, galimai esančių kompiuteriuose ar kituose laikmenose, poėmio, neatliko kratos originalių vaizdo įrašų, jų archyvų galimo saugojimo/laikymo vietose, neišsiaiškino, kokie duomenys kaupiami D. S. „asmeniniame archyve“, apie kurį jis nurodo savo susirašinėjime. Tikėtina, kad tokiu būdu būtų buvę įmanoma trauktino baudžiamojon atsakomybėn asmens D. S. galimai neteisėtus veiksmus nutraukti, o pažeidėjui D. S. pritaikyti teisinę atsakomybę. Šiuo metu, D. S. sužinojus apie jo atžvilgiu pareiškėjo parašytą pareiškimą, šių duomenų surinkimas bei gavimas bus itin apsunkintas. Beje, būtina atkreipti dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo institucijos paliko be jokio tyrimo tą aplinkybę, kokią įrašymą įrangą naudojo D. S., ar ji akivaizdžiai matoma, kiek jos buvo sumontavęs, kokiose vietose ir pan. Taigi, šiuo atveju objektyviai ir pagrįstai kvalifikuoti D. S. veikas buvo galima tik atlikus jų tyrimą ir nustačius, kokia apimtimi ir kokiu laikotarpiu vykdytas filmavimas, kokia apimtimi ir kieno žinioje laikomi gauti vaizdo įrašai. Pareiškėjas, nebūdamas ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar operatyvinės veiklos subjektas, tokių duomenų pats į bylą pateikti negali, todėl skundžiamo nutarimo argumentai, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad D. S. padarė nusikalstamą veiką – nepagrįsti. Pareiškėjas negali ir neprivalo pateikti visų nusikalstamai veikai konstatuoti reikalingų įrodymų – jų rinkimas yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų funkcija. Pareiškėjo pateikta informacija ir įrodymai leidžia atmesti prielaidą, kad nusikalstama veika akivaizdžiai nėra padaryta, ir to pagal BPK 168 str. l d. pakanka, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas, o ne atsisakoma jį atlikti.

Mano, jog pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nagrinėjęs apylinkės prokuratūros pareigūnas iš esmės tik formaliai atliko savo pareigas, tinkamai ir visapusiškai nevertindamas visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl galimos D. S. nusikalstamos veikos ir dėl jų motyvuotai priimtame nutarime nepasisakydamas, visų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų tinkamai nekvalifikuodamas pagal aukščiau nurodytas BK normas, atsisakydamas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo pareiškimą Klaipėdos apylinkės prokuratūrai. Skundžiamu nutarimu prokuroras šių klaidų neištaisė, nepagrįstai palaikė be išsamaus patikrinimo palaikomą poziciją, kad ikiteisminį tyrimą atsisakytina pradėti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

BPK 2 str. įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. BPK 168 str. 1 d. numato, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Vienas iš BPK 3 str. 1 d. numatytų pagrindų, dėl kurio baudžiamasis procesas negalimas – tai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Pažymėtina, kad BK 2 str. 4 d. nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Jei veikoje nėra bent vieno BK įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio, tokia veika nelaikoma nusikalstama.

BK 167 str. baudžiamoji atsakomybė nustatyta už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, kuriuo kėsinamasi į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Nusikaltimas laikomas baigtu atlikus veiksmus, kuriais neteisėtai buvo renkama informacija apie privatų žmogaus gyvenimą. Privataus gyvenimo sąvoka yra gana plati, BK 167 str. nedetalizuojama, todėl apie tai, kas yra konkretaus asmens privataus gyvenimo dalis, kokia informacija patenka į konkretaus asmens privataus gyvenimo sferą, teismas sprendžia įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir faktų visumą. Informacijos rinkimo samprata apima visus įmanomus tam skirto neteisėto veikimo būdus – asmens sekimą, jo paties ar jo būsto stebėjimą, pokalbių klausymąsi ir pan. Privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt.; asmens teisė į privatumą apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti konfidencialią informaciją ir kt. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad privataus gyvenimo teisinė samprata siejama ir su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Tačiau privatus gyvenimas neapima dalykų, kurie yra viešai prieinami. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 str. nurodyta, kad privatus gyvenimas – tai asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, asmens sveikatos informacija, privatus susirašinėjimas ar kitoks susižinojimas, asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus.

Skunde prokuratūrai V. T. nurodė, kad D. S. vykdo neteisėtą jo, jo šeimos narių privataus gyvenimo (asmens) duomenų fiksavimą, kad šiuo atveju nustatyta, jog vaizdo stebėjimo kameros sumontuotos bendro naudojimosi patalpose nesant bendrasavininkų sutikimo, o toks sumontavimas yra laikomas neteisėtu, t. y. pažeidžiančiu įstatymo reikalavimus. Tačiau iš skundo nagrinėjimo medžiagoje esančių duomenų matyti, jog D. S. filmuodamas nešiojama kamera daugiabučio namo vestibiulyje padarė 4 pavienius vaizdo įrašus (du iš jų laikydamas kamerą rankoje ir betarpiškai bendraudamas su V. T., kitus du kamera stacionariai filmuodamas vestibiulį) ir tris V. T. balkono durų fotografijas, tačiau nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad bendro naudojimo patalpose būtų sumontuota filmavimo įranga. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija 2015-03-09 sprendimu, išnagrinėjusi 2014-12-16 V. T. skundą konstatavo, jog tiek pastato bendro naudojimo patalpose, tiek ir aplink pastatą esančioje teritorijoje vaizdo stebėjimas nėra vykdomas. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija pagal 2015-04-21 V. T. skundą atliko patikrinimą DNSB „(duomenys neskelbtini)“ administruojamame pastate, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, po kurio 2015-06-09 patikrinimo aktu nustatė, jog vaizdo stebėjimas viešose erdvėse patikrinimo metu vykdomas nebuvo, nerasta nei vaizdo stebėjimo kamerų, nei jų infrastruktūros. Tokiu būdu nustatyta, jog skirtingai nei nurodoma pareiškėjo atstovo skunde, D. S. savavališkai jokios vaizdo fiksavimo įrangos bendro naudojimo patalpose įdiegęs nebuvo, o lipdukas ant laukinių durų ir informacija apie filmavimą vestibiulyje D. S. laiškuose V. T. buvo tik prevencinio pobūdžio. Iš D. S. atsakymų Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, jo apklausos protokolo ir pačių įrašų matyti, jog visi įrašai buvo daromi nešiojama buitine filmavimo kamera SONY HDR-AS30V.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog kasacinis teismas 2015-06-26 priimtoje nutartyje Nr. 3K-3-430-415/2015, kurios aplinkybės jo manymu yra identiškos, yra išaiškinęs, kad teisę į fizinio asmens privataus gyvenimo neliečiamybę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Aukštesnysis teismas pažymi, jog kasacinėje byloje Nr. 3K-3-430-415/2015 teismas nustatė, kad ginčo šalys yra gyvenamojo namo bendraturčiai, tačiau atsakovas stebėjimo kameras ant gyvenamojo namo stogo ir sienų įsirengė neturėdamas ieškovės sutikimo, taip pat kamerų stebėjimo vaizdas apima daugiau, nei atsakovui priklauso dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, į stebėjimo zoną patenka ir ieškovei priklausanti aplinka. Kitoje pareiškėjo minimoje kasacinėje byloje Nr. 2K-198/2013 nustatyta, jog vyras įmontavo žmonos vairuojamame automobilyje GPS siųstuvą, o grimo kambaryje sumontavo pasiklausymo įrangą, kuria ilgai ir sistemingai sekė žmonos privatų gyvenimą. Kasacinis teismas konstatavo, jog stebėjimas GPS priemonėmis pagal pobūdį skiriasi nuo kitų vaizdo ir garso stebėjimo priemonių, kurios atskleidžia daugiau informacijos apie asmens elgesį, mintis ar jausmus ir dėl to gali labiau apriboti asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Taigi minimose kasacinio teismo bylose asmenys būdavo sekami ir stebimi įmontuotomis vaizdo kameromis, garso pasiklausymo įranga ar GPS imtuvais. Tuo tarpu šiuo atveju, kaip jau minėta, nėra jokių duomenų, jog namo bendro naudojimo patalpose D. S. būtų įmontavęs sekimo ar stebėjimo įrangą. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 17 p. nustatyta, jog vaizdo stebėjimas – vaizdo duomenų, susijusių su fiziniu asmeniu (toliau – vaizdo duomenys), tvarkymas naudojant automatines vaizdo stebėjimo priemones (vaizdo ir fotokameras ar pan.), nepaisant to, ar šie duomenys yra išsaugomi laikmenoje. Todėl akivaizdu, jog minimoje teismų praktikoje analizuojamos nuolatos veikiančių vaizdo, garso ir judėjimo (GPS) stebėsenos įrenginių naudojimo teisėtumo ribos negali būti tapatinamos su rankinės buitinės filmavimo kameros naudojimu ir atsitiktiniu vaizdo fiksavimu bendro naudojimo patalpose. Tokio nenuolatinio, atsitiktinio vaizdo fiksavimo metu gaunami duomenys nesuteikia jokios sistemiškos informacijos apie privatų užfiksuoto asmens gyvenimą, kada ir koks asmuo pas ką atėjo, koks asmuo su kuo kada grįžo namo ar kada išėjo ir pan. Skirtingai nei stacionarių stebėjimo kamerų įrengimo atveju, šiuo atveju negalima kalbėti apie stebimos teritorijos ir renkamų vaizdo duomenų apimtis ar konstatuoti, jog buvo sudaromas pagrįstas nuolatinio stebėjimo išėjus iš namų pojūtis, nes nuolatinio stebėjimo įranga sumontuota nebuvo, o ir pats nuolatinis stebėjimas nebuvo atliekamas. Jokiais duomenimis nepatvirtinamas ir pareiškėjo teiginys apie D. S. galimai sukauptą archyvą su informacija apie jo privatų gyvenimą, ką pats D. S. kategoriškai neigia. Taigi, nors pareiškėjas bando išplėsti D. S. atlikto vaizdo fiksavimo apimtį, nurodydamas, jog jis buvo nuolatos stebimas, o vestibiulyje buvo įmontuota vaizdo stebėjimo ir sekimo sistema, tačiau matyti, jog D. S. buitine filmavimo kamera iš viso nufilmavo 4 vaizdo įrašus ir ta pačia kamera padarė 3 nuotraukas, todėl būtent ši D. S. veika, kuomet jis užfiksavo minimus įrašus, ir yra tikrinama dėl atitikties BK 167 str. sudėčiai.

Nors skunde nurodoma, jog daugiabučio gyvenamojo namo vestibiulis nėra vieša vieta, kurioje V. T. negali tikėtis privatumo, tačiau iš skundo nagrinėjimo medžiagos matyti, jog (duomenys neskelbtini), Palanga yra buvę poilsio namai, o šiuo metu daugiabutis, kuriame gyvena daug asmenų. Nagrinėjamoje byloje pateikti vaizdo įrašai yra padaryti bendro naudojimo patalpose – daugiabučio gyvenamojo namo vestibiulyje. Pagal teismų praktiką, viešoji vieta baudžiamojoje teisėje suprantama kaip tokia vieta, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-670/2002, 2K-796/2007, 2K-122/2008). Iš vaizdo medžiagos matyti, jog vestibiulyje buvo iškabinta skelbimų lenta viešai informacijai skelbti, jame gyventojai laikė savo dviračius, į jį netrukdomai iš lauko galėjo patekti ne tik namo gyventojai, bet ir kiti, šiame name negyvenantys asmenys, taigi tokioje vietoje asmuo negali maksimaliai tikėtis apsaugoti savo privatumą, išvengti kontaktų su kitais asmenimis ar būti jų stebimas, be to, pats yra įpareigotas laikytis viešosios tvarkos, bendrųjų gero elgesio, pagarbos aplinkiniams taisyklių. Nors pareiškėjas teigia, kad būdamas viešoje vietoje, asmuo visiškai nepraranda savo privatumo, tačiau pats nenurodo, kokios jo privačios gyvenimo detalės buvo užfiksuotos D. S. vaizdo įrašuose šioje viešoje vietoje. Kita vertus, CK 2.22 str. 2 d. nurodyta, jog asmens sutikimo nereikia, jeigu fotografuojama viešoje vietoje, taigi asmens fotografavimas viešoje vietoje neužtraukia net civilinės atsakomybės. Kaip jau minėta, privatus gyvenimas neapima dalykų, kurie yra viešai prieinami – šiuo atveju užfiksuotas V. T. kalbinimas, lipimas į liftą, šunų vedžiojimas, bei praviros balkono durys (nuotraukose). Iš D. S. veiksmų matyti, kad jis nerinko duomenų apie asmens privatų gyvenimą, o norėjo įrodyti tam tikrus faktus bei nustatyti ir užfiksuoti netinkamą (jo manymu) asmenų elgesį, taip užtikrinant DNSB „(duomenys neskelbtini)“ interesus nagrinėjant civilines bylas, bendrijos turto apsaugą, vidaus tvarkos taisyklių laikymąsi.

Iš skundo nagrinėjimo medžiagos bei teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog tarp DNSB „(duomenys neskelbtini)“ ir V. T. ilgą laiką vyksta civilinio proceso tvarka sprendžiami teisminiai ginčai. Matyti, jog vienas iš ginčo pagrindų yra tai, jog atsakovo DNSB „(duomenys neskelbtini)“ valdyba ir/ar jos pirmininkas nepateikė prašymuose nurodytų dokumentų ieškovui V. T.. 2 vaizdo failuose (prie medžiagos esančioje laikmenoje pavadintuose „13 priedas 2015 03 08 irasas_x264“ ir „14 priedas 2015 03 11 irasas_x264“) matyti, kaip D. S. filmuodamas kalbina V. T. ir siūlo jam susipažinti su dokumentais, tokiu būdu rinkdamas įrodymus civilinei bylai. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 3K-3-269/2012). Taigi nuspręsti, ar civilinėje byloje pateiktas įrodymas atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, tarp jų ir teisėtumo, turi nuspręsti civilinę bylą nagrinėjantis teismas. Privačių asmenų pokalbių įrašinėjimas, padarytas vieno iš pašnekovų, ir privatus tokio įrašo naudojimas savaime nepažeidžia Konvencijos 8 str., jeigu tai padaryta privačiomis priemonėmis (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-141/2008). Taigi aplinkybė, jog D. S. viešoje vietoje nufilmavo savo pokalbį su V. T., siekdamas užginčyti civilinėje byloje V. T. pareikštą reikalavimą, negali būti vertinama kaip asmens privatumo pažeidimas ar privačios informacijos apie asmenį neteisėtas rinkimas.

Kituose dviejuose vaizdo failuose (prie medžiagos esančioje laikmenoje pavadintuose „Centrinis vestibiulis. Su rekvizitais.“ ir „Šunys lifte. Su rekvizitais.“) užfiksuotas V. T., vedžiojantis šunis. Iš medžiagoje esančio D. S. laiško namo gyventojams matyti, jog šį vaizdo įrašą D. S. padarė ne siekdamas rinkti asmeninę informaciją apie V. T., tačiau norėdamas perspėti namo gyventojus dėl galimai egzistuojančios grėsmės, tai rodo laiško namo gyventojams turinys, kuriame nurodoma: „Aš vyrukui ne kartą minėjau, kad pastate dažnai laksto vaikai. Išeis netikėtai iš už kampo, išsigąs, taigi nebeišimsi. Deja, ponas iš sostinės iki šiol nesupranta keliamo pavojaus. <...> Būkite atsargūs.“. Taip pat pažymėtina, jog D. S., būdamas DNSB „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkas, vykdydamas Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 14. str. 6 p. nuostatas, kuriose inter alia numatyta, jog bendrijos pirmininkas atsako už bendrijos veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą, bei atsižvelgdamas į DNSB „(duomenys neskelbtini)“ bendrijos narių pareigą tausoti bendrijos turtą (22.12 p.) ir naudotis bendro naudojimosi patalpomis nepažeidžiant kitų patalpų savininkų teisių (23 p.), siekė užfiksuoti galimą bendrijos nario pareigų pažeidimą. Be to, abiejuose vaizdo įrašuose matyti, kad šunys iš tiesų vedami be antsnukio, o viename iš jų vienas šuo ir be pavadėlio, o toks elgesys išties galėtų būti laikomas DNSB „(duomenys neskelbtini)“ vidaus tvarkos taisyklių – draudimo vežioti šunis liftu, taip pat Gyvūnų laikymo Palangos miesto savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių 52 p., be kita ko numatančio, kad kiti šunys (ne pavojingi) bendrojo naudojimo patalpose vedžiojami (vedami) laikant už pavadėlio ir su antsnukiu ar be jo, o šunį vedantis asmuo turi užtikrinti viešąją rimtį, kad šuo nekels grėsmės ar išgąsčio žmonėms ir kitiems gyvūnams, pažeidimu. Dėl to tokie D. S. veiksmai, kai jis užfiksuoja, kaip V. T. galimai nesilaiko DNSB „(duomenys neskelbtini)“ vidaus tvarkos bei Gyvūnų laikymo taisyklių (atsakomybę už Gyvūnų laikymo taisyklių nesilaikymą numato ATPK 110 str.), taip pat nelaikytini nusikalstamu elgesiu BK 167 str. 1 d., prasme, o tik D. S., kaip DNSB „(duomenys neskelbtini)“ bendrijos pirmininko, siekiu užtikrinti nustatytų vidaus tvarkos taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimų laikymąsi bendrijos teritorijoje.

Ne D. S. neteisėtu informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimu baudžiamosios teisės prasme, o pagal savo supratimą atliekamu DNSB „(duomenys neskelbtini)“ pirmininko pareigų vykdymu, kurio teisėtumas turėtų būti vertinamas, remiantis kitų teisės šakų normomis, laikytinos ir 3 vienu metu vaizdo kamera padarytos nuotraukos, kuriuose buvo nufotografuotas praviras V. T. buto balkonas. Šios nuotraukas buvo išsiųstos pačiam buto savininkui V. T., laiške nurodant: „pas jus bute atviras balkonas, už lango -10, su specialiu termometru pamatavome temperatūrą bute. Prie įėjimo durų - 1,6 laipsniai. Jei nepraleidinėjote fizikos pamokų, pasidarysite išvadas, Ponas V., užpilsite žemiau esančius butus. Rekomenduoju kuo greičiau pasirūpinti savo nuosavybe“. Akivaizdu, jog D. S. savo veiksmais bandė apsaugoti daugiabučio šildymo sistemą nuo galimo vamzdžių užšalimo, informuodamas V. T., kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Palangoje, kad jo buto balkonas yra atviras ir tuo keliama grėsmė tiek šildymo sistemai, tiek ir kitų namo gyventojų butams dėl galimo patalpų užliejimo. Pareiškėjo atstovas nurodo, kad D. S. pripažino, jog žinojo, kad V. T. nebuvo namuose, ir tai patvirtina, jog D. S. rinko privačią informaciją, tačiau akivaizdu, jog iš lauko pastebėjus praviras balkono duris, lauke esant minusinei temperatūrai, prie namo nestovint V. T. automobiliui, D. S. ir nevykdydamas V. T. sekimo galėjo suprasti, jog bute nieko nėra, ir siekiant išvengti galimų nuostolių, reikia kuo skubiau susisiekti su savininku.

Aukštesnysis teismas pažymi, jog asmens privatus gyvenimas visų pirma gintinas civilinėmis teisės priemonėmis – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso antros knygos II skyriuje „Specifinės fizinių asmenų civilinės teisės ir jų įgyvendinimas“ apibrėžta tiek teisė į atvaizdą, tiek į privatų gyvenimą, taip pat numatant šių pažeistų teisių gynimo būdus. CK 2.23 str. 3 d. numatyta, jog draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus, o 4 d. įtvirtinta, jog privataus asmens gyvenimo duomenų, nors ir atitinkančių tikrovę, paskelbimas, taip pat asmeninio susirašinėjimo paskelbimas pažeidžiant šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytą tvarką, taip pat įėjimas į asmens gyvenamąjį būstą be jo sutikimo, išskyrus įstatymų numatytas išimtis, asmens privataus gyvenimo stebėjimas ar informacijos rinkimas apie jį pažeidžiant įstatymą bei kiti neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Tik tuomet, kai nustatoma, jog neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas yra plataus masto ir sistemingas, jis laikomas pakankamai pavojingu, kad būtų naudojamos baudžiamosios teisės priemonės. Šiuo atveju D. S. nebuvo įmontavęs jokios aplinkos stebėjimo ir filmavimo įrangos, neatliko nuolatinio monitoringo veiksmų. Jis nešiojama buitine kamera 4 kartus nufilmavo V. T. vestibiulyje ir 3 kartus nufotografavo V. T. balkono duris. Skundo nagrinėjimo medžiagoje nėra jokių duomenų, kad šie veiksmai atlikti siekiant pažeisti V. T. privatumą ir yra pakankamai pavojingi, kad galėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamosios teisės priemonės yra „ultima ratio“ (kraštutinės priemonės), kai dėl tyčinių kaltininko veiksmų kitomis teisinėmis priemonėmis negali būti apginamos nukentėjusiojo teisės. Baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju turėtų atsirasti tik tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo negali apginti savo pažeistų teisių civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pabrėžė, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės bylos Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011). Tai derinasi ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis, visuomenės poveikio priemonėmis ar pan. – Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

Aukštesniojo teismo vertinimu, V. T. pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nėra įžvelgiami nusikalstamos veikos, numatytos BK 167 str. (Neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas), požymiai. Iš aukščiau aptarto matyti, jog D. S. bendro naudojimo vestibiulyje nebuvo įmontavęs jokios aplinkos filmavimo įrangos, neatliko nuolatinės V. T. ir jo šeimos narių stebėsenos veiksmų. Jis, būdamas DNSB „(duomenys neskelbtini)” pirmininku, savo nešiojama buitine kamera 4 kartus nufilmavo V. T. vestibiulyje ir padarė 3 jo balkono nuotraukas, norėdamas šią medžiagą panaudoti teisme nagrinėjant civilinę bylą, taip pat siekdamas sudrausminti V. T. dėl šunų vedžiojimo taisyklių laikymosi bei apsaugoti daugiabučio šildymo sistemą nuo galimo peršalimo, pastebėjus atviras V. T. buto balkono duris šaltuoju metų laiku. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, V. T. atstovo skundas yra nepagrįstas, todėl aukštesnysis teismas jį atmeta. Palangos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis skundo ribose yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis BPK 442 str. 1 d. 1 p., teisėjas

nutaria:

V. T. atstovo skundą atmesti ir palikti galioti Palangos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Linas Pauliukėnas