Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Remigijaus Preikšaičio, Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. apeliacinį skundą dėl 2018 m. vasario 15 d. Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo K. G. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį ir jam paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba registruotis darbo biržoje. K. G. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš K. G. nukentėjusiajam R. M. priteista 25,30 Eur turtinei žalai atlyginti ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kita R. M. ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

K. G. nuteistas už tai, kad jis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką: K. G. 2017 m. birželio 30 d., apie 24.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) namo 2-o aukšto laiptinėje, (duomenys neskelbtini) m., žodinio konflikto metu tyčia už tai, kad R. M. garsiai leidžia muziką ir tranko jo buto duris, sudavė pastarajam kumščiu ne mažiau kaip 5 smūgius į veidą, R. M. išbėgus į kiemą, jį pasivijo ir sudavęs vieną smūgį kumščiu į krūtinę, dėl to nukentėjusysis parkrito ant žemės, sudavė kumščiu ir koja ne mažiau kaip 5 smūgius į įvairias kūno vietas, taip R. M. padarydamas galvos sumušimą su minkštųjų audinių patinimu pakaušio dešinėje, minkštųjų audinių patinimu apatinio žandikaulio kairės pusės kampo projekcijoje, odos nubrozdinimą ant kairio skruosto, galvos minkštųjų audinių patinimą kaktos kairėje, poodines kraujosruvas dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje, kairės šlaunies viršutinio trečdalio priekiniame paviršiuje, odos nubrozdinimą kairėje blauzdoje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais savo veiksmais K. G. demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.Apeliaciniu skundu nuteistasis K. G. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. nuosprendį ir jį šioje byloje išteisinti, o nukentėjusiojo R. M. civilinį ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu, nes šis nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas. Apelianto nuomone, priešingai nei nurodyta nuosprendyje, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, dėl to padarė nepagrįstas išvadas, kad apeliantas tyčia sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei sumušė nukentėjusįjį, kad suvokė savo atliekamų veiksmų neteisėtumą, suvokė nusikalstamas pasekmes ir jų siekė, nepagrįstai atmetė apelianto bei jo sutuoktinės parodymus, juos vertindamas kaip siekį išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Dėl šios priežasties teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.Cituodamas teismų praktiką dėl BK 284 straipsnio aiškinimo, K. G. teigia, kad šios nusikalstamos veikos jis nepadarė, o veikė esant būtinosios ginties sąlygoms. Apelianto teigimu, byloje nėra ginčo, jog įvykio dieną nukentėjusysis savo bute, būdamas jame kartu su savo sugyventine, garsiai leido muziką, vartojo alkoholinius gėrimus. Tai, jog nukentėjusysis įvykio dieną buvo smarkiai neblaivus, pripažino jis pats, taip pat į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas dėl nukentėjusiojo neblaivumo iš jo nepriėmė pareiškimo, apeliantas ir jo sutuoktinė bei liudytoja N. B. taip pat patvirtino nukentėjusįjį buvus smarkiai neblaivų. Tai, jog nukentėjusysis garsiai leido muziką tokiu paros laiku, kai tai daryti yra draudžiama, pripažįsta jis pats, be to, apelianto sutuoktinė dėl tokio nukentėjusiojo elgesio šį buvo įspėjusi, o kitą dieną su pareiškimu kreipėsi į policiją, kur nukentėjusysis buvo nubaustas, taigi netikėti apelianto ir jo sutuoktinės šia parodymų dalimi nebuvo jokio pagrindo. Taip pat byloje nėra ginčo, kad nukentėjusysis savo durimis stipriai trenkė į apelianto buto duris, kadangi nukentėjusysis buvo išėjęs į bendrą namo koridorių aiškintis, kodėl jo bute pradingo elektra. Kadangi trenksmas į apelianto duris buvo labai stiprus, todėl apeliantas atvėrė savo buto duris, prie kurių pamatė nukentėjusįjį. Nukentėjusysis būdamas labai susinervinęs ir agresyviai nusiteikęs prieš apeliantą dėl nukentėjusiojo bute dingusios elektros, kaltindamas apeliantą tyčia atjungus elektrą, be jokios priežasties puolė apeliantą, todėl apeliantas pradėjo ginti save, savo sutuoktinę, savo būstą. Šio susistumdymo metu matyt ir buvo nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, taip pat sužalojimai buvo padaryti ir apeliantui. Akivaizdu, jog iki įvykio apeliantas nebendravo ir nekonfliktavo su nukentėjusiuoju, apeliantas nebuvo agresyvus ar priešiškai nusiteikęs. Ir priešingai, nukentėjusysis būdamas neblaivus, konfliktiškai ir agresyviai nusiteikęs pats provokavo konfliktą, trenkė į apelianto buto duris ir pats puolė apeliantą. Taigi susiklosčiusioje situacijoje apeliantas galėjo suduoti smūgius nukentėjusiajam gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi. Kadangi nukentėjusysis yra konfliktiškas, jo elgesys prieš kaimynus visada ir jau ilgą laiką yra įžūlus ir provokuojantis, o neblaivus jis būna dar agresyvesnis, taip pat atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusysis prieš apeliantą ir beveik jo bute netikėtai pavartojo smurtą, apeliantas turėjo pagrindo vertinti nukentėjusiojo veiksmus kaip akivaizdų ir realų pavojingą kėsinimąsi į apelianto ir jo sutuoktinės sveikatą, o jo gynybos – nukentėjusiajam suduotų smūgių – nėra pagrindo laikyti aiškiai neatitikusio kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Todėl pagal nustatytas faktines aplinkybes negalima paneigti, kad apeliantas sudavė nukentėjusiajam smūgius susidarius būtinosios ginties situacijai ir neperžengdamas jos ribų. Jei nukentėjusysis nebūtų atėjęs ir trenkęs į apelianto buto duris, nebūtų netikėtai smurtavęs prieš apeliantą, tuomet nebūtų kilę jokio konflikto, nes apeliantas iki įvykio nei bendravo, nei konfliktavo su nukentėjusiuoju, įvykio metu buvo blaivus. K. G. daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesivadovavo apelianto ir jo sutuoktinės parodymais, suteikdamas prioritetą nukentėjusiojo ir jo sugyventinės parodymams ir šiais grįsdamas nuosprendį. Skunde pažymima, kad nukentėjusysis ir jo sugyventinė įvykio metu buvo neblaivūs, o apeliantas ir jo sutuoktinė – visiškai blaivūs, todėl vien ši aplinkybė duoda pagrindo išvadai, jog apelianto ir jo sutuoktinės parodymai turėtų būti vertinami patikimiau nei neblaivių asmenų parodymai.Iš apelianto ir jo sutuoktinės parodymų esmės matyti, jog antras konfliktas tarp nukentėjusiojo ir apelianto įvyko namo kieme – lauke, kai apeliantas ir jo sutuoktinė po pirmojo konflikto koridoriuje išėjo parūkyti į lauką, kad konfliktą pradėjo nukentėjusysis. Nukentėjusysis ir jo sugyventinė nurodo kitaip – jog po pirmojo konflikto apeliantas nusivijo nukentėjusįjį į lauką ir čia jie susikibo. Iš nukentėjusiojo protokolo-pareiškimo turinio matyti, jog, nukentėjusiojo teigimu, antras konfliktas prasidėjo lauke, kai nukentėjusysis išėjo į lauką. Apie išėjimą, o ne išbėgimą vejantis, nurodyta ir pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą. Todėl K. G. daro išvadą, kad teismas be pagrindo nesivadovavo apelianto ir apelianto sutuoktinės parodymais dėl antro konflikto pradžios, jo priežasties ir konflikto eigos, nes antrasis konfliktas kilo dėl nukentėjusiojo veiksmų. Padarius išvadą, jog dėl konflikto yra kaltas nukentėjusysis, tokia aplinkybė negali būti vertinama kaip apelianto siekis tyčia pažeisti viešąją rimtį ir tvarką. Iš apelianto ir jo sutuoktinės parodymų matyti, jog nukentėjusysis ir jo sugyventinė patys pirmieji kibo apeliantui į atlapus, stumdė apeliantą, taip pat sudavė apeliantui smūgius į įvairias kūno vietas, nukentėjusiojo sutuoktinė rankų nagais apibraižė apeliantą. Taigi visai natūralu ir logiška, jog tokioje situacijoje apeliantas vienu metu gynėsi ir nuo nukentėjusiojo, ir nuo jo sugyventinės. Tai, jog nukentėjusysis ir jo sugyventinė kiek kitaip nurodo antrojo konflikto priežastis ir pačią konflikto eigą, rodo jų siekį išvengti atsakomybės ir tyčia pakenkti apeliantui. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog byloje nėra duomenų apie apeliantui nukentėjusiojo suduotus smūgius ir nukentėjusiojo sugyventinės susistumdymo metu padarytus apibraižymus, nepaneigia, jog tokie buvo padaryti. Byloje nėra ginčo, jog apeliantas ir nukentėjusysis bei jo sugyventinė buvo susikibę ir stumdėsi, todėl tokia aplinkybė tik patvirtina apelianto ir jo sutuoktinės teiginius, jog apeliantui buvo suduoti smūgiai ir jis rangų nagais buvo apibraižytas. Tai, jog apeliantas dėl nurodytų sužalojimų nesikreipė į policiją ar kur kitur, visai nereiškia, jog tokių sužalojimų nebuvo padaryta.K. G. skunde teigia, kad konfliktą provokavo pats nukentėjusysis, daugiabučio, kuriame vyko konfliktas, ir jo kieme aplinkinių gyventojų rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyti, apelianto veiksmai buvo nukreipti tik į konflikto nutraukimą ir savęs, savo šeimos ir savo būsto apgynimą, konfliktas truko labai trumpai ir nakties metu (sutemus), apelianto veiksmai nebuvo pavojingi nei daugiabučio namo aplinkai bei gyventojams, nei kitiems asmenims, konflikte dalyvavo tik daugiabučio gyventojai, kiti pašaliniai asmenys konflikto nematė ir dėl šio konflikto nepatogumų nepatyrė, policija buvo iškviesta nukentėjusiojo pusės, bet ne kitų pašalinių asmenų, provokuojančių, šokiruojančių, aplinkinius žeminančių veiksmų, kurie rodytų apelianto nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, nėra, aplinkybės, kad konfliktas vyko tik apelianto ir jo sutuoktinės bei nukentėjusiojo ir jo sugyventinės akivaizdoje, nesant neabejotinų duomenų dėl kitų konflikte nedalyvavusių asmenų, nepaneigia fakto, jog konfliktas neperžengė privataus konflikto ribų ir kitų pašalinių asmenų viešosios tvarkos ir rimties faktiškai nesutrikdė. Byloje surinkta medžiaga neįrodyta, kad apeliantas padarė šią nusikalstamą veiką, todėl jis turi būti išteisintas. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos ir įvertintos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tai, jog kaltinamasis K. G. pažeidė viešąją tvarką. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, o tai turėjo įtakos nepagrįstai teismo išvadai dėl K. G. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą ir įvertinęs ištirtus įrodymus bei nuteistojo K. G. apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir išvadą dėl K. G. kaltės padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką padarė vadovaudamasis prielaidomis, todėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas). Nagrinėjamoje byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog K. G. 2017 m. birželio 30 d., apie 24 val., tyčia sužalojo R. M. ir taip pažeidė viešąją tvarką Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus ir pripažindamas K. G. kaltu pagal BK 284 straipsnį, rėmėsi specialisto išvada, kuri, pirmosios instancijos teismo vertinimu, patvirtina, kad 2017 m. birželio 30 d. R. M. buvo padaryti sužalojimai, bei nukentėjusiojo R. M. ir jo sugyventinės D. D. parodymais. Iš šios specialisto išvados pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo R. M. parodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas laikė nuosekliais ir neprieštaringais. Esant šios bylos kontekstui pažymėtina, kad vien smurto panaudojimo viešoje vietoje fakto ir padarytų sužalojimų nustatymo nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį. Pagal BK 284 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šios teisės normos sudėtis yra materialioji, todėl taikant ją būtina nustatyti, kad kaltininkas veiką padarė viešoje vietoje ir kad dėl jos kilo neigiami padariniai – buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Ši veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl būtina, jog kaltininkas suvoktų, kad jis savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kita vertus, kaltininkas gali veikti nesiekdamas jokio konkretaus tikslo, tačiau bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje asmens atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, turi būti atsižvelgta ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, jeigu asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba savo veiksmams kaip pretekstą panaudojo mažareikšmę dingstį, leidžia daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia buvo nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą. Taip pat kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika taip pat gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tačiau esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad kaltininko veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Tokių padarinių konstatavimas priklauso nuo įvairių aplinkybių – ar kaltininko veiksmai buvo atlikti matant kitiems asmenims ir kokia buvo šių asmenų reakcija į juos, ar jie pasijuto nesaugiai, ar tarp jų buvo lengviau pažeidžiamų asmenų (pavyzdžiui, nėščių moterų, pagyvenusių, ligotų žmonių ir pan.), kurioje vietoje ir kokiu metu buvo atlikti neteisėti veiksmai, kiek jie truko, ar dėl jų buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, surikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, visuomeninis renginys, ar buvo panaudoti žalojimui skirti daiktai, ar veika padaryta asmenų grupės ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-491/2013, Nr. 2K-141-507/2015, Nr. 2K-520-303/2015, Nr. 2K-141-507/2015, Nr. 2K-54-222/2017 ir kt.). Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties požymiai, šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie, tačiau veikos motyvų ir tikslų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, išvadoms apie tai, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, nustatė, kad nukentėjusysis R. M. ir jo sugyventinė D. D. davė nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina specialisto išvada ir policijos pareigūno Ž. J. parodymai. Tačiau teismas atmetė nuteistojo K. G. ir jo sutuoktinės V. G. parodymus kaip prieštaraujančius specialisto išvadai, o liudytojos N. B. parodymais iš viso nesirėmė. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad K. G. elgesys su nukentėjusiuoju buvo nemotyvuotas, susijęs su akivaizdžiu nepagarbos demonstravimu aplinkiniams ir dorovės nepaisymu, metant iššūkį visuomenės tvarkai, siekiant save priešpastatyti aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, ir toks jo elgesys sutrikdė visuomenės tvarką, nes jo veika turėjo neigiamų padarinių visuomenei. Teismas nusprendė, kad K. G. veika pirmiausia buvo skirta viešajai tvarkai pažeisti, nes jis iškilusiam konfliktui spręsti pasirinko viešąją vietą ir būdą (atliko įžūlius veiksmus), tuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo bylos aplinkybių, susijusių su BK 284 straipsnyje numatytų padarinių nustatymu, o konstatuodamas, kad K. G. elgesys, o būtent nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymas nukentėjusiajam, sutrikdė visuomenės tvarką, apsiribojo abstrakčiais teiginiais apie visuomenės rimties sutrikdymą visiškai nekonkretizuojant, kokie konkretūs padariniai kilo nagrinėjamoje situacijoje. Pažymėtina, kad sveikatos sutrikdymo padarymas viešoje vietoje savaime nereiškia visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo. Pagrindinė BK 284 straipsnyje saugoma vertybė yra viešoji tvarka, o visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo padariniai turi būti konkrečiai įvardyti teismų sprendimuose.Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. M. ir K. G. yra kaimynai, jų santykiai – įtempti, buitinio pobūdžio barniai ir nesutarimai tarp jų įvyksta ne pirmą kartą. 2017 m. birželio 30 d. konfliktas truko labai trumpą laiką, tiesioginių įvykio liudininkų, be įvykyje dalyvavusių asmenų ar jų giminaičių, nėra, niekas iš pašalinių asmenų konflikto nematė. Esant tokioms aplinkybėms reikia labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, nes tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali neadekvačiai vertinti situaciją. Be to, šiuo atveju svarbi aplinkybė yra ir tai, kad nukentėjusysis R. M. įvykio metu buvo smarkiai neblaivus, šią aplinkybę pripažino jis pats, tai patvirtino ir nuteistasis bei liudytojos V. G. ir N. B., šią aplinkybę patvirtino ir į įvykio atvykęs policijos pareigūnas Ž. J., kuris net nepriėmė pareiškimo iš R. M. motyvuodamas tuo, kad jis buvo labai neblaivus ir pasiūlė jam atvykti į policiją kitą dieną. Nukentėjusiojo sugyventinė liudytoja D. D. taip pat buvo neblaivi, tai patvirtino ji pati, kad iki nagrinėjamo įvykio namuose su R. M. vartojo alkoholį. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistasis ar jo sutuoktinė liudytoja V. G. įvykio metu būtų apsvaigę nuo alkoholio, todėl vertinant visų anksčiau nurodytų asmenų parodymus būtina įvertinti ir šias aplinkybes. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nuteistojo ir kitų liudytojų parodymus, kad tarp R. M. ir K. G. kilęs konfliktas nesukėlė BK 284 straipsnyje numatytų padarinių – viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymo. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad jokie pašaliniai asmenys, išskyrus nukentėjusįjį ir jo sugyventinę, dėl viešosios tvarkos sutrikdymo į teisėsaugos institucijas nesikreipė, nusiskundimų dėl viešosios rimties ir tvarkos sutrikdymo nebuvo gauta, nors nustatyta, kad konfliktas vyko viešoje vietoje ir name, kurio bendro naudojimo patalpoje įvyko konfliktas, gyvena ir kiti asmenys, tačiau iš jų nusiskundimų dėl viešosios tvarkos pažeidimo negauta. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis K. G. pats iš chuliganiškų paskatų konflikto neprovokavo, konfliktas įvyko dėl R. M. ir jo sugyventinės garsiai klausomos muzikos ir šviesos išjungimo bei dėl to, kad buvo daužomos K. G. buto durys. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme buvo apklausta ir liudytoja N. B., kuri patvirtino, kad R. M. tą vakarą garsiai klausėsi muzikos, ir ji pati prašė jo patildyti muziką, tačiau šis nesutiko. Po kiek laiko išgirdo triukšmą koridoriuje, pažiūrėjusi per akutę pamatė, kad būtent kaimynas R. M. spardė kaimynės V. G. buto duris. Taigi, kaip matyti iš šios liudytojos parodymų, pats R. M. buvo kilusio konflikto iniciatorius, o nuteistojo K. G. veiksmai buvo atsakas į R. M. veiksmus, nuteistojo veiksmai buvo trumpalaikiai ir nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos sutrikdymą. BK 284 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką. Taigi šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. reikalaujanti padarinių kilimo – dėl padarytų veiksmų turi būti sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. K. G. inkriminuotas įžūlus elgesys, o būtent smurto vartojimas viešoje vietoje, atitinka BK 284 straipsnyje aprašytos pavojingos veikos požymius. Tačiau baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Byloje nėra jokių duomenų, kad K. G. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, liudytoja N. B. patvirtino, kad ji į policiją ketino kreiptis ne dėl K. G. veiksmų, o būtent dėl R. M. veiksmų, kai šis spardė kaimynų buto duris, tačiau nutilus triukšmui nuėjo miegoti ir niekur nesikreipė. Į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas Ž. J. taip pat patvirtino, kad konflikto niekas nematė, buvo vėlus laikas, namo languose šviesų nesimatė, į laiptinę niekas nebuvo išėję. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad iš karto po kilusio konflikto visi išsiskirstė namo. Taigi K. G. elgesiu nebuvo sukelti BK 284 straipsnyje numatyti padariniai – dėl įžūlaus elgesio nebuvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, t. y. aplinkiniai asmenys nebuvo šokiruoti ar pažeminti, nekilo sumaištis, nebuvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų (įmonių) veikla ir kt. Be to, taip pat nenustatyta, kad K. G. veikė tyčia, siekdamas pažeisti visuomenės rimtį ir tvarką, pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos ir pan., t. y. iš chuliganiškų paskatų. Todėl, atsižvelgus į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad visuomenės rimtis ir viešoji tvarka nebuvo sutrikdyta, todėl K. G. išteisintinas pagal BK 284 straipsnį.Iš 2017 m. liepos 3 d. specialisto išvados Nr. G1154/2017(03) nustatyta, kad R. M. padaryti šie sužalojimai: galvos sumušimas su minkštųjų audinių patinimu pakaušio dešinėje, minkštųjų audinių patinimu apatinio žandikaulio kairės pusės kampo projekcijoje, odos nubrozdinimas ant kairio skruosto, galvos minkštųjų audinių patinimu kaktos kairėje, poodinės kraujosruvos dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje, kairės šlaunies viršutinio trečdalio priekiniame paviršiuje, odos nubrozdinimas kairėje blauzdoje. Sužalojimai padaryti paveikus nurodytas kūno vietas kietais bukais daiktais – sumušant, atsitrenkiant. R. M. sužalojimai – nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (t. 1, b. l. 39–40). Iš bylos duomenų matyti, kad sužalojimai R. M. padaryti 2017 m. birželio 30 d., apie 24 val., kilus konfliktui tarp R. M. ir K. G., kurio metu tarp R. M. ir K. G. įvyko susistumdymas, todėl neatmestina galimybė, kad sužalojimus, nustatytus specialisto išvadoje Nr. G1154/2017(03), R. M. padarė K. G., todėl jo veiksmai galbūt atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Tačiau nežymaus sveikatos sutrikdymo konstatavimo nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir priešingi teisei (nusikalstami) padariniai, t. y. kitam asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas arba padarytas nežymus sužalojimas ar asmuo buvo trumpam susargdintas. Nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį – padarinius, t. y. sveikatai padarytą žalą, turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tai reiškia, jog turi būti nustatyta, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, be to, kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių, t. y. asmuo sąmoningai veikia taip, kad atsirastų padarinių ar kiltų grėsmė jiems atsirasti. Taigi pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas tik dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu.Anksčiau aptarti duomenys rodo, jog tarp R. M. ir K. G. kilo konfliktinė situacija. Tiek nukentėjusysis, tiek įtariamasis ir kiti liudytojai pripažino, jog santykiai tarp jų yra konfliktiški, nesutarimai kyla dėl bendro naudojimo patalpų. 2017 m. birželio 30 d. konfliktas prasidėjo dėl R. M. per garsiai leidžiamos muzikos, kuri trukdė kitiems namo gyventojams, dėl to liudytojos V. G. ir N. B. buvo nuėjusios pas R. M. ir prašė patildyti muziką, tačiau šis atsisakė tai daryti, abi liudytojos matė, kad R. M. buvo neblaivus. Vėliau konfliktas tęsėsi dėl to, kad R. M. bute dingo elektra, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad elektra dingo dėl neteisėtų K. G. veiksmų. Liudytoja N. B. patvirtino, kad ji matė, kaip nukentėjusysis R. M. spardė V. G. buto duris, be to, pamačiusi tokius R. M. veiksmus, jau buvo nusprendusi skambinti į policiją, tik vėliau nutilus triukšmui laiptinėje nieko nebematė, todėl policijos nekvietė. Šias aplinkybes patvirtina tiek nuteistojo, tiek liudytojos V. G. parodymai apie tai, kad jie išgirdo trenksmą į duris, dėl to ir išėjo į koridorių pažiūrėti, kas vyksta, o R. M. pradėjo kaltinti juos, kad jie išjungė R. M. bute elektrą. Taigi, nors šios aplinkybės ir nepaneigia to, kad R. M. konflikto metu sužalojo K. G., tačiau iš aptartų duomenų matyti, jog būtent nukentėjusysis inicijavo ir eskalavo priešpriešos atsiradimą, iš kurios, be jokios abejonės, ir išsivystė vėlesnis jėgos panaudojimas.BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant klausimą, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Pagal K. G. pateiktą ir bylos duomenimis nepaneigtą versiją, konfliktas prasidėjo nuo garsiai leidžiamos R. M. muzikos, vėliau R. M. pradėjo spardyti V. G. ir K. G. buto duris, todėl toks R. M. elgesys, esant konfliktiniams santykiams tarp kaimynų, K. G. galėjo būti suprantamas kaip pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į jo nuosavybę ir jo bei jo šeimos saugumą pradžia. Pastebėtina, jog paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu, o pabaiga – tai riba, iki kada kėsinimasis dar pripažįstamas akivaizdžiu. Pradinei kėsinimosi ribai nustatyti naudojami du kriterijai: 1) kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pavyzdžiui, gali būti pradėta vartoti fizinė jėga, smurtas; užpuolikas gali veikti su įrankiais ar be jų), ir 2) žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė. Šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant, kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis. Asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis. Nebūtų logiška visada reikalauti sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs (kasacinės nutartys Nr. 2K-416-942/2016, 2K-120-628/2018).Kaip ir minėta, šiuo atveju neblaivus agresyviai nusiteikęs R. M. pradėjo spardyti K. G. buto duris, todėl natūralu, kad K. G., esant šioms aplinkybėms ir konfliktiniams jų santykiams, suprato R. M. veiksmus kaip keliančius grėsmę jo nuosavybei ir saugumui. Taigi šioje situacijoje egzistavo visos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: vyko pavojingas kėsinimasis (neblaivus, agresyviai nusiteikęs R. M. spardė K. G. buto duris, ketindamas prieš jį panaudoti fizinį smurtą, manydamas, kad K. G. jo bute išjungė elektrą), kėsinimasis buvo realus ir akivaizdus (R. M. ketinimus pavartoti smurtą kaip realius suvokė ne tik K. G., bet ir liudytojos V. G. ir N. B.). Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės patvirtina, jog byloje surinktais duomenimis nepaneigta K. G. versija, jog įvykio metu prieš jį buvo prasidėjęs pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, todėl K. G. gindamasis susistumdymo su R. M. metu galėjo padaryti sužalojimus R. M., pagrįstai manydamas, kad jo saugumui iškilo akivaizdus ir realus pavojus, bei siekdamas apsiginti nuo gresiančios žalos, t. y. egzistuojant būtinosios ginties sąlygoms. Pažymėtina, kad iš specialisto išvados Nr. G 1154/217 (03) matyti, jog R. M. nustatyti sužalojimai padaryti sumušant ir atsitrenkiant, todėl neatmestina galimybė, kad sužalojimai R. M. buvo padaryti susistumdymo su G. G. metu K. G. ginantis nuo jį užpuolusio R. M.. Teisėjų kolegijos vertinimu, suduotas smūgių skaičius ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų apimtis ir sunkumas aiškiai neviršijo kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, todėl laikytina, kad K. G. veiksmai neperžengė būtinosios ginties ribų.Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi anksčiau aptartus įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, paties K. G. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus, daro išvadą, jog byloje nepaneigta, kad K. G. nežymų sveikatos sutrikdymą R. M. padarė ne tyčia siekdamas jį sužaloti, o gindamasis nuo pastarojo pavojingo kėsinimosi. Taigi, nors nuteistojo veika formaliai ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, ji padaryta esant būtinajai ginčiai, nenustatyta, jog savo veiksmais susidariusioje situacijoje K. G. būtų peržengęs būtinosios ginties ribas. Todėl K. G. baudžiamoji atsakomybė negalima ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes nustatyta BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.Skundžiamu nuosprendžiu tenkintas nukentėjusiojo R. M. civilinis ieškinys dėl 25,30 Eur turtinės žalos ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš K. G.. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas, šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo R. M. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. vasario 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

K. G. pagal BK 284 straipsnį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo R. M. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.