- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-01-03
- Bylos Nr.
- Iv-1413-562/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01997-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rosita Patackienė
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rosita Patackienė, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. prašymą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. B. prašo priteisti iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės (toliau – ir VSAT Vilniaus rinktinė) už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 31 d. iki 2009 m. sausio 31 d. 1 035,53 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Prašyme (b. l. 1-2) paaiškino, kad dirba VSAT Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos Sargybų būrio jaunesniuoju specialistu. Pagal iki 2007 m. spalio 1 d. galiojusią Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakciją, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos Seimas 2007 m. birželio 7 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo bei papildymo ir Įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ straipsniais įstatymą, kuris su tam tikromis išimtimis įsigaliojo 2007 m. spalio 1 d. Šio įstatymo 11 str. buvo papildyta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. redakcija). Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. 1 p.; 2002 m. balandžio 23 d. redakcija) bei nebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. 5 p.; 2007 m. birželio 7 d. redakcija), tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, išliko. Nurodė, kad taikant minėtą teisinį reguliavimą, jam nuo 2008 m. kovo 31 d. iki 2009 m. sausio 31 d. buvo neišmokėta 1 035,53 Lt priemokų ir priedų. Šie priedai ir priemokos yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, jog minėtas reguliavimas yra neteisėtas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal Įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. Al-638/2005 nurodė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatavo, jog tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisiną prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos vidaus tarnybos pareigūnas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Šioje byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas atliko savo, kaip pareigūno pareigas, už kurių atlikimą nebuvo teisingai atlyginta. Taigi būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą inter alia darbo, poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, papildomų užduočių viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Pažymi, kad kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teisiną kreipėsi po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A8-648-06, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. Al2-219/2004, Al-638/2005). Nurodo, kad pagal Vilniaus rinktinės asmenines uždarbio korteles už 2007-2009 m., paskutinį kartą atsakovas jam neišmokėjo viso darbo užmokesčio 2009 m. sausio 31 d. Todėl, remiantis DK 298 str., priteistina darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius iki pastarojo laikotarpio trejus metus: 178,97 Lt už 2008 m. kovo mėn., 550,79 Lt už 2008 m. rugpjūčio mėn., 13,95 Lt už 2008 m. lapkričio mėn., 291,82 Lt už 2009 m. sausio mėn., iš viso už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 31d. iki 2009 m. sausio 31 d. 1 035,53 Lt.
Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam buvo pranešta tinkamai.
Atsakovė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė prašo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Neatmetus prašymo – sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams ir priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį ne daugiau kaip už trejus metus nuo kreipimosi į teismą dienos.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 16-18) paaiškino, kad R. B. manymu, atsakovė VSAT Vilniaus rinktinė nepagrįstai vadovavosi galiojančiais įstatymais ir dėl to pareiškėjas patyrė tariamą žalą. Mano, kad VSAT Vilniaus rinktinė šioje byloje negali gali būti tinkamu atsakovu, Lietuvos valstybę turi atstovauti Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, o VSAT Vilniaus rinktinė gali turėti tik trečiojo suinteresuoto asmens statusą. Civilinė atsakomybė, būdama teisinės atsakomybės rūšimi, gali atsirasti tik tada, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės nustatytu elgesio standartu. Jeigu asmens veikla teisės požiūriu yra nepriekaištinga, jo civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl veiklos, yra negalima. Deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda, kai egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai, įpareigotas asmuo jos nevykdo ar vykdo netinkamai ir tokiu pažeidimu padaro žalą kitam asmeniui. CK 6.271 str. 4 d. įtvirtinta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. To paties straipsnio 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Valstybei, kaip ir asmeniui, yra taikomos tos pačios žalos atlyginimo normos kaip teisės subjektui, dalyvaujančiam civiliniuose teisiniuose santykiuose, todėl pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, privalo įrodyti žalos, priežastinio ryšio ir žalą sukėlusių Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų elgesio neteisėtumo faktus. Valstybė gali būti įpareigota atlyginti žalą tik esant teisei priešingiems veiksmams. Pagal generalinio delikto doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami. Pažymi, jog pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui. Nesant atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-11/03-26/03-27/03). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pasisakė, jog DK 298 str. įtvirtintas terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui (DK 27 str. 2 d.). Jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą, faktiškai nustatydamas tam tikras priteistinų išmokų ribas, kurios nustatomos ne pinigų suma, bet konkrečiu terminu. Darbuotojas neturi materialinės teisės priteisti išmokų daugiau kaip už trejus metus, t. y. neturi teisės į skundo patenkinimą didesne apimtimi, nepriklausomai nuo to yra ar nėra pasibaigęs ieškinio senaties terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą materialinę teisę. Ieškinio senaties pabaigos teisinės pasekmės yra svarstomos tik po to, kai yra konstatuojama ar asmuo turi materialinę teisę. Ieškinio senačiai CK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 str. 5 d.). Pasinaudodamas įstatymo jam suteikta teise, pareiškėjas pakeitė skundo dalyką, reiškia trejų metų terminas priteistinoms sumoms skaičiuotinas nuo skundo padavimo teismui dienos. 2010 m. gegužės 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės pasitarimo protokole Nr. 32 yra nurodyta, kad valstybės biudžeto lėšos, vykdant įsiteisėjusius teismų sprendimus dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo, yra numatytos tik 2011 m. Taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo protokole numatė, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis būtų priteisiama ne daugiau kaip už trejus metus nuo kreipimosi į teismą dienos. Pareiškėjas skunde, rašytame 2010 m., prašo priteisti tariamą darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2008 m. kovo mėn., susidariusią dėl jo atžvilgiu tariamai netinkamų įstatymų nuo 2002 m., tačiau vadovaujantis DK 298 str., kuriame įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad ši tariama darbuotojui priklausanti darbo užmokesčio suma gali būti priteisiama ne daugiau, kaip už trejus metus, o šiuo atveju šis terminas yra praleistas, todėl tokį skundą turėtų būti atsisakyta priimti.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, prašo atsižvelgti į sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį ir sprendimo vykdymą atidėti 1 metams.
Atsiliepime (b. l. 19-21) paaiškino, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-11/03-26/03-27/03). Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 str. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Daro išvadą, kad teisės aktai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams atsirandantiems po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių akti pripažinimas prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638-2005 atribojo negauto darbo užmokesčio priteisimą darbdaviui priimant ir taikant teisės aktus ir materialinių teisės normų taikymo, pripažįstant teisės aktus antikonstituciniais. Išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje atkreipė dėmesį į tai, kad „...nagrinėjama byla skiriasi nuo kitų administracinių bylų, kuriose asmenys gina savo teises, pažeistas antikonstituciniais įstatymais ar kitais teisės aktais. Valstybės tarnybos įstatyme nustatytas darbo užmokesčio dydis, kuris turi būti mokamas valstybės tarnautojams. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16 str.1 d. 2 p. numatyta valstybės tarnautojų teisė gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį nebuvo paneigta, tačiau, nemokant jiems įstatymo nustatyto darbo užmokesčio ir grindžiant tai vėliau neteisėtai pripažintu žemesnės teisinės galios teisės aktu, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53, buvo pažeistas šios teisės įgyvendinimas. Tuo tarpu administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 buvo sprendžiamas klausimas dėl teisinių pasekmių pripažinus antikonstituciniu įstatymą, kuriame nustatytas kitoks materialiosios teisės turinys. Be to, šioje byloje pareiškėjas kėlė materialinį teisinį reikalavimą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, o šio reikalavimo tenkinimas nesiejamas su atsakovo kalte. Tuo tarpu administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 buvo reikalaujama žalos, padarytos viešojo administravimo subjekto, taikant antikonstitucinį įstatymą, atlyginimo. Tokio reikalavimo tenkinimo būtina sąlyga yra neteisėtų atsakovo veiksmų ir kaltės konstatavimas, kurių nagrinėtoje byloje nebuvo“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato Įstatymų, nustatančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Lietuvos Respublikos Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai arba įstatymams. Daro išvadą, kad toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Jeigu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas. Tvirtina, kad kreipimosi į teismą institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Užtikrinant santykių stabilumą, teisė nustato ilgesnį ar trumpesnį kreipimosi į teismą terminą. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per visą kreipimosi į teismą termino eigą nereaguoja ir nereiškia prašymo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė buvo pažeista. Termino eigos pradžia siejama ne tik su konkrečia diena, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, bet ir su aplinkybe, kada asmuo privalėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinodavo kiekvieną mėnesį gaudamas atsiskaitymo lapelius, tačiau jokių pretenzijų nereiškė. Pažymi, kad šiuo atveju taikytini DK nustatyti terminai pareiškėjų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo. DK 27 str. 2 d. nustatytas bendras trejų metų senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams, jeigu DK ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. DK kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 str. sudaro įstatyminį pagrindą pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikyti DK 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą. DK 298 str. numatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Tai yra ši norma nustato naikinamąjį terminą, kurį viršijantis valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas. Todėl atsižvelgiant į kreipimosi į teismą laiką priteistinos sumos pareiškėjui turi būti mažinamos už 2007 m. sausio–birželio mėn., kadangi nepateikti rašytiniai įrodymai, neturi galimybės paskaičiuoti tikslių sumų. Atkreipia dėmesį, kad 2009 m. darbo užmokesčio ribojimai nebuvo taikomi, nes to jau nenumatė įstatymai.Atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. neišmokėtai pareiškėjo darbo užmokesčio daliai netaikytina.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSAT prie VRM atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, neatvyko.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui dirbant VSAT prie VRM Vilniaus rinktinėje, laikotarpiu nuo 2008 m. kovo mėn. iki 2009 m. sausio mėn. apskaičiuojant priedus bei priemokas jam buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, ir dėl to jam buvo neišmokėta priedų ir priemokų: 2008 m. kovo mėn. – 178,97 Lt, 2008 m. rugpjūčio mėn. – 550,79 Lt, 2008 m. lapkričio mėn.-13,95 Lt, 2009 m. sausio mėn. -291,82 Lt , iš viso 1035,53 Lt (b. l. 6-9).
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos. 2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Šis nustatytas teisinis reguliavimas aktualus nagrinėjant pareiškėjo prašymo pagrįstumo klausimą, kadangi vadovaujantis juo buvo apribotas išmokamų priedų ir priemokų dydis ir jis negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal teismui teikiamas pažymas apie pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2008 m. kovo mėn. iki 2009 sausio mėn. pareiškėjui ribojant priedus ir priemokas nesumokėta 1035,53Lt (b. l. 6-9).
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos ) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinio teismo nutarime buvo konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nesant nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą maksimalią mokėtiną ribą, pažeistos Konstitucijos nuostatos. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Kolegija taip pat pabrėžė, kad pažeista teisė teismo turi būti ginama, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t.y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ir 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 yra konstatavusios, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti kad įstatymo nuostatos ribojant pareiškėjui mokamus priedus ir priemokas yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo (2009 m. gruodžio 15 d. Valstybės žinios, 2009-12-15, Nr. 148-6632), o Konstitucijai prieštaravęs aktas negali būti taikomas tik į ateitį, kaip tai numatyta Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje. Sprendimas dėl pareiškimo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Konstitucinio teismo nutarimas priimtas 2009 m. gruodžio 11 d. (paskelbtas 2009 m. gruodžio 15 d. Valstybės žinios, 2009-12-15, Nr. 148-6632), todėl yra išlikusi galimybė teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius bei teisiniai santykiai tarp ginčo šalių dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo nėra pasibaigę.
Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK). DK 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).
Nagrinėjamu atveju duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui buvo kompensuota kitu būdu už atliktą darbą, nėra pateikta. Pažymėtina, kad ginčo dėl priteistinos sumos dydžio nėra, tačiau atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą.
DK 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, kurio prašoma priteisti nepriemokų suma susidarė už laikotarpį nuo2008 m. kovo mėnesio iki 2009 m. sausio mėnesio, į teismą su skundu kreipėsi 2010-07-01, t.y. nepraleidęs DK 27 str. 2 d. nustatyto termino. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašoma priteisti neišmokėta darbo užmokesčio dalis neviršija ir imperatyvaus DK 298 nustatyto termino. Atsižvelgiant į tai, skundas tenkintinas, priteisiant R. B. iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės 1 035,53 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.
Atsakovas atsiliepime į skundą prašė į bylą atsakove įtraukti ir Lietuvos valstybę. Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su atsakove Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas formuluodamas savo reikalavimus prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu šiuo atveju yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys – Vilniaus AVPK. Tokios praktikos nuosekliai laikosi ir LVAT (2010-06-07 nutartis adm. byloje Nr. A662-1735/2010, 2011-11-18 nutartis adm. byloje Nr. A-575-1916/2011 ir kt.).
Vertinant atsakovo prašymą atidėti sprendimo vykdymą, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat pabrėžiamas sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo instituto taikymo išimtinumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009). Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas, prašydamas atidėti teismo sprendimo vykdymą metams dėl sunkios jo finansinės padėties, teismui nepateikė įrodymų, kad tokio dydžio reikalavimo atsakovas negali įvykdyti ar kad tai reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį, o motyvuoti tokio pobūdžio prašymo sunkia valstybės ekonomine padėtimi atsakovė, kuri turi jį įvykdyti iš jai skirtų lėšų, neturi pagrindo. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT 2011-09-15 nutartis adm. byloje Nr. A-261-3291/2011, 2011-08-05 nutartis adm. byloje Nr. AS-146-236/2011, 2011-11-18 nutartis adm. byloje Nr. A-575-1916/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str., 129 str.,
nusprendžia:
pareiškėjo R. B. skundą tenkinti.
Priteisti R. B. iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės 1 035,53 Lt (vieną tūkstąntį trisdešimt penkis litus 53 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.
Priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neišskaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.