Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. e2S-418-730/2015

2015 m. vasario 26 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė, išnagrinėjusi atsakovo A. T. atskirąjį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014-12-10 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. T. ieškinį atsakovui A. T., trečiajam asmeniui I. T. dėl išlaikymo pilnamečiam vaikui priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1.Taikos sutartį atsakovas pasirašė neįvertinęs visų civilinės bylos aplinkybių, po taikos sutarties patvirtinimo paaiškėjo, kad ieškovė laukiasi, gyvena su draugu Mažeikių mieste jo bute ir yra jo išlaikoma.

2. Atsakovo atžvilgiu buvo panaudotas psichologinis spaudimas dėl taikos sutarties pasirašymo.

3. Kadangi atsakovas nebuvo atstovaujamas advokato, nesuprato pasirašomos taikos sutarties pasekmių.

4.Be pagrindo taikos sutartyje nustatyta pareiga išlaikyti ieškovę iki 2017 m. birželio 30 d., o ne apibrėžta mokymosi laikotarpiu.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos nutarties, kuria patvirtinta tarp šalių sudaryta taikos sutartis, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto atskirojo skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teisme apeliantas, neatstovaujamas advokato, sudarydamas taikos sutartį, nesuprato pasirašomos taikos sutarties pasekmių.

Teismas, prieš patvirtindamas šalių sudarytą taikos sutartį turi pareigą patikrinti ir įsitikinti, ar taikos sutartyje išreikšta tikroji abiejų šalių valia, ar sutarties sąlygos joms aiškios ir priimtinos, taip pat išaiškinti šalims šių procesinių veiksmų teisinius padarinius. Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamoje byloje teismas, patvirtindamas taikos sutartį, nurodytų nuostatų nesilaikė.

Taikos sutarties sampratą reglamentuojanti CK 6.983 straipsnio 1 dalis numato, kad tokia sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi. Rašytinės šalių taikos sutarties tekstas pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas dėl taikos sutarties įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Prieš tvirtindamas šalių taikos sutartį, teismas išaiškina šalims šių procesinių veiksmų pasekmes, o tvirtindamas taikos sutartį, priima nutartį, kuria nutraukia bylą (CPK 140 straipsnio 3 dalis). Taikos sutarties tvirtinimo klausimą teismas gali išspręsti rašytinio proceso tvarka, kai pagal CPK byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka arba kai yra šalių prašymas taikos sutartį tvirtinti rašytinio proceso tvarka, taip pat kitais CPK numatytais atvejais. Kai taikos sutarties tvirtinimo klausimą teismas sprendžia rašytinio proceso tvarka ir šalys prašyme patvirtinti taikos sutartį nenurodo, kad joms žinomos taikos sutarties patvirtinimo pasekmės, išaiškinimo pareigą teismas įgyvendina mutatis mutandis taikydamas 140 straipsnio 1 dalį. Šios dalies nuostatos dėl taikos sutarties tvirtinimo rašytinio proceso tvarka neriboja teismo teisės taikos sutarties tvirtinimo klausimą spręsti žodinio proceso tvarka, kai teismas tai pripažįsta būtina.

Sudaryti taikos sutartį yra šalių procesinė teisė, kurią lemia dispozityvumo principas. Šis principas reiškia tai, kad šalys gali disponuoti ir ginčo objektu, tai yra, pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, ir procesinėmis priemonėmis. Tačiau tiek dispozityvumo principas, tiek viena jo išraiškos formų – šalių teisė baigti bylą taikos sutartimi – nėra absoliutūs, nes šalių veiksmus kontroliuoja teismas. Teismas turi teisę netvirtinti šalių taikos sutarties, kai yra CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai, tai yra, jeigu konstatuojama, kad tai prieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Viešasis interesas, be kita ko, reikalauja, kad civilinėje apyvartoje nebūtų neteisėtų sandorių. Neteisėtais yra pripažįstami sandoriai, kuriuos šalis sudarė dėl suklydimo, taip pat grasinimo, apgaulės ar kitokio poveikio į asmens valią atvejais. Dėl to teismas, prieš patvirtindamas šalių rašytine forma sudarytą ir jų pasirašytą taikos sutartį, turi pareigą patikrinti ir įsitikinti, ar taikos sutartyje išreikšta tikroji abiejų šalių valia, ar sutarties sąlygos joms aiškios ir priimtinos, taip pat išaiškinti šalims šių procesinių veiksmų teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2010).

Byloje esančiame parengiamojo teismo posėdžio protokole nurodyta, jog 2014 m. gruodžio 10 d. parengiamojo teismo posėdžio garso įrašas dėl techninių kliūčių neišsaugotas. Remiantis šiuo byloje esančiu parengiamojo teismo posėdžio protokolu, nustatyta, jog parengiamojo teismo posėdžio metu dalyvavę ieškovės atstovas, apeliantas į teisėjos klausimą dėl galimybės sudaryti taikos sutartį atsakė teigiamai, prašė skelbti pertrauką, kad šalys galėtų aptarti taikos sutarties sąlygas. Šalių prašymas patenkintas, nurodyta, jog po pertraukos gautas šalių prašymas patvirtinti taikos sutartį rašytinio proceso tvarka. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje teismas, tvirtindamas taikos sutartį, civilinio proceso įstatymo nuostatų išaiškinti šalims taikos sutarties sudarymo ir jos patvirtinimo pasekmes nesilaikė. Nors parengiamojo teismo posėdžio protokole nurodyta, jog gautas šalių prašymas patvirtinti taikos sutartį rašytinio proceso tvarka, tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, jog šalys nepateikė teismui prašymo patvirtini taikos sutartį, kuriame būtų nurodyta, jog šalims yra aiškios taikos sutarties patvirtinimo pasekmės. Teismui pateikta tik taikos sutartis, nors jos 7 punkte nurodyta, jog “taikos sutarties sudarymo bei jos patvirtinimo, o taip pat civilinės bylos nutraukimo sąlygos ir teisinės pasekmės, numatytos Lietuvos Respublikos CPK 140 str. 3 d., 293 str. 1 d. 5 p., 294 str., Lietuvos Respublikos CK 6.983-6.985 str. sutarties šalims išaiškintos ir žinomos“, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių veiksmų, kad įsitikintų jog atsakovui, neturinčiam nei teisinio išsilavinimo, nei neatstovaujamam atstovo su teisiniu išsilavinimu, būtų išaiškintos taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo, bylos nutraukimo pasekmės. Įvertinus byloje esančius duomenis, darytina išvada, jog atskirojo skundo argumentas dėl to, kad atsakovas nesuprato taikos sutarties patvirtinimo pasekmių pagrįstas, kadangi iš byloje esančio parengiamojo teismo posėdžio protokolo matyti, jog teismas, neišaiškinęs šalims taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo, bylos nutraukimo teisinių padarinių, patvirtino taikos sutartį ir bylą nutraukė.

CPK 42 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Taikos sutartis dėl asmenų teisinio statuso ar veiksnumo, dėl klausimų, kuriuos reglamentuoja imperatyviosios teisės normos, taip pat dėl klausimų, susijusių su viešąja tvarka, negalioja (CK 6.984 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuo 2013 m. liepos 9 d. įsigaliojo CK 3.192¹ straipsnis, kuris iš esmės pakeitė iki tol galiojusią CK 194 straipsnio 3 dalį dėl išlaikymo priteisimo pilnamečiam vaikui. Naujai įsigaliojęs įstatymas (CK 3.192¹ straipsnis – Tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų ir kuriems būtina materialinė parama, atsižvelgiant į vaikų, sulaukusių pilnametystės, turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę patiems gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes. <...>. Teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo priteisimo ir nustatydamas išlaikymo dydį, atsižvelgia į vaiko ir jo tėvų šeiminę bei turtinę padėtį, taip pat kitas bylai svarbias aplinkybes.<...>) įtvirtino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jau suformuotą praktiką taikant CK 3.194 straipsnio 3 dalį, todėl suformuota teisminė praktika išlieka aktuali ir taikytina. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad išlaikymas iš tėvų pilnamečiam ne vyresniam kaip 24 metų vaikui priteisiamas, kai yra šių sąlygų visuma: vaikas sąžiningai ir pažangiai mokosi vidurinės, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje; vaikui būtina parama, o tėvai turi galimybę ją teikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-204/2009; 2011-12-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2011). Teisinis reglamentavimas sudaro teisines prielaidas moksleiviui įgyvendinti teisę siekti išsilavinimo, kaip visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindo, o tėvų pareiga padėti moksleiviui skiriamu išlaikymu mokytis reiškia bendrųjų atsakomybės ir solidarumo šeimos santykiuose principų įgyvendinimą (CK 3.3, 3.5 straipsniai). Kita vertus, įgyvendindami šeimos teises ir vykdydami šeimos pareigas, asmenys privalo veikti sąžiningai (CK 3.5 straipsnio 2 dalis). Draudžiama piktnaudžiauti šeimos teisėmis, t. y. draudžiama jas įgyvendinti tokiu būdu ir priemonėmis, kurios pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims (CK 3.5 straipsnio 3 dalis). Šie šeimos santykių įgyvendinimo principai suponuoja, kad nesuderinami su išsilavinimo ar profesijos siekimo tikslais pilnamečio moksleivio veiksmai (neveikimas) turi būti vertinami kaip pažeidžiantys tėvų, vykdančių pareigą teikti išlaikymą pilnamečiam moksleiviui, teises ir neatitinkantys šeimos teisių įgyvendinimo sąžiningumo imperatyvą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-204/2009. Teismų praktika. 2009, 31).

Nagrinėjamu atveju, ieškovė yra 18 metų amžiaus, yra įstojusi mokytis į Mažeikių politechnikos mokyklą, mokymosi pabaiga numatyta 2017 m. birželio 30 d., tačiau Mažeikių politechnikos mokyklos charakteristikoje apie ieškovę nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2014-11-24 iki 2015-09-01 ieškovė yra akademinėse atostogose. Todėl akivaizdu, jog ieškovė taikos sutarties patvirtinimo metu, kuria atsakovas prisiėmė pareigą teikti paramą ieškovei ir laikotarpiu nuo 2014-11-24 iki 2015-09-01, faktiškai nesimokė ir nesimokys, o mokymasis tęsis ilgiau, nei numatyta skundžiamoje nutartyje.

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, konstatuotina, jog taikos sutarties sąlygos prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, kadangi nustatyta, jog ieškovė, tvirtinant tarp šalių sudarytą taikos sutartį, faktiškai nesimokė, kadangi nuo 2014-11-24 yra jai suteiktose akademinėse atostogose. Todėl, nesant vienai iš būtinųjų sąlygų, sprendžiant dėl išlaikymo pilnamečiui asmeniui priteisimo, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi patvirtino imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančią taikos sutartį.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, jog be pagrindo taikos sutartyje nustatyta pareiga išlaikyti ieškovę iki 2017 m. birželio 30 d., o ne apibrėžta mokymosi laikotarpiu. Prievolės pasibaigimo naikinamojo termino, priteisiant išlaikymą, sprendime paprastai nurodyti nereikia, nes įprastinėmis sąlygomis sąžiningai ir pažangiai mokantis vidurinė mokykla baigiama anksčiau nei sukanka 24 metai. Šiame kontekste pažymėtina, kad, sprendžiant dėl išlaikymo priteisimo aukštųjų mokyklų dieninių skyrių studentams, sprendime nurodyti išlaikymo terminą būtina tais atvejais, kai nustatoma, kad studijos įprastinėmis sąlygomis tęsis ilgiau nei vaikui sukaks 24 metai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-204/2009. Teismų praktika. 2009, 31). Kaip nustatyta, ieškovės mokymosi pabaiga numatyta 2017 m. birželio 30 d., tačiau laikotarpiu nuo 2014-11-24 iki 2015-09-01 ieškovė yra akademinėse atostogose, vadinasi mokymosi terminas bus ilgesnis nei nurodyta skundžiamoje nutartyje, todėl teismas nepagrįstai tvirtino taikos sutarties 3 punkto sąlygą dėl konkretaus išlaikymo termino, kadangi faktiško mokymosi trukmė ir nustatyto 24 metų amžiaus riba yra įstatymu nustatytas prievolės pasibaigimo terminas.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad atsakovas taikos sutartį pasirašė veikiamas psichologinio spaudimo, neįvertinęs visų civilinės bylos aplinkybių. Iš parengiamojo teismo posėdžio protokolo matyti, kad paties apelianto tiesiogiai buvo prašoma pateikti nuomonę dėl taikos sutarties sudarymo ir apeliantas nurodė, jog „yra galimybė išspręsti ginčą taikiai“. Objektyvių įrodymų apie apelianto atžvilgiu darytą psichologinį ar kitokio pobūdžio spaudimą nėra.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tvirtindamas ginčijamą taikos sutartį, neįvykdė CPK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų pareigų, nepatikrino ir neįsitikino, ar taikos sutartyje išreikšta tikroji abiejų šalių valia, ar sutarties sąlygos buvo šalims aiškios ir priimtinos, neįvertino, ar taikos sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Tuo pagrindu skundžiama nutartis naikintina ir klausimas dėl taikos sutarties tvirtinimo perduodamas spręsti pirmos instancijos teismui iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

Dėl ieškovės prašymo taikyti baudą atsakovui už piktnaudžiavimą procesu pažymėtina, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes nustato CPK 95 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, taip pat gali paskirti asmeniui iki 5792,00 Eur baudą (CPK 95 straipsnio 2 dalis). Apelianto veiksmus, tai yra, teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis apskundimą, esant pačioje nutartyje nuorodai, kad tokia teise šis gali pasinaudoti, nėra pagrindo vertinti kaip piktnaudžiavimą procesu ar siekį vilkinti bylos nagrinėjimą. Pažymėtina, kad vien šalies pasinaudojimas jam suteikta procesine teise kreiptis į teismą bei skųsti, jo manymu, nepagrįstą teismo nutartį nelaikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme, kad dėl to jam turėtų būti skiriama bauda. Taigi ieškovės prašymas dėl 1448,10 Eur/5000,00 Lt paskyrimo apeliantui netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis CPK 336–339 straipsniais, teismas

nutaria:

panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį ir perduoti taikos sutarties tvirtinimo klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Netenkinti ieškovės A. T. atstovo advokato Mariaus Griciaus prašymo dėl baudos skyrimo apeliantui A. T..