- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-29
- Bylos Nr.
- 2A-290-431/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20670-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Laima Gerasičkinienė, Vidas Stankevičius
- Ieškovas
- V. L.
- Atsakovas
- R. B.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovui R. B. dėl prievolės pripažinimo pasibaigusia ir nepagrįsto praturtėjimo pagrindu gautų lėšų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė nustatyti, kad jo prievolė pagal 1992 m. vasario 11 d. paskolos sutartį pasibaigė 2011 m. lapkričio 11 d., ieškovui grąžinus atsakovui pasiskolintą puspriekabę-platformą FRUENHAUF, priteisti iš atsakovo ieškovui 2.641,42 Lt lėšų, išieškotų iš atsakovo 1999 m. vasario 11 d. paskolos sutarties pagrindu, bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1994 m. spalio 5 d. ieškovas įregistravo individualią įmonę, kurios veiklos pobūdis – tarptautiniai pervežimai. Įmonės veiklai vykdyti ieškovas iš atsakovo pasiskolino puspriekabę platformą ir 1999 m. vasario 18 d. įregistravo VĮ „Regitra“ įmonės vardu. Ieškovas 2000 m. lapkričio 11 d. puspriekabę grąžino atsakovui. Dėl grąžintos puspriekabės būklės atsakovas pretenzijų nepareiškė. Puspriekabė buvo paskolinta, nereikalaujant užmokesčio. Pagal žodinį susitarimą ieškovas puspriekabę įsipareigojo grąžinti pagal pirmą atsakovo pareikalavimą ir grąžinti ją ne blogesnės būklės nei buvo paskolinta. Puspriekabė buvo įvertinta 16.000,00 Lt suma. Tam atvejui, jei puspriekabė būtų prarasta ar ieškovas nevykdytų įsipareigojimo dėl puspriekabės grąžinimo, buvo sudaryta ir notariškai patvirtinta 16.000,00 Lt paskolos sutartis, pagal kurią atsakovas galėtų išsiieškoti iš ieškovo, jei šis negrąžintų puspriekabės ar ją grąžintų blogesnės būklės. Šių pinigų ieškovas negavo. Atsakovas 2001 m. spalio 26 d. pareiškė teisme ieškinį, kuriuo prašė priteisti jam iš ieškovo 16.000,00 Lt pagal paskolos sutartį. Ieškinys buvo patenkintas, tačiau ieškovas apie bylą nieko nežinojo, kadangi nuolat dirbo užsienyje, apie bylos nagrinėjimą buvo paskelbta viešai spaudoje.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu. Nurodė, jog 1999 m. vasario 11 d. paskolos sutartimi, kurią patvirtino Vilniaus miesto 5-jo notarų biuro notarė, paskolino ieškovui 16.000,00 Lt, kuriuos ieškovas įsipareigojo grąžinti iki 1999 m. gruodžio 31 d. Ieškovui pinigų negrąžinus, atsakovas kreipėsi į teismą dėl paskolos sumos išieškojimo. Teismas 2002 m. sausio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-344-11/02 ieškinį patenkino ir priteisė atsakovui 16.000,00 Lt pagal paskolos sutartį. Ieškovas vengė mokėti priteistą skolą. Antstolis, vykdydamas skolos išieškojimą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-344-11, nustatė, kad ieškovas niekur nedirba, turto neturi. Taip pat vykdymo metu buvo nustatyta, kad ieškovas turi turtinę teisę į mūrinį garažą – boksą, tačiau nėra įregistravęs minėto turto nuosavybės teisių. Tokiu būdu ieškovas pažeidė kreditoriaus interesus, kadangi antstolis negalėjo išieškojimo nukreipti į minėtą turtą. Dėl šių priežasčių atsakovas buvo priverstas kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisių įregistravimo. Teismas 2011 m. sausio 21 d. sprendimu už akių įpareigojo ieškovą įregistruoti nuosavybės teises į mūrinį garažą-boksą. Šio sprendimo ieškovas taip pat nevykdo. Už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, reiškiant nepagrįstą ieškinį, prašė skirti ieškovui iki 20.000,00 Lt baudą. Taip pat prašė taikyti ieškinio senatį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovui 300,00 € bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovo 6,06 € bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Teismas nustatė, kad ieškovas nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais aplinkybių, jog paskolos sutartis buvo sudaryta kaip garantas atsakovui, paskolinusiam puspriekabę, ir kad grąžinus atsakovui puspriekabę, atsakovas turėjo grąžinti ieškovui paskolos sutartį. Liudytojo parodymus teismas vertino kritiškai, kadangi jis yra ieškovo brolis, be to, nedalyvavo sudarant sandorį. Liudytojas patvirtino aplinkybę, kad dirbo su atsakovo perduota puspriekabe, tačiau byloje nėra ginčo dėl pačios puspriekabės perdavimo. Todėl nėra pagrindo daryti kategoriškos išvados, kad puspriekabės perleidimas 1999 m. vasario 18 d. ir paskolos sutarties pasirašymas 1999 m. vasario 11 d. yra susiję sandoriai. Taigi, ieškovas neįrodė, kad notaro patvirtina paskolos sutartis, kuria ieškovas patvirtino, kad pinigus gavo, buvo sudaryta tik kaip garantas dėl puspriekabės paskolinimo.
Ieškovo ieškinys teisme gautas 2014 m. birželio 18 d., pašto tarnybai įteiktas 2014 m. birželio 16 d. Ieškiniu ieškovas siekia pripažinti, kad ieškovo prievolė pagal 1999 m. vasario 11 d. paskolos sutartį pasibaigė 2000 m. lapkričio 11 d., kai ieškovas grąžino atsakovui pasiskolintą puspriekabę. Taigi, pagal ieškinio reikalavimą ieškovo teisė buvo pažeista, kai atsakovas su ieškiniu kreipėsi į teismą dėl skolos pagal 1999 m. vasario 11 d. paskolos sutartį priteisimo, kuris 2002 m. sausio 29 d. teismo sprendimu buvo patenkintas. Taigi ieškovo teisė reikšti šį ieškinį skaičiuotina nuo tada, kai ieškovas sužinojo apie tai, kad atsakovas pareiškė jam ieškinį dėl skolos pagal paskolos sutartį priteisimo (CK 1. 127 straipsnio 1 dalis). Iš byloje esančio 2002 m. sausio 29 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-344-11/2002 nustatyta, kad apie paskirtos bylos nagrinėjimo laiką ir vietą buvo paskelbta spaudoje 2002 m. sausio 12 d. („Lietuvos rytas“ ir „Vakaro žinios“). Toks procesinių dokumentų įteikimas pagal tuo metu galiojusias civilinio proceso kodekso normas buvo laikomas tinkamu. Taigi ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2002 m. sausio 12 d. Ieškovas nepateikė į bylą duomenų, kada jis sužinojo apie minėtą teismo sprendimą, taip pat rašytiniais įrodymais nepagrindė, kad dešimčiai metų buvo išvykęs į užsienį (CPK 178 straipsnis). Taigi, ieškinio senaties terminas suėjo 2012 m. sausio 12 d. Todėl teismas atmetė ieškinį, ieškovui praleidus ieškinio senaties terminą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas V. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti. Nurodo, jog ieškovas savo personalinėje įmonėje dirbo ne tik organizacinį darbą, bet dirbo ir tolimųjų reisų vairuotoju. Pagrindinė jo darbo vieta buvo Rusija ir Europos Sąjungos valstybės. Ieškovas neturi galimybių pateikti teismui dokumentų, patvirtinančių, kad jis pastoviai buvo nurodytose šalyse, o ne Lietuvoje, kadangi tiek laiko kelionės dokumentai ir komandiruočių įsakymai saugomi nebuvo. Iš asmens, dirbančio nurodytą darbą, reikalauti, kad jis nuolat domėtųsi informacija apie Lietuvoje iškeltas civilines bylas, yra nerealu ir neturėtų būti laikoma teisinga. Antstolio vykdomosios bylos dokumentai patvirtina, kad ieškovo sutuoktinė skolininkui siųstų procesinių dokumentų nepriėmė, todėl pagal CPK 132 straipsnį atsisakymas priimti dokumentus yra prilyginamas jų įteikimui. Ieškovo santuoka buvo nutraukta 2004 m. gegužės 19 d. Santuokos nutraukimo byloje buvo konstatuota, kad sutuoktiniai bendro ūkio neveda daugiau nei 7 metus. Esant tokiai situacijai negalima reikalauti, kad asmuo ieškotų kito asmens ir teiktų jam procesinius dokumentus. Tik antstoliui 2009 m. lapkričio 10 d. paskelbus skolininko paiešką, ieškovas atvyko į antstolių kontorą ir susipažino su atliekamais vykdymo veiksmais. Todėl ieškinio senaties terminas nagrinėjamoje byloje nėra praleistas
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad ieškovo teisė buvo pažeista, kai atsakovas su ieškiniu kreipėsi į teismą dėl skolos pagal 1999 m. vasario 11 d. paskolos sutartį priteisimo. Taigi ieškovo teisė reikšti ieškinį skaičiuotina nuo tada, kai ieškovas sužinojo apie tai, kad atsakovas pareiškė jam ieškinį dėl skolos priteisimo. Apie iškeltą bylą ieškovui buvo pranešta viešo paskelbimo būdu 2002 m. sausio 12 d. Todėl ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo 2002 m. sausio 12 d. Pagal CPK nuostatas procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu yra pripažįstamas tinkamu. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-344-11/2002 yra įsiteisėjęs, todėl turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl ieškinio senaties termino taikymo, faktinių paskolos sutarties sudarymo aplinkybių.
Byloje nustatyta, kad šalys 1999 m. vasario 11 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas paskolino ieškovui 16.000,00 Lt, o ieškovas įsipareigojo nurodytą sumą grąžinti iki 1999 m. gruodžio 31 d. (b.l. 8). Ieškovas skolos negrąžino, todėl atsakovas pateikė ieškinį teismui. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2002 m. sausio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-344-11/2002 patenkino minėtą ieškinį ir priteisė ieškovui (nagrinėjamoje byloje atsakovui) iš atsakovo (nagrinėjamoje byloje – ieškovo) 16.000,00 Lt skolos ir 1.411,33 Lt bylinėjimosi išlaidų. Minėtas sprendimas įsiteisėjo ir buvo pateiktas antstoliui vykdyti.
Pagal CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos CPK 293 ir 296 straipsniuose nurodytos aplinkybės. Pagal 293 straipsnio 3 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Ši taisyklė grindžiama teismo sprendimo res judicata teisine galia, reiškiančia, kad įsiteisėjęs (galutinis) teismo sprendimas yra privalomas ir negali būti paneigtas iškeliant kitą tapačią civilinę bylą. Draudimas iš naujo nagrinėti teismo išspręstą ginčą įtvirtintas ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte, pagal kurį teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau atskleistas CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas.
Aktualiu nagrinėjamai bylai CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto normos aiškinimo ir taikymo klausimu teismų praktikoje (žr. LAT 2000 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2000; 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2007; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2007; 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012; kt.) suformuluotos tokios pagrindinės taisyklės: pirma, šiuo pagrindu civilinė byla gali būti nutraukta tik konstatavus ieškinių tapatumą; antra, ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Ginčo šalių tapatumas konstatuotinas ir tuo atveju, kai ieškinį reiškia ne ankstesnės bylos šalis, bet jos teisių perėmėja materialiajame teisiniame santykyje. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai. Dėl to šalių tapatumas konstatuotinas, pavyzdžiui, tuo atveju, kai tapatų ieškinio reikalavimą, ginčydamas teismo nustatytus materialiuosius santykius, buvęs atsakovas reiškia buvusiam ieškovui ar pan. Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kasacinio teismo išaiškinta, kad, vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, esantis teisminio nagrinėjimo objektu, ir teisių gynybos būdas. Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasacinio teismo išaiškinta, kad naujas ieškinys yra galimas tik tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (LAT 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2013; ir kt.).
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 m. sausio 29 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-344-11/02 ieškovas R. B. prašė teismo išieškoti iš atsakovo V. L. 16.000,00 Lt skolos pagal 1999 m. vasario 11 d. paskolos sutartį ir bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamoje byloje ieškovas V. L. prašė nustatyti, kad jo prievolė pagal 1992 m. vasario 11 d. paskolos sutartį pasibaigė 2011 m. lapkričio 11 d., ieškovui grąžinus atsakovui R. B. pasiskolintą puspriekabę-platformą, priteisti iš atsakovo ieškovui 2.641,42 Lt lėšų, išieškotų iš atsakovo 1999 m. vasario 11 d. paskolos sutarties pagrindu, bei bylinėjimosi išlaidas. Abiejose bylose dalyvavo tos pačios šalys, tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovas ginčija teismo 2002 m. sausio 29 d. sprendimu civilinėje byloje, kurioje jis buvo atsakovu, nustatytus materialinius jo ir paskolos davėjo santykius. Civilinėje byloje Nr. 2-344-11/02 kreditorius reikalavo priteisti iš skolininko skolą pagal 1999 m. vasario 11 d. paskolos sutartį. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje skolininkas teigia, kad 1999 m. vasario 11 d. paskolos sutartis buvo sudaryta tik siekiant užtikrinti paskolintos puspriekabės grąžinimą, prašo pripažinti šią sutartį tinkamai įvykdytą, grąžinus puspriekabę, ir priteisti iš kreditoriaus 2.641,42 Lt, vykdymo procese antstolio išieškotus iš skolininko pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 m. sausio 29 d. sprendimą. Pripažintina, kad tiek civilinės bylos Nr. 2-344-11/02, tiek nagrinėjamos bylos dalykas ir pagrindas yra tapatus, tai yra 16.000,00 Lt skolos pagal 1999 m. vasario 11 d. sutartį egzistavimas ir paskolos gavėjo pareiga ją grąžinti. Nagrinėjamoje byloje ieškovo pareikšti reikalavimai faktiškai yra jo kaip atsakovo atsikirtimai į civilinėje byloje Nr. 2-344-11/02 paskolos davėjo pareikštus reikalavimus. Ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 2.641,42 Lt, kuriuos iš jo išieškojo antstolis, vykdydamas įsiteisėjusį teismo sprendimą, faktiškai reiškia šio teismo sprendimo teisėtumo paneigimą. Pagal CPK 760 straipsnio 1 dalį sprendimo įvykdymo atgręžimas įmanomas tik tada, kai panaikinamas jau įvykdytas sprendimas ir iš naujo išnagrinėjus bylą priimamas sprendimas atmesti ieškinį arba priimama nutartis nutraukti bylą ar palikti ieškinį nenagrinėtą. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 m. sausio 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-344-11/02 nebuvo apskųstas, jis yra įsiteisėjęs ir vykdomas antstolio. Todėl negalima pagal tos pačios proceso šalies pareikštą ieškinį pakartotinai tikrinti minėto jau vykdomo teismo sprendimo dėl 16.000,00 Lt skolos išieškojimo pagrįstumą. Nagrinėjamame ieškinyje nurodytas aplinkybes ieškovas privalėjo atskleisti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-344-11/02, o ne reikšti naują ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja aplinkybių dėl tinkamo ieškinio įteikimo atsakovui civilinėje byloje Nr. 2-344-11/02, nes visi šie klausimai gali būti sprendžiami tik minėtoje byloje apeliaciniame arba proceso atnaujinimo procesuose. Aplinkybės, kodėl atsakovas nepasinaudojo ar galimai neturėjo galimybės pasinaudoti minėta teise į apeliaciją ar proceso atnaujinimą taip pat negali būti naujai pareikšto ieškinio nagrinėjimo dalykas ar pagrindas. Todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje taip pat nepasisako šiuo klausimu. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas neturėjo priimti tapataus ieškinio, o jį priėmęs, esant Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 m. sausio 29 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-344-11/02, privalėjo bylą nutraukti.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai dėl tinkamo ieškinio senaties termino nagrinėjamoje byloje nepripažintini pagrįstais. Pirmos instancijos teismas, turėdamas duomenis apie Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 m. sausio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-344-11/02, nepagrįstai neatliko jam CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 293 straipsnio 3 punkto nustatytos imperatyvios pareigos patikrinti, ar įsiteisėjęs teismo sprendimas nėra tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, dėl kurio yra pareikštas naujas ieškinys. Todėl ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas, o byla nutrauktina.
Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas nagrinėjamoje byloje patyrė 3000,00 € bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato teisine pagalba. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pareiškė ieškinį dėl paskolos sutarties įvykdymo, nors jau teismo sprendimas dėl skolos pagal šią sutartį priteisimo buvo įsiteisėjęs, pripažintina, kad ieškovo procesinis elgesys nebuvo tinkamas, todėl atsakovui iš ieškovo priteistina 300,00 € bylinėjimosi išlaidų. Taip pat iš ieškovo į valstybės biudžetą priteistina 6,06 € bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti, o civilinę bylą nutraukti.
Priteisti iš ieškovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300,00 € (tris šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovui R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini)
Priteisti iš ieškovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 6,06 € (šešis eurus 6 ct) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekkcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, gavėjo kodas 188659752, įmokos kodas 5660). Sumokėjus, tai patvirtinančius duomenis pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.