- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-14
- Bylos Nr.
- 1A-807-498-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algerdas Urbšys, Algimantas Smolskas, Olegas Šibkovas (pran.)
- Nuteistasis
- D. I., G. L., Pagal LR BK
- Civilinis ieškovas
- UADB „(duomenys neskelbtini)“
- Advokatai
- Dominykas Varnas
Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-807-498-2013;
Teisėjas Bronislovas Liatukas Teisminio proceso Nr. 1-22-1-00657-2012-9;
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. spalio 14 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo (pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. I. ir G. L. gynėjo advokato Dominyko Varno apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. I. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-LR BK) 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje 182 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas ir nuteistas:
pagal LR BK 300 straipsnio 1 dalį – 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda;
pagal LR BK 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3900 Lt) bauda. LR BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu paskiriant galutinę subendrintą 40 MGL (5200 Lt) dydžio baudą;
G. L. pripažintas kaltu padaręs LR BK 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje 182 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas ir nuteistas:
Pagal LR BK 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;
Pagal LR BK 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams. LR BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu paskiriant galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę. vadovaujantis LR BK 75 straipsniu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Civilinio ieškovo UADB „(duomenys neskelbtini)“ 1815 Lt civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas civilinio ieškinio sumą solidariai priteisiant iš nuteistųjų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. I. ir G. L. pagal LR BK 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, (duomenys neskelbtini)., apgaule savo naudai siekdami įgyti turtinę teisę – ADB „(duomenys neskelbtini)“ draudiminę išmoką 4339,16 Lt, D. I. ADB „(duomenys neskelbtini)“ pranešime dėl eismo įvykio, G. L. pretenzijoje dėl eismo įvykio, ir jie abu eismo įvykio deklaracijoje įrašė melagingas žinias dėl neįvykusio eismo įvykio (duomenys neskelbtini) sankirtoje, kurio metu, neva, buvo apgadintas D. I. automobilis „(duomenys neskelbtini)“, v/n (duomenys neskelbtini), ir G. L. automobilis „(duomenys neskelbtini)“, v/n (duomenys neskelbtini), tokiu būdu suklastojo dokumentus – ADB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimą, pretenziją ir eismo įvykio deklaraciją ir šiuos dokumentus pateikė ADB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, kadangi ADB „(duomenys neskelbtini)“ draudimo išmokos neišmokėjo.
Šalies argumentai
Nuteistųjų D. I. ir G. L. gynėjas advokatas D. Varnas apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2013-07-03 nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinį ieškinį prašo atmesti. Skundo autorius nurodo, kad teismo motyvai yra neaiškūs, kadangi nuteistieji turi teisę žinoti, ne tik kuo yra kaltinami, bet ir kokie konkretūs įrodymai, teismo nuomone, patvirtina jų kaltę. Bylos medžiagoje yra daug įrodymų, o nežinant kokiais „kitais įrodymais“, be gautų iš specialisto, grindžiama jų kaltė, nuteistiesiems yra apsunkinta jų teisė gintis tiek nuo pareikšto kaltinimo, tiek ir argumentuotai skųsti nepagrįstus teismo nuosprendžio motyvus. Šiuo atveju, advokato nuomone, byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių nuteistųjų kaltę, nes teismas jokių kitų įrodymų nei įvardino, nei aptarė. Advokatas nurodo, kad, jo įsitikinimu, tarp nuteistųjų ir draudimo bendrovės susiklostė deliktinės civilinės atsakomybės santykiai, tačiau apie tai nuosprendyje iš viso nepasisakyta, LR CK normos, reglamentuojančios draudiminius teisinius santykius, neanalizuotos. Teismas taip pat nepagrįstai pažymėjo, kad pagal byloje esančią specialisto išvadą automobilių apgadinimai visoje apimtyje nesuderinami, kadangi apklaustas teisme specialistas nuosekliai negalėjo paaiškinti, kokiu būdu priėjo tokios išvados, todėl remtis jo parodymais, kaip nuosekliu ar patikimu įrodymų šaltiniu, neįmanoma. Advokatas atkreipia dėmesį, kad net jei ir tikėti specialisto paaiškinimu, kad G. L. automobilis jau buvo apgadintas gerokai anksčiau, jokio kaltinimo dėl siekio sukčiaujant ar klastojant dokumentus gauti draudiminę išmoką už anksčiau apgadinto automobilio remontą nei vienam kaltinamajam nebuvo pareikšta. Apelianto nuomone iš nuosprendžio neaišku, kuo pasireiškė G. L. veiksmai suklastojant pranešimą draudimo bendrovei bei D. I. veiksmai suklastojant pretenziją. Taip pat neaišku, kokie konkretūs duomenys eismo įvykio deklaracijoje neatitinka tikrovės, ar joje yra melagingos žinios dėl neįvykusio eismo įvykio, kad ją būtų galima laikyti suklastotą, kadangi, kaip matyti iš specialisto pozicijos, pats automobilių susidūrimo bei (duomenys neskelbtini) priekinės dalies, o (duomenys neskelbtini) priekinio buferio, kapoto daužimo, kairio sparno apgadinimų dėl deklaruojamo eismo įvykio faktas nekvestionuojamas. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nei nuosprendyje, nei kaltinamajame akte neatskleista, kokiu būdu konkrečiai yra sukčiauta ir kokios vertės „svetimą“ turtą buvo kėsinamasi įgyti. Įrodymų, kuriuose būtų neabejotinų duomenų apie kaltinamųjų kaltę, teismas nuosprendyje net neįvardino, juo labiau – neanalizavo. Advokato manymu teismas galimai nuosprendyje rėmėsi ADB „(duomenys neskelbtini)“ 2012-05-23 prašymu, laikydamas jį eismo įvykio faktinio nebuvimo įrodymu ir dėl jo tariamo nebuvimo nuteisė kaltinamuosius, nors ADB „(duomenys neskelbtini)“ vėliau pripažįsta, kad pats eismo įvykis buvo, tačiau jis buvo inscenizuotas. Šių aplinkybių teismas neanalizavo ir nevertino. Be to, advokatas atkreipia dėmesį į tai, kad remiantis byloje esančiu draudimo bendrovės raštu, kuriame pažymėta, kad draudimo bendrovė pagal su D. I. sudarytą metinę civilinės atsakomybės draudimo sutartį yra įsipareigojusi pervesti 526 eurų draudimo išmoką, o D. I. jokių kitų, be (duomenys neskelbtini), eismo įvykių nėra turėjęs, galima daryti išvadą, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad draudimo išmoką buvo pasikėsinta gauti sukčiaujant. Visų šių aplinkybių visuma, skundo autoriaus įsitikinimu, tik patvirtina, kad tarp suinteresuotų asmenų buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurie neturėtų būti kriminalizuojami. Dėl civilinio ieškinio nuteistųjų gynėjas pažymi, kad jokių įrodymų, patvirtinančių 1815 Lt civilinio ieškinio sumą, byloje nėra, todėl neaišku, kaip teismas nustatė žalos atsiradimo aplinkybes bei jos apimtį, nuosprendis šioje dalyje taip pat visiškai nepagrįstas.
Teismo posėdyje advokatas D. Varnas ir nuteistieji D. I., G. L. prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų D. I. ir G. L. gynėjo advokato Dominyko Varno apeliacinis skundas tenkintinas dalinai, 2013-07-03 Kauno apylinkės teismo nuosprendis naikintinas, byla perduotina prokurorui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-LR BPK) 219 straipsnyje (straipsnio redakcija galiojusi iki 2013-07-13) nurodyta, kad kaltinamajame akte turi būti: 1) teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; 2) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys; 3) nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; 4) duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; 5) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką; 6) įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją; 7) įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu.
Toks įstatymo leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas suponuoja prokuroro pareigą surašant kaltinamąjį aktą laikytis taisyklių, nurodytų LR BPK 219 straipsnyje. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kurioje nagrinėjami nuteistųjų gynėjo apeliaciniai skundai, teismas daro išvadą, kad surašant kaltinamąjį aktą prokuroras nesilaikė visų reikalavimų, išvardintų LR BPK 219 straipsnyje.
LR BPK 219 straipsnio 3 punkte nurodyta, kad kaltinamajame akte prokuroras privalo nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą: padarytos nusikalstamos veikos vietą, laiką, būdus, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes, turinčias esminės reikšmės teisingam veikų kvalifikavimui ir kaltinamųjų kaltės nustatymui. LR BPK 219 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad prokuroras kaltinamajame akte privalo nurodyti duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas. Tokie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai turi ypatingą reikšmę įgyvendinant Non bis in idem principą bei kaltinamojo asmens teisę į gynybą.
Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje prokuroras šių reikalavimų nesilaikė. Aprašant D. I. ir G. L. inkriminuotas nusikalstamas veikas, kurias prokuroras kvalifikavo pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį, prokuroras iš esmės neatskleidė kuo pasireiškė kaltinamųjų panaudota apgaulė siekiant įgyti svetimą turtą, tokiu būdu kaltinamajame akte nenurodė būtino LR BPK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos privalomo nurodyti sudėties požymio. Aprašant kaltinamiesiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal LR BK 300 straipsnio 1 dalį, prokuroras kaltinamajame akte taip pat nenurodė visų būtinų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių: nenurodė, kuo pasireiškia inkriminuojama nusikalstama veika, kokie konkretūs į dokumentus įrašyti duomenys yra melagingi.
Aukštesniojo teismo vertinimu, nurodyti kaltinamojo akto trūkumai negali būti vertinami kaip neesminiai, kadangi būtent šie trūkumai sutrukdė pirmos instancijos teismui priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį šioje byloje. Nurodyti kaltinamojo akto trūkumai taip pat negali būti vertinami kaip techninio pobūdžio trūkumai, kadangi, teismo vertinimu, buvo nulemti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais ikiteisminio tyrimo metu renkant įrodymus.
Pastebėtina, kad iš esmės, vienintelis įrodymas, kuriuo kaltinamajame akte ir nuosprendyje buvo grindžiama kaltinamųjų kaltė, buvo specialisto išvada (1 t. b. l. 27-37). Ši specialisto išvada buvo nurodyta kaltinamajame akte kaip įrodymas, kurio pagrindu galima vertinti kaltinamųjų atliktus veiksmus kaip nusikalstamus bei pagrįsti jų kaltę padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tačiau, šiuo atveju, aukštesnės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ši specialisto išvada dėl savo trūkumų negali būti įvertinta kaip leistinas ir tinkamas įrodymas byloje. Pastebėtina, kad ir pirmos instancijos teismas konstatavo, jog byloje esanti specialisto išvada negali būti vertinama kaip eksperto išvada, tačiau vis tiek šią specialisto išvadą įvertino kaip rašytinį įrodymą ir ja pagrindė nuosprendyje padarytas išvadas.
Aukštesnės instancijos teismo nuomone, toks pirmos instancijos teismo specialisto išvados įvertinimas nebuvo teisingas. Pirma, specialisto išvada buvo gauta ne pagal ikiteisminio tyrimo organo užduotį, o pagal pačios draudimo bendrovės užduotį, kuri buvo duota ir atlikta iki ikiteisminio tyrimo pradžios bei atlikta asmens, kuris nėra įtrauktas į ekspertų sąrašą. Antra, iš pačios išvados matyti, kad duomenys, išvardinti išvados aprašomojoje dalyje, tiesiogiai prieštarauja minėtos išvados išvadoms. Išvados aprašomojoje dalyje 2.6 punkte nurodyta, kad „Apibendrinant atliktą tyrimą, techniniu požiūriu teigtina, kad : 1) pagal būdingus automobilių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (manytina, kad išvadoje yra techninė klaida, nes buvo atliktas tyrimas dėl automobilio (duomenys neskelbtini)) sugadinimus ir pėdsakus spręstina, kad tarp jų galimai įvykęs betarpiškas kontaktas, kai (duomenys neskelbtini) priekio kaire puse atsitrenkė į automobilio (duomenys neskelbtini) priekį, kairiau nuo jo priekinių dešiniųjų žibintų. Šio kontakto metu galėjo susidaryti iš esmės visi užfiksuoti automobilio (duomenys neskelbtini) sugadinimai ir dalis automobilio (duomenys neskelbtini) užfiksuotų sugadinimų“. Tuo tarpu specialisto išvados yra tokios :“1. Automobilių (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) sugadinimai visoje apimtyje tarpusavyje nesuderinami. 2) Eismo įvykio dalyvių nurodytos aplinkybės dėl automobilių judėjimo režimų betarpiškai prieš eismo įvykį ir automobilių padėčių jiems sustojus, techniniu požiūriu yra nepagrįstos/neįtikėtinos, nes prieštarauja automobilių dinamikos dėsniams“.
Be to, aukštesnės instancijos teismas sutinka su apelianto skundo teiginiais, kad specialistas duodant išvadą, viršijo savo kompetencijos ribas surašant išvados antrą punktą, kadangi šioje išvados dalyje įvertino ne įvykio aplinkybes, o byloje dalyvavusių asmenų teiginius, nurodytus pateikiant dokumentus draudimo bendrovei. Pastebėtina, kad specialisto apklausa, atlikta teisme, šių trūkumų nepašalino.
Aukštesnės instancijos teismo nuomone, minėti specialisto išvados trūkumai yra svarbūs dviem aspektais: pirma, ši specialisto išvada negalėjo būti įvardinta kaltinamajame akte kaip įrodymas ir negalėjo būti priimta primos instancijos teismo kaip įrodymas, kurio pagrindu galima daryti išvadą dėl kaltinamųjų veiksmų ir jų kaltės dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų. Antra, prieštaringa specialisto išvada, priimta kaip įrodymas, sutrukdė prokurorui ir teismui teisingai aprašyti nusikalstamas veikas, kurių padarymu buvo kaltinami ir už kurių padarymą buvo nuteisti D. I. ir G. L.. Kaip matyti iš kaltinamojo akto ir pirmos instancijos teismo nuosprendžio, D. I. ir G. L. kaltinamuoju aktu buvo inkriminuota ir jie buvo nuteisti už tai, kad ADB „(duomenys neskelbtini)“ pranešime dėl eismo įvykio, G. L. pretenzijoje dėl eismo įvykio, ir jie abu eismo įvykio deklaracijoje įrašė melagingas žinias dėl neįvykusio eismo įvykio (duomenys neskelbtini) sankirtoje, kurio metu, neva, buvo apgadintas D. I. automobilis „(duomenys neskelbtini)“, v/n (duomenys neskelbtini), ir G. L. automobilis „(duomenys neskelbtini)“, v/n (duomenys neskelbtini), tokiu būdu suklastojo dokumentus – ADB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimą, pretenziją ir eismo įvykio deklaraciją ir šiuos dokumentus pateikė ADB „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau, iš minimos specialisto išvados aprašomosios dalies akivaizdu, kad D. I. ir G. L. automobiliai kontaktavo tarpusavyje, o susidūrimas tarp jų galimai įvyko, tik esant kitiems automobilio judėjimo greičiams, nei buvo nurodyta užduotyje specialistui ir D. I. ir G. L. paaiškinimuose draudimo bendrovei.
Nurodyti specialisto išvados trūkumai turi esminę reikšmę, kadangi nulėmė kaltinamojo akto trūkumus ir neteisingo pirmos instancijos teismo nuosprendžio priėmimą. LR BPK 305 straipsnyje nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį šių, LR BPK 305 straipsnio 1-3 punktų, reikalavimų nesilaikė, kas sutrukdė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Pirmos instancijos teismas nuosprendyje konstatavęs, kad D. I. ir G. L. padarė nusikaltimus, numatytus LR BK 22 str. 1 dalyje 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, nenurodė privalomų nurodyti LR BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nenurodė, kokie duomenys išvardintuose dokumentuose yra nurodyti melagingai, inkriminuodamas LR BK 22 str. 1 d. 182 straipsnio 1 dalį nenurodė, kuo pasireiškia apgaulės būdas nuteistųjų veiksmuose, konstatuodamas nusikaltimų buvimą ši sprendimą grindė prieštaringa specialisto išvada ir apklausa, nuosprendyje nurodydamas, kad specialisto išvada vertintina kartu su kitais įrodymais šių kitų įrodymų nenurodė, ko pasekoje priėmė nuosprendį pažeisdamas LR BPK 305 straipsnio 1-3 punktų reikalavimus.
Aukštesnės instancijos teismo nuomone, tokio pobūdžio nuosprendžio priėmimą nulėmė ta aplinkybė, kad kaltinamasis aktas byloje buvo surašytas pažeidžiant LR BPK 219 straipsnio 3 ir 4 punktų reikalavimus. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, išvardinti kaltinamojo akto trūkumai yra esminiai, sudaro kaltinamojo akto pagrindą, negali būti ištaisyti teismo posėdyje, todėl trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą.
Esant padarytoms išvadoms aukštesnės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad yra pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Nustačius, kad teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimui sutrukdė esminiai kaltinamojo akto trūkumai bei ta aplinkybė, kad kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant LR BPK 219 straipsnio 3 ir 4 punktų reikalavimus, nuosprendis naikintinas LR BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, baudžiamoji byla perduotina prokurorui.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
nutaria:
nuteistųjų D. I. ir G. L. gynėjo advokato Dominyko Varno apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti prokurorui.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.