Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Nijolė Bražiūnienė Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.2.1

2014 m. vasario 6 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Algirdo Gapučio, Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. K., a. k (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie neatliktos Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012-10-24 nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams ir 8 MGL (aštuonių minimalių gyvenimo lygių) arba 1040 Lt (vieno tūkstančio keturiasdešimt litų) baudą.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme nuo 2012-07-31 iki 2012-08-02 ir nuo 2013-10-05 iki 2013-10-06 išbūtas laikas.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas nesilankyti adresu (duomenys neskelbtini), ir nebendrauti su nukentėjusiąja, pakeistos į suėmimą teismo salėje. Bausmės atlikimo pradžia skaičiuojama nuo suėmimo dienos.

Taip pat iš A. K. priteista 15,20 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nuteistas už tai, kad jis, 2013 m. spalio 4 d., apie 23.45 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini) r. ir priklausančio J. D. kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,35 promilių), sudavė kumščiu į veidą ir galvą ne mažiau 3 kartus sugyventinei I. K.; pastarajai parkritus ant grindų, spyrė ne mažiau kaip vieną kartą nukentėjusiajai į pilvą, taip sukeldamas nukentėjusiajai I. K. fizinį skausmą.

Be to teismo motyvai, kuriais remiantis daroma išvada apie nuteistąjį ir nukentėjusiąją siejančius, sugyventinių, santykius yra visiškai nepagrįsti, kadangi jis gyvena kitoje patalpoje nei nukentėjusioji, yra sudaręs patalpos nuomos sutartį. Aplinkybė, jog nusikalstamos veikos padarymo laikas sutampa su nuomos sutarties įsiteisėjimo data (sutartis sudaryta 2013-09-30, pagal VĮ „Registrų centras“ pažymą, įsiteisėjo 2013-10-04) negali būti pagrindas abejoti jos teisėtumu, tuo labiau, jog byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas iš anksto planavo padaryti nusikalstamą veiką ir tam iš anksto ruošėsi sudarydamas atitinkamai nuomos sutartį, todėl šį faktinė aplinkybė tvirtina šalių teisme išsakytą poziciją, kad bendro ūkio nevedė, gyveno kiekvienas sau skyrium, o tokie duomenys kaip vaiko gimimas, jog jis rūpinasi vaikais ir yra pastatęs pirtį bei tai, kad veikos padarymo metu drauge su nukentėjusiąja vartojo alkoholinius gėrimus, neįrodo bendro gyvenimo fakto.

Taip pat nurodo, kad teismas rėmėsi faktinėmis aplinkybėmis iš kitų, anksčiau nagrinėtų baudžiamųjų bylų, kurios nebuvo tirtos teisminio bylos nagrinėjimo metu, nors, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, to daryti negalėjo. Be to, teismas teigdamas, kad nukentėjusioji yra A. K. artimas asmuo, ją prisaikdino, nors BPK 278 straipsnis numato, kad teisme neprisaikdinami kaltinamojo artimieji giminaičiai ir šeimos nariai.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, anot nuteistojo, jo veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 1 dalį ir tuomet, nesant nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo skundo, baudžiamojo byla nutraukta.

Teismo posėdyje nuteistojo A. K. gynėjas bei nukentėjusioji I. K. prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas tenkinamas.

Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu neginčija pačios veikos faktinių aplinkybių, tai yra fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiosios I. K. atžvilgiu fakto, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog jis nusikalstamą veiką padarė artimoje aplinkoje, tai yra su veikos kvalifikacija pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, todėl vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamas teismo sprendimas patikrinamas tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengiant skundo ribų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas jau ne kartą savo nutarimuose yra pažymėjęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena iš svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai – pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-372/2012).

Viena iš principinių baudžiamosios teisės nuostatų, įtvirtintų BK 2 straipsnio 4 dalyje, skelbia, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, – savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Taigi, BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis yra specialusis subjektas – smurtą pavartojęs asmuo su nukentėjusiuoju turi būti siejamas artimos giminystės ar šeimyniniais santykiais. Ir, kaip jau minėta, šis požymis turi būti įrodytas baudžiamojoje byloje, o jo nesant – veika kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Taip pat, vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

Iš baudžiamojoje byloje esančių įrodymų, nustatyta, jog 2013-10-04 A. K. smurtaudamas sukėlė nukentėjusiajai I. K. fizinį skausmą. Nuteistasis pirmosios instancijos teismo nustatytų, smurto panaudojimo, aplinkybių neginčija, šioje dalyje savo kaltę pripažįsta. Taigi šiuo atveju nekyla abejonių, kad A. K. panaudojo fizinį smurtą I. K. atžvilgiu ir tokiuose jo veiksmuose yra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, tačiau kyla pagrįstų abejonių ar smurtas buvo panaudotas prieš šeimos narį – sugyventinę.

Vadovaujantis BK 248 straipsnio, pateikiančio baudžiamuosiuose įstatymuose vartojamų sąvokų išaiškinimą, artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o šeimos nariai – kartu su nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatos artimą aplinką apibrėžia, kaip aplinką, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį. Taigi, asmenis turi sieti gyvenimas kartu bei bendro ūkio tvarkymas siekiant bendrų poreikių patenkinimo.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio pirmosios instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo gynėjo prašymą perkvalifikuoti A. K. veiką iš BK 140 straipsnio 2 dalies į 1 dalį, nurodė, jog kaltinamasis ir nukentėjusioji buvę sutuoktiniai ir nors jų santuoka nutraukta, kaip abu teigia prieš 10 metų, jie turi vaiką, kuris gimė po santuokos nutraukimo praėjus keletui metų, taip pat, jog veikos padarymo metu kaltinamasis su nukentėjusiąja kartu žiūrėjo televizorių, gėrė alkoholį, A. K. gyvena tame pačiame aukšte kaip ir nukentėjusioji – jie pastoviai bendrauja, kaltinamasis rūpinasi vaikais, be to 2010-09-04 jie abu kartu, veikdami bendrininkų grupe, kėsinosi pagrobti svetimą turtą – kasė sau bulves svetimame darže; 2012-07-31 nukentėjusi ieškojo kaltinamojo, nes pastarasis važinėjo su jos automobiliu į darbą. Pirmosios instancijos teismo nuomone šių duomenų pakako padaryti išvadai apie nuteistojo A. K. ir nukentėjusiosios I. K. gyvenimą faktinėje santuokoje. Tačiau su tokiomis išvadomis sutikti negalima, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog kaltinime inkriminuotą aplinkybę – kad buvo smurtauta prieš sugyventinę, pirmosios instancijos teismas pagrindė iš esmės vien interpretuodamas kaltinamojo parodymus bei duomenimis iš anksčiau A. K. atžvilgiu priimtų nuosprendžių. Kartu pažymėtina, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei proceso pirmosios instancijos teisme metu jokie duomenys apie proceso dalyvius siejančius ryšius net nebuvo renkami.

Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, jog A. K., remiantis Rokiškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pateikta charakteristika, yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą prie Rokiškio rajono savivaldybės (61-62 b.l.). 2013-09-30 jis su J. D. sudarė nuomos sutartį, pagal kurią laikotarpiui nuo 2013-09-30 iki 2018-09-30 jam yra išnuomoti 8.50 kv. m., iš 146,41 kv. m. bendro ploto pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini) r., remiantis VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, įrašas apie juridinį faktą – sudarytą nuomos sutartį galioja nuo 2013-10-04, tai yra įsigaliojo veikos padarymo dieną (82-84 b.l.).

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo, A. K. posėdžio metu paaiškino, jog jis ir nukentėjusioji I. K. yra išsiskyrę jau virš 10 metų, tačiau gyvena viename name, o ūkį veda atskirai. Jis tik vaikams padeda – pastatė kieme sūpynes, pirtį, įrengė kambarį antrame aukšte. Piniginių lėšų nukentėjusiosios naudai neleidžia, bendrų reikalų netvarko. Namas, kuriame gyvena, yra dviejų aukštų, su nukentėjusiąja gyvena atskiruose to namo kambariuose. Jis iš buvusios uošvienės, kuri yra namo savininkė, nuomoja kambarį. Nuomos sutartį sudarė prieš sumušimą, nes nebuvo kur gyventi (92-93 b.l.). Nukentėjusioji I. K. parodė, jog jie gyvena atskirai. Jis (A. K.) išvažiuoja, po 3 mėnesius nebūna ir jeigu atvažiuoja, jis turi savo atskirą kambarį. Jam leido motina po santuokos nutraukimo gyventi. Jie bendros ūkinės veiklos neturi, nei šeimos mokesčių, nei nieko nesidalina. Ji taip pat parodžiusi, jog A. K. jos atsiprašęs tik išėjęs iš areštinės, ji atleido, pareiškimo dėl įvykio nerašė (93 b.l.). Liudytoja J. D., kuriai priklauso gyvenamasis namas esantis (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini) r., parodė, kad A. K. turi kambarėlį antrame aukšte, kuriame ir gyvena. Antrame aukšte yra 3 kambariai be virtuvės (94 b.l.).

Taigi, kaip matyti iš aukščiau išdėstytų duomenų I. K. ir A. K. yra buvę sutuoktiniai, kaip patys nurodo, jų santuoka buvo nutraukta prieš dešimt metų, tačiau gyvenantys vienuose namuose. A. K., I. K. bei liudytojos J. D. parodymai iš esmės patvirtina jog jie gyvena skirtinguose kambariuose, esančiuose namo antrame aukšte, kur A. K., remiantis jau minėta nuomos sutartimi, yra išnuomotas kambarys. Aplinkybė, jog nuomos sutartis VĮ „Registrų centras“ buvo įregistruota tą pačią dieną kaip ir padaryta nusikalstama veika, nesudaro pagrindo abejoti sutarties patikimumu, kadangi juridiniai faktai yra registruojami įstaigos, šiuo atveju VĮ „Registrų centras“, darbo laiku (kaip matyti iš išrašo jis atspausdintas 2013-10-04 09.02 val.), o veika padaryta 23.45 val. vakaro. Tai, kad A. K. rūpinasi vaikais taip pat nėra neginčijamas įrodymas jog jis su I. K. veda bendrą ūkį. Atkreiptinas dėmesys, kad rūpintis vaikais, dalyvauti jų ugdyme ir auklėjime įstatymas įpareigoja abu tėvus net jie yra išsituokę. Pažymėtina ir tai, jog nukentėjusioji I. K. ir A. K. proceso pirmosios instancijos teisme metu nurodę, jog jų nesieja šeiminiai santykiai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. K. pavartotas smurtas I. K. atžvilgiu nepripažintinas smurtu prieš šeimos narį BK 140 straipsnio 2 dalies prasme, kadangi nors A. K. ir I. K. anksčiau siejo santuokiniai ryšiai ir, nors jie gyvena tame pačiame name (A. K. name gyvena nuomos pagrindais), tačiau kaip jau minėta, jų santuoka yra nutraukta, o baudžiamojoje byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, kad nuteistąjį ir nukentėjusiąją sietų partnerystės (kaip ši sąvoka apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.229 straipsnyje) ar kiti artimieji ryšiai, ar duomenų pagrindžiančių faktą apie bendro ūkio tvarkymą, o byloje esantys negausūs duomenys neleidžia vienareikšmiškai teigti, apie juos siejančius šeiminius santykius. Skundžiamame nuosprendyje nurodomos aplinkybės apie A. K. ir I. K. kartu atliktus nusikalstamus veiksmus – tai yra iš kitų, A. K. atžvilgiu priimtų, nuosprendžių niekaip nesusiję su nagrinėjama veika, negali būti laikomos įrodymais, pagrindžiančiais jų šeiminius ryšius.

Skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde nurodomu teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą bei priimdamas skundžiamą nuosprendį elgėsi prieštaringai, tai yra laikydamas nukentėjusiąją I. K. nuteistojo A. K. šeimos nariu bei šio veiką kvalifikuodamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, baudžiamojo proceso metu nesilaikė procesinių įstatymų reikalavimų ir, apklausdamas I. K., šią įspėjo pagal BPK 163 straipsnį ir BK 235 straipsnį, tačiau netaikė BPK 278 straipsnyje numatytų liudijimo ypatumų, nustatytų kaltinamųjų artimiesiems giminaičiams bei šeimos nariams, kurie turi specifinę procesinę teisę – neduoti parodymų prieš kaltinamąjį, t.y. A. K. nelaikė nukentėjusios šeimos nariu.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, A. K. nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kuri, vadovaujantis BPK 407 straipsniu, yra nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka. Pati nukentėjusioji I. K. apeliacinio teismo posėdžio metu prašė tenkinti nuteistojo A. K. apeliacinį skundą, tai yra iš esmės nereiškė jokių pretenzijų A. K. dėl jai sukelto fizinio skausmo, ir nėra pateikusi skundo dėl jo veiksmų. Nesant nukentėjusiosios I. K. skundo dėl jai sukelto fizinio skausmo, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 417 straipsnio 2 dalimi, baudžiamasis procesas šioje byloje nutraukiamas o Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendis panaikinamas (BPK 327 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu,

NUTARIA:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendį, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį panaikinti ir baudžiamąją bylą dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai I. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį A. K., a. k (duomenys neskelbtini) atžvilgiu nutraukti, nesant nukentėjusiosios I. K. skundo (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas).