- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-10
- Bylos Nr.
- 2A-2263-601/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-03001-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Virginija Gudynienė, Evaldas Burzdikas (pran.)
- Atsakovas
- UAB ,,4finance“
- Ieškovas
- L. C.
- Trečiasis asmuo
- L. K.
- Kategorijos
- 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Evaldo Burzdiko (pranešėjas), Virginijos Gudynienės ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB ,,4finance“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. C. ieškinį atsakovui UAB „4finance“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo – L. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia 2012 m. rugsėjo 3 d. sudarytą vartojimo kredito sutartį. Nurodė, kad ieškovė buvo neseniai grįžusi iš ligoninės po klubo keitimo operacijos, kai 2012 m. rugsėjo 3 d. apie 15.30 val. ieškovei paskambino nepažįstamas asmuo, prisistatė policijos darbuotoju Š. ir apgaulės būdu išviliojo ieškovės elektroninės bankininkystės kodus. Jais pasinaudojus ieškovės vardu buvo paimti du greitieji kreditai – iš atsakovo UAB „4finance“ paimtas 1 000 Lt kreditas, iš UAB „Moment Credit“ – 1 600 Lt kreditas. Tą pačią dieną iš ieškovės sąskaitos nežinomam asmeniui pervesta 995 Lt suma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino.
Pripažino negaliojančia 2012 m. rugsėjo 3 d. tarp L. C. ir UAB „4finance“ sudarytą vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).Priteisė ieškovei L. C. iš atsakovo UAB „4finance“ 25 Lt žyminio mokesčio.Priteisė iš atsakovo UAB „4finance“ valstybės naudai 47 Lt žyminį mokestį ir 13,51 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, taip pat 1 320 Lt valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, jog 2012 m. rugsėjo 3 d. ieškovė L. C. ir atsakovas UAB „4finance“ sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 1 000 Lt kredito suteikimo 24 mėn. terminui. Sutarties specialiosiose sąlygose buvo nustatyta kredito grąžinimo data, metinė palūkanų norma, kredito kainos metinė norma. Kreditas turėjo būti grąžintas iki 2014 m. rugsėjo 3 d. Įprastos kredito suteikimo sąlygos buvo nustatytos sutarties bendrosiose sąlygose. Ieškovės į bylą pateiktas sąskaitos išrašas patvirtina, jog 2012 m. rugsėjo 3 d. atsakovas į jos sąskaitą pervedė 1 000 Lt sumą bei UAB „Moment Credit“ – 1 600 Lt sumą, tą pačią dieną iš ieškovės sąskaitos į L. K. sąskaitą buvo pervesta 955 Lt suma. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į CK 1.91 straipsnį, būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Teismas pažymėjo, kad, kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atlikti tyčiniai nesąžiningi veiksmai, dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Teismas vertino šalių paaiškinimus duotus teismo posėdžio metu, ikiteisminio tyrimo medžiagą, ir joje nustatytas aplinkybes, pažymėjo, jog ieškovės elgesys po informacijos atskleidimo buvo labai operatyvus ir atsakingas: ji iš karto paskambino į banką ir paprašė sustabdyti visas operacijas, kreipėsi į policiją. Tokiu būdu buvo užkirstas kelias vieno iš kreditų panaudojimui –1 600 Lt suma buvo grąžinta jį suteikusiai UAB „Moment credit“. 995 Lt suma iš ieškovės sąskaitos buvo pervesta trečiajam asmeniui L. K., 850 Lt sumą ji išgrynino ir atidavė nepažįstamam vyrui prie banko skyriaus. Likę pinigai buvo atlygis jai už pagalbą. Tokius trečiojo asmens veiksmus teismas vertino kaip verčiančius abejoti jos sąžiningumu, patvirtinančius, jog pati ieškovė faktiškai minėtų pinigų nepasisavino ir jais nedisponavo. Ieškovės valia, atskleidžiant savo elektroninės bankininkystės duomenis nepažįstamam asmeniui, buvo paveikta skambinusiojo asmens aktyviais, nesąžiningais veiksmais. Pasinaudojant ieškovės konfidencialiais duomenimis, sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o skambinusiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas.
II. Apeliacinio skundo argumentai
Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-6492-775/2014 ir priimti naują sprendimą – ieškovės L. C. ieškinį atmesti ir įpareigoti ieškovę grąžinti neteisėtai gautus pinigus pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 73-80).
Motyvuose nurodė:
Teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti sutartį sudarytą dėl apgaulės, kadangi apeliantė yra sąžininga kredito davėja. Siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.91 str. prasme, būtina konstatuoti vienos iš sandorio šalių, o ne trečiojo asmens, niekaip nesusijusio su sandorio šalimis, nesąžiningumą. Apgaulė turi būti naudojama vienos iš sandorio šalių kitos sandorio šalies atžvilgiu. Šiuo atveju galimai nesąžiningus veiksmus atliko trečiasis asmuo. Teismų praktikoje trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai yra laikomi apgaulės elementu tik jei jie yra žinomi tiesiogiai sandorio šaliai ir atliekami sujos pritarimu. Apeliantė negali būti pripažinta kaip apgaule veikusi sandorio šalis, žinojusi apie trečiojo asmens veiksmų galimą nesąžiningumą. Byloje nepateikta įrodymų apie tyčinius apeliantės veiksmus. Pati ieškovė buvo didžiai nerūpestinga, todėl jai turi tekti tokio nerūpestingumo pasekmė. Vien tik prisijungimo kodų sudiktavimas trečiajam asmeniui truko apie 20-30 min., todėl neracionalus ieškovės elgesys nebuvo momentinis, o tęsėsi ilgai ir ieškovė, kaip racionaliai veikiantis asmuo, per tokį laiko tarpą turėjo ir galėjo įtarti, jog šioje situacijoje ji veikia neprotingai. Teismas tik paviršutiniškai vertino ieškovės elgesį nagrinėjamoje situacijoje ir nepagrįstai neatidžių ir neapdairių veiksmų pasekmes perkėlė apeliantei. Sutartis negali būti kvalifikuojama kaip sudaryta dėl apgaulės, kadangi nėra nustatytas nusikalstamą veiką padaręs asmuo ar skambučio turinys. Nenustačius tikrosios sandorio šalies, kuri tariamai veikė apgaule, nežinant šio asmens tapatybės, esant neaiškiam tikrajam pokalbio su ieškove turiniui, teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo sutartį buvus sudarytą dėl apgaulės. Teismas nevertino fakto, jog iš apeliantės pinigų naudos gavo L. K., nesiaiškino, kokie ryšiai sieja ieškovę bei L. K., ar jos galimai neveikė kartu ir pan. Buvo pažeista konstitucinių imperatyvų ir teisingumo principo esmė. Net pripažinus sutartį negaliojančia, teismas priimdamas sprendimą privalėjo išspręsti restitucijos taikymo klausimą, tuo tikslu į bylą įtraukiant UAB „Moment Credit“. Dėl to sprendimas naikintinas dėl absoliučių negaliojimo pagrindų. Iš apeliantės ieškovė gavo 1 000 Lt, todėl pripažinus sandorį negaliojančiu, teismas privalėjo įpareigoti ieškovę grąžinti apeliantės jai pervestus pinigus. Apeliantė buvo sąžininga, todėl jos atžvilgiu netaikyti restitucijos nėra pagrindo. Teismas paviršutiniškai vertino bylos aplinkybes. Byloje nėra duomenų, kad tretieji asmenys pasisavino būtent apeliantės paskolos pinigus, kadangi pagal dvi paskolas pinigai gauti į vieną ieškovės sąskaitą. Teismas netyrė, kad galbūt UAB ,,Moment Credit“ ieškovei pervesta paskolos suma buvo pervesta tretiesiems asmenims. Net ir pripažinus ieškovės pateiktus faktus įrodytais, sutartis yra pripažintina nesudaryta, o ne negaliojančia. Nepaisant to, kad teismas konstatavo, jog ieškovė neišreiškė valios sudaryti vartojimo kredito sutartį su apeliante, nepagrįstai ją laikė sudaryta. Ieškovė negali būti laikoma sudariusi sutartį, kadangi nėra imperatyvios sandorio sudarymo sąlygos – jos valios. Ieškovės netinkamo reikalavimo – dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu – teismas negalėjo tenkinti.
Atsiliepimas
Ieškovė ir tretieji asmenys atsiliepimų į atsakovės apeliacinį skundą per teismo nustatytą terminą nepateikė (b. l. 83).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas iš esmės atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).
Nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 3 d., apie 15.30 val., ieškovei paskambino nepažįstamas asmuo ir prisistatė policijos pareigūnu Š.. Jis pasakė, jog per ieškovės sąskaitą yra plaunami pinigai ir į jos sąskaitą įdėta 12 000 Lt. Vyriškis liepė pasakyti prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenis bei PIN generatoriaus slaptažodžius. Jis sujungė ieškovę su banko darbuotoja, kuri patvirtino, jog ieškovės sąskaita yra netvarkinga, dega lemputė. Nepažįstamasis ieškovei pagrasino, jog, jei ji nepateiks duomenų, gaus 10 000 Lt baudą. Ieškovė pasakė visus prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenis. Vyriškis pasakė, kad paskambins po valandos, bet po valandos jis nepaskambino ir ieškovė tuoj pat trumpuoju numeriu paskambino į SEB banką, kur jai pasakė, jog ji apgauta, kad jos vardu jau pradėtos atlikinėti piniginės operacijos, bet yra stabdomos. Kitą dieną nuvykus į banko filialą, ieškovei pasakė, jog jos vardu buvo paimtos dvi greitosios paskolos (1 000 Lt (iš UAB „4finance“) ir 1600 Lt (iš UAB „Moment Credit“)), viena iš jų – 995 Lt - jau tą pačią dieną buvo pervesta L. K., kuri, pinigus nuėmusi, juos perdavė nepažįstamam asmeniui. Dėl šio įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas sustabdytas, nenustačius nusikalstamą veiką (BK 182 str. 1 d.) padariusio asmens.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.91 straipsnio nuostatas. Apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių. Dėl apgaulės sudarytą sandorį galima pripažinti negaliojančiu, kai apgaulės veiksmus atliko kitas sandorio dalyvis ar šiam žinant – kitas asmuo, ir apgaulė lėmė sandorio sudarymą, t. y. nesant apgaulės, sandoris nebūtų sudarytas. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad apeliantė (kredito davėja) būtų atlikusi kokius nors nesąžiningus (klaidinančius) veiksmus, kurie galėjo įtakoti vartojimo kredito sutarties sudarymą, taip pat nenustatyta, kad apeliantė žinojo, jog trečiasis asmuo apgaulės būdu gavo ieškovės prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenis ir jais pasinaudojo, sudarant vartojimo kredito sutartį, todėl nepagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė CK 1.91 str. nuostatas ir pripažino 2012 m. rugsėjo 3 d. vartojimo kredito sutartį negaliojančia dėl apgaulės. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas bylos aplinkybes, į tai, kad teismo pareiga yra taikyti tinkamą įstatymą susidariusiai situacijai, sprendžia, jog tenkinti apeliacinio skundo ir ieškinį atmesti nėra pagrindo.
Kaip matyti, nagrinėjamu atveju, ieškovės vardu, jai nežinant, buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, pagal kurią atsakovė į ieškovės banko sąskaitą, kaip paskolą, pervedė 1 000 Lt. Ieškovės vardu, trečiajam asmeniui ją apgaunant (išviliojant prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenis), šią sutartį sudarė trečiasis asmuo (šiuo metu nenustatytas), kuris šiuos pinigus ir pasiėmė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje yra pakankamai įrodymų (ieškovės paaiškinimai, L. K. parodymai, baudž. bylos Nr. 23-1-00792-12 medžiaga), kad pinigai iš tikrųjų nebuvo perduoti ieškovei (jie perduoti nenustatytam trečiajam asmeniui), todėl pripažintina, kad vartojimo kredito sutartis tarp ieškovės ir apeliantės (atsakovės – kredito davėjos) nesudaryta (tarp šių šalių neatsirado paskolos teisiniai santykiai) (CK 6.875 str. 3 d.). Tokiu būdu, tinkamai kvalifikavus susidariusią tarp šalių situaciją, teisėjų kolegija ieškinį tenkina ne ieškovės bei pirmosios instancijos teismo nurodytu įstatyminiu pagrindu (CK 1.91 str.), o pritaikius nustatytoms aplinkybės tinkamą įstatyminį pagrindą.
Pripažinus, kad vartojimo kredito sutartį tarp ieškovės ir apeliantės nesudaryta, nekyla restitucijos taikymo klausimas.
Teisėjų kolegija nevertina, ar ieškovės elgesys (prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenų perdavimas tretiesiems asmenims) atitiko atidaus ir rūpestingo asmens standartus, nes tai nėra susiję su ieškovės keliamu reikalavimu (ginčija vartojimo kredito sutarties sudarymą). Šios aplinkybės galėtų būti reikšmingos ir vertintinos, sprendžiant žalos atsakovui atlyginimo klausimą.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Apeliantės bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos, nes apeliacinis skundas iš esmės atmestas, sprendimas priimtas ieškovės naudai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Patikslinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį – „pripažinti negaliojančia 2012 m. rugsėjo 3 d. tarp L. C., a. k. (duomenys neskelbtini) ir UAB „4finance“, į. k. 301881644, sudarytą vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)“, ją suformuluojant taip: „pripažinti, kad 2012 m. rugsėjo 3 d. vartojimo kredito sutartis tarp L. C., a. k. (duomenys neskelbtini) ir UAB „4finance“, į. k. 301881644, nesudaryta“.