- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-08-31
- Bylos Nr.
- P-415-77-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Birutė Janavičiūtė (pirm.), Gintaras Kryževičius (pran.), Algirdas Taminskas
- Pareiškėjas
- Henriko Mickevičiaus
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Jonui Miškiniui, Ilonai Valavičienei
- Kategorijos
- 66.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Henriko Mickevičiaus prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.A15-602/2005 pagal pareiškėjo Henriko Mickevičiaus skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento prie Finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Jonui Miškiniui, Ilonai Valavičienei (Pelėdaitei) dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Henrikas Mickevičius kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 8467 Lt turtinei žalai, padarytai valstybės tarnautojų neteisėtu neveikimu, atlyginti bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2003-03-30 elektroniniu paštu išsiuntė paklausimą Muitinės departamentui (toliau - MD) apie galimybę užsienio valstybėje nusipirkti lengvąjį automobilį asmeniniams (šeimos) poreikiams tenkinti ir įsivežti jį į Lietuvos Respubliką be mokesčių. 2003 m. balandžio mėnesį gavo atsakymą Nr. 3B-17.3/16, kuriame nurodoma, jog, vadovaujantis Vyriausybės 1997-03-06 nutarimo Nr. 199 „Dėl muito režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nustatymo" (toliau - Nutarimas) 5.5 punkto nuostatomis, be importo ir mokesčių galima įvežti į Lietuvos Respubliką asmeninio naudojimo transporto priemones, pateikus muitinei gyvenimo užsienyje ne mažiau kaip 12 mėnesių faktą patvirtinančius įrodymus. 2003-06-26 jis nusipirko automobilį Opel Zafira už 15700 eurų, iš kurių 2166 eurai sudarė užsienio valstybės vidaus mokesčiai (t.y. paties automobilio vertė - 13534 eurai arba 46930 Lt). 2003 m. liepos 1-2 d., jam grįžtant nuolat gyventi į Lietuvą, Kauno teritorinėje muitinėje buvo pareikalauta įforminti bendrąjį dokumentą ir sumokėti 8447 Lt importo muito pridėtinės vertės mokestį (PVM) bei 20 Lt komisinį mokestį, nes asmeninio naudojimo transporto priemonė nebuvo įregistruota užsienyje jo arba jo šeimos nario vardu, kaip tai numato Nutarimo 5.5.1.4 papunktis. Tokiu būdu dėl valstybės tarnautojų (Ilona Pelėdaitė kaip rengėja ir MD direktoriaus pavaduotojas Jonas Miškinis kaip atsakingas už pateiktos informacijos teisingumą asmuo) neveikimo, o būtent dėl ne visos informacijos iškeltu klausimu pateikimo, jis buvo suklaidintas ir jam neplanuotai teko sumokėti importo muito PVM. Todėl, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 39 str., Civilinio kodekso (CK) 6.271 str., Muitinės kodekso 5 str., Konstitucijos 5 str. 3 d., prašė atlyginti jam padarytą turtinę žalą. Taip pat nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004-05-27 sprendimu byloje Nr. I13-643/2004 pripažinta, kad dėl MD pareigūno jam netinkamai suteiktos informacijos jis patyrė moralinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis MD atsiliepime į skundą prašė jo netenkinti. Nurodė, kad 2003-08-01 Henrikas Mickevičius kreipėsi į MD, prašydamas grąžinti sumokėtą 8447 Lt mokestį. Skundas buvo perduotas nagrinėti Kauno teritorinei muitinei, kuri 2003-10-14 sprendimu Nr. KM19/13-1744/2003 jį atmetė bei papildomai priskaičiavo 1347 Lt PVM. H. Mickevičiaus pateiktoje sąskaitoje faktūroje bendra už automobilį sumokėta suma sudaro 15700 eurų, iš kurių 2165,52 eurų yra Vengrijoje taikomi mokesčiai. Vadovaujantis Vyriausybės 1999-06-09 nutarimu Nr. 748 patvirtintos Prekių muitinio įvertinimo tvarkos 11 punktu, į prekių muitinę vertę neįskaitomi vidaus mokesčiai, taikomi valstybėje siuntėjoje arba valstybėje, iš kurios kilusios prekės, jeigu deklarantas pateikia muitinei nurodytosios užsienio valstybės muitinės arba mokesčių administracijos įformintą dokumentą, įrodantį, kad prekės nuo šių mokesčių yra ar bus atleistos ar už jas sumokėta mokesčių suma yra ar bus grąžinta pirkėjui. Kadangi toks dokumentas pateiktas nebuvo, Kauno teritorinė muitinė nusprendė į prekių muitinę vertę įskaityti ir užsienio valstybėje sumokėtus mokesčius. Minėtą sprendimą pareiškėjas apskundė, tačiau Kauno teritorinė muitinė 2003-12-22 sprendimu Nr. 4AP-14.4-124 skundą atmetė. H. Mickevičiaus skundą dėl pastarojo sprendimo MD atmetė 2004-02-09 sprendimu Nr. lA-18.5-12. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas neįvykdė Nutarimo 5.5.1.4 punkto reikalavimo, todėl, vadovaujantis Muitinės kodekso 188 str. 1 d. 1 p., jam atsirado importo skola muitinei. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-10-20 nutartimi byloje Nr. A11-861/2004 pareiškėjo prašymas dėl 8447 Lt grąžinimo jau buvo atmestas.
Tretieji suinteresuotieji asmenys Jonas Miškinis ir Ilona Valavičienė atsiliepimuose į skundą su juo nesutiko. Nurodė, kad atsakyme į paklausimą buvo nurodytas teisingas teisės aktas. Be to, H. Mickevičiaus paklausime teigiama, kad jis su žmona ketina grįžti į Lietuvą su savo užgyventu turtu. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kokį turtą ketina įsivežti, Muito režimo 5.5.1. papunkčio dalys, detalizuojančios įvežamo turto rūšis, nebuvo nurodytos. Kaip galima prielaida minėto piliečio paklausime buvo nurodyta, kad jis ketina įsigyti automobilį ir grįžti į Lietuvą. Tos pačios nuostatos, nurodytos MD atsakyme, taikytinos įvežant asmeninio naudojimo transporto priemones. Tai atsakyme ir buvo nurodyta. Sąvoka „asmeninio naudojimo transporto priemonė" jau pati savaime reiškia, kad transporto priemonė gali būti skirta tik asmeniniam naudojimui, o ne komercijai. Dėl konkrečios informacijos H. Mickevičius galėjo pasitikslinti, papildomai kreipdamasis į MD.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad MD pateiktame atsakyme nurodyta, jog vadovaujantis Nutarimo 1.5 punkto nuostatomis keleivis be importo muito ir mokesčių gali įvežti į Lietuvos Respubliką turtą (įskaitant asmeninio naudojimo transporto priemones), pateikęs muitinei gyvenimo užsienyje ne mažiau kaip 12 mėnesių faktą įrodančius dokumentus. Sąvoka „asmeninio naudojimo transporto priemonės" reiškia, kad minėtos transporto priemonės priklauso asmeniui (ir naudojama asmeniniais (šeimos) tikslais). Kaip matyti iš muitinės bendrojo dokumento, automobilio Opel Zafira siuntėjas yra Auto Goetz GmbH, o ne fizinis asmuo Henrikas Mickevičius. Todėl minėtas automobilis negali būti priskirtas prie „asmeninio naudojimo automobilių'', o traktuotinas kaip prekė. Be to, pareiškėjui buvo nurodytas konkretus teisės aktas, reglamentuojantis teisinius santykius, apie kuriuos jis klausė MD, todėl teigti, kad pareiškėjui buvo suteikta neteisinga informacija į 2003-03-31 paklausimą nėra pagrindo. Teismas nenustatė, kad Institucija atliko neteisėtus veiksmus, todėl nėra teisinio pagrindo atlyginti turtinę žalą. Pagal CK 6.246 str. 3 d. teisėtais veiksmais padaryta žala turi būti atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Henriko Mickevičiaus keliamas reikalavimas neturi teisinio pagrindo, t.y. nėra galiojančios teisės normos, kuri įpareigotų muitinę sugrąžinti suinteresuotam asmeniui muitinei sumokėtus mokesčius, tuo pagrindu, kad jis dėl nepilnai suteiktos informacijos nepasinaudojo mokestine lengvata. Taip pat nurodė, kad MD tinkamai įvykdė Muitinės kodekso 5 str. nustatytą pareigą informuoti pareiškėjus kaip taikomas šis kodeksas, taip pat kiti teisės aktai, už kurių įgyvendinimą atsakinga muitinė. H. Mickevičius, gavęs konkretų atsakymą, kuriame nurodytas teisės aktas, reglamentuojantis jo keliamą klausimą, privalėjo suprasti ir vadovautis teisės akto keliamais reikalavimais. Teisėtas mokesčių sumokėjimas negali būti traktuojamas kaip turtinė žala, kurią valstybė privalo atlyginti. Importo mokestį H. Mickevičius privalėjo sumokėti, nes neįvykdė Nutarimo 5.5.1.4 papunkčio reikalavimų. Be to, MD neatliko neteisėtų veiksmų (neveikimo), kadangi informacija pareiškėjui buvo tinkamai suteikta. Tarp MD 2003 m. balandžio mėnesio atsakymo pareiškėjui ir prievolės sumokėti importo muito PVM priežastinio ryšio nėra. Todėl nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui turtinę žalą, nes nėra civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas Henrikas Mickevičius apeliaciniame skunde prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – jo skundą tenkinti. Teigia, kad teismas iš esmės nenagrinėjo jo pareikšto reikalavimo, atsakovu laikė MD, o ne Lietuvos valstybę. Be to, buvo pažeisti ABTĮ 14 ir 58 str., pagal kuriuos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004-05-27 sprendimu byloje Nr. I13-643/2004 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-10-20 nutartyje nustatyti faktai, o būtent, kad MD netinkamai įvykdė Muitinės kodekso 5 str. numatytą pareigą, iš naujo neturėjo būti įrodinėjami. Taip pat teigė, kad teismas nepagrįstai vadovavosi CK 6.246 str. Šiame ginče reikėjo taikyti Viešojo administravimo įstatymo 39 str. ir CK 6.271 str., nes jis neginčijo iš jo paimto muito mokesčio pagrįstumo. Jo reikalavimas buvo paremtas tuo, kad neteisėtai pateikta klaidinančia pareigūnų informacija buvo padaryta turtinė žala. Jis buvo paskatintas pirkti automobilį tokiu būdu, kuris jam yra nuostolingas. Kad informacija buvo klaidinga, yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Pagal CK 6.249 prie turtinės žalos priskiriamos ir turėtos išlaidos. Tarp MD pareigūnų neteisėtų veiksmų ir tos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys: jei pareigūnai būtų tinkamai įvykdę savo pareigą pagal Muitų kodekso 5 str., jei MD atsakymas būtų buvęs ne klaidinantis, t.y. jei jame būtų nurodytos aplinkybės, kurios, kaip vėliau išaiškėjo, muitinės darbuotojams yra žinomos, jis arba būtų įvykdęs šią sąlygą, arba būtų pardavęs automobilį ir nevežęs per sieną. Abiem atvejais pareiškėjas nebūtų turėjęs išlaidų - 8447 Lt importo muito PVM ir 20 Lt komisinio mokesčio. Taip pat teigia, kad teismo sprendimo nuostatos pažeidžia Konstitucijos 5 str. įvirtintą valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus.
Atsiliepimas
Atsakovą atstovaujantis MD atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004-10-20 nutartimi byloje Nr. A11-861/2004 nusprendė atmesti H. Mickevičiaus prašymą dalyje dėl 8467 Lt grąžinimo kaip neturintį teisinio pagrindo - nėra galiojančios teisės normos, kuri įpareigotų muitinę sugrąžinti asmens sumokėtus mokesčius tuo pagrindu, kad jis dėl netinkamai suteiktos informacijos nepasinaudojo mokestine lengvata. Dėl to, kad H. Mickevičius prašo grąžinti minėtą sumą vadindamas ją turtine žala, pagrindo gražinti mokesčius neatsiranda. CK 6.246 str. 3 d. numatyta, kad teisėtais veiksmais padaryta žala turi būti atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Taip pat nurodo, kad MD nebuvo įpareigotas nurodyti konkretų teisės akto punktą ar papunktį, kadangi teisės aktai taikomi sistemiškai, o ne atskirai paimant konkretų punktą. Be to, H. Mickevičius galėjo savarankiškai susipažinti su Vyriausybės 1997-03-06 nutarimu patvirtinto Muito režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną, nuostatomis.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2005 m. gegužės 24 d. nutartimi paliko nepakeistą 2005 m. vasario 4 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.
Dėl įsiteisėjusio administracinio teismo sprendimo prejudicinės galios teismas nurodė, jog ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos buvo konstatuotos Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I/13 – 643/04 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A11 – 861/2004, kuomet pareiškėjo naudai buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, todėl ginčo dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų nėra ir negali būti. Kadangi šios sąlygos buvo konstatuotos įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais. Nagrinėjamoje byloje ginčo esmę sudaro tik realios turtinės žalos atlyginimo priteisimo klausimas.
Dėl realios žalos ir jos atlyginimo teismas pažymėjo, jog pareiškėjo teigimu, dėl Muitinės departamento pateiktos klaidingos informacijos jis patyrė 8467 Lt išlaidų, kurias turėjo sumokėti už importuojamą automobilį. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Vokietijoje pirko automobilį Opel Zefira už 15700 eurų, į šią kainą taip pat buvo įskaičiuotas ir 16 procentų PVM, kurio dydis buvo 2165,52 eurai. Pareiškėjas teismo posėdyje pripažino, kad išgabenus minėtą automobilį iš Vokietijos Federacinės Respublikos muitų teritorijos, jam Vokietijoje sumokėtas PVM buvo grąžintas. Pagal byloje esančią Vokietijos eksporto deklaracijos kopiją nustatyta, kad automobilis turėjo būti eksportuotas į Vengriją, kur tuo metu pareiškėjas gyveno. Tačiau automobilis tiesiogiai buvo įvežtas į Lietuvos muitų teritoriją, kur, įforminus BD Nr. 137611, pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti 8447 Lt importo PVM, tai yra importuotam automobiliui buvo taikytas 18 procentų PVM tarifas. PVM esmė yra ta, kad šį mokestį visuomet sumoka galutinis vartotojas, o šiuo atveju galutiniu pirkto automobilio naudotoju buvo pats pareiškėjas. Teismas pažymėjo, kad PVM egzistuoja ir automobilio pirkimo metu egzistavo tiek Vokietijos Federacinėje Respublikoje, tiek ir Vengrijos Respublikoje, tik skyrėsi PVM tarifai. Muito režimą keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tuo metu reglamentavo Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 199 patvirtintas Muito režimas keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos sieną. Pagal minėto teisės akto 5.5 punktą tam, kad gauti importo PVM įvežamam automobiliui lengvatą, pareiškėjas turėjo įrodyti, jog užsienyje gyveno ne mažiau kaip 12 mėnesių ir automobilis turėjo būti registruotas, jo gyventoje valstybėje. Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjo pirktas automobilis Vengrijoje registruotas nebuvo, o jei pareiškėjas tai būtų padaręs, tai jis pagal tuo metu galiojusio Vengrijos Respublikos PVM įstatymo LXXIV/1992 6 straipsnio nuostatas turėtų sumokėti PVM, kurio tarifas automobiliams buvo 25 procentai. PVM yra skaičiuojamas nuo kiekvienos ūkinės operacijos, o galutiniu šio mokesčio mokėtoju esti paskutinis šios prekės ar paslaugos pirkėjas, todėl visais atvejais neatsižvelgiant į tai, kur automobilis būtų registruotas, PVM mokėjimo našta būtų tekusi pareiškėjui. Tačiau Vokietijoje pareiškėjo sumokėtas PVM buvo grąžintas, nes automobilis buvo iš Vokietijos eksportuotas, į Vengriją jis importuotas nebuvo, todėl pareiškėjas PVM į Vengrijos biudžetą taip pat nebuvo sumokėjęs, o importavus automobilį į Lietuvą, jam buvo priskaičiuotas PVM.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad Muitinės departamentui į jo paklausimą pateikus klaidingą informaciją, jis patyrė žalą, kurią sudaro 8447 Lt PVM ir 20 Lt išlaidų, kurios atsirado pasinaudojant banko paslaugomis. Teisėjų kolegija nusprendė, jog išlaidos, kurias pagal įstatymą turėjo sumokėti pareiškėjas, negali būti laikoma žala ir nesvarbu kur ir į kokios valstybės biudžetą PVM už pirktą automobilį butų sumokėtas, nes šios išlaidos visais atvejais gultų ant pareiškėjo, kaip galutinio vartotojo pečių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas visa eile eksporto procedūrų apskritai siekė išvengti PVM už nusipirktą automobilį mokėjimo nors, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas, kaip galutinis vartotojas, už nusipirktą automobilį turėjo pareigą sumokėti PVM. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nusprendė, kad išlaidos, priklausančios mokėti pagal įstatymą, negali būti laikomos žala, o pareiškėjas, susigrąžinęs iš Vokietijos jo sumokėtą PVM, bei neregistruojant automobilį Vengrijoje ir tuo išvengdamas 25 procentų tarifo PMV mokėjimo, bei importuodamas į Lietuvos muitų teritoriją automobilį nepriklausomai nuo Muitinės departamento pateiktos informacijos privalėjo sumokėti PVM ir ši pareiga negali būti vertintina kaip žala, o priešingai, neregistruodamas pirkto automobilio Vengrijoje, o jį importavęs į Lietuvos muitų teritoriją, pareiškėjas teisėtai gavo mokestinę naudą, nes kaip minėta Vengrijoje automobiliams PVM tarifas buvo didesnis. Teismas pažymėjo, jog akivaizdu yra tai, kad teisėtai gauta mokestinė nauda negali būti vertinama kaip žala, nes jei sumokėtą PVM laikytume žala, tai sąlygotų situaciją, kai pareiškėjas apskritai išvengtų bet kokio PVM mokėjimo, kas yra neteisėta, neprotinga ir nesąžininga. Kolegija nusprendė, kad nusipirkęs automobilį pareiškėjas visais atvejais turėjo sumokėti PVM, o tai, kad PVM sumokėtas Lietuvoje ir mažesniu tarifu, nei Vengrijoje, kur tuo metu gyveno pareiškėjas, suteikė pareiškėjui mokestinę naudą, kuri jokiu būdu negali būti laikoma žala.
III.
Pareiškėjas Henrikas Mickevičius pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje. Prašyme nurodoma, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš dalies pripažino pagrįstais jo apeliacinio skundo motyvus ir nurodė, kad, po to, kai teismai pripažino, jog yra pagrindas neturtinei žalai atlyginti, negali būti ginčo dėl to, kad atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos yra. Tačiau teismas padarė išvadą, kad jei iš pareiškėjo nebūtų paimtas PVM Lietuvoje, tai pareiškėjas pagal Vengrijos teisės aktus būtų turėjęs mokėti PVM Vengrijoje ir dar didesnį. Todėl jam esą nebuvo padaryta turtinė žala. Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-05-24 nutarties priėmimo jis kreipėsi į Vengrijos Respublikos ambasadą dėl šioje situacijoje taikomo teisės akto ir 2005-10-12 gavo iš ambasados laišką su 1992 m. Pridedamosios vertės mokesčio LXXIV akto 31 straipsnio išrašu, iš kurio matyti, kad pagal šio straipsnio 2 dalies b) punktą laikinai į Vengriją importuotos prekės PVM mokesčiu neapmokestinamos. Pareiškėjos manymu šis dokumentas įrodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai nusprendė, jog pagal Vengrijos teisės aktus pareiškėjas vis tiek būtų turėjęs mokėti PVM Vengrijoje ir dar didesnį. Todėl pagrindu atnaujinti procesą yra naujai paaiškėjusi esminė bylos aplinkybė, kuri, kol nebuvo gautas laiškas iš Vengrijos Respublikos ambasados, nebuvo Žinoma (ABTĮ 153 str. 2 d. 2 p.).
Be to, pareiškėjo manymu, nagrinėjant šią bylą neteisingai buvo taikomos materialinės teisės normos, taip pat yra būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką.
Byloje buvo neteisingai taikyta materialinės teisės norma: teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas jokių nuostolių neturėjo, nes bet kokiu atveju jam būtų reikėję mokėti PVM, tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimo Nr.199 5.5 p. 1.4 papunktį užsienyje ne mažiau kaip 12 mėn. gyvenęs asmuo už nupirktą automobilį nemoka muito mokesčių, jei automobilis pareiškėjo ar jo šeimos nario vardu buvo įregistruotas dar iki važiavimo per sieną.
Tiek materialinės teisės taikymo požiūriu, tiek užtikrinant vienodą administracinių teismų praktiką, šioje byloje svarbu nustatyti teisingą civilinės teisės normų taikymą. Pareiškėjos nuomone, remiantis teismų sprendimais, kad valstybės pareigūnų veiksmai buvo neteisėti, šioje byloje spręsdamas, ar atsakovui kyla atsakomybė atlyginti turtinę žalą, teismas turėtų vadovautis Civilinio kodekso 6.247 str. t.y., turėtų nustatyti, kokie valstybės pareigūnų neteisėti veiksmai ir su kokomis neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui yra susiję priežastiniu ryšiu.
Tarp Muitinės departamento pareigūnų neteisėtų veiksmų ir tos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys: jei pareigūnai būtų tinkamai įvykdę savo pareigą pagal Muitų kodekso 5 str., jei Muitinės departamento atsakymas būtų buvęs neklaidinantis, t.y., jei jame būtų nurodytos aplinkybės, kurios, muitinės darbuotojams buvo ir turėjo būti žinomos, kad nuo muito atleidžiama tik tada, jei automobilis užsienyje ne tik nuperkamas, bet ir ten, o ne Lietuvoje, perregistruojamas - pareiškėjas arba būtų įvykdęs šią sąlygą (įregistravęs automobilį Vengrijoje) arba, jei tos sąlygos nebūtų galėjęs įvykdyti, būtų pardavęs automobilį Vengrijoje ir nevežęs jo per sieną. Abiem atvejais pareiškėjas nebūtų turėjęs išlaidų - 8447 Lt importo muito PVM ir 20 Lt komisinio mokesčio. Pareiškėjas nepirko automobilio tol, kol negavo autoritetingo išaiškinimo į savo klausimą apie tai, kokioms sąlygoms esant nereikia mokėti mokesčių. Ir šios aplinkybės nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
Jei pareigūnai nebūtų padarę teisės pažeidimo, pareiškėjas nebūtų turėjęs 8467 Lt nuostolio. Toks yra faktinis priežastinis ryšis. Teismas nagrinėjo ekonominį klausimą, nesusietą su neteisėtais pareigūnų veiksmais ir jų sukeltomis pasekmėmis pareiškėjui. Tuo teismas pažeidė Civilinio kodekso 6.247 str.
IV.
Procesą atnaujinti atsisakoma.
Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatas, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduotas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Šalies argumentai
Prašymas dėl proceso atnaujinimo teismui pateiktas 2006 m. sausio 11 d. Prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas grindžia Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktuose numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimu. Minėto straipsnio 2 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą galima tik tuo atveju, kai naujai paaiškėja esminės faktinės bylos aplinkybės, kurios realiai buvo bylos nagrinėjimo metu ir galėjo turėti įtakos teisingam bylos išsprendimui, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui. Naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe pareiškėjas laiko 2005-10-12 iš Vengrijos ambasados gautą laišką su 1992 m. Pridedamosios vertės mokesčio LXXIV akto 31 straipsnio išrašu, iš kurio matyti, kad pagal šio straipsnio 2 dalies b) punktą laikinai į Vengriją importuotos prekės PVM mokesčiu neapmokestinamos. Pareiškėjo manymu šis dokumentas įrodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai nusprendė, jog pagal Vengrijos teisės aktus pareiškėjas vis tiek būtų turėjęs mokėti PVM Vengrijoje ir dar didesnį.
Nors pareiškėjas naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe laiko Vengrijos ambasados laišką su 1992 m. Pridedamosios vertės mokesčio LXXIV akto 31 straipsnio išrašu, tačiau savo prašyme nurodo teismų padarytą pažeidimą aiškinant ir taikant materialinės teisės normas teigdamas, jog pagal Vengrijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos teisės aktus jis galėjo būti atleistas nuo pridedamosios vertės mokesčio, tačiau teismas neteisingai pritaikė materialinę teisės normą ir padarė išvadą, jog pareiškėjui bet kokiu atveju būtų reikėję mokėti PVM. Pažymėtina, jog teismas nurodė, kad 25 procentų PVM pareiškėjas būtų sumokėjęs Vengrijoje tuo atveju, jei šioje šalyje būtų įregistravęs automobilį. Atsižvelgiant į išdėstytą konstatuotina, jog pagrindo atnaujinti byloje procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą nėra.
Prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas grindžia ABTĮ 153 str. 2 d. 10 ir 12 p. nurodytu proceso atnaujinimo pagrindu: kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį bei kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą Apie materialinių normų aiškinimą bei taikytą teismų praktiką pareiškėjas sužinojo, gavęs Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 24 d. motyvuotą nutartį, kadangi materialinės teisės normos taikomos teismo priimame sprendime (nutartyje), todėl nuo jos paskelbimo dienos turi būti skaičiuojamas trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti administracinėje byloje Nr. A15-602-05. Be to, nors pareiškėjas nurodo, jog būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką, tačiau nenurodo bylų, kuriose Vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika skiriasi nuo aptariamos administracinės bylos.
Tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą (ABTĮ 159 str. l d.), o prašyme nurodytos aplinkybės nenagrinėjamos. Todėl pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkinamas, procesą administracinėje byloje atnaujinti atsisakoma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 str. 1 d., teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A15-602-05 pagal pareiškėjo Henriko Mickevičiaus skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento prie Finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Jonui Miškiniui, Ilonai Valavičienei (Pelėdaitei) dėl žalos atlyginimo.
Nutartis neskundžiama.