Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Č. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. K. nuosavybės teise valdytą 12,5200 ha žemės sklypą, esantį Panevėžio apskrityje, Biržų rajono savivaldybėje, Smailių kaime.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 1997 m. lapkričio 20 d. Biržų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui pateikė prašymą, kuriame nurodė: „Aš, V. Č., savo paveldimą žemę, esančią Nem. Radviliškio seniūnijos Smailių kaime, noriu išsikelti į Švenčionių rajono Kaltanėnų seniūniją“ (NŽT byla (b. l. 5).

Panevėžio apskrities viršininko administracijos Biržų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja parengė 1998 m. liepos 17 d. pažymą Nr. 2880 „ Dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų“, kurioje pagal pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, kad į buvusio savininko J. K. nuosavybės teisėmis valdytą Panevėžio apskrities, Biržų rajono Smailių kaime, nekilnojamąjį turtą – 12,52 ha žemės, 8,68 ha miško ir pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą pareiškėja V. Č. turi nuosavybės teisę į 4,00 ha žemės (NŽT byla (b. l. 4).

Panevėžio apskrities viršininkas parengė 1998 m. rugpjūčio 5 d. išvadą Nr. 303 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje teigiama, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į 4,00 ha žemės (vertė 6108 Lt). Ši išvada vykdymui 1998 m. liepos 1 d. buvo persiųsta į Švenčionių rajoną (NŽT byla (b. l. 3).

Pareiškėja 2000 m. rugpjūčio 8 d. Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą pagal 1998 m. rugpjūčio 5 d. išvadą Nr. 303 Kaltanėnų sen. (NŽT byla (b. l. 2).

NŽT Švenčionių skyrius, vykdydamas NŽT direktoriaus 2019 m. vasario 11 d. pavedimą teritorinių skyrių vedėjams Nr. lPAV-37-(1.8 B.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“, vietiniame laikraštyje ir NŽT interneto svetainėje paskelbė piliečius ir informaciją šiems piliečiams dėl jų teisės per 30 dienų nuo paskelbimo dienos Švenčionių skyriui pateikti prašymą, nurodant kadastro vietovę, kurioje pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, į kurį buvo įtraukta pareiškėja. Paskelbtoje informacijoje nurodyta, kad sąraše išvardintiems piliečiams ar jų įpėdiniams nenurodžius kadastro vietovės arba nurodžius kadastro vietovę, kurioje pagal NŽT interneto svetainėje skelbiamą informaciją apie laisvos žemės fondą nėra laisvos žemės fondo žemės, kurioje būtų galima projektuoti perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės ar miško sklypą, nuosavybės teisės į žemę ar mišką šiems asmenims bus atkuriamos pinigais (NŽT byla (b. l. 1).

Nustačius, kad pareiškėja informacijos dėl pasirinktos kadastro vietovės per 30 dienų nuo informacijos paskelbimo dienos Švenčionių skyriui nepateikė, Švenčionių skyrius grąžino Panevėžio apskrities viršininko parengtą 1998 m. rugpjūčio 5 d. išvadą Nr. 303 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ Biržų skyriui.

Biržų skyriaus vedėja 2019 m. liepos 3 d. priėmė sprendimą Nr. 21S-24- (14.21.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei V. Č.“ ir atkūrė nuosavybės teises į pareiškėjai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 4,000 ha žemės, atlyginant kitais būdais – pinigais (1251,00 Eur).

Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas) bei jį lydinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka).

Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčo nėra dėl to, kad pareiškėja nustatytu terminu – 2001 m. gruodžio 31 d. – pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises, tačiau įvertinus prašymo turinį, kuriame nurodyta, kad: „Aš, V. Č., savo paveldimą žemę, esančią Nem. Radviliškio seniūnijos Smailių kaime, noriu išsikelti į Švenčionių rajono Kaltanėnų seniūniją“, darytina išvada, kad tinkamai neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkurimo natūra bei nenurodė pasirinktos kadastro vietovės.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Tvarkos 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Kaip minėta, prašyme pareiškėja būdo nenurodė, todėl šis teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.

Sprendžiant klausimą dėl NŽT Biržų skyriaus priimto Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pažymėtina, kad šis skyrius yra viešojo administravimo subjektas, todėl jo veiklai taikytinos Viešojo administravimo įstatymo normos, kurios sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje.

Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte nustatytas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Viešojo administravimo įstatymo taikymo požiūriu viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas laikytinas individualiu administraciniu aktu, kuriam, be kita ko, yra taikytini Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai dėl jo turinio ir formos. Minėta, jog nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl atsakovo priimto sprendimo teisėtumo, būtina patikrinti, ar jie atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, o tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodytos jo priėmimo priežastys, aiškūs atitinkami faktai ir įstatyminis pagrindas, individuali argumentacija. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta jo apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas pastarąsias nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, kuris reikalauja, jog viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Iš byloje esančių duomenų galima spręsti, jog NŽT Biržų skyrius 2019 m. liepos 4 d. rašte Nr.21SD-1985-(14.21.104.) nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, pareiškėja turi teisę Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vedėjo priimtą Sprendimą apskųsti teismui per 30 dienų nuo šio Sprendimo įteikimo datos. Pareiškėjos teigimu, nebuvo nurodytas konkretus teismas, todėl jai savarankiškai reikėjo domėtis į kokį teismą kreiptis.

Teisėjų kolegija pažymi, jog viešojo administravimo subjektai teikdami informaciją apie priimtų sprendimų apskundimo tvarką turėtų nurodyti tokius duomenis, iš kurių be papildomų informacijos šaltinių (įstatymų, poįstatyminių teisės aktų) ir laiko sąnaudų pareiškėjui, nepriklausomai nuo jo išsilavinimo, amžiaus, būtų visiškai aišku, kokiai institucijai (institucijos pavadinimas, adresas) ir per kokį terminą (nurodant, ar terminas skaičiuojamas nuo sprendimo priėmimo, ar nuo individualaus akto gavimo dienos) gali būti paduotas skundas. Administracinio akto apskundimo tvarkos neišaiškinimas tinkamai nesiderina su gero viešo administravimo principu bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintu principu, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, gali suvaržyti asmens teisę kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją ar teismą.

Šiuo atveju pareiškėjai turėjo būti nurodyta institucija, kuriai gali būti skundžiamas sprendimas, tačiau apskundimo tvarkos nepakankamas išaiškinimas nėra kliūtis jai imtis aktyvių veiksmų aiškinantis skundo padavimo tvarką (kreiptis į aktą priėmusį viešojo administravimo subjektą, ieškoti atitinkamų teisės aktų, kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo į advokatą, kt.).

Apibendrinant darytina išvada, kad NŽT Biržų skyrius priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos V. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.