Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

atsakovės viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės atstovui advokatui Arvydui Aranauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei dėl darbo ginčo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. (toliau – ieškovas, darbuotojas) kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. II, b. l. 26–38, t. III, b. l. 22–23) viešajai įstaigai Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei (toliau – atsakovė, darbdavė), prašydamas pripažinti, kad šalių 2017 m. lapkričio 27 d. pasirašytas susitarimas, kuriuo susitarta terminuotą darbo sutartį pakeisti į neterminuotą, darbo užmokestį mokėti du kartus per mėnesį iki einamojo mėnesio 10 d. ir iki sekančio mėnesio 5 d., leisti pareigas vykdyti nuotoliniu būdu, yra galiojantis, pareigos nuo 2017 m. lapkričio 27 d. atliekamos nuotoliniu būdu adresu Panerių g. 13-7, Vilniuje, įpareigoti atsakovę visus nurodytus pakeitimus įrašyti darbo sutartyje, pripažinti darbo sutarties su juo nutraukimą pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 69 straipsnio 1 dalį neteisėtu ir panaikinti viešosios įstaigos sanatorijos „Pušyno kelias“ (toliau – Sanatorija) direktoriaus 2017 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. P17-493, kuriuo įsakoma nutraukti darbo sutartį, grąžinti jį į darbą, pripažinti teisę į moralinę žalą ir priteisti jam iš atsakovės 5 000 Eur neturtinę žalą, vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir 6 proc. metinių palūkanų už visą pravaikštos laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo, įpareigoti atsakovę užregistruoti jo 2017 m. spalio 12 d. reikalavimą darbo užmokestį pervesti į atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. gruodžio 11–18 d. reikalavimus darbo užmokesčio įsiskolinimus už 2017 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėn. pervesti į atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini) ir į juos raštiškai atsakyti.

Ieškovas paaiškino, kad 2017 m. spalio 11 d. su Sanatorija, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra atsakovė, sudarė terminuotą darbo sutartį. Teigė, kad 2017 m. lapkričio 12 d. šalių susitarimu darbo sutartis buvo patikslinta, susitarta, kad darbo užmokestis bus mokamas į jo sutuoktinės Z. B. atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini) jos sutikimu. Pažymėjo, kad sutiko, jog darbo užmokestis už 2017 m. spalio mėn. ir lapkričio mėn. 10 dienų jam būtų išmokėtas grynaisiais pinigais. Pabrėžė, jog 2017 m. gruodžio 11 d., nesulaukęs darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. gruodžio 10 d., pateikė darbdavei reikalavimą darbo užmokestį pervesti į sutartą aukščiau nurodytą jo sutuoktinės atsiskaitomąją sąskaitą, tačiau, jo teigimu, darbo užmokestis pervestas nebuvo, neišmokėtas ir grynaisiais pinigais, dėl ko jis 2017 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją (toliau – Darbo ginčų komisija). Ieškovo teigimu, 2017 m. rugsėjo 16 d. prašymo darbo užmokestį pervesti į Z. B. atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini) jis nerašė. Nurodė, kad šalių susitarimas dėl jo nuotolinio darbo, darbo sutarties keitimo iš terminuotos į neterminuotą buvo pasirašytas 2017 m. lapkričio 27 d., dėl ko mano, jog jo atleidimas iš darbo DK 69 straipsnio 1 dalies pagrindu yra neteisėtas. Mano, kad dokumentas su 2017 m. lapkričio 28 d. prierašais ant 2017 m. lapkričio 27 d. šalių susitarimo dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo buvo suklastotas, apie tai jis įspėjo Darbo ginčų komisiją, tačiau Darbo ginčų komisija jo įspėjimo nepaisė, 2018 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) jo prašymą atmetė, su kuo jis nesutinka, prašo ginčą išspręsti iš esmės ir jo reikalavimus tenkinti. Kartu pažymėjo tai, kad, jo vertinimu, atsakovė jo atžvilgiu naudoja psichologinį smurtą, todėl siekia neturtinės žalos prisiteisimo.

Teismo posėdžio metu ieškovas palaikė ieškinyje išdėstytą poziciją.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti jai iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas (t. II, b. l. 181–185).

Atsakovė paaiškino, kad su ieškovu 2017 m. spalio 11 d. buvo sudaryta terminuota darbo sutartis, kurios terminas nuo 2017 m. spalio 12 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., darbo santykiai su ieškovu pasibaigė 2017 m. gruodžio 31 d. Sanatorijos direktoriaus 2017 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. P17-493 „Dėl atleidimo iš darbo“, vadovaujantis DK 69 straipsnio 1 dalimi, su darbuotoju už 3 jo darbo mėnesius buvo visiškai atsiskaityta, jam išmokėtos su darbo santykiais susijusios išmokos. Pažymėjo, kad su ieškovu sudaryta darbo sutartis buvo sudaryta 2 egzemplioriais, darbo sutartis neturėjo jokių galiojančių pakeitimų, todėl turi būti laikoma, kad ieškovas turi darbo sutartį. Teigė, kad ieškovui 2017 m. lapkričio 27 d. Sanatorijai pateikus raštą dėl darbo sąlygų pakeitimo, Sanatorijos direktorius šį ieškovo prašymą vizavo „Prašymą tenkinti be 70 % priedo“, 2017 m. lapkričio 28 d. ant dokumento buvo uždėta Sanatorijos direktorius viza „Darbo sutarties sąlygas palikti sena redakcija“. Atsakovės vertinimu, Sanatorijos direktoriui aiškiai nesutikus pakeisti ieškovo darbo sutartį iš terminuotos į neterminuotą ir tinkamai įforminus darbo sutarties nutraukimą ieškovas neturėjo pagrindo manyti, kad 2017 m. spalio 11 d. darbo sutartis tapo neterminuota. Pabrėžė, kad ieškovo darbo sutartis buvo nutraukta pasibaigus terminuotos darbo sutarties terminui, su darbuotoju yra tinkamai atsiskaityta – 2017 m. rugsėjo 6 d. ieškovo Sanatorijai teiktame prašyme darbuotojas prašė jį priimti į darbą vienai darbo dienai, prašė sutartą darbo užmokestį pervesti į jo sutuoktinės Z. B. sąskaitą banke (duomenys neskelbtini), nurodydamas, kad savo sąskaitos banke neturi, todėl ieškovo darbo užmokestis jam buvo išmokėtas tiek grynaisiais pinigais, tiek pavedimais į darbuotojo nurodytą banko sąskaitą. Atsakovės vertinimu, darbdavė jokių neteisėtų veiksmų neatliko, ieškovas neįrodė neturtinės žalos atsiradimo sąlygų.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas advokatas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

Ieškinys atmetamas.

Byloje ginčas kilo dėl darbo sutarties sąlygų keitimo bei atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas ir Sanatorija 2017 m. spalio 11 d. sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. 941, pagal kurią ieškovas į Sanatorijos juristo–teisininko pareigas buvo priimtas nuo 2017 m. spalio 12 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. (t. II, b. l. 105–106, 130–131), Sanatorijos direktoriaus 2017 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. P17-493 „Dėl atleidimo iš darbo“ ieškovas nuo 2017 m. gruodžio 31 d. atleistas iš užimamų pareigų pagal DK 69 straipsnio 1 dalį (t. II, b. l. 132, 133); reorganizavus Sanatoriją, nuo 2018 m. sausio 3 d. jos teisių ir pareigų perėmėja tapo atsakovė (t. III, b. l. 5–15).

DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise.

Pagal DK 43 straipsnio 1 dalį, darbo sutartis sudaroma raštu dviem egzemplioriais. Pagal DK 43 straipsnio 2 dalį, darbo sutarties pakeitimai taip pat daromi raštu.

Pagal DK 46 straipsnio 4 dalį, darbdaviui sutikus su darbuotojo prašymu ar darbdaviui pateikus kitą pasiūlymą ir darbuotojui sutikus, laikoma, kad darbo sąlygos yra pakeistos, padarius atitinkamą darbo sutarties pakeitimą.

Pagal DK 67 straipsnio 1 dalį, terminuota darbo sutartis – darbo sutartis, sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui. Pagal DK 67 straipsnio 2 dalį, terminuotos darbo sutarties terminas gali būti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos, tam tikram dienomis, savaitėmis, mėnesiais ar metais skaičiuojamam terminui, iki tam tikros užduoties įvykdymo ar tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo. Pagal DK 67 straipsnio 3 dalį, terminuota darbo sutartis tampa neterminuota, kai darbo santykių buvimo laikotarpiu išnyksta aplinkybės, dėl kurių buvo apibrėžtas sutarties terminas.

Pagal DK 69 straipsnio 1 dalį, terminuota darbo sutartis pasibaigia suėjus terminui, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį.

DK 151 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys, sudarydamos darbo sutartį, susitarė, jog ieškovas į darbą Sanatorijos juristo–teisininko pareigoms priimamas terminuotam laikui – nuo 2017 m. spalio 12 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. (darbo sutarties 3, 7 punktai) (t. II, b. l. 105–106, 130–131), taigi, šalys laisva valia susitarė darbo sutartį sudaryti konkrečiam laikotarpiui, šio darbo sutarties galiojimo laikotarpio su kitomis aplinkybėmis, dėl kurių buvo apibrėžtas toks sutarties terminas, šalys nesiejo. Byloje nėra ginčo, kad 2017 m. lapkričio 27 d. ieškovas kreipėsi į Sanatorijos vadovą su prašymu dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo prašė pakeisti terminuotą darbo sutartį į neterminuotą, darbo užmokestį mokėti 2 kartus per mėnesį – iki einamojo mėnesio 10 dienos ir iki sekančio mėnesio 5 dienos, taip pat prašė leisti pareigas vykdyti nuotoliniu būdu ir šiuo pagrindu darbo sutartyje numatyti 70 procentų priedą prie darbo užmokesčio kiekvieną mėnesį. Ieškovas į bylą pateikė savo 2017 m. lapkričio 27 d. pateiktą prašymą dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo su Sanatorijos vadovo viza „Prašymą tenkinti be 70 % priedo” (t. II, b. l. 102), ieškovas įsitikinęs, kad šis prašymas kartu su ant jo uždėta Sanatorijos direktoriaus viza yra šalių susitarimas, kuriuo jo terminuota darbo sutartis buvo pakeista į neterminuotą, todėl, jo manymu, pagrindo darbo sutartį nutraukti 2017 m. gruodžio 31 d. DK 69 straipsnio 1 dalies pagrindu nebuvo. Atsakovė į bylą pateikė 2017 m. lapkričio 27 d. ieškovo pateiktą prašymą su Sanatorijos direktoriaus viza „Prašymą tenkinti be 70 % priedo” ir 2018 m. lapkričio 28 d. Sanatorijos direktoriaus viza „Darbo sutarties sąlygas palikti sena redakcija” (t. II, b. l. 134, t. III, b. l. 127), šis dokumentas, ieškovo vertinimu, yra suklastotas, tuo tarpu atsakovės teigimu, kadangi Sanatorijos vadovo galutinė viza buvo ieškovo prašymo netenkinti, darbo sutartis liko galioti sena redakcija ir pasibaigė 2017 m. gruodžio 31 d.

Pabrėžtina, kad pagal DK 46 straipsnio nuostatas darbuotojas turi teisę inicijuoti darbo sąlygų keitimą, DK 46 straipsnio 4 dalyje aiškiai įtvirtinta, jog darbdaviui sutikus su tokiu darbuotojo prašymu laikoma, kad darbo sąlygos yra pakeistos tik tuomet, kuomet raštu yra padaromas atitinkamas darbo sutarties pakeitimas darbo sutartyje.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, Sanatorijoje dirbo teisininku–juristu, taigi, be jokios abejonės žinojo ir suprato, kad tam, jog jo darbo sutartis taptų neterminuota pagal jo prašymą, buvo būtina padaryti atitinkamus įrašus darbo sutartyje bei darbo sutarties pakeitimus patvirtinti abiejų šalių parašais, tokį jo supratimą papildomai patvirtina ir į bylą pateiktame Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus 2018 m. kovo 16 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-2-02-00213-18 (t. II, b. l. 187–190) paties ieškovo nurodyti teiginiai, kad jis 2018 m. lapkričio 28 d. atvyko pasirašyti darbo sutarties pakeitimų.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovo darbo sutartyje (t. II, b. l. 105–106, 130–131) jokių darbo sutarties sąlygų pakeitimų padaryta nebuvo, vadinasi, šalys nesusitarė dėl darbo sąlygų keitimo ir darbo sutartis pakeista nebuvo.

Pastebėtina, kad ieškovas visiškai nepagrįstai Sanatorijos direktoriaus pirmąją vizą „Prašymą tenkinti be 70 % priedo”, uždėtą ant jo 2017 m. lapkričio 27 d. prašymo dėl darbo sąlygų pakeitimo, prilygina darbo sutarties sąlygų pakeitimui, kadangi darbo sutarties pakeitimai įforminami raštu darbo sutartyje, todėl vien Sanatorijos vadovo vizos, iš dalies sutinkančios su pateiktu darbuotojo prašymu, uždėjimas ant darbuotojo pateikto prašymo savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad darbo sutarties sąlygos buvo pakeistos.

Be to, į bylą pateiktame Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus 2018 m. kovo 16 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-2-02-00213-18 (t. II, b. l. 187–190) nurodyta, kad įstaigos vadovas, uždėdamas vizą „Prašymą tenkinti be 70 % priedo” paprašė ieškovo užregistruoti jo pateiktą prašymą ir nurodė jam, jog pasidomės galimybe pakeisti jo darbo sutarties sąlygas, taigi, iš esmės uždėdamas pirmąją vizą „Prašymą tenkinti be 70 % priedo” savo valios galutinai neišreiškė, galutinę savo valią jis išreiškė pasikonsultavęs su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija – vykstant reorganizacijos procesams įstaigoje (t. II, b. l. 207–208), ieškovo terminuota darbo sutartis į neterminuotą negalėjo būti pakeista, dėl ko vėliau (kitą dieną) buvo uždėta antroji viza „Darbo sutarties sąlygas palikti sena redakcija”, o ieškovui paaiškinta telefonu, dėl kokių priežasčių jo darbo sutarties sąlygos nebus keičiamos, savo paaiškinimuose pats ieškovas nurodė, jog 2017 m. lapkričio 28 d. jam buvo grąžintas darbo sutarties egzempliorius be atliktų darbo sutarties sąlygų pakeitimų (t. II, b. l. 56), tačiau net ir gavęs darbo sutarties egzempliorių be atliktų pakeitimų ieškovas neprašė darbdavės įrašyti pakeitimus į darbo sutartį, neinicijavo darbo ginčo iki kol nepasibaigė darbo sutarties terminas, vadinasi, žinojo, kad darbdavės galutinis sprendimas buvo jo prašymo netenkinti.

Teismas pakartotinai pabrėžia, jog pagal DK 46 straipsnio 4 dalies nuostatas vizos uždėjimas ant prašymo savaime teisinių pasekmių be atliktų pakeitimų darbo sutartyje nesukelia, todėl tai, kad Sanatorijos vadovas patikslino savo sprendimą dėl 2017 m. lapkričio 27 d. ieškovo pateikto prašymo ant šio prašymo vėliau uždėdamas antrąją vizą nėra ir negali būti laikoma dokumentų klastojimu.

Pabrėžtina, kad kol darbo sąlygų pakeitimai neįforminti darbo sutartyje, bet kuri šalis turi teisę pakeisti savo poziciją, kas nutiko šiuo atveju, šalių pasiektas susitarimas laikomas sudarytas tik tada, kai jis įforminamas pačioje darbo sutartyje (padarius joje pakeitimus) ir abiem šalims pasirašius darbo sutartyje skiltyje ties padarytais pakeitimais.

Kadangi darbo santykių metu su ieškovu sudarytos terminuotos darbo sutarties sąlygos keičiamos nebuvo, ieškovui antrasis darbo sutarties egzempliorius pateiktas, todėl pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimus pripažinti, kad šalių 2017 m. lapkričio 27 d. pasirašytas susitarimas yra galiojantis, pareigos nuo 2017 m. lapkričio 27 d. atliekamos nuotoliniu būdu, įpareigoti atsakovę įrašyti darbo sutarties pakeitimus ir pateikti ieškovui darbo sutartį su visais pakeitimais nėra.

Teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad Sanatorija su 2017 m. lapkričio 27 d. ieškovo prašymu nesutiko, tai ieškovui buvo žinoma, ieškovo darbo sutartis iš terminuotos į neterminuotą pakeista nebuvo, todėl Sanatorija pagrįstai ir teisėtai atleido ieškovą iš darbo pagal DK 69 straipsnio 1 dalį suėjus terminuotos darbo sutarties terminui, taigi, ieškovo reikalavimai pripažinti, kad šalių 2017 m. lapkričio 27 d. pasirašytas susitarimas, kuriuo susitarta terminuotą darbo sutartį pakeisti į neterminuotą, darbo užmokestį mokėti du kartus per mėnesį iki einamojo mėnesio 10 d. ir iki sekančio mėnesio 5 d., leisti pareigas vykdyti nuotoliniu būdu, yra galiojantis, pareigos nuo 2017 m. lapkričio 27 d. atliekamos nuotoliniu būdu adresu Panerių g. 13-7, Vilniuje, pripažinti darbo sutarties su juo nutraukimą pagal DK 69 straipsnio 1 dalį neteisėtu ir panaikinti Sanatorijos direktoriaus 2017 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. P17-493 „Dėl atleidimo iš darbo“ atmetami kaip nepagrįsi, taip pat atmetami ieškovo išvestiniai reikalavimai įpareigoti atsakovę visus nurodytus pakeitimus įrašyti darbo sutartyje, grąžinti jį į darbą bei priteisti jam iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį bei palūkanas už priverstinės pravaikštos laiką.

Ieškovas taip pat prašė įpareigoti atsakovę užregistruoti jo 2017 m. spalio 12 d. reikalavimą darbo užmokestį pervesti į atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. gruodžio 11–18 d. reikalavimus darbo užmokesčio įsiskolinimus už 2017 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėn. pervesti į atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini) ir į juos raštiškai atsakyti, tačiau toks reikalavimas dėl jo reikalavimo registravimo ir atsakymo į jį, pripažinus darbo santykius pasibaigusius teisėtai, jokių teisinių pasekmių ieškovui nesukelia ir nesukels, todėl šis reikalavimas atmetamas. Be to, byloje nėra jokių įrodymų (registracijos spaudo, vizos ar pan.), patvirtinančių, jog ieškovo 2017 m. spalio 12 d. prašymas darbo užmokestį jam mokėti į Z. B. atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. II, b. l. 168) buvo pateiktas darbdavei ir kad tokį ieškovo prašymą darbdavė tenkino. Pastebėtina ir tai, kad pats ieškovas savo teikiamuose dokumentuose nurodė skirtingas datas, nuo kada prašė darbdavės pervesti jo darbo užmokestį į aukščiau nurodytą kito asmens banko sąskaitą, dėl ko teismas ieškovo nurodomas aplinkybes dėl jo 2017 m. spalio 12 d. prašymo pateikimo vertina kritiškai. Visos aukščiau nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, sudaro pagrindą tokį ieškovo reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą.

Pastebėtina ir tai, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus 2018 m. kovo 16 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. II, b. l. 187–190) nurodyta, jog nebuvo gauta duomenų, kad ieškovo vardu surašyti 2017 m. rugsėjo 6 d. prašymas Nr. 17-793 (t. II, b. l. 137) ir 2017 m. lapkričio 27 prašymas (t. II, b. l. 134) yra suklastoti, nes atlikus prašyme papildomą prierašą dokumentas nebuvo suklastotas bei darbo sutartyje pakeitimai jokie neatlikti, žmonos banko sąskaitos numerio niekas nežinojo ir prašymo suklastoti nebuvo būtinybės ir tikslo, nes pinigai buvo pervesti ir ieškovas pretenzijų nereiškė, todėl buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Ieškovas taip pat prašė pripažinti teisę į moralinę žalą ir priteisti jam iš atsakovės 5 000 Eur neturtinę žalą. Ieškovas neturtinę žalą grindė tuo, jog, jo įsitikinimu, atsakovė jo atžvilgiu naudoja psichologinį smurtą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, jog neturtinė žala atleidimo iš darbo atveju darbuotojui gali atsirasti ne tik dėl darbo sutarties nutraukimo, kuris savaime gali būti teisėtas, bet, pavyzdžiui, dėl darbdavio nekorektiškų, žeminančių konkretų darbuotoją veiksmų atleidimo iš darbo procedūros metu, jeigu dėl tokio neteisėto darbdavio elgesio darbuotojas patyrė didesnių, nei įprastai patiriami atleidžiant iš darbo, emocinių išgyvenimų, nepatogumų, kitokių neigiamų neturtinių padarinių, kurie galėtų būti teismo įvertinti kaip sudarantys pagrindą darbdavio turtinei atsakomybei neturtinės žalos atlyginimo forma kilti ir tuo atveju, jeigu atleidimas iš darbo, kaip toks, yra teisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2011). Pripažinus, kad ieškovas iš darbo atleistas teisėtai ir pagrįstai, nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtų darbdavės veiksmų – nėra vienos iš būtinųjų sąlygų darbdavės atsakomybei kilti. Ieškovas neįrodė neturtinės žalos fakto, tai yra, kad jis patyrė tokių neigiamų išgyvenimų, kurie buvo tokie stiprūs, intensyvūs, jog būtų pagrindas neturtinės žalos faktui konstatuoti. Ieškovo teigiamas atsakovės naudotas psichologinis smurtas ieškovo atžvilgiu nenustatytas. Esant aukščiau padarytoms išvadoms, atmetamas reikalavimas pripažinti teisę į moralinę žalą ir priteisti jam iš atsakovės 5 000 Eur neturtinę žalą.

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Kadangi teismo sprendimas priimtas atsakovės naudai, todėl atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Atsakovė atsiliepime prašė priteisti jai iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl prašymas netenkinamas.

Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovo nepriteisiamos, kadangi jis nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra atleistas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovo A. B. ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.