Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Indrei Rinkevičūtei, dalyvaujant išteisintajam T. U., jo gynėjui advokatui Algirdui Biguzui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios privačios kaltintojos N. Z. M. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo T. U. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžiu civilinės ieškovės N. Z. M. ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. U. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. balandžio 8 d. apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini) kaime, E. K. tėvų sodybos kieme, tyčia, kaire ranka sudavė N. Z. M. į veidą, ko pasekoje jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Skunde teigiama, kad nukentėjusiajai svečiuojantis pas jos draugo E. K. tėvus (duomenys neskelbtini) kaime 2012 m. balandžio 8 d. apie 18.30 val. atėjo trys nepažįstami vyriškiai ir sode prasidėjo muštynės. Nukentėjusioji tuo metu žiūrėjo pro langą ir pamatė, kad vienas iš vyriškių sudavė E. K. mamai. Apeliantė atbėgo prie vyriškio ir prašė baigti muštynes, bet priėjus arčiau, jis kaire ranka sudavė ir jai į veidą. Apeliantė pajuto skausmą, pradėjo kraujuoti iš prakirstos lūpos. Vėliau sužinojo, kad sudavęs vyriškis yra policijos pareigūnas T. U.. Dėl padarytų sužalojimų apeliantė gydėsi ambulatoriškai, o 2012 m. balandžio 10 d. kreipėsi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Alytaus poskyrio teismo medicinos ekspertą, kuris padarytus sužalojimus kvalifikavo kaip nežymų sveikatos sutrikdymą. Apylinkės teismas padarė išvadą, kad neįrodyta, jog T. U. tyčia sudavė nukentėjusiajai arba nukentėjusiajai to padaryti nenorėjo, bet sąmoningai leido padariniams kilti. Apeliantė nurodė, kad jam už rankos nelaikė, bet teismas pagal liudytojų parodymus padarė išvadą, kad vis tik kaltininkas buvo laikomas už rankos. Nagrinėjamojoje byloje teismas nurodė baudžiamąją bylą Nr. 1-7-445/2015, kurioje T. U. yra pripažinęs, kad sudavė apeliantei smūgius, tačiau priimant nuosprendį šioje byloje į tai nebuvo atsižvelgta, t. y. teismas neištyrė visų jam žinomų įrodymų. Apeliantės nuomone, neteisinga ir nelogiška teismo išvada, kad jos veiksmai įtakoti kaltinamojo elgesį turėjo įtakos įvykių eigai konkretaus konflikto metu. Ji suėmė T. U. už rankos tik siekdama atkreipti jo dėmesį, nes vien žodžiais to padaryti buvo neįmanoma. T. U. privalėjo suvokti, kad keldamas ranką į viršų suduos nukentėjusiajai ir sukels skausmą, po smūgio jis elgėsi abejingai, nekreipė jokio dėmesio į bėgantį kraują, nepaklausė ar skauda. Apeliantės vertinimu, kaltininkas veiksmus atliko netiesiogine tyčia ir privalo būti nubaustas.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Aukštesnysis teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų teisėtumą bei pagrįstumą, įvertinęs apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, pagrįstai dėl T. U. priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Ginčijamame nuosprendyje išdėstyti pakankamai išsamūs motyvai, pagrindžiantys teismo išvadą, kad T. U. nepadarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius turinčią veiką. Su pirmosios instancijos teismo motyvais sutinka ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

BK 2 str. 3 d. numato, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai BK numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

T. U. buvo kaltinamas padaręs N. Z. M. nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. tyčia, kaire ranka suduodant jai į veidą, dėl ko jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Dėl šių kaltinamojo veiksmų siekiama jam inkriminuoti nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d. Privati kaltintoja N. Z. M., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl T. U. išteisinimo pagal BK 140 str. 1 d., skundą grindė tokiais motyvais: kaltinamasis, suduodamas kaire ranka jai į veidą, veikė netiesiogine tyčia; dėl suduoto smūgio yra pripažinęs Varėnos rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-445/2015; nukentėjusioji T. U. judėjimo laisvės neribojo ir už rankos jam nelaikė; yra visi inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymiai, o teismas padarė klaidingas išvadas ir kaltinamasis turi būti nubaustas.

BK 140 str. 1 d. numato atsakomybę asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. reikalaujanti įrodyti padarinių – nežymaus sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo – kilimą.

Įvertinus baudžiamosios bylos duomenų visumą, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad privačios kaltintojos N. Z. M. kaltinimo nepatvirtina baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Ši tyčinė veika objektyviai pasireiškia kito žmogaus mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu įstatymo dispozicijoje nurodytus padarinius. Išnagrinėtos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad objektyvus įrodymas – specialisto išvada – pagrindžia aplinkybes, jog nukentėjusiajai N. Z. M. padaryta poodinė kraujosruva viršutinės lūpos gleivinės vidinėje dalyje, muštinė žaizda viršutinės lūpos vidurinėje dalyje kieto buko daikto poveikyje. Toks sužalojimas, pasak specialisto, vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Tai, kad N. Z. M. buvo suduota į veidą, patvirtina liudytojo K. K., R. K. ir E. K. parodymai. Liudytojas K. A. patvirtino, jog matė, kad nukentėjusioji buvo kruvina, bet kaip ji buvo sužalota nematė, o liudytoja I. A. patvirtino, kad matė sumuštą N. Z. M., o kaip ją sumušė nematė, tik iš jos pačios sužinojo, kad jai sudavė kaltinamasis.

Nustatinėjant nusikaltimo sudėtį būtina nustatyti ne tik objektyviąją jo pusę, bet ir subjektyvią, t. y. kaltę. Šiame baudžiamajame įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė tik esant tyčinei kaltės formai. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 str. 2 d. 2 p.) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 str. 3 d.).

Analizuojant bylos medžiagą kaltės formos aspektu, apeliacinės instancijos teismas dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad apylinkės teismas, pripažindamas T. U. nekaltu pagal nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d., įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisėjų kolegija neturi motyvų jų paneigti. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde šis tyčinis nusikaltimas neįrodytas. Atsižvelgiant į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, nagrinėjamu atveju kaltė nenustatyta. Nukentėjusioji neigia, kad ji laikė kaltinamojo ranką taip ribodama jo laisvę judėti. Tačiau liudytojas K. K. priešingai nei nukentėjusioji parodė, tvirtino, kad T. U. už rankų laikė N. Z. M., kuris muistėsi, skėtaliojosi rankomis ir sudavė nukentėjusiajai. Analizuojant liudytojos R. K. parodymus - už kaltinamojo dešinės rankos laikė tik ji, ne nukentėjusioji, tačiau sutinkant su pirmos instancijos teismo išvada, kad K. K. ir R. K. palaiko gerus santykius su N. Z. M., toks parodymų vertinimas yra kritiškas. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Kas šiuo nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta, todėl vertinant bylos medžiagą, liudytojų parodymus, nukentėjusiosios duotus parodymus, nėra pagrindo daryti išvadą, jog kaltinamasis suvokė ir siekė tyčia sukelti fizinį skausmą N. Z. M.. Objektyvių ir neginčytinų kaltės įrodymų, patvirtinančių T. U. tyčią nenustatyta, o visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Be to, ir pats išteisintasis bylos nagrinėjimo metu neigė savo kaltę.

Pažymėtina, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-173/2014). Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių. Visos iškilusios abejonės, kai jų negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai. Šioje byloje nepakanka pagrįstų ir abejonių nekeliančių duomenų, jog T. U. atliko nusikalstamus veiksmus, kuriais jį kaltino N. Z. M.. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus dėl T. U. kaltės dėl privačiame skunde suformuluotos nusikalstamos veikos ir nenustačius BK 140 str. 1 d. numatytų nusikaltimo požymių T. U. pagrįstai išteisino kaip nepadariusį šio nusikaltimo (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), todėl pirmos instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti, apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinio skundo motyvas, jog teismas, nurodydamas Varėnos rajono apylinkės teismo išnagrinėtą baudžiamąją bylą Nr. 1-7-445/2015, neįvertino kaltinamojo pripažinimo, kad jis sudavė nukentėjusiajai smūgius, prieštarauja nurodytoms bylos aplinkybėms, kadangi iš Liteko duomenų matyti, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-7-445/2015 Varėnos rajono apylinkės teisme 2015 m. kovo 24 d. teisiamojo posėdžio metu pripažinimo dėl tyčinių veiksmų T. U. neišsakė, o tik patvirtino, kad jei ir kliudė N. Z. M., tai tik netyčia. Savitas nukentėjusiosios nurodytas įrodymų vertinimas nėra privalomas teismui ir nurodant, jog kaltinamasis nagrinėjamu atveju veikė netiesiogine tyčia, yra nepagrįstas, kadangi apeliacinės instancijos teismas konstatavo kaltės – tyčios nebuvimą šioje byloje.

Išteisindamas T. U. dėl to, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d., požymių, apylinkės teismas tinkamai sprendė civilinio ieškinio klausimą ir priėmė šiuo atveju įstatymo numatytą sprendimą – paliko jį nenagrinėtą. Tokiu atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Apibendrinant teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Visa tai įvertinusi, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nukentėjusiosios N. Z. M. apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintojo gynėjas advokatas A. Biguzas pateikė pinigų priėmimo kvitą, kuris patvirtina, jog T. U. gynėjui už gynybą apeliacinės instancijos teisme yra sumokėjęs 242 eurus. BPK 105 str. 6 d. nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį sumoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Pažymima, kad sprendžiant klausimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad privataus kaltinimo bylų procese atsakomybė už proceso išlaidas turi daug panašumų su bylinėjimosi išlaidų institutu civiliniame procese. Šiuos panašumus lemia tai, kad proceso šalys yra lygiateisiai privatūs asmenys. Pagrindinė proceso išlaidų paskirtis yra privataus kaltinimo byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir piktnaudžiavimo procesu užkardymas. Proceso išlaidų atlyginimas laikomas privataus kaltintojo procesinės atsakomybės forma, nes atsakomybė už proceso išlaidas priklauso nuo privataus kaltintojo kaltinamosios veiklos rezultatų ir vertinama kaip teisinės pasekmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338/2014). Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiosios privačios kaltintojos apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas, todėl yra pagrindas spręsti klausimą dėl išteisintojo patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegija, įvertinusi išteisintojo atstovo advokato suteiktos teisinės pagalbos apimtį, kad jis dalyvavo apeliaciniame teismo posėdyje, kuris truko 20 minučių, mano, jog prašoma priteisti 242 Eur suma nėra per didelė, kadangi minėtas advokatas nedalyvavo pirmosios instancijos teisme, todėl jam nebuvo gerai žinomos visos bylos aplinkybės ir jas turėjo išsianalizuoti ir vertinti.

Baudžiamojoje byloje yra gautos patikslintos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. kovo 9 d., 2016 m. balandžio 4 d. ir 2016 m. balandžio 25 d. pažymos, kurios patvirtina, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos T. U., išlaidos sudaro 85,92 Eur. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš kaltinamojo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.