Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja D. Jazbutienė Teisminio proceso Nr. 1-43-3-00007-2010-1

2011 m. birželio 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

teisėjų Aurelijos Sadauskaitės ir Lino Pauliukėno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios S. B. skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. išteisintas dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 165 str. 1 d., požymius; S. B. išteisinta dėl kaltinimų pagal BK 154 str. 1 d., požymius. Nuosprendžiu nutrauktas baudžiamasis procesas pagal S. B. skundą privataus kaltinimo tvarka pagal BK 165 str. 1 d. R. B. atžvilgiu, S. B. atsisakius nuo kaltinimo. V. B., R. B. ir S. B. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. ir R. B. buvo kaltinami tuo, kad 2009-12-20 Šilutės m. savavališkai pateko į S. B. gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Šilutėje, kur fotografavo jos buto patalpas bei po šio apsilankymo S. B. pasigedo įvairių daiktų.

S. B. kaltinama, kad kerštaudama šmeižia V. B. ir R. B., nepagrįstai rašydama skundus Šilutės seniūnijai, policijai, gelbėjimo tarnybai, kaltindama vagyste, elektros laidų nutraukimu, šunų taisyklių pažeidimu, nuotekų neteisingu eksploatavimu.

Atsileipimu į S. B. skundą, V. B. ir R. B. prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje S. B. ir jos atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis V. B. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai išteisino V. B. dėl jam inkriminuoto kaltinimo. Baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 2 d. konstatuojama, jog tai, ar byloje esantys duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nebūtinai gali būti pripažinti įrodymais. Tuo tarpu trečioje šio straipsnio dalyje įtvirtinta, jog įrodymais laikomi tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Kokios aplinkybės laikomos reikšmingomis bylai, įstatymai tiesiogiai ir aiškiai nenustato. Išteisinamajame nuosprendyje, detaliai išdėstyta, kodėl nenustatytas kaltinamojo kaltumas, nurodytos motyvuotos išvados, pagrindžiančios kaltinamojo išteisinimą.

Apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus pažeidė šias nuostatas ir taip padarė neteisingas išvadas dėl išteisintojo kaltės, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. B. išteisintinas nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties, tai yra nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, pagrįsta teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir motyvuotai teismo nuosprendyje įvertintų įrodymų visetu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas pagrįstai padarė motyvuotą išvadą, kad V. B. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios ir jis dėl nusikaltimo, numatyto BK 165 str. išteisintinas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties.

BK 165 str. dispozicijoje numatyta, kad nusikalstama veika yra tada, kai asmuo neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią, įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją. Įsibrovimas į būstą reiškia, kai kaltininkas aktyviais veiksmais patenka į jį prieš būsto savininko valią, neturėdamas tam teisėto pagrindo. Nusikaltimas yra baigtas nuo to momento, kai kaltininkas neteisėtai patenka į kito žmogaus būstą, tokio būsto priklausinį ar saugomą būsto teritoriją. Nusikaltimo subjektyvioji pusė - tyčia. Tai reiškia, jog patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn galima, tik konstatavus, jog asmuo suvokė, jog savo veiksmais be teisėto pagrindo ir prieš būsto savininko ar jo valdytojo valią patenka į tą būstą ir nori tai daryti. Teisėjų kolegijos nuomone, jokių aktyvių veiksmų įsibrauti į butą išteisintasis neatliko. Padarytos fotografijos, pro nesuremontuotą namo stogą, negali būti laikomas aktyviu veiksmu, siekiant patekti į butą prieš savininko valią. V. B. nuo pat pradžių pripažino ta aplinkybę, jog padarė gyvenamųjų patalpų nuotraukas, tačiau kategoriškai neigė įsibrovęs į vidų. Iš pačio išteisintojo paaiškinimų seka, kad ant stogo lipo ne tuo tikslu, jog nufotografuoti apeliantės buto patalpų, taip pažeidžiant jos būsto neliečiamumą, o sutaisyti sulūžusį stogą, nes į jo butą bėgo vanduo. Tik jau esant ant stogo pamatė, jog buto grindys nėra apšiltintos, kaip teigė nukentėjusioji, tik tuomet atsinešė fotoaparatą, kad visą tai užfiksuoti ir pateikti nuotraukas kaip įrodymą dėl vykstančių neteisėtų remontų. Kaip matyti iš bylos medžiagos tarp minėtų asmenų vyksta teisminiai ginčai, dėl S. B. atliekamų statybų.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog net patekimas į būstą, prieš atitinkamų asmenų valią, tam tikrais atvejais yra teisėtas ir socialiai naudingas veiksmas. Pavyzdžiui gaisro, pastato griuvimo, užtvindymo ir pan. Taigi šiuo atveju svarbus motyvo atskleidimas - apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog V. B. butą apžiūrėjo ne tikslu pažeisti S. B. privatų gyvenimą - būsto neliečiamumą, o susiklosčius tokioms aplinkybėms, jog buvo priverstas remontuoti stogą, todėl jo veiksmuose nėra tyčios. Šias aplinkybes pirmos instancijos teisme patvirtino ir liudytojas K. B. Pati apeliantė nepaneigė, jog stoge atsirado skylė ir būtinas remontas. Byloje reikšminga ir ta aplinkybė, jog apylinkės teismui pavedus, ištirti ar nuotraukos tikrai darytos pro skylę stoge, S. B. pati neįleido apžiūrėti savo buto.

Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą apklaustas liudytojas K. P., kuris nepatvirtino kaltinime nurodytų aplinkybių. Liudytojas parodė, jog 2008 m. rudenį su S. B., grįžę iš miesto, jos bute pamatė vaikštinėjant V. B. Šie liudytojo parodymai, negali būti laikytini pagrįstais įrodymais, nes nėra susiję su byla. V. B. kaltinamas nusikalstamą veiką įvykdęs 2009 m. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, jog visiškai neadekvatus ir nepaaiškinamas pačios apeliantės elgesys į butą įsibrovus asmeniui. Jei iš tikrųjų dar 2008 m. V. B. įsibrovė į S. B. gyvenamąją vietą ir ji net neabejodama pastarąjį atpažino, visiškai neaišku, kodėl iškart po įvykio nebuvo kviesti policijos pareigūnai ir nebuvo fiksuojamas įvykis.

Taip pat apeliantė savaip interpretuoja apylinkės teismo nuosprendį, nurodant jog teismas išteisindamas V. B., jo veiksmus traktavo kaip neturinčius tiesioginės tyčios, nors tuo pačiu pripažino, kad veiksmai buvo neteisėti. Teisėjų kolegija nori atkreipti dėmesį į tai, jog Baudžiamajame kodekse numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį BK 2 str. Tai reiškia, kad prieš jokį asmenį negali būti vykdomas baudžiamasis persekiojimas, jeigu jo veiksmai neatitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintos konkrečios nusikaltimo sudėties. Kai asmens veikoje nėra nusikaltimo sudėties, tokia veika negali būti laikoma nusikalstama. Tad nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis - tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, lemianti vienos ar kitos pavojingos veikos pripažinimą nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu.

Aptarti ištirti įrodymai, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantė, nepatvirtina, jog V. B., padarydamas S. B. gyvenamųjų patalpų nuotraukas, veikė tiesiogine tyčia, siekdamas pažeisti kito asmens būsto neliečiamumą prieš jo valią, t.y. darydamas nusikaltimą suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 str. 2 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas nerado teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos nuomone, sprendžiant V. B. kaltės klausimą, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Išteisintojo nusikalstamos veikos sudėties nebuvimas grindžiamas nuosprendyje aptartais nukentėjusiosios, liudytojų parodymais bei kitais teisme ištirtais bylos duomenimis. Vien tai, kad apeliantė skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą.

Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti BK 165 str. 1 d. požymių. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Todėl aukštesnysis teismas konstatuoja, jog skundžiamas Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 11 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismo išvadų apeliantės skundų argumentai nepaneigia.

Pažymėtina, jog bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina ją tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Esant šioms aplinkybėms, keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

S. B. apeliacinį skundą atmesti.