- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-02
- Bylos Nr.
- I-254-428/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- T. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, skundo patikslinimu ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4-6, 11).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpyje nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2016 m. liepos 15 d. kalėjo Alytaus pataisos namuose kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriuje, kurios neatitiko įstatyme nustatytų reikalavimų. Trūko inventoriaus, kamerų plotas buvo per mažas, buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, dušu buvo galima pasinaudoti tik kartą per savaitę. Be to, pastato konstrukcijose yra panaudota nuodinga medžiaga asbestas. Kamerose buvo netinkamas vėdinimas, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas (skylė grindyse). Kamerose buvo pasenusios lovos, kurios tik 1,8 m. ilgio, sulankstytos, sulaužytos. Taip pat apšvietimas buvo netinkamas, ventiliacija, niekada nebūdavo kamerose valymo priemonių. Be to, kamerose esantys baldai neįeina į kameros plotą. Pareiškėjas nurodė, jog kamerų tipo patalpose būna pastoviai, kadangi siunčiamas į tokius būrius, kuriuose negali būti, todėl priverstas būti kamerų tipo patalpose. Taip pat negalėjo vartoti vitaminų esant baudos izoliatoriuje, todėl krito svoris, suprastėjo imuninė sistema. Pareiškėjas nurodo, jog buvo laikomas 0 kameroje, kurioje yra tik 2 vietos, tačiau buvo laikomi keturi asmenys, kamera yra be lango, nėra ventiliacijos, grindys ir sienos drėgnos, teko miegoti ant žemės. Esant tokiems neteisėtiems atsakovo veiksmams patyrė neturtinę žalą. Patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dėl kurio atsirado nuolatinė emocinė depresija, patyrė didelius nepatogumus, žymiai pablogėjo sveikata, prarado daug svorio, kankina nemiga, bėrimai, nusilpo imuninė sistema, patapo nedarbingas, yra infekuotas (duomenys neskelbtini). Tapo uždaras, dirglus, nebendrauja su aplinkiniais.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 75-80). Atsiliepime į skundą nurodė, jog nuteistasis įvairiais laikotarpiais buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 3, kuri yra 29,36 kv. m., joje įrengta 8 miegamosios vietos, todėl esant visoms užimtoms vietoms, asmeniui tekdavo po 3,67 kv. m. Taip pat laikotarpyje nuo 2014 m. liepos 18 d. iki 2014 m. liepos 22 d., nuo 2016 m. balandžio 18 d. iki 2016 m. liepos 15 d. paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 20, kuri yra 15,58 kv. m. ploto, joje įrengta 4 miegamosios vietos, esant visoms užimtoms vietoms, asmeniui tekdavo po 3,89 kv. m. Nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. ik 2015 m. rugsėjo 18 d., paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 4, plotas- 14,48 kv. m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, asmeniui tenka- 3,62 kv. m. Nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. spalio 21 d., nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d., nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. sausio 12 d. paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 2, 29,51 kv. m. ploto, miegamųjų vietų 8, ploto asmeniui tekdavo- 3,68 kv. m. Nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2016 m. kovo 22 d., paskirtas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 30, kuri yra 11,07 kv. m. ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, asmeniui tekdavo- 3,69 kv. m. Nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. kovo 29 d. paskirtas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 24, kuri yra 13,45 kv. m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, asmeniui tekdavo- 3,36 kv. m. Nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2016 m. balandžio 15 d. paskirtas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 35, kuri yra 12,87 kv. m. ploto, joje įrengtos trys miegamosios vietos, asmeniui tekdavo- 4,29 kv. m. ploto. Teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų. Atsakovas nurodo, jog kameros buvo aprūpintos baldais ir kietuoju inventoriumi. Jeigu pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtoje kameroje, jis turėjo teisę skųsti pareigūnų veiksmus, tačiau šia teise pareiškėjas nėra pasinaudojęs. 2014 m. gruodžio 12 d. Alytaus visuomenės sveikatos centras pateikė patikrinimo aktą, kurios išvadoje Nr. PA-369 pažymėjo, jog pažeidimų Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nenustatyta. Taip pat tokia išvada pateikta ir 2015 m. gruodžio 14 d. Pareiškėjas dėl netinkamų gyvenamų sąlygų į Alytaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė. Atsakovas kamerose užtikrina tinkamą oro temperatūrą, oro drėgmę. Alytaus pataisos namuose šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą atitinkančią higienos normas. Patalpos ventiliuojamos atidarant langus. 2009 – 2010 m. baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose atliktas kapitalinis remontas. Buvo pakeisti langai, durys, naujai įrengti tualetai, tualetuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros instaliacija ir apšvietimas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į gydytoją kreipėsi 46 kartus, skundėsi miego sutrikimais dėl narkotinių medžiagų vartojimo, 12 kartų tikrintas dėl narkotinių medžiagų vartojimo ir visais kartais rasta, kad vartojęs narkotines medžiagas. Buvo konsultuotas psichiatro dėl narkotinių medžiagų vartojimo. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija atsakovo kaltės. Atsakovas nurodė, jog pataisos namų stogas padengtas rulonine stogo danga, asbestinių stogų dengtų pastatų nėra, asbestas pataisos namų pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose nebuvo naudojamas. Elektros instaliacija yra tvarkinga ir saugi. Vadovaujantis teisės aktais nuteistiesiems yra sudarytos galimybės vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu. Nuteistieji paskirtuose būriuose gali nusiprausti kūną prausyklose iki pusės po šaltu vandeniu kiekvieną dieną, tai nėra ribojama. Miegamuosiuose nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir juose nerūkoma. Uždaroje zonoje kamerose esančių nuteistųjų rūkymo priemonės laikomos metalinėse dėžutėse esančiose koridoriuje ir išduodamos tik pasivaikščiojimo metu. Atsakovas prašo teismo taikyti skundo ieškinio senatį.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 70-72) nurodė, jog šiuo atveju turėtų būti taikoma ieškinio senaties termino institutas. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas nepateikia konkrečių įrodymų, dėstomi motyvai yra bendro pobūdžio, deklaratyvūs ir nekonkretūs, todėl prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas iš dalies tenkinamas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau- Alytaus PN), dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriaus kamerose Alytaus PN, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Bylos duomenys patvirtina, kad laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN jis atliko laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2016 m. liepos 15 d. (b. l. 22-24). Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriuje trūko teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui privalomo ploto bei kalėjo antisanitarinėmis, higienos reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis.
Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo netaikyti jo reikalavimams senaties ir nurodo, kad teismas turi vadovautis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, t.y. tęstinio pobūdžio terminas.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2011 m. birželio 13 d., skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2016 m. liepos 18 d. (b. l. 7). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Alytaus PN laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi 2016 m. liepos 18 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl už laikotarpį iki 2013 m. liepos 17 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jausdamas jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui iki 2013 m. liepos 17 d. taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis už laikotarpį iki 2013 m. liepos 17 d. atmestina kaip nepagrįsta. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu ir byla nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 18 d. iki 2016 m. liepos 15 d.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau– Taisyklės), 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. vienam žmogui.
Byloje esantys duomenys (b. l. 22-26, 75-80) patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2014 m. liepos 16 d. iki 2014 m. liepos 18 d., nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2014 m. liepos 30 d., nuo 2014 m. liepos 31 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 18 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d., nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d., nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d., nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 13 d., nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2014 m. spalio 28 d., nuo 2014 m. spalio 29 d. iki 2014 m. lapkričio 12 d., nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d., nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d., nuo 2014 m. gruodžio 12 d. iki 2014 m. gruodžio 18 d., nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. sausio 15 d., nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. sausio 20 d., nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2015 m. vasario 6 d., nuo 2015 m. kovo 23 d. iki 2015 m. balandžio 3 d., nuo 2015 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. gyveno baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 3, kurios gyvenamasis plotas yra 29,36 kv. m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje kameroje teko 3,67 kv. m.
Laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 18 d. iki 2014 m. liepos 22 d., nuo 2016 m. balandžio 18 d. iki 2016 m. liepos 15 d. pareiškėjas gyveno kameroje Nr. 20, kurios gyvenamasis plotas 15,58 kv. m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje kameroje teko 3,89 kv. m.
Laikotarpiais nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 18 d., pareiškėjas buvo kalinamas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 4, kurios gyvenamasis plotas yra 14,48 kv. m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje kameroje teko 3,62 kv. m.
Laikotarpiais nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. spalio 21 d., nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d., nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. sausio 12 d. pareiškėjas buvo kalinamas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 2, kurios gyvenamasis plotas yra 29,51 kv. m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje kameroje teko 3,68 kv. m.
Laikotarpiais nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2016 m. kovo 22 d., pareiškėjas buvo kalinamas kamerų tipo patalpos kameroje Nr. 30, kurios gyvenamasis plotas yra 11,07 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje kameroje teko 3,69 kv. m.
Laikotarpiais nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. kovo 29 d. pareiškėjas buvo kalinamas kamerų tipo patalpos kameroje Nr. 24, kurios gyvenamasis plotas yra 13,45 kv. m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje kameroje teko 3,36 kv. m. Nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. kovo 24 d. ir 2016 m. kovo 29 d. vienam asmeniui teko 3,36 kv. m., o nuo 2016 m. kovo 25 d. iki 2016 m. kovo 28 d. teko 6,73 kv. m. (b. l. 56-63).
Laikotarpiais nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2016 m. balandžio 15 d., pareiškėjas buvo kalinamas kamerų tipo patalpos kameroje Nr. 35, kurios gyvenamasis plotas yra 12,87 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje kameroje teko 4,29 kv. m.
Nors pareiškėjas teigia, kad patalpos būdavo perpildytos bei laikotarpyje nuo 2014 m. liepos 15 d. iki 2014 m. liepos 21 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d. buvo laikomas baudos izoliatoriuje Nr. 0, kurioje nėra langų, ventiliacijos bei nurodo, jog kameros Nr. 4, 20, 24 yra keturių vietų ir vienodo dydžio, tačiau prie skundo nepateikia šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų. Tuo tarpu atsakovas į bylą pateikia duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių iš kompiuterinės sistemos „Įskaita“ (b. l. 25-26) bei nuteistojo perkėlimo lapus (b. l. 22-24), kurie patvirtina, jog nuteistasis asmuo tam tikrais laikotarpiais buvo priskirtas prie konkrečios kameros. Teismo vertinimu, šie oficialiai pateikti įrodymai (kompiuterinės programos išrašai ir kiti rašytiniai duomenys) paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus. Be to, pareiškėjas neginčija, kad gyvenamosiose patalpose buvo laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų. Teismas taip pat pažymi, kad nors, pareiškėjo teigimu, iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų bei kitų daiktų užimamas plotas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.2.punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl nulinės kameros bei kitų kamerų plotų neatitikimo atmestini, kaip nepagrįsti.
Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu iš viso 4 paras (nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. kovo 24 d. ir 2016 m. kovo 29 d. kamerų tipo patalpos kameroje Nr. 24), pareiškėjas buvo laikomas kameroje pažeidžiant Taisyklių 11¹.2. punkte nustatytą minimalaus 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto normą, kadangi nurodytu laikotarpiu jam teko 3,36 kv. m. kameros ploto.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su jo laikymu kameroje kartu su rūkančiais asmenimis.
Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 7 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Minėta norma įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 9 punktą asmenims, esantiems kamerų tipo patalpose, turėti tabako gaminius draudžiama. Šis draudimas įsigaliojo nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.
Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau- Higienos norma HN 76:2010). Higienos normos HN 76:2010 14 punkte buvo nurodyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kad, kalėdamas kamerose būtų raštu ar žodžiu kreipęsis į atsakovo atstovą informuodamas apie kameroje rūkančius asmenis, apie jam keliamus nepatogumus, o atsakovo atstovas į tokius prašymus nebūtų reagavęs, todėl, nesant tokių duomenų, Alytaus PN negali būti laikomi pažeidę pareiškėjo teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru.
Pareiškėjas skunde nurodęs, jog Alytaus PN pastatų konstrukcijose yra panaudota kenksminga medžiaga asbestas. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog Alytaus PN stogas padengtas rulonine stogo danga, asbestiniu stogu dengtų pastatų nėra, pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose nebuvo naudojamos asbestas. Šį tvirtinimą pagrindžiančių įrodymų į bylą nėra pateikta, todėl pareiškėjo teiginys, jog jo gyvenamoje aplinkoje buvo asbesto lieka nepaneigtas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose.
Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokias neigiamas pasekmes jam ar jo sveikatai kėlė gyvenamųjų patalpų konstrukcijoje buvęs asbestas. Byloje nėra duomenų, kad pataisos namuose būtų buvę vykdomi remonto darbai ginčo laikotarpiu, kurių metu susidaro sveikatai kenksmingos asbesto dulkės. Į bylą nepateikti pareiškėjo skundai Alytaus PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl asbesto buvimo, todėl, nesant tokių duomenų, pareiškėjo deklaratyvūs argumentai dėl asbesto buvimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo teisės nusiprausti po šiltu dušu pažeidimo. Nurodė, kad nusiprausti duše buvo leidžiama tik kartą per savaitę 15 minučių.
Higienos normos HN 76:2010 68 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, Higienos normos HN 134:2015 (įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Ši teisė pareiškėjui buvo užtikrinta, dėl to jis ginčo nekelia.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo netinkamas apšvietimas, nepakankama ventiliacija, tualetas - skylė grindyse, inventoriaus trūkumas.
Higienos normos HN 76:2010 22 punkte nurodyta, jog gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Taip pat nurodyta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos HN 76:2010, 24 p.). Minėtų higienos normų 26 punkte nurodyta gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis. Panašiai apibrėžta ir Higienos normoje HN 134:2015.
Atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie kamerų oro temperatūrą, ventiliaciją, natūralią ir dirbtinę apšvietą pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog atsakovas užtikrina tinkamas sąlygas, numatytas Higienos normoje bei nurodė, jog Alytaus pataisos namuose šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą atitinkančią higienos normas. Patalpos ventiliuojamos atidarant langus.
Atsakovas nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pareiškėjas buvo aprūpintas minėtame teisės akte numatytu inventoriumi. Pareiškėjas skunde nenurodęs tiksliai kokio inventoriaus trūko pareiškėjui.
Vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus PN pareigūnus, administraciją ar į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos, ventiliacijos, inventoriaus trūkumo ir kt.) nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos kameros temperatūros, apšvietos, ventiliacijos, inventoriaus trūkumo dėl praėjusio perilgo laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kameros temperatūros, ventiliacijos, apšvietos, inventoriaus trūkumo atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).
Reikalavimai pataisos namų kameros sanitarinio mazgo įrengimui yra nurodyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punkte, pagal kurį įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad sanitariniame mazge buvo skylė grindyse. Jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų pareiškėjas į bylą nepateikė.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Alytaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose buvo atliktas kapitalinis remontas, kurio metu buvo naujai įrengti tualetai, pateikė šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus (b. l. 27-29, 33-39). Teismo nuomone, atsakovo atstovo pateikti duomenys paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad dėl sanitarinio mazgo įrangos pareiškėjui keliamų problemų jis kreipėsi į atsakovą, o šis į jo prašymą nereagavo ar jo netenkino, todėl, nesant tokių duomenų, šia skundo apimtimi negali būti konstatuoti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kameroje nebuvo valymo priemonių ir priemonės nebuvo išduodamos.
Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 76:2010 56 p.). Panašiai nurodyta ir galiojančioje šiuo metu Higienos normos HN 134:2015 37 punkte.
Nors atsakovo atstovas nurodė, jog nuteistiesiems valymo priemonės išduodamos nuolat, bet jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė, o tai iš esmės sudarytų prielaidas galimam higienos normos pažeidimo konstatavimui, tačiau pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl jam neišduotų valymo priemonių yra bendro pobūdžio, jis nenurodė konkretaus atvejo, susijusio su galimu jo teisių pažeidimu neišduodant jam valymo priemonių, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kreipėsi į Alytaus PN pareigūnus ar administraciją dėl valymo priemonių išdavimo, o šis jo prašymo netenkino, todėl abstrakčių, įrodymais nepagrįstų aplinkybių pagrindu negalimas atsakovo neteisėtų veiksmų neišduodant valymo priemonių pareiškėjui konstatavimas.
Atsakovo atstovas į bylą pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 12 d. Nr. PA-369 ir 2015 m. gruodžio 14 d. Nr. PA-436 patikrinimo aktus (b.l. 27-32), kuriuose, atlikus baudos izoliatoriaus kamerų patikrinimus, higienos normų pažeidimų nebuvo nustatyta. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad vienas patikrinimas (2015 m. gruodžio 14 d. Nr. PA-436) nepatenka į byloje analizuotinus laikotarpius, nes jo metu pareiškėjas baudos izoliatoriaus kamerose negyveno. Šių pareiškėjo kalinimo laiku arba jam artimu laikotarpiu atliktų patikrinimų metu buvo kompleksiškai tikrinama, kaip Alytaus pataisos namuose laikomasi higienos normos reikalavimų. Minėtuose aktuose nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Taip pat nurodyta, kad visose kamerų tipo kamerose atliktas kapitalinis remontas, pataisos namų patalpos bei jose esantys įrenginiai tvarkingi ir prižiūrimi, ant sienų bei lubų pelėsių nėra. Taip pat nurodyta, jog baudos izoliatoriaus kamerose įrengta tualeto patalpa su plautuve. Abiejų patikrinimų metu higienos normos pažeidimų nenustatyta. Be to, iš šių atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad Alytaus PN pagal turimas finansines galimybes atlieka remonto darbus ir stengiasi atitinkamai užtikrinti laikomų asmenų teises į saugią iš švarią aplinką.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su senomis, sulankstytomis ir sulaužytomis lovomis, kurių ilgis tik 1,8 m., kuriose jis negalėjo tinkamai išsimiegoti.
Pagal arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas, patvirtintas Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, pataisos namų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turi būti skirta metalinė lova, kurios naudojimo terminas yra 10 metų, jokių kitų reikalavimų kamerose esančioms lovoms teisės aktuose nėra nustatyta.
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl senų, sulankstytų, sulaužytų lovų, taip pat nepateikė teismui jokių duomenų, kad dėl nekokybiškos lovos keliamų nepatogumų, jos remonto ar pakeitimo, jis kreipėsi į Alytaus PN pareigūnus ar administraciją, o šie į jo prašymus nereagavo, ar atsisakė tenkinti, todėl nėra pagrindo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui, o pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl senų ir sulūžusių lovų atmestini kaip nepagrįsti.
Nors pareiškėjas nurodo, kad dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų jis kentėjo nuo nuovargio, nemigos, kitų sveikatos sutrikimų ir psichologinių išgyvenimų, byloje esantis Medicinos dokumentų išrašas (b. l. 41-42) patvirtina, kad pareiškėjui kylantys miego sutrikimai, psichologinės būklės problemos yra sąlygoti intensyvaus narkotinių medžiagų vartojimo. Be to, pareiškėjui diagnozuota ŽIV infekcija ir kitos lėtinės ligos. Taip pat nurodyta, jog 12 kartų buvo tikrintas dėl narkotinių medžiagų vartojimo ir visais atvejais buvo rasta. Atsižvelgiant į tai, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjo nurodomi sveikatos sutrikimai galėjo būti sukelti būtent dėl prastų kalinimo sąlygų.
Teismų praktikoje yra nuosekliai pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, į tai, kad jis nebuvo intensyvus, truko keturias paras (pareiškėjui 4 paras kameroje Nr. 24 trūko 0,24 kv. m.), pareiškėjas aktyviais veiksmais dėl to pretenzijų nereiškė, nesant byloje įrodymų, kad dėl to būtų atsiradusios neigiamos pasekmės, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už teismo nustatytą jo teisių pažeidimą. Pripažintina, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1d.,20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nusprendė:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo T. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.
Pareiškėjo T. L. reikalavimą dėl 20 000 eurų neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.