Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu (IV t., b. l. 39-47) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, jog teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, apsiriboja tikrinimu: 1) ar atsakovas laikėsi nustatytos tyrimo procedūros; 2) ar materialiai tikri yra faktai, kuriais rėmėsi atsakovas; 3) ar atsakovas nepiktnaudžiavo kompetencija, nesivadovavo neleistinais motyvais; 4) ar atsakovas rėmėsi teisiškai reikšmingais kriterijais ir nesirėmė kriterijais, kurie nėra teisiškai reikšmingi; 5) ar atsakovo aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių atsakovas buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus; ar atsakovas nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nustatyta, kad atsakovo Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyrius skaičiavimuose taikė optimalią kapitalo struktūrą – 70 proc. skolinto ir 30 proc. nuosavo kapitalo. Esant minėtai kapitalo struktūrai, vidutinė svertinė kapitalo kaina (WACC), taikant Projekto pateikimo metu Komisijos viešai skelbiamus skolinto kapitalo kainos ir nuosavo kapitalo grąžos rodiklius (atitinkamai 3,71 ir 10,70 proc.), yra 6,37 proc., todėl, perskaičiuotai normatyvinio pelno bazei 7 676 100,0 Lt taikant 6,37 proc. investicijų grąžos normą, investicijų grąža sudaro 489 234,0 Lt. Taigi, perskaičiuotai normatyvinio pelno bazei 7 676 100,0 Lt taikant 6,37 proc. investicijų grąžos normą, investicijų grąža sudaro 489 234,0 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, jog šilumos sektoriuje, vadovaujantis Metodikos 57.7.2.2 punktu, Komisija kasmet iki liepos 1 d. privalo nustatyti ir viešai paskelbti WACC dydį, proc., taikytiną reguliavimo tikslams ateinančiu ataskaitiniu laikotarpiu šilumos sektoriuje. O elektros sektoriuje, įvertinus tai, kad kainų nustatymo procedūros vykdomos nuo rugsėjo mėnesio, o kainos įsigalioja nuo kalendorinių metų pradžios, Komisija, vadovaudamasi Elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodika, patvirtinta 2009 m. rugsėjo 25 d. Komisijos nutarimu Nr. O3-139, bei Elektros energijos kainos ir rezervinės galios užtikrinimo paslaugų kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2012 m. rugsėjo 14 d. nutarimu Nr. O3-229 „Dėl Elektros energijos kainos ir rezervinės galios užtikrinimo paslaugų kainų nustatymo metodikos patvirtinimo“, skelbia elektros energetikos sektoriaus vidutinę svertinę kapitalo kainą (WACC) ir jos skaičiavimus, atliktus remiantis 2014 m. rugpjūčio 1 d. duomenimis. Atsižvelgiant į tai, kad šilumos ir elektros sektorių WACC skaičiavimai atliekami skirtingu metu, tačiau naudojant aktualiausius tuo metu viešai prieinamus duomenis, atitinkamai galimi imties duomenų skirtumai, kurie daro įtaką galutiniam WACC dydžiui.

Pažymėta, kad Metodikos 57.7.1 punkte nurodoma, kad bendrasis investicijų grąžos normos apskaičiavimo principas investicijų grąžos norma x kapitalo apimtis = investicijų grąža, kuris Metodikos 57.7.3.1 punkte detalizuojamas nurodant, jog kapitalo apimtis nustatoma kaip nuosavo ir skolinto kapitalo suma, nedetalizuojant procentinio santykio. Priimant skundžiamus nutarimus galiojusioje Metodikos 57.7.4 punkto redakcijoje įtvirtinta, jog „esant motyvuotam Reguliuojančiosios institucijos sprendimui, Ūkio subjektui gali būti nustatyti optimalios jo kapitalo struktūros, pagal kurią būtų nustatoma Ūkio subjekto investicijų grąža, reikalavimai, atsižvelgiant į ekonomines sąlygas atitinkamu laikotarpiu. Optimali kapitalo struktūra nustatoma tuo atveju, kai pagal faktinę Ūkio subjekto kapitalo struktūrą apskaičiuota investicijų grąžos norma yra didesnė, nei apskaičiuota pagal optimalią kapitalo struktūrą. Kapitalo struktūra laikoma optimalia, kai skolintas kapitalas sudaro 70 proc., nuosavas – 30 proc.“ Šaltiniai, kuriais remiantis pasirinkta optimali finansavimo struktūra, atitinkanti skolinto / nuosavo kapitalo santykį, lygų 70 ir 30, yra Lietuvos banko vykdoma Lietuvos komercinių bankų apklausos apžvalga, būtent komerciniai bankai nurodo kaip geros praktikos bankų rizikos vertinimą taikomą skolos ir nuosavo kapitalo santykį 70–80 proc. Taigi, teismas padarė išvadą, kad Komisija, vykdydama energetikos sektoriaus valstybinio reguliavimo funkciją, laikosi specifinių sektorių reglamentuojančių teisės aktų nuostatų ir juose įtvirtintų tikslų, be to, savo funkcijoms vykdyti, kaip viešojo administravimo subjektas, nuosekliai vadovaujasi viešojo administravimo principais, todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad, skaičiuojant investicijų grąžos normą teikiamoms reguliuojamoms paslaugoms 2015 m., buvo neteisingai taikytas skolinto ir nuosavo kapitalo santykis, lygus 70 ir 30.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, skundžiami nutarimai atitinka ir esminius šiam procesiniam dokumentui nustatytus reikalavimus (Viešojo administravimo įstatymo 3 str., 8 str. 1 d.). Skundžiamo 2014 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 03-934 preambulėje nurodoma, kad jis priimamas atsižvelgiant į Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2014 m. gruodžio 3 d. pažymą Nr. O5-360 „Dėl „Lietuvos energijos gamyba“, AB, Lietuvos elektrinės šilumos gamybos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“. Šioje pažymoje daroma nuoroda į Komisijos 2014 m. spalio 30 d. nutarimą Nr. O3-875. Išsamus investicijų grąžos vertinimas buvo pateiktas Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2014 m. spalio 22 d. pažymoje Nr. O5-290 „Dėl „Lietuvos energijos gamyba“, AB, Lietuvos elektrinės šilumos gamybos kainos dedamųjų perskaičiavimo“, kuria remiantis buvo konstatuota, kad pareiškėjo šilumos gamybos kainos dedamosios nustatytos su pažeidimais. Skundžiamu nutarimu Komisija nuosekliai laikėsi Šilumos ūkio įstatymo reikalavimų ir vienašališkai nustatė šilumos gamybos kainos dedamąsias. Taigi, vertinant ginčijamo Komisijos priimto 2014 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 03-934 pagrįstumą, turi būti vertinami ne tik skundžiamas 2014 m. gruodžio 11 d. nutarimas ir pažyma, bet ir Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2014 m. spalio 22 d. pažyma Nr. O5-290 „Dėl „Lietuvos energijos gamyba“, AB, Lietuvos elektrinės šilumos gamybos kainos dedamųjų perskaičiavimo“ bei Komisijos 2014 m. spalio 30 d. nutarimas Nr. O3-875. Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2014 m. spalio 22 d. pažymoje Nr. O5-290 išanalizuota ir pateikta medžiaga, kuri lėmė atitinkamą sprendimo pareiškėjo atžvilgiu priėmimą. Minėtos pažymos yra neatsiejama skundžiamo nutarimo dalis, kurioje išdėstomi nutarime pateikiamo sprendimo motyvai, argumentai, skaičiavimai bei kiti duomenys. Skundžiamų nutarimų nuostatos ir išvados buvo padarytos remiantis išsamiais kainų nustatymo proceso metu surinktais duomenimis, atlikti skaičiavimai ne tik atspindi faktines aplinkybes, bet ir yra pakankami pagrįsti pareiškėjui nustatytų kainų teisingumą.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, kadangi nepagrįstai priskirdamas tam tikrus byloje ginčijamus aspektus ekonominio tikslingumo kategorijai, neįvertino daugelio pareiškėjo argumentų, pagrindžiančių, kad Komisija nesirėmė reikšmingais faktais, kuriais turėjo remtis bei padarė skaičiavimo ir akivaizdžių vertinimo klaidų. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad teismas turi patikrinti ne tik pateiktų įrodymų faktinį teisingumų, patikimumų ir nuoseklumų, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingų padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-801/2013). Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo pateiktų argumentų dėl Komisijos WACC skaičiavimo formulėje taikytinos nuosavo kapitalo rizikos premijos dydžio. Teismas apskritai nieko nepasisakė (tikėtina, jog visiškai nevertino) pareiškėjo argumentų, kad nuosavo kapitalo rizikos premijos apskaičiavimui Komisija privalėjo naudoti indeksą „S&P 500 total return“, kadangi taip numato finansų ekonomikos metodologija. Šiuo atveju turėjo būti vertinami pareiškėjo skundo 33 punkte pateikti argumentai, kuriais aiškiai nurodoma, kad kaip paaiškėjo Komisijos buvo naudotas „S&P 500 price return“ indeksas, kuris nevertina uždirbamos grąžos iš dividendų (http://en.wikipedia.org/wiki/S%26P_500; http://arthveda.co.in/wp-content/uploads/2013/10/Price-Vs-Tolal-Return-Index.pdf), todėl skaičiuojant kapitalo rizikos premiją turėjo būti vertinamas „S&P 500 total return” indeksas. Dėl šios priežasties nuosavo kapitalo rizikos premija turėjo būti lygi 7,5 proc., t. y. pateikti konkretūs argumentai dėl konkrečių indeksų taikymo. Tačiau teismo sprendime (7 psl.) tik teigiama, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog iš Komisijos internetiniame puslapyje pateiktos informacijos nėra aišku, kokias indekso S&P reikšmes ir kitus duomenis Komisija naudojo atlikdama skaičiavimus, nes Komisijos naudoto rodiklio skaičiavimas yra pateiktas jos interneto svetainėje: nuosavybės rizikos premija procentais yra lygi šalies su išplėtota kapitalo rinka (JAV) nuosavybės rizikos premijos ir papildomos Lietuvos rinkos rizikos premijos sumai. Toks bendro pobūdžio Komisijos pateikto komentaro atkartojimas tik dar kartą patvirtina faktą, kad nustatant investicijų grąžos normą, tikrai nebuvo aišku, kokias S&P konkrečias reikšmes ir kitus duomenis Komisija naudojo, atlikdama skaičiavimus, tačiau teismas laikė tokį, iš esmės nieko nesakantį, argumentą pakankamu - t. y. neįvertino pareiškėjo argumentų. Remiantis detaliais pareiškėjo WACC skaičiavimais, 2015 m. WACC skaičiavimo formulėje taikytina nuosavo kapitalo rizikos premija yra lygi 7,5 proc., tačiau Komisijos apskaičiuotas ir taikytas – 6,93 proc. dydis. Atsakovas atsiliepime teigė, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė savo pozicijos, kodėl turi būti naudojama 7,5 proc. nuosavybės rizikos premija. Tačiau skaičiavimo paaiškinimas ir pagrindimas buvo pateiktas skundo 7 psl. esančioje lentelėje, kurioje atitinkamai nurodyti priedai su pateiktais imties duomenimis. Todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis Komisijos pateiktu argumentu, tačiau pareiškėjo argumentų neįvertino. Atsakovo ir pirmosios instancijos teismo teiginys, kad nustatytą skirtingą premijos dydį lėmė, jog WACC skaičiavimai buvo atliekami skirtingu laiku, reikalauja nuodugnesnių ekspertinių vertinimų, nes pačiame atsakovo atsiliepime pateikti duomenys ir argumentacija neatrodo nuoseklūs. Pavyzdžiui, teigiama, jog nuosavybės rizikos premija, proc. yra lygi šalies su išvystyta kapitalo rinka (JAV) nuosavybės rizikos premijos ir papildomos Lietuvos rinkos rizikos premijos sumai. Šalies su išvystyta kapitalo rinka (JAV) nuosavybės rizikos premija gaunama, kaip investicijų į akcijų rinkų grąžos bei 10 metų trukmės JAV iždo obligacijų grąžos normos skirtumas – 4,88. Papildomos Lietuvos rinkos rizikos premija – 2,55. Sudėjus šiuos du rodiklius yra gaunama 6,93 nuosavybės rizikos premija. Tačiau, pareiškėjo skaičiavimu, sudėjus minėtus du rodiklius (t. y., 4.88 + 2,55) rezultatas yra 7,43, o ne 6,93. Tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl tokių skaičiavimo neaiškumų ir klaidų. Be to, vertinant šilumos ir elektros sektoriams nustatytų WACC dydžių skirtumą, kuris neva buvo lemtas dėl skirtingų skaičiavimų metu buvusių skirtingų imties duomenų, pagal Komisiją tarp jos šilumos ir elektros sektoriams taikytų nuosavybės rizikos premijos dydžių susidaro 0,14 proc. skirtumas (6,93 – 6,79 = 0,14), tačiau jei vertinsime nurodytus 2,55 proc. (šilumos rodiklis), ir 2,40 proc. (elektros rodiklis) rodiklių dydžius (dėl ko atsakovas teigia, kad ir susidarė minėtas skirtumas) skirtumas tokiu atveju turėtų būti 0,15 proc. (2,55 – 2,40). Taigi Komisijos atsiliepime pateikti duomenys ir jų vertinimas kelia tik daugiau papildomų klausimų dėl jos atliktų skaičiavimų ir naudotų imties duomenų pagrįstumo. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas ignoravo ginčytiną situaciją. Teismas nevertino to, kad būtent dėl tokio informacijos pateikimo (tiksliau nepateikimo) ir kyla neaiškumai ir skaičiavimo neapibrėžtumas. Teismas, neanalizavęs pareiškėjo argumentų, kaip konkrečių duomenų šiam skaičiavimui, negalėjo daryti išvados ir laikyti jos pakankama, teigdamas, kad Komisija pateikia informaciją, kaip ir, kiek ir kokiais duomenimis naudodamasi apskaičiuoja WACC normą bei kitas kainų dedamąsias. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra aišku, ar teismas apskritai vertino pareiškėjo išdėstytus argumentus. Pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacija ir jos nenuoseklumas kelia pagrįstų abejonių dėl visapusiško ir teisingo bylos aplinkybių išnagrinėjimo ir įvertinimo, bei atitinkamai sprendimo pagrįstumo.Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006) tai, kad teismas pripažįsta, jog atsakovas (Ryšių reguliavimo tarnyba, t. y. analogiška reguliavimo institucija, kaip ir Komisija) turi ekonominių klausimų vertinimo laisvę, nereiškia, jog teismas turi susilaikyti nuo atsakovo atliekamos teisinės ekonominių duomenų kvalifikacijos kontrolės. Administracinio teismo kompetencija apima tikrinimą, ar viešojo administravimo institucija nepažeidė jai suteiktos diskrecijos išorinių ribų. Tokios apimties teismo kontrolė ne apriboja diskrecijos teisę, o tik nubrėžia normines jos ribas. Be to, tik atliekant tokią teisminę kontrolę pareiškėjui gali būti suteikta visapusiška teisinė apsauga, kuri priklauso jam ir administracinių aktų, priimamų srityse, kuriose viešojo administravimo institucija turi diskrecijos teisę, atžvilgiu. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, ar Komisija neviršijo kompetencijos ir atlikti jos diskrecijos teisės ribose ekonominių vertinimų teisminę kontrolę, taip pat ir patikrinti: a) ar Komisija nepadarė skaičiavimo ir akivaizdžių vertinimo klaidų; b) ar Komisija rėmėsi tais faktais, kuriais turėjo remtis ir / ar nesirėmė tais, kuriais neturėjo remtis; c) ar Komisija, nustatydama WACC dydį, rėmėsi teisiškai reikšmingais kriterijais ir nesirėmė kriterijais, kurie nėra teisiškai reikšmingi; d) ar Komisija nepiktnaudžiavo įgaliojimais ir ar, priimdama skundžiamus nutarimus, nesivadovavo neleistinais motyvais. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006) tam, kad teismas galėtų nustatyti, ar atsakovas nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, turi būti atlikta teisinės atsakovo atliktos ekonominės analizės, ekonominių duomenų vertinimo interpretacijos kontrolė. Tokia teismo kontrolė turi apimti: a) pateiktų įrodymų materialinio tikrumo, patikimumo, nuoseklumo tikrinimą; b) tikrinimą, ar pateikti įrodymai atspindi visus esminius duomenis, į kuriuos turi būti atsižvelgta vertinant sudėtingą situaciją; c) ar pateiktų įrodymų visuma pagrindžia padarytas išvadas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktikoje yra aiškiai nurodęs, kad į ekonominio tikslingumo kategoriją patenka, pavyzdžiui, viešojo administravimo subjekto suteikiamas prioritetas teisės akte nustatytiems tikslams (2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-12/2007), mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymo taikymas (2013 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-400/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad politinis ar ekonominis tikslingumas reiškia viešojo administravimo subjekto diskreciją pasirinkti visuomeninių santykių raidos prioritetus, nustatyti raidos strategiją, nepažeidžiant aukštesnių teisės aktų reikalavimų; administracinių teismų kompetencija tokiu atveju apsiriboja tikrinimu, ar įgyvendindamas ekonominę ir politinę diskreciją viešojo administravimo subjektas nepažeidė teisės principų ir normų (2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-12/2007). Nagrinėjamoje byloje yra iškilę visiškai kitokio pobūdžio klausimai, nei visuomeninių santykių raidos prioritetų ar raidos strategijos nustatymas, t. y. nei ekonominio / politinio tikslingumo klausimai. Pirmosios instancijos teismas iš esmės atsisakė tirti ir nagrinėti faktinio bei teisinio pobūdžio aplinkybes ir įrodymus, visiškai nepagrįstai prie ekonominio tikslingumo priskyrė faktines aplinkybes bei jų teisinį vertinimą. Pavyzdžiui, kad Komisijos naudotas „unlevered beta“ dydis energetikos sektoriuje neegzistuoja, t. y. tokio mažo rodiklio nėra nei vienoje su energetika susijusioje ūkio šakoje Komisijos naudojamoje duomenų bazėje; Komisija 2014 m. spalio 30 d. nutarime nenurodė, kokių konkrečių sektorių rodiklius naudoja skaičiavimui, be to, atsiliepime šiuo atžvilgiu nepateikė juokių papildomų paaiškinimų ar komentarų, apie tai nieko nepasisakė ir pirmosios instancijos teismas. Taip pat UAB „Emst & Young Baltic“ (specialistas) parengtose 2015 m. kovo 25 d. išvadose dėl šilumos gamybos sektoriaus investicijų grąžos normos (WACC) šiuo atveju pažymėta, kad Komisijos pateikiamuose duomenyse nurodomas duomenų šaltinis, tačiau neatskleidžiama, kurių pramonės šakų nesvertiniai rizikos laipsniai yra naudojami rodiklio apskaičiavimui (Išvados 21 psl.). Be to įvardinami kiti metodiškai neteisingi duomenų naudojimo atvejai ir daroma išvada, kad Komisijos nesvertinio rizikos laipsnio dydis yra mažesnis už visas specialisto įvardintas rodiklio apskaičiavimo alternatyvas (Išvados 23 psl.). Pareiškėjo manymu, neįvertinus tokio pobūdžio aplinkybių ir įrodymų, yra neįmanoma iš esmės išspręsti bylos teisingai ir pagrįstai.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, kadangi neteisingai ir nepagrįstai vertino, jog Komisija suteiktą administracinę diskreciją įgyvendino tinkamai ir nepiktnaudžiavo įgaliojimais. Pirmosios instancijos teismas vertino tik Komisijos bendrą kompetenciją – nustatyti reguliuojamos veiklos kainas ir jas prižiūrėti, tačiau visiškai nepagrįstai nustatė, kad skundžiamuose nutarimuose Komisija neperžengė jai suteiktos diskrecijos. Pareiškėjas neginčija Komisijos teisės reguliuoti kainas, nei reikalauja išplėsti reguliavimo apimties, tačiau ginčija Komisijos veiksmus, kuomet dėl plačios diskrecijos teisės, Komisija gali piktnaudžiauti jai suteiktomis teisėmis. Šiame ginče keltinas pagrįstas klausimas, kokiu būdu ir kas turi užtikrinti teisminę viešojo administravimo subjekto kontrolę, kuomet teismas nevertina viešo administravimo subjekto priimamų sprendimų nustatant „reguliuojamą kainą, atsižvelgiant į protingumo principą“, motyvuojant, kad bet koks argumentas, susijęs su skaičiavimu ar skaičiavimui naudotais duomenimis, yra ekonominio tikslingumo ir tai, kad viešo administravimo subjektas tiesiog veikia suteiktų įgaliojimų apimtyje, yra laikoma pakankama. Pareiškėjas teismui nurodė argumentus ir įrodymus, pagrindžiančius, kad Komisija, nustatydama reguliuojamas kainas pareiškėjo atžvilgiu, suteiktą diskreciją įgyvendino netinkamai (peržengė nustatytas jai suteiktos diskrecijos ribas), tačiau teismas jų neįvertino. Teismas tik deklaratyviai konstatavo, kad Komisija išsamiai pagrindė ir atskleidė visus WACC skaičiavimui naudotų duomenų šaltinius, tačiau visiškai neanalizavo ir nebandė nustatyti, ar tie duomenys pakankami ir teisingi. Teismas nurodė, kokiomis aplinkybėmis ūkio subjektui apskaičiuojant investicijų grąžą gali būti nustatyta optimali kapitalo struktūra, tačiau visiškai kritiškai nevertino, ar optimalaus skolinto ir nuosavo kapitalo santykis 70 / 30 buvo nustatytas motyvuotai (t. y. esminis reikalavimas optimalios kapitalo struktūros pritaikymui). Be to, sprendime cituojama Komisijos pozicija, kad šaltiniai, kuriais remiantis priskirtina optimali finansavimo struktūra, atitinkanti skolinto / nuosavo kapitalo santykį, lygų 70 ir 30, yra Lietuvos banko vykdoma Lietuvos komercinių bankų apklausos apžvalga, tačiau bylos žodinio nagrinėjimo posėdžio metu pareiškėjas aiškiai ir pagrįstai sukritikavo, kad Komisija niekur aiškiai neatskleidė, kokiais klausimais buvo konsultuotasi su Lietuvos banku; taip pat posėdžio metu buvo pateikti argumentai, kodėl Komisijos teiginiai atsiliepime dėl bankų nusiteikimo skolinti iki 70 proc. projektų vertės yra klaidingai naudojami šioje situacijoje. Tačiau pastarieji pareiškėjo argumentai teismo nebuvo vertinami, taip pat jų atžvilgiu nebuvo pateikta jokia priešpriešinė argumentacija. Taigi, Komisija, konstatuodama, kad pareiškėjo šilumos gamybos kainos dedamosios neva nustatytos nesilaikant investicijų grąžos apskaičiavimo reikalavimų, rėmėsi nepagrįstu ir neteisėtu investicijų grąžos normos dydžiu. Taip Komisija pažeidė jai suteiktos diskrecijos ribas. Detali pozicija dėl Komisijai jai suteiktos diskrecijos išorinių ribų pažeidimo yra išdėstyta pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui (10-12 psl.). Šiuo atveju tik pažymėtina, kad pareiškėjo nuomone, teisinė ekonominių rodiklių interpretacijos kontrolė yra būtina, t. y. būtina Komisijos diskrecijos teisės ribose atlikti sudėtingų ekonominių vertinimų teisminę kontrolę. Nors Komisija ir teigia, kad tarp siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą, tačiau teigdama, kad kitoks minėtų įstatymo nuostatų interpretavimas būtų lėmęs didesnius ekonominius nuostolius bei žalą vartotojams – akivaizdžiai iškelia vieną interesą prieš kitą. Teismo sprendime dėl to ignoruojamas faktas, kad šiuo atveju vartotojų interesai būtent jau ir yra ginami nustatytu teisiniu reguliavimu, kuris užtikrina atitinkamą įmonių investicijų grąžą ir jos ribojimą. Teismas sprendime tiesiog atkartojo minėtą Komisijos poziciją. Tačiau pareiškėjui nesuprantama, kodėl šiuo atveju, pakartotinai yra vėl iškeliamas vartotojų gynimo argumentas prieš pareiškėjo interesus, kuomet dirbtinai mažinamos pareiškėjui apskaičiuotinos šilumos kainos. Šiuo atveju turėtų būti laikoma, kad pats teisės aktais įtvirtintas kainų reguliavimas ir jo reikalavimai jau atitinkamai ir yra subalansuota vartotojų teisių gynimo priemonė.Konstatavimas, jog viešojo administravimo subjektas turi teisę pasirinkti vieną iš kelių galimų elgesio variantų nepagrindžia ir neįrodo, to sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas nekvestionuoja teisinio reguliavimo, kuris pareiškėjui užtikrina protingą investicijų grąžą. Pareiškėjo manymu, yra nepagrįsta vertinti, kad jeigu WACC būtų nustatytas pagal pareiškėjo skaičiavimus (kurie atitinka visus teisės aktų, įskaitant Metodikos, reikalavimus, ką kartu patvirtina ir pateikta specialisto išvada), neva būtų nukrypstama nuo „protingumo kriterijaus neatitinkančios investicijų grąžos“ reikalavimo. Tokiu atveju kyla galimi tik du situacijos variantai, arba Metodika neatitinka teisės aktų reikalavimų, arba Komisija nukrypo nuo Metodikos reikalavimų ir taip pažeidė jai suteiktos diskrecijos ribas. Pareiškėjas palaiko pastarąją poziciją. Pirmosios instancijos teismas ignoravo faktą, kad priimdama 2014 m. spalio 30 d. nutarimą, Komisija nepaaiškino, kokiais šaltiniais remiantis buvo nustatyta, kad „optimali finansavimo struktūra” atitinka skolinto / nuosavo kapitalo santykį lygų 70 / 30 (atitinka 70 proc. skolos dalį kapitalo struktūroje arba skolos / nuosavybės santykį lygų 233 proc.). Taip pat teismas neįvertino to, kad 2014 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. O3-928 atliktais Metodikos pakeitimais, t. y. jau po pareiškėjo skundo teismui pateikimo, Komisija papildė Metodiką nuostata, kad „Optimali kapitalo struktūra nustatoma tuo atveju, kai pagal faktinę ūkio subjekto kapitalo struktūrą apskaičiuota investicijų grąžos norma yra didesnė, nei apskaičiuota pagal optimalią kapitalo struktūrą. Kapitalo struktūra laikoma optimalia, kai skolintas kapitalas sudaro 70 proc., nuosavas – 30 proc.“. Taigi šis pakeitimas atliktas po skundžiamo 2014 m. spalio 30 d. nutarimo priėmimo ir jau pateikus skundą teismui, todėl teismas apskritai negalėjo savo argumentuose remtis šiuo Metodikos pakeitimu. Be to, ir byloje pateiktoje specialisto išvadoje nurodoma, jog Komisijos pasirinkta 70 proc. fiksuota skolinto kapitalo dalis nėra paremta aiškiais skaičiavimais ir gali būti traktuojama kaip subjektyvus dydis. Metodikoje nėra nurodyta, kodėl pasirinkta būtent 70 proc., o ne 60 ar 80 proc., kurie taip pat yra minimi Komisijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (specialisto išvados 25 psl.). Komisijos taikomas dydis (t. y., 70 proc. skolinto kapitalo dalis) neatitinka nei vienos iš išvadoje įvardintų rodiklio apskaičiavimo alternatyvų ir reikšmingai jas viršija (specialisto išvados 26 psl.). Specialistas nurodo, jog skolos kapitalo dalis bendroje (skolinto ir nuosavo) kapitalo struktūroje galėtų būti nuo 40 proc. iki 50 proc. (specialisto išvados 27 psl.). Tačiau pirmosios instancijos teismas šių įrodymų nevertino. Taigi, pareiškėjas laikosi pozicijos, jog Komisija, vadovaujantis Metodikos 57.7.1 punktu, pareiškėjo teikiamoms reguliuojamoms paslaugoms turėjo nustatyti investicijų grąžos normą 2015 m. pagal faktinę, o ne teorinę Komisijos vienašališkai nustatytą kapitalo struktūrą arba pagrįsti, kodėl nesilaikoma Metodikos reikalavimų. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Komisijos 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 03-510 „Dėl Investicijų grąžos normos nustatymo metodikos patvirtinimo“, patvirtintos Investicijų grąžos normos nustatymo metodikos 10 punkte numatoma, kad „skolinio ir nuosavo kapitalo struktūra yra laikoma optimalia, kai skolintas kapitalas sudaro 60 proc., nuosavas — 40 proc.“. Akivaizdu, kad Komisija nesilaiko nuoseklumo skolinto ir nuosavo kapitalo struktūros vertinimo atžvilgiu, tačiau teismas neatsižvelgė į tokius akivaizdžius nesuderinamumus ir Komisijos pozicijos nenuoseklumą. Tokiu būdu, pažeisdama nustatytas jai suteiktos diskrecijos ribas, Komisija pažeidė Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies, Metodikos 57.7 punkto reikalavimus.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, kadangi nepagrįstai nurodė, kad skundžiami Komisijos nutarimai neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymui. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis suponuoja pareiškėjo teisę žinoti, kodėl priimti būtent tokie skundžiami atsakovo nutarimai ir jų pažymos, t. y. kodėl jų pagrindimui taikomas būtent toks investicijų grąžos normos (WACC) dydis. Tačiau, kaip nurodyta pareiškėjo skunduose, nutarimų priėmimo procese Komisija nepaaiškino duomenų (jų verčių) nustatymo / naudojimo vidutinės svertinės kapitalo kainos skaičiavime, naudotame perskaičiuojant šilumos kainą (jos dedamąsias), t. y. nepatiekė tinkamo pagrindimo ir motyvų. Tokia pareiškėjo pozicija gali būti pagrįsta ir specialisto išvada (išvados 11 psl.). Komisija nepagrindė skundžiamų nutarimų pažymų – atitinkamai ir nutarimų objektyviais duomenimis, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis, todėl galima teigti, jog Komisijos priimti nutarimai yra nemotyvuoti, nepagrįsti, neteisėti ir todėl turi būti panaikinti kaip prieštaraujantys Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai. Tokią Pareiškėjo poziciją pagrindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija administracinėje byloje Nr. A2-277/2007, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė priešingą išvadą.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, kadangi nepagrįstai nevertino rašytinių įrodymų – nepriklausomo eksperto išvados (UAB „Ernst & Young Balde“ parengta 2015 m. kovo 25 d. Specialisto išvada dėl šilumos gamybos sektoriaus investicijų grąžos normos (WACC), pridėta kaip Priedas Nr. 1 prie pareiškėjo 2015 m. kovo 27 d. prašymo dėl papildomų įrodymų prijungimo ir specialisto iškvietimo administracinėje byloje). 2015 m. kovo 27 d. prašymu pareiškėjas prie įrodymų byloje prašė prijungti minėtą specialisto išvadą. Šis prašymas buvo tenkintas, tačiau teismo sprendime ši išvada visiškai nebuvo vertinta ir nebuvo atsižvelgta į joje pateiktus duomenis. Atsakovas 2015 m. balandžio 27 d. pateikė rašytinius paaiškinimus dėl specialisto išvados, kuriuose išreiškė nesutikimą su ja taip pat nurodė šio nesutikimo motyvus ir argumentus. Tačiau nei Komisija rašytiniuose paaiškinimuose, nei teismas sprendime nepateikė nei vieno objektyvaus argumento, skaičiavimo, vertinimo, nuginčijančio specialisto išvadas. Pagrindinis Komisijos argumentas buvo tik tas, kad, jos manymu, specialistas nėra objektyvus, o teismas šiuo atžvilgiu sprendime iš viso nieko neapsisakė. Nors, Komisijos teigimu, išvada yra skirta būtent specialiai sukritikuoti Komisijos atliktą WACC skaičiavimą, tačiau pabrėžtina, kad išvados tikslas formuluojamas kaip „konsultacija dėl galimos kritikos“ bei „alternatyvių parametrų suskaičiavimo ir pagrindimo“, t. y. nėra keliamas joks imperatyvus reikalavimas subjektyviai pagrįsti būtent pareiškėjo poziciją, o prašoma įvertinti Komisijos skaičiavimus. Nors bylos nagrinėjimo metu Komisija kritikavo tai, jog išvadoje yra pateiktas specialisto atsakomybės ribojimas bei tam tikras išvados naudojimo ribojimas, tačiau išvadoje pateikta standartinė atsakomybės ribojimo sąlyga neturi kelti klausimų, kadangi tai yra normali rinkos praktika, su kuria Komisija, taip pat savo veikloje samdydama išorės konsultantus, yra puikiai susipažinusi. Tokie ribojimai nekeičia pateiktų duomenų teisingumo. Be to, išvadą parengė bendrovė, kuri turi audito įmonės statusą, todėl tokiam subjektui yra keliami nepriklausomumo ir objektyvumo, konfidencialumo ir profesinės paslapties, sąžiningumo ir kiti reikalavimai, kuriuos jis taiko visoje savo veikloje. Taip pat nors bylos nagrinėjimo metu Komisija deklaratyviai buvo teigusi, kad išvados turinys prieštarauja Šilumos ūkio įstatymui ir Metodikai, tačiau vėlgi jokių konkrečių prieštaravimų ar pažeidžiamų straipsnių nenurodė. Akivaizdu, kad Komisija negalėjo paneigti išvadoje pateiktų skaičiavimų, kurie rodo, jog net ir skunduose pareiškėjo apskaičiuotas WACC dydis yra žemesnis nei vidutinis specialisto išvadoje apskaičiuotas WACC dydis. Pareiškėjo nuomone, specialisto išvada aiškiai pagrindė pareiškėjo skunde išdėstytą poziciją ir argumentus dėl skundžiamų nutarimų neteisėtumo. Kadangi pareiškėjas skundais byloje neprašė teismo atlikti konkrečių ekonominių skaičiavimų, bet prašė atlikti skundžiamų Komisijos nutarimų teisminę kontrolę, tam ir buvo parengta specialisto išvada, tačiau teismo sprendime išvada lieka neįvertinta, todėl visiškai neaišku, kokia šio dokumento įrodomoji vertė byloje. Atsižvelgus į tai, teismo sprendimas neteisėtas ir turi būti panaikintas, nes nėra įvertinti visi įrodymai byloje (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismų praktikoje, vertinant Komisijos atliktus kainų nustatymo skaičiavimus, yra pripažįstamas asmens, turinčio specialių žinių, dalyvavimo byloje poreikis, ir jo pateikiamos išvados turi įrodomąją reikšmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-1086/2012). Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino specialisto išvadą, ja nepagrįstai nesivadovavo, taip nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuotos teisminės kontrolės standarto, kuris yra taikomas tokio pobūdžio, kaip ši, byloms bei suformuotos teismų praktikos, dėl ko sprendimas laikytinas nepagrįstu ir yra naikintinas.