Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir išmokų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas A. S. (toliau - ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, ir Fondo valdyba) 2015-02-05 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl išmokų kompensavimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir atsakovas, ir Fondo valdybos Utenos skyrius) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) neišmokėtą 1397,47 eurų periodinės netekto darbingumo kompensacijos (toliau – ir kompensacija) dalį ir 75,28 eurų valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos (toliau – ir našlių pensija) dalį.

Pareiškėjas skunde nurodė, o teismo posėdyje jis ir jo atstovė paaiškino, kad nuo 2010-01-01 pareiškėjui buvo pradėta mokėti sumažinto dydžio periodinė netekto darbingumo kompensacija ir našlių pensija, minėtosios sumažinto dydžio išmokos buvo mokamos iki 2011-12-31. Pareiškėjas 2015-01-08 prašymu kreipėsi į atsakovą prašydamas išmokėti dėl sumažinimo neišmokėtas kompensacijos ir našlių pensijos dalis už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31. Atsakovas 2015-01-15 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo, jog pareiškėjo prašymas pagal kompetenciją persiųstas Fondo valdybai. Fondo valdyba 2015-02-05 priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl išmokų kompensavimo“, kuriuo pareiškėjo prašymą tenkinti atsisakė. Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, jog įstatymo leidėjas nustatė sumažintos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos kompensavimo mechanizmą, tačiau nors kompensacija ir našlių pensija taip pat buvo sumažinta visiems šių kompensacijų ir našlių pensijų gavėjams, jų kompensavimas iki šiol nenustatytas. Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, pažeidžia jo teises bei teisėtus lūkesčius. Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje baigiamosiose kalbose išreiškė abejonę, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 16 straipsnio 4 dalis (2009-12-09 redakcija Nr. XI-537) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29 ir 52 straipsniams, ta apimtimi kuria įstatymo leidėjas nepateikia pasiūlymo Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) parengti ir patvirtinti sumažintų našlių pensijų kompensavimo tvarką, todėl prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas). Pažymėjo, jog Konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, numačius dėl jų sumažinimo susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl dėl galimai neteisėto teisinio reguliavimo pareiškėjo patirti praradimai turėtų būti jam kompensuoti Fondo valdybos Utenos skyriui išmokant dėl perskaičiavimo sumažintos ir neišmokėtos kompensacijos ir našlių pensijos dalis.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio datą ir vietą pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (b. l. 79-80).

Atsakovas teismui pateiktu atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo (toliau – ir Žalos atlyginimo įstatymas) nuostatomis, pareiškėjui mokama periodinė netekto darbingumo kompensacija. Žalos atlyginimo įstatymo 13 straipsnis nustato periodinės netekto darbingumo kompensacijos apskaičiavimo tvarką. Vadovaujantis minėtuoju straipsniu, žalos atlyginimo dydis priklauso nuo asmens netekto darbingumo, iki nelaimingo atsitikimo darbe gauto darbo užmokesčio bei kompensacijos mokėjimo mėnesį galiojančių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (toliau – ir EMPD). Pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 10 dalį ir Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo) 16 straipsnio 1 dalį Vyriausybė ne rečiau kaip kartą per metus Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos teikimu tvirtina EMPD dydį ir nustato jo taikymo pradžią. Atsakovas paaiškino, kad Vyriausybė 2009-12-23 nutarimu Nr. 1771 patvirtino naują EMPD dydį (1170 Lt) bei nustatė, kad paskirtos išmokos, kurių dydis priklauso nuo EMPD dydžio, nuo 2010-01-01 turi būti perskaičiuojamos pagal šį dydį. Atsakovo teigimu, toks pat EMPD dydis (1170 Lt) buvo patvirtintas ir Vyriausybės 2011-02-23 nutarimu Nr. 210, kuris galiojo iki 2011-12-31. Taip pat pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu našlių pensija pareiškėjui buvo mokama, vadovaujantis tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsakovo teigimu, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 pagrįstai ir teisėtai buvo mokama mažesnio dydžio netekto darbingumo periodinė kompensacija ir našlių pensija, todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime palaikė atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus. Taip pat nurodė, kad Fondo valdybos Utenos skyrius 2015-01-08 pareiškėjo prašymą persiuntė Fondo valdybai nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, nustatė, kad Vyriausybei 2009-12-23 nutarimu Nr. 1771 patvirtinus naują EMPD dydį (1170 Lt), pareiškėjui mokama kompensacija nuo 2010-01-01 pagrįstai buvo perskaičiuota pagal šį dydį. Tuo tarpu našlių pensija pareiškėjui teisėtai buvo perskaičiuota taikant tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo straipsnio nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Galiojantiems teisės aktams nenustačius perskaičiuotų kompensacijos ir našlių pensijos neišmokėtų dalių kompensavimo, nebuvo teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti dėl perskaičiavimo sumažintų kompensacijos ir našlių pensijos dalis.

Skundas atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Fondo valdybos Ukmergės skyrius (nuo 2012-01-01 Fondo valdybos Ukmergės skyriaus funkcijas perėmė Fondo valdybos Utenos skyrius, žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-07-13 nutarimą Nr. 884 „Dėl sutikimo reorganizuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinius skyrius“). 2010-01-14 sprendimu „Dėl periodinių išmokų perskaičiavimo pasikeitus einamųjų metų draudžiamosioms pajamoms“ Nr. (9.5) B22-2, vadovaudamasis Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 7, 13 straipsniais bei Žalos atlyginimo nukentėjusiesiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei tvarkos aprašu, atsižvelgdamas į tai, kad Vyriausybė 2009-12-23 nutarimu Nr.1771 patvirtino 2010 metų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (1170 Lt), nusprendė nuo 2010-01-01 pareiškėjui perskaičiuoti periodinę netekto darbingumo kompensaciją pagal 1170,00 Lt dydžio einamųjų metų draudžiamąsias pajamas. Iki perskaičiavimo pareiškėjui buvo mokama 940,77 Lt periodinė netekto darbingumo kompensacija, o po perskaičiavimo – 739,72 Lt kompensacija (b. l. 27). Vyriausybei 2011-02-23 nutarimu Nr. 210 2011 metams patvirtinus tokį patį draudžiamųjų pajamų dydį, pareiškėjui 2011 metais mokamos periodinės netekto darbingumo kompensacijos dydis nepakito ir iki 2011-12-31 buvo mokama 739,72 Lt kompensacija per mėnesį. Taip pat nuo 2010-01-01 Fondo valdybos Ukmergės skyrius, kurio teises ir pareigas perėmė Fondo valdybos Utenos skyrius, vadovaudamasis Laikinuoju įstatymu perskaičiavo ir pareiškėjui pradėjo mokėti sumažintą našlių pensiją. Iki perskaičiavimo pareiškėjui buvo mokama paskirta 140,42 Lt našlių pensija, po perskaičiavimo jam nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 buvo mokama 129,59 Lt našlių pensija (31-32 b. l.).

Pareiškėjas atsakovui pateikė 2015-01-08 prašymą kompensuoti jam periodinės netekto darbingumo kompensacijos sumą, kurios jis negavo dėl to, kad jam 2010-01-01-2011-12-31 laikotarpiu buvo mokama mažesnio dydžio kompensacija. Taip pat pareiškėjas prašė kompensuoti tuo pačiu laikotarpiu mokėtos našlių pensijos dalį, kuria buvo sumažinta našlių pensija. Kadangi prašyme pateikto reikalavimo esmė buvo susijusi su pareiškėjo nesutikimu su Fondo valdybos Ukmergės skyriaus 2010 metais priimtais sprendimais ir veiksmais dėl kompensacijos ir našlių pensijos sumažinimo, atsakovas 2015-01-15 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo prašymą persiuntė nagrinėti Fondo valdybai kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą institucijai (b. l. 9).

Fondo valdyba, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2015-02-05 priėmė Sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nustačiusi, kad Fondo valdybos Ukmergės skyrius pagrįstai 2010-01-14 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) perskaičiavo pareiškėjui mokamos netekto darbingumo periodinės kompensacijos dydį, o taip pat pagrįstai, vadovaujantis Laikinuoju įstatymu, nuo 2010-01-01 pradėjo mokėti perskaičiuotą našlių pensiją, bei atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatyme (toliau – ir Kompensavimo įstatymas) nenumatyta kompensuoti perskaičiuotos periodinės netekto darbingumo kompensacijos bei dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautos našlių pensijos dalies, pareiškėjo prašymo netenkino. Paminėto Sprendimo kopiją pareiškėjas gavo 2015-04-24 (10-12 b. l.).

Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Pareiškėjas pasinaudojo išankstine skundų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, kadangi Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą ir 2015-02-05 ginčijamu sprendimu nustačiusi, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Fondo valdybos Utenos skyrių išmokėti jam sumažintos kompensacijos ir našlių pensijos dalis, išreiškė savo poziciją dėl pareiškėjo prašymo iš esmės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai centrinė viešojo administravimo institucija, išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka išnagrinėjusi skundą dėl teritorinio viešojo administravimo subjekto sprendimo, pareiškėjo skundo netenkina, skundo teisme dalyku laikomi sprendimai, sukeliantys pareiškėjui tiesiogines pasekmes, o atsakovas tokiose bylose yra teritoriniai viešojo administravimo subjektai (2011 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-265/2011).

Administraciniame procese galioja dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad byla teisme pradedama pagal skundą suinteresuoto asmens, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neginčija kompensacijos ir našlių pensijos perskaičiavimo, o Fondo valdybos 2015-02-05 Sprendimą ginčija tuo aspektu, kad juo Fondo valdybos Utenos skyrius nebuvo įpareigotas kompensuoti pareiškėjui dėl perskaičiavimo laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 sumažėjusių periodinės netekto darbingumo kompensacijos ir našlių pensijos ir prašo šių išmokų neišmokėtas dalis priteisti iš atsakovo.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2003-04-28 Fondo valdybos Ukmergės skyriaus sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo paskirta periodinė netekto darbingumo kompensacija dėl nelaimingo atsitikimo darbe (profesinės ligos) netekus 70 proc. darbingumo nuo 2003-05-01 iki gyvos galvos. Kompensacijos suma 2003-05-01 buvo nustatyta: 560,16 Lt. Vadovaujantis Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi ir 13 straipsniu, pareiškėjui mokama periodinė netekto darbingumo kompensacija buvo perskaičiuojama kiekvieną kartą, kai pasikeisdavo EMDP dydis.

Žalos atlyginimo įstatymo 1 straipsnyje, apibrėžiant įstatymo paskirtį, nurodyta, kad jis nustato žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga tvarką, dydį bei asmenis, turinčius teisę į šį atlyginimą. Pagal minėtą įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą yra aiškiai nustatyta, kad periodinės netekto darbingumo kompensacijos dydis apskaičiuojamas pagal šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodytą formulę. Taigi, vadovaujantis Žalos atlyginimo įstatymo 13 straipsniu, asmenims netekusiems 30 ir daugiau procentų darbingumo, mokamos periodinės netekto darbingumo kompensacijos (1 dalis), kurios apskaičiuojamos kaip darbingumo netekimo koeficiento (d), kompensavimo koeficiento (k) ir mokėjimo mėnesį galiojančių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (D) sandaugos pusė, t. y. pagal formulę 0,5 xdxkxD (2 dalis). Draudžiamosiomis pajamomis (D) laikytinos Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos patvirtintos vidutinės mėnesinės draudžiamosios pajamos pagal ketvirčio duomenis (2 straipsnio 10 dalis).

Einamųjų metų draudžiamąsias pajamas ne rečiau kaip kartą per metus Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos teikimu tvirtina Vyriausybė, nustatydama šių pajamų taikymo pradžią (Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalis). Šis teisinis reguliavimas numato, kad pasikeitus vienam netekto darbingumo kompensacijos dydį nustatančią formulę sudarančių koeficientų, atitinkamai pakinta ir pačios periodinės netekto darbingumo kompensacijos dydis. Taigi, įvertinus tai, kad EMPD yra vienas iš sudėtinių periodinės netekto darbingumo kompensacijos formulės koeficientų, daroma išvada, kad vieno iš koeficientų dydžio pasikeitimas turi tiesioginės įtakos periodinės netekto darbingumo kompensacijos dydžiui.

Nuo 2008-08-01 iki 2009-12-31 galiojo Vyriausybės 2008-07-16 nutarimu Nr. 703 patvirtintas 1488 Lt EMPD dydis, todėl atsakovas taikydamas patvirtintą 1488 Lt EMPD dydį, nurodytu laikotarpiu pareiškėjui mokėjo perskaičiuotą 940,77 Lt dydžio kompensaciją per mėnesį. Tuo tarpu ginčo laikotarpiu Vyriausybės 2009-12-23 nutarimu Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1771) patvirtintas 1170 Lt einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis (1.1. punktas), kuris, kaip ir kiti minėtuoju nutarimu patvirtinti dydžiai, taikomi Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu, iki bus patvirtinti nauji nurodytieji dydžiai (4 punktas); atitinkamai ir Vyriausybės 2011-02-23 nutarimu Nr. 210 „Dėl einamųjų 2011 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 210) buvo patvirtintas tokio pat dydžio – 1170 Lt einamųjų 2011 metų draudžiamųjų pajamų dydis (1.1. punktas). Minėtojo nutarimo 2.2. punktu buvo numatyta, kad nurodytos einamųjų 2011 metų draudžiamosios pajamos taikomos įgyvendinant Laikinojo įstatymo nuostatas, taip pat apskaičiuojant, skiriant ir mokant valstybinio socialinio draudimo ir kitas socialines išmokas, apskaičiuojant ir mokant už 2011 metus valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokas, jeigu šių išmokų ir įmokų dydis siejamas su einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiu. Patvirtinti ir ginčo laikotarpiu galioję EMPD dydžiai turėjo būti taikomi perskaičiuojant periodinės netekto darbingumo kompensacijos, mokamos pareiškėjui, dydžius.

Tai, kad atsakovas, perskaičiuodamas ir mokėdamas kompensacijas pareiškėjui, vadovavosi ginčo laikotarpiu Vyriausybės nutarimu Nr. 1771 ir nutarimu Nr. 210 patvirtintais EMPD dydžiais, patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. 2010-01-14 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) Fondo valdybos Utenos skyrius perskaičiavo pareiškėjui mokamą netekto darbingumo periodinę kompensaciją ir nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 kas mėnesį pareiškėjui mokėjo 739,72 litų dydžio netekto darbingumo kompensaciją (b. l. 27).

Pagal oficialiąją konstitucinę doktriną, Vyriausybė, pagal Konstituciją turinti įgaliojimus vykdyti valstybės biudžetą, negali nereaguoti į tokį esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis. Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, jog Vyriausybė nutarimo Nr. 1771 1.1 punktu įgyvendino savo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą ne rečiau kaip kartą per metus Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos teikimu tvirtinti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, kuris priklauso nuo atitinkamų metų ar atitinkamo metų laikotarpio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamų ir išlaidų. Paminėtame Konstitucinio Teismo nutarime padaryta išvada, kad Vyriausybė, 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punktu tvirtindama einamųjų 2010 m. draudžiamųjų pajamų dydį, negalėjo nepaisyti valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties. Taip pat jame konstatuota, jog nėra teisinio pagrindo teigti, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 1771 1.1 punktu, kuriuo buvo patvirtintas einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1170 Lt, buvo pažeisti iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisių apsaugos reikalavimai, konstitucinis teisinės valstybės principas. Taip pat Konstitucinis Teismas nusprendė, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 1771 2.2 punktu, pagal kurį didesnis (anksčiau galiojęs) einamųjų 2009 metų draudžiamųjų pajamų dydis (1488 Lt) taikomas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą apskaičiuojant ir skiriant valstybines socialinio draudimo pensijas, nebuvo pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės principas.

Taigi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. teisėtai, nepažeisdama Konstitucijoje įtvirtinto visų asmenų lygybės principo bei nuosavybės neliečiamumo principo, buvo nustačiusi einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį 1170 Lt, o atsakovas teisėtai ir pagrįstai perskaičiavo pareiškėjui periodinę netekto darbingumo kompensaciją laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir periodinės netekto darbingumo kompensacijos nepriemoka pareiškėjui nesusidarė. Todėl trečiojo suinteresuoto asmens priimtas sprendimas šiuo aspektu yra teisėtas ir pagrįstas. 2014-05-15 priimtas ir nuo 2015-05-22 įsigaliojęs Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas, pagal kurį Fondo valdybos teritoriniai skyriai priima sprendimus dėl senatvės ar netekto darbingumo pensijų kompensuojamosios dalies apskaičiavimo ir mokėjimo, nustato sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Tačiau pareiškėjui dėl netekto darbingumo mokama žalos atlyginimo periodinė netekto darbingumo kompensacija, kurios sumažėjimo kompensavimo šis įstatymas nenumato. Esant nustatytoms aplinkybėms ir aptartam teisiniam reglamentavimui, teismas sprendžia, jog nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui 1397,47 eurų periodinės netekto darbingumo kompensacijos dalį.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas taip pat nesutinka su trečiojo suinteresuoto asmens Sprendimu tuo aspektu, kad atsakovas nebuvo įpareigotas pareiškėjui kompensuoti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtos 75,28 eurų valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos dalies ir prašo priteisti iš atsakovo šią išmoką.

Valstybinio socialinio draudimo našlių pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156 „Dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“. Byloje nustatyta, kad 2003-05-08 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) Fondo valdybos Ukmergės skyrius nuo 2003-05-01 paskyrė pareiškėjui 140,42 Lt dydžio našlių pensiją (30 b. l.). Nuo 2010-01-01 įsigaliojo Laikinasis įstatymas (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XI-537), pagal kurio 4 straipsnio 1 dalį, paskirtos valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Todėl pagal Laikinojo įstatymo nuostatas našlių pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 kas mėnesį jam buvo mokama 129,59 Lt dydžio perskaičiuota našlių pensija. Atsakovui perskaičiavus pareiškėjui mokamą našlių pensiją , ji sumažėjo 10,83 Lt suma (31-32 b. l.).

Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponuojanti, be kita ko, paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažėjimą. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte, be kita ko, buvo numatyta, kad šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta našlių pensijų perskaičiavimo (sumažinimo) tvarka, taikytina laikinai, t.y. iki 2011-12-31.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, pagal kurios nuostatas pareiškėjui buvo perskaičiuota našlių pensija, tiek, kiek sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog laikinas pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštarauja, kai valstybėje susidaro ypatinga situacija, kai dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina pensijoms mokėti, paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos, tačiau tai darant privalu paisyti konstitucinių lygiateisiškumo, proporcingumo principų, nustatyti tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo Protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją (Kjartan Asmundsson prieš Islandiją, Nr. 60669/00, § 39, ECHR 2004-IX). Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog ginčui aktualios Laikinojo įstatymo nuostatos neprieštaravo Konstitucijai, siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingos. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad pareiškėjui našlių pensija buvo teisėtai perskaičiuota, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje, kurioje Vyriausybei pasiūlyta iki 2010m. liepos 1d. parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinio socialinio draudimo našlių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Tačiau pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui tik ta apimtimi, kuria Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Valstybinio socialinio draudimo našlių pensija skiriama mirusiojo (arba nustatyta tvarka pripažinto mirusiu ar nežinia kur esančiu) asmens, drausto valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, sutuoktiniui, jei miręs asmuo buvo įgijęs įstatymo reikalaujamą valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą valstybinei socialinio draudimo netekto darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. - invalidumo) arba senatvės pensijai gauti. Našlių pensijos paskirtis yra sietina su socialinio pobūdžio valstybės pagalba pensinio amžiaus sulaukusiems ar neįgaliems asmenims sutuoktinio mirties atveju. Valstybinio socialinio draudimo našlių pensijos teisėtas sumažinimas negali būti pripažintas trukdymu naudotis nuosavybe. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, teismas sprendžia, kad pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad jo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta našlių pensijos dalis bus kompensuota teisės aktų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2014-05-15 priėmė Kompensavimo įstatymą, kuriuo nustatė praradimų, atsiradusių dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų sumažinimo, kompensavimo tvarką, t. y. valstybinių socialinio draudimo ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 6 straispnio 1-4, 6 ir 7 dalių ir 7 straispnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus (1 straipsnio 1 dalis). Be to, atsižvelgiant į minėtuoju Konstitucinio Teismo nutarimu nustatytus Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimus Konstitucijai, Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą, kuriuo nustatė valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Minėti teisės aktai nenustatė, kad turi būti kompensuota dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta našlių pensijos dalis. Todėl daroma išvada, kad galiojantis teisinis reguliavimas nenumato našlių pensijos kompensavimo asmenims, kuriems jos buvo sumažintos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Dėl nurodytų aplinkybių ir teisinio reglamentavimo skundžiamu Sprendimu pagrįstai ir teisėtai nebuvo patenkintas pareiškėjo prašymas dėl sumažintos našlių pensijos dalies išmokėjimo bei teismui nėra pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą ir pareiškėjui priteisti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą 75,28 eurų valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos dalį.

Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostatų, kuriomis Vyriausybė nėra įpareigota patvirtinti sumažintų našlių pensijų kompensavimo tvarką, atitikties Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik prielaida įvertinti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009). Tai nereiškia, kad proceso dalyviai neturi teisės pateikti savo argumentų ir išdėstyti savo pozicijos įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai nereiškia ir to, kad teismas, nesutikdamas su prašymu (siūlymu) kreiptis į Konstitucinį Teismą, privalo tai argumentuotai motyvuoti priimdamas procesinį sprendimą ir tai nurodyti rezoliucinėje sprendimo dalyje (ABTĮ 87 str. 4, 5 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2301/2013). Pastebėtina, kad prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjo atstovė išsakė teisminių ginčų metu. Be to, savo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai pareiškėjo atstovė nepagrindė konkrečiais teisiniais argumentais, patvirtinančiais galimą Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostatų prieštaravimą Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams kitais aspektais, nei Konstitucinis Teismas jau yra konstatavęs priimtuose nutarimuose dėl Laikinojo įstatymo nuostatų konstitucingumo. Todėl atsižvelgiant į aptartą byloje nagrinėjamam ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir teismui nekilus pagrįstų abejonių dėl prašomo ištirti teisės akto konstitucingumo, pareiškėjo atstovės prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą netenkinamas. Remdamasis tuo, kas pasakyta teismas pareiškėjo skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 101 straipsnio 8 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.