Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algerdo Urbšio,

civilinio atsakovo VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro atstovui advokatui Vytautui Klimavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. P., nukentėjusiųjų G. P., S. P. ir K. P. atstovės advokatės Onos Klinavičienės ir civilinio atsakovo VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažinta kalta pagal: Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 3 dalį ir jai paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams; BK 229 straipsnį ir jai paskirta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir G. P. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, 68² straipsnio 1, 2, 3 dalimis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, bausmės vykdymo atidėjimo metu G. P. įpareigota neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir jai uždrausta 3 (trejus) metus treniruoti nepilnamečius.

Tuo pačiu nuosprendžiu civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies – iš viešosios įstaigos Alytaus sporto ir rekreacijos centro priteista G. P. ir S. P. 5 259,08 Eur turtinei žalai atlyginti ir kiekvienam po 23 000 Eur neturinei žalai atlyginti; K. P. priteista 7 000 Eur neturinei žalai atlyginti nustatant, kad gautomis lėšomis uzufrukto teise disponuos įstatyminiai jo atstovai – tėvai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

G. P. pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir BK 229 straipsnį nuteista už tai, kad būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, t. y. pagal darbo sutartį dirbdama viešojoje įstaigoje Alytaus sporto ir rekreacijos centre dviračių sporto trenere ir pagal šios įstaigos direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtintą trenerio pareigybės aprašymą būdama atsakinga už sportininkų saugumą, gyvybę bei poilsio režimą, netinkamai atliko savo pareigas, nes pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles ir taip dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. G. P. 2014 m. gegužės 29 d. apie 15.50 val. Alytuje, Dainų slėnio teritorijoje, dviračių treniruotės metu, pažeisdama tuo metu galiojusios Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) redakcijos (galiojimas nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. spalio 11 d.) 63 punkto reikalavimą „važiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išlaikiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą, - ne jaunesniems kaip 12 metų amžiaus asmenims“, neužtikrindama saugių treniravimosi sąlygų, išvažiavo su dviem mažamečiais ugdytiniais į kelią, einantį mišku nuo Jono Basanavičiaus gatvės iki Šilo gatvės, kur 11 metų amžiaus ugdytinė K. P., prasilenkdama su priešpriešiais atvažiuojančia sunkiasvore autotransporto priemone „Iveco“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančia UAB (duomenys neskelbtini), griuvo kelio važiuojamojoje dalyje ir automobilio galiniais ratais buvo pervažiuota per galvą ir taip mirtinai sužalota. Dėl atsiradusių pasekmių didelės neturtinės žalos patyrė K. P. tėvai S. P. ir G. P..Nuteistoji G. P. apeliaciniame skunde prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimų požymių.Skunde nurodo, kad nagrinėjamuoju atveju KET reikalavimai nebuvo pažeisti, kadangi įvykis įvyko ne kelyje, kur pastarosios taisyklės galioja. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai kelio sąvoką aiškino itin plečiamai, nurodant, kad miško teritorijoje esantis inžinerinis statinys faktiškai egzistavo kaip kelias ir atitiko savo paskirtį – skirtas automobilių eismui. Visgi atkreiptinas dėmesys, jog kelio sąvoką aiškinant plečiamai buvo iš esmės pažeisti baudžiamosios atsakomybės taikymo principai. Europos Žmogaus Teisių Teismas, remdamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, yra konstatavęs, jog baudžiamoji teisė negali būti aiškinama plečiamai ir kaltinamojo nenaudai. Nusikaltimas turi būti aiškiai numatytas įstatyme. Šis reikalavimas įvykdomas tada, kai asmuo pagal esamus juridinius kriterijus gali suvokti, kokie veiksmai ar neveikimas užtrauks jam atsakomybę. Įvykis, kurio metu žuvo K. P., įvyko žemės sklype. Žemė sklypo paskirtis tuo metu buvo ne, kaip klaidingai nurodo teismas, automobilių eismui, bet miško ūkio, o naudojimo būdas - rekreacinių miškų sklypai. Šiame žemės sklype iki 2015 m. balandžio 10 d. nei faktiškai, nei teoriškai, remiantis teisės aktų normomis, nebuvo jokių kelių. Kelio servitutas nustatytas tik 2015 m. birželio 8 d., t. y. daugiau nei po metų laiko nuo įvykio. KET 63 punkte, galiojusiame įvykio metu, buvo draudžiama jaunesniems kaip 14 metų asmenims važiuoti būtent keliu. Naujos redakcijos KET 55 punkte buvo sukonkretinta kelio sąvoka nurodant, kad draudžiama asmenims iki 14 metų važiuoti dviračiu tik važiuojamąja dalimi. Vadinasi, kitose vietose, kur nėra kelio važiuojamosios dalies, taip pat kelkraščiais, važiuoti gali ir asmenys, jaunesni nei 14 ar 12 metų amžiaus. Taigi, kelią reikia suprasti ne kaip bet kokią asfaltuotą dangą, bet būtent kaip važiuojamąją dalį. Vietoje, kurioje žuvo mergaitė, kurioje ji važinėjo dviračiais su vaikais, nebuvo važiuojamosios kelio dalies ar kelio priklausinių, t. y. sankryžų, šaligatvių. Pažymėtina, kad Alytaus Dainų slėnyje bet koks transporto priemonių eismas įvykio metu buvo draudžiamas, transporto priemonių toje vietoje niekada nebuvo ir apie tai stovėjo įspėjantys draudžiamieji ženklai. Vietoje, kurioje žuvo mergaitė, tuo metu nebuvo nei kelio, nei dviračių tako, o tiesiog miško teritorija, joks eismas joje nebuvo galimas. Be to, tokio pobūdžio teritorijose (miške) niekada nebuvo numatyta kokių nors apribojimų, susijusių su asmenų amžiumi, važinėtis dviračiais. Aiškinant priešingai, bet koks žemės plotas galėtų būti traktuojamas kaip kelio priklausinys, kuriame numatyti dviratininkų amžiaus apribojimai, o tai logiškai nėra ir negali būti suprantama. Akivaizdu, jog teismas vietą, kurioje įvyko eismo įvykis, traktavo kaip kelią įstatymo prasme, remdamasis vien ta aplinkybe, jog takas buvo grįstas asfaltu, kas akivaizdžiai klaidinga ir prieštarauja teisiniam reglamentavimui. Tuo tarpu visiškai nebuvo vertinti ir kiti duomenys, kurie patvirtina, jog toje teritorijoje kelio nebuvo, o būtent kaip nukentėjusieji apklausti R. Z., S. P., kaip liudytojai apklausti A. B. ir J. B. kategoriškai patvirtino, jog ta vieta laikoma parku, transporto priemonių eismas ten negalimas ir niekada nebuvo matyti važiuojant automobilių. Šios aplinkybės ir požymiai neleidžia įvykio vietos traktuoti kaip kelio (ar važiuojamosios kelio dalies) ir konstatuoti KET pažeidimą, šiuo atveju kaip būtinąją BK 132 straipsnio 3 dalyje numatytos atsakomybės kilimo sąlygą.Skunde teigia, kad net ir preziumuojant, kad buvo važiuota keliu, kuris atitinka teisės aktuose numatytą kelio apibrėžimą, nuosprendžio priėmimo dieną baudžiamoji atsakomybė jai taikoma negalėjo būti, nes priešingu atveju pažeidžiamas lex benignio retro agit principas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose pabrėžęs, kad priimti įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nors KET nėra baudžiamasis įstatymas, bet turi būti sprendžiama, kurios taisyklės konkrečiu atveju turi būti taikomos. Nepritartina teismų praktikai, kai taikydami po kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo įsigaliojusią Kelių eismo taisyklių redakciją, teismai neįvertina jos veikų nusikalstamumo požiūriu. Kai po veikos padarymo pasikeičia kaltininko pažeisti šių taisyklių reikalavimai, teismas turi išsiaiškinti, kaip dėl to pakito veikų nusikalstamumas, ir atsižvelgdamas į tai taikyti BK 3 straipsnio nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalga Nr. 30. Teismų praktika. 2009, 30). Naujoje KET įstatymo redakcijoje (pakeitimai įsigaliojo nuo 2014 m. spalio 11 d.) numatyta sukonkretinta anksčiau galiojusios redakcijos norma dėl asmenų, vairuojančių dviratį, amžiaus, suteikianti teisę važiuoti kelio važiuojamąja dalimi asmenims, ne jaunesniems kaip 8 metų amžiaus, jei jie yra prižiūrimi suaugusiųjų (KET 55 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad žuvusiai mergaitei K. P. buvo 11 metų, ji važiavo dviračiu kartu su ja prižiūrima (ką, be kita ko, konstatavo teismas), tampa netgi nesvarbu, kokiu keliu ar taku bei kokioje vietovėje buvo važiuojama, nes tokie veiksmai nėra traktuojami kaip pažeidžiantys taisyklių reikalavimus. Visgi pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į nuoseklią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl įstatymo grįžtamosios galios, visiškai klaidingai vertino, jog KET nesudaro pagrindo veikos vertinti kaip nusikalstamos, nors būtent KET pažeidimo pagrindu jai taikyta baudžiamoji atsakomybė, o tokios teismo išvados tiesiogiai prieštarauja aukščiau nurodomai teismų praktikai.Skunde taip pat nurodo, kad ji neatliko jokių kitų veiksmų, kurie pažeistų kitas specialaus elgesio saugumo taisykles. Nepaisant to, jog kaltinamajame akte buvo kaltinama pažeidusi trenerio pareigas nustatančio vidaus akto du reikalavimus – VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtintą VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro trenerio pareigybės aprašymo III dalies „Trenerio pareigos“ 5 punktą „Neleisti sportininkams neturintiems gydytojo leidimo, lankyti pratybų, reguliuoti mokymosi, treniravimosi bei poilsio režimą“ bei IV dalies „Atsakomybė“ 3 punktą „Už sportininkų saugumą, gyvybę per mokymosi pratybas, SMĮ organizuotus renginius, sporto varžybas – laisvalaikio metu“, teismas pagrįstai vertino, kad šių taisyklių pažeidimai nepasitvirtino, nes K. P. nukrito nuo dviračio ne dėl blogos sveikatos būklės, o taip pat jog ji prisiėmė atsakomybę už vaikus, ir tai buvo matoma iš jos elgesio. Vertinant byloje turimus duomenis apie įvykio aplinkybes, matyti, kad ji, būdama trenere, padarė maksimaliai viską, kas nuo jos priklauso, kad tik būtų užtikrintas treniruotes lankančių vaikų (taip pat ir žuvusiosios K. P.) saugumas. Tą dieną, kuomet įvyko nelaimė, treniruotės buvo vedamos tokia tvarka, kaip įprasta, t. y. su vaikais nevažiavo kelio danga, kurioje vyksta automobilių eismas, dviračius per važiuojamąją kelio dalį vaikai vesdavosi šalimais, vietoje, kur buvo draudžiamas eismas (Alytaus Dainų slėnyje), ji važiavo pirma, saugojo ir prižiūrėjo vaikus, nuolat atsisukdavo pažiūrėti, ar vaikai laikosi saugaus atstumo, skiriančio dviratininkus. Net ir pamačiusi priešpriešiais atvažiuojantį sunkiasvorį automobilį, įvertino atstumą, galimybę saugiai prasilenkti, stebėjo, ar vaikai važiuoja prie pat šono miško taku. Priešingai, nei nurodo teismas, staigiai stabdyti ir liepti sustoti vaikams negalėjo dėl jų saugumo, nes būtų rizikavusi, jog vaikai stodami atsitrenks vienas į kitą ir nugrius ar susižeis. Šias aplinkybes patvirtino ir įvykyje dalyvavusių asmenų parodymai. Įvykio vietoje nebuvo ir jokių informacinių ženklų, įspėjančių apie tai, kad toje vietoje ar netoli jos vyksta darbai, dėl ko, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ji negalėjo žinoti, kad miško keliu važiuoti nebus saugu, kad teks prasilenkti su sunkiasvoriais automobiliais (kurie niekada anksčiau nevažiuodavo), kad dėl kažkokių dar ir dabar nežinomų veiksnių mergaitė nukris tiesiai po automobilio ratais. Priešingai, tiek įspėjamieji ženklai, tiek praktika treniruojant vaikus, tiek ir kolegų nurodymai tik patvirtino, jog apie galimai vykstantį eismą Dainų slėnyje esančiais takais turimos informacijos ir aplinkybių pagrindu negalėjo ir neturėjo žinoti ar numanyti. Iš to, kas buvo nustatyta, akivaizdu, jog ji laikėsi visų saugumo reikalavimų, tačiau pirmosios instancijos teismas, paviršutiniškai vertindamas byloje esančius duomenis, juos klaidingai ir subjektyviai traktuodamas, iš esmės tik spėjimo pagrindu nustatė, jog buvo pažeisti specialaus elgesio saugumo taisyklių reikalavimai, kurie sąlygojo K. P. mirtį. Šiuo atveju nebuvo atliktas objektyvus įrodymų, pagrindžiančių, kad jos veiksmais nebuvo pažeisti jokių teisės normų reikalavimai, tyrimas ir turimų duomenų teisingas vertinimas.Apeliantė mano, kad vertinant jos veiksmus akivaizdžiai matyti, kad tikrai susiklostė tokios įvykio aplinkybės, dėl kurių ji objektyviai negalėjo užkirsti kelio nelaimei/nelaimingam atsitikimui, nors ir ėmėsi visų saugumo priemonių, laikėsi visų jos atžvilgiu nustatytų ir keliamų reikalavimų (kas, be kita ko, buvo nustatyta) ir neatliko jokios priešingos įstatymui veikos. Šiuo atveju kilusios pasekmės nuo jos veiksmų nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepriklausė. Teismas nevertino ir neatsižvelgė į tai, jog pasekmės kilo ne dėl to, jog ji su vaikais važiavo teritorijoje, kurioje nei faktiškai, nei pagal teisės aktus ar viešojo registro duomenis neegzistavo kelias, o galimi dėl to, kad draudžiamoje automobilių eismą vietoje, kurioje nėra važiuojamosios kelio dalies, automobilio vairuotojas nesilaikė numatyto draudimo ir važiavo su sunkiasvore transporto priemone, kuriai, akivaizdu, miško takas nėra pritaikytas ir nekeliantis pavojaus pėstiesiems ir dviratininkams. Pažymėtina, jog priešingu atveju padarinių neabejotinai nebūtų kilę – net ir dėl nežinomų/nenuspėjamų veiksnių mergaitei nukritus nuo dviračio, nebūtų žuvusi. Pirmosios instancijos teismas kitų eismo dalyvių elgesio ir jo ryšio su kilusiomis pasekmėmis išsamiai nevertino, nenustatinėjo, kas būtent nulėmė mergaitės žūtį, kokios aplinkybės buvo tam reikšmingos. Tuo tarpu subjektyvaus spėjimo pagrindu, neatlikus objektyvaus vertinimo, priežastinį ryšį nepagrįstai, neaišku kokiu pagrindu konstatavo jos veiksmuose, kas tiesiogiai prieštarauja aukščiau aptartoms, byloje nustatytoms faktinėms įvykio aplinkybėms. Teismui užteko vien to fakto, kad įvykio metu ji buvo šalia vaikų. Byloje jai buvus kaltinamajai, dėl įvykusio eismo įvykio neaišku kokiais pagrindais buvo eliminuota kitų eismo dalyvių kaltė, neatsargumas. Byloje buvo sprendžiamas tik jos kaltės jai inkriminuotų veikų atžvilgiu klausimas, tuo tarpu siekiant teisingai ir sąžiningai įvertinti bylos aplinkybes bei vykdant įstatyme numatytas pareigas (kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas), aplinkybės, o būtent sunkvežimio vairuotojo, pačios mergaitės elgesys, turėjo būti įvertintos, į jas atsižvelgiama priimant teismo nuosprendį, o ne pastarąsias ignoruojant.Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nustatyta, kad E. S. transporto priemonę „IVECO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo ne tik teritorijoje, kurioje draudžiamas automobilių eismas, tačiau transporto priemonę esant techniškai netvarkingą, o būtent vieno iš ratų stabdymo jėgai nesiekiant 70 proc. kitos ant tos pačios ašies sumontuoto rato didžiausios stabdymo jėgos, veidrodėliui arba netiesioginio matymo įtaisui esant neveiksmingam, pažeistam, netinkamai ar nepatikimai pritvirtintam, dėl ko tokios transporto priemonės eksploatavimas draudžiamas. Tuo tarpu teismo išvada, jog toks pažeidimas neturėjo tiesioginės įtakos K. P. žūčiai, nebuvo pagrįstas jokiais duomenimis. Priešingai, turimų įrodymų pagrindu galima pagrįstai suabejoti priežastinio ryšio nebuvimu. 2015 m. vasario 13 d. atliktoje kompleksinėje teismo medicinos – eismo įvykio tyrimo išvadoje nurodoma, jog iškilus grėsmei, t. y. priešinga kryptimi dviračiu važiavusiai K. P. nugriuvus kelio važiuojamoje dalyje, automobilio „Iveco“ vairuotojas E. S. privalėjo nedelsdamas stabdyti transporto priemonę. 2016 m. rugpjūčio 17 d. vykusio teismo posėdžio metu apklaustas E. S. nurodė, kad pravažiuodamas pro vaikus nestabdė, patvirtino, jog jam buvo puikiai žinoma, kad ten, kur jis važiavo, buvo draudžiamas eismas. Nurodė, jog jeigu jis būtų sustojęs, būtų nieko neatsitikę. Tuo tarpu kiek jis pasitraukė į dešinį kelkraštį, nežino, negalėjo pasakyti. Patvirtino, kad dviratininkai laikėsi visų eismo saugumo taisyklių, t. y. pasitraukė arčiau dešinio krašto, vienas nuo kito buvo 1,5 – 2 metrų atstumu, buvo su šalmais. Akivaizdu, kad esant netvarkingai transporto priemonei, t. y. netinkamai veikiant stabdžiams, esant netvarkingam veidrodėliui, vairuotojas nors ir turėjo, bet galimai negalėjo laiku ir tinkamai sustoti, pakankamai gerai matyti dviratininkų. Sunkiasvorio automobilio vairuotojas vairavo transporto priemonę, kuri buvo techniškai netvarkinga, tokiu būdu pažeidė eilę KET normų, tai ir reikalavimus vairuoti tik techniškai tvarkingą transporto priemonę, turėti tai patvirtinantį techninės apžiūros dokumentą, reikalavimas nevažiuoti vietose, pažymėtose ženklais, draudžiančiais eismą, reikalavimas imtis papildomų atsargumo priemonių, jeigu kelyje yra vaikų. Byloje turimais duomenimis, minėtų reikalavimų nebuvo laikytasi, o mergaitė žuvo būtent po E. S. techniškai netvarkingos (sugedusiais stabdžiais) transporto priemonės ratais. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ji turėjo suvokti, kad kelio duobėtumas, vaikų nepatyrimas kelia realų pavojų saugiam važiavimui ir prasilenkimui, tačiau vėliau nuosprendyje teismas pats sau prieštaraudamas konstatuoja, jog K. P. įgūdžiai važiuoti dviračiu buvo puikūs, nes tą patvirtino apklausti liudytojai ir nukentėjusieji. Neva ji, suprasdama, kad pažeidžia KET 63 punkto reikalavimą, lengvabūdiškai tikėjosi išvengti sunkių pasekmių, priėmė sprendimą su vaikais važiuoti vorele toliau. Kaip jau minėta, apie KET reikalavimus ji žinojo ir objektyviai KET pažeidimo neatliko, laikėsi numatytų taisyklių, t. y. keliuose dviračius vesdavosi, o vietose, kurios nėra skirtos automobilių eismui, kuriose nėra kelių, dviračiais važiuodavo. Sprendimą važiuoti vorele kaip tik ir lėmė siekis maksimaliai užtikrinti saugumą, pamačius atvažiuojantį sunkiasvorį automobilį staigiai stabdyti būtų per daug pavojinga dėl už nugaros jai važiavusių vaikų reakcijos, o žodžiu įspėti apie tai, kad jie sustotų, nuliptų nuo dviračių, taip pat nebuvo laiko, pastarieji dėl važiavusios transporto priemonės bildesio, didelio garso, dėl laiko stokos nesuspėtų ir objektyviai negalėtų sustoti, nulipti nuo dviračių, viskas vyko labai staigiai. Visos šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ji nenumatė ir neturėjo bei negalėjo numatyti apie padarinių kilimą, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad įvykio vietoje važiuos transporto priemonė, nors eismas ten buvo draudžiamas, taigi akivaizdu, kad jos kaltė dėl įvykio nebuvo nustatyta patikimų, nuoseklių duomenų pagrindu.Apeliantė nurodo, kad byloje nustatytų duomenų visuma pagrindžia, kad jos veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 straipsnyje, požymių, o būtent tai, kad ji nėra tinkamas subjektas, kuriam gali būti taikoma numatyta atsakomybė, nėra veikos, priežastinio ryšio kaip būtinosios padarinių kilimo sąlygos bei kaltės. BK 230 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas, aiškindamas, kas yra valstybės tarnautojas, nurodė: ,,Šiame skyriuje nurodyti valstybės tarnautojai yra valstybės politikai, valstybės pareigūnai, teisėjai, valstybės tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymą ir kiti asmenys, kurie, dirbdami ar kitais įstatyme numatytais pagrindais eidami pareigas valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus, taip pat oficialūs kandidatai į šias pareigas“. Taigi išaiškinta, kad valstybės tarnautojai yra ir kiti asmenys, kurie, dirbdami ar kitais įstatyme numatytais pagrindais eidami pareigas valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2013). Inkriminuojant BK 229 straipsnį, nustatant ir apibūdinant asmenį kaip valstybės tarnautojui prilygintą asmenį, turėtų būti išsamiai išanalizuota asmens teisinė padėtis, turimų įgaliojimų pobūdis, o atliekamos funkcijos ir suteikti įgaliojimai vertinami per BK aprašymus ir išaiškinimus, kas šiuo atveju nebuvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino įstatymus apibrėžiančius valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens sąvokas ir atliekamas funkcijas. Teismas nurodė, jog įvykis, dėl kurio ji traukiama baudžiamojon atsakomybėn, įvyko jai atliekant darbines funkcijas – rengiant ir ugdant dviratininkus, kas neva reiškia, kad ji teikia viešą paslaugą ir atitinka BK 230 straipsnio 3 dalyje numatytą valstybės tarnautojui prilyginto asmens apibrėžimą. Tuo tarpu viešųjų paslaugų teikimas negali būti tapatinamas su administracinių funkcijų atlikimu, kurios yra būtinos asmenį traktuoti kaip valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį. Šiuo atveju ji nebuvo saistoma jokių pavaldumo ryšių su treniruojamais vaikais, jos teikiami patarimai nebuvo privalomi, taigi jų vaikai (įskaitant žuvusiąją) teisiniu požiūriu neprivalėjo vykdyti dėl to nekylant jokių pasekmių. Jokie jos, kaip trenerės, veiksmai ir sprendimai nebuvo lemiami, savarankiškų sprendimų ji nepriiminėjo. Su Sporto centru ją siejo sudaryta darbo sutartis, tad viešąsias paslaugas kaip viešojo administravimo subjektas teikė VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centras, tačiau ne ji, jokių administracinių įgaliojimų, susijusių su viešojo administravimo veikla, neturėjo, viešųjų paslaugų teikimo neadministravo ir neatliko viešojo administravimo subjekto vidaus administravimo. Dėl to ji, priešingai, nei nurodė teismas skundžiamame nuosprendyje, negali būti laikoma specialiu nusikalstamos veikos subjektu, o nesant šio požymio, baudžiamoji atsakomybė jos atžvilgiu negalima.Apeliantės manymu, jos kaltumas akivaizdžiai buvo grindžiamas vien prielaidomis, spėliojimais, o ne objektyviai ištirtomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, liudytojų parodymais, kurie nėra patikimi bei nepagrindžia jos veikoje nusikaltimo požymių buvimo. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti jos kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Šiuo atveju ji buvo nuteista vien už tai, kad lemiamą minutę buvo šalia ir tiesiog nepajėgė užkirsti kelio įvykiui, nenumatė ir pagal įvykio aplinkybių visumą negalėjo numatyti kilsiančių pasekmių. Teismas privalėjo įvertinti, ar ji galėjo ką nors padaryti, kad būtų išvengta nelaimės, nes pasekmių atsiradimą akivaizdžiai lėmė ne jos veiksmai/neveikimas, teisės aktų reikalavimai, kurie nebuvo pažeisti. Šiuo atveju, nesant jos veiksmuose inkriminuojamų nusikalstamų veikų požymių, civiliniai ieškiniai šioje baudžiamojoje byloje turi būti palikti nenagrinėti.Nukentėjusiųjų G. P., S. P. ir K. P. atstovė advokatė Ona Klinavičienė apeliaciniame skunde prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendį pakeisti – priimti procesinį sprendimą dėl E. S. baudžiamosios atsakomybės; naujai išspręsti civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą – visiškai patenkinti nukentėjusiųjų G. P. ir S. P. civilinį ieškinį dėl 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam ir K. P. civilinį ieškinį dėl 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; priteisti iš G. P. proceso išlaidas, nukentėjusiųjų atstovavimo išlaidas.Skunde nurodo, kad nors, teismo manymu, kaltinimai pažeidus trenerio pareigybės aprašymą „nepasitvirtino, nes jie yra pertekliniai ir todėl iš bendro kaltinimo šalintini.“, tačiau su tokiais teismo argumentais ir išvadomis nukentėjusieji nesutinka. VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro trenerio pareigybės aprašymas yra svarbus įstaigos vidaus dokumentas, nustatantis atskiros pareigybės – trenerio – teises, pareigas, atsakomybę. Pareiga, numatyta III dalies 5 punkte, „Neleisti sportininkams, neturintiems gydytojo leidimo, lankyti pratybų, reguliuoti mokymosi, treniravimosi bei poilsio režimą“ yra labai svarbi asmeniui, ketinančiam lankyti treniruotes, taip pat ir pačiai įstaigai. Labai aiškiai apibrėžta, kad treneris privalo neleisti lankyti pratybų asmenims, neturintiems gydytojo leidimo. Akivaizdu, jog gydytojas turi įvertinti asmens sveikatos būklę, pasirinktą sporto šaką, būsimą fizinį krūvį, kitas svarbias aplinkybes ir tik tada leisti ar neleisti lankyti treniruotes. K. P. pradėjo lankyti treniruotes sporto centro bazėje, vyko į treniruotes už bazės ribų be gydytojo leidimo. Vaiko sveikatos pažymėjimo (Forma Nr. 027-1/a) kopija VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centre iš Dzūkijos pagrindinės mokyklos gauta tik 2014 m. liepos 4 d., t. y. tik tada, kai buvo atliekamas tyrimas dėl K. P. mirties dviračių treniruotės metu. Šiuo pažymėjimu, išduotu 2013 metų rugsėjo mėnesį, konstatuojama, kad vaikas gali dalyvauti mokykloje vykdomoje ugdymo veikloje, įskaitant kūno kultūros ugdymą, be jokių apribojimų. Yra patvirtinta kita forma – Nr. 068a, kuri išduodama įvertinus, ar vaikas gali lankyti sporto užsiėmimus. Tokio pažymėjimo byloje nėra, jis K. P. nebuvo išduotas. Teismas visiškai nepagrįstai daro išvadą, kad „mergaitės žūtį lėmė tikrai ne medicininio leidimo sportuoti nebuvimas“. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta priežastis, kodėl K. P. su dviračių nugriuvo po sunkiasvorio automobilio ratais. Visiškai nebuvo aiškinamasi, kokios priežastys nulėmė vaiko žūtį. Pasakyti tik tai, kad po trenerės G. P. ir R. Z. važiavusi K. P. griuvo kelio važiuojamojoje dalyje ir automobilio galiniais ratais buvo pervažiuota per galvą, reiškia tik konstatuoti faktą, bet ne išsiaiškinti priežastis. Aišku viena, gydytojo leidimo reikalavimas nėra betikslis reikalavimas, o tokio leidimo nebuvimas yra akivaizdus reikalavimo pažeidimas. Tas pats pasakytina ir apie trenerio pareigybės aprašymo V dalies 3 punktą „Už sportininkų saugumą, gyvybę per mokomąsias pratybas, SMĮ organizuotus renginius, sporto varžymas – laisvalaikio metu“. K. P. nebuvo instruktuota apie saugų elgesį treniruotės ir kitų sporto renginių metu. Negalima atmesti neįvykdytos saugaus elgesio instruktavimo pareigos įtakos pasekmėms. Neginčytina nuteistosios G. P. pareiga ir atsakomybė už vaikus, dalyvaujančius jos organizuojamoje treniruotėje, kai sprendimus priima ji – trenerė. Visgi, neatmestina, jog K. P., būdama tinkamai instruktuota, galbūt būtų galėjusi pati priimti sprendimą sustoti, pamačius sunkiasvorę transporto priemonę, bet nevažiuoti paskui trenerę ir R. Z.. Taigi, šalinti iš kaltinimo, pareikšto G. P., VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro trenerio pareigybės aprašymo pažeidimų nėra jokio pagrindo.Vertinant baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, siekiant nustatyti objektyvią tiesą, turi būti išanalizuotos visos galimos įvykio versijos, patikrinti ir įvertinti visi faktai, pašalintos bet kokios abejonės. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusieji nuo pat ikiteisminio tyrimo atlikimo pradžios reiškė prašymus pareikšti įtarimus sunkiasvorę transporto priemonę vairavusiam E. S.. Pakartotinai toks prašymas buvo pareikštas susipažįstant su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Visi prašymai buvo atmesti. Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, vėl buvo pateiktas prašymas, susijęs su E. S. atsakomybės klausimu. Buvo pažymėta, kad ikiteisminis tyrimas 2014 m. gegužės 29 d. Alytaus apskrities VPK pradėtas dėl kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, nes buvo nustatyta, kad 2014 m. gegužės 29 d. apie 15.50 val. Alytaus mieste, J. Basanavičiaus g., „Alytaus dainų slėnyje“ dviratininkė K. P., prasilenkdama su jai iš priekio atvažiuojančiu krovininiu automobiliu „IVECO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu E. S., gim. (duomenys neskelbtini), priklausančiu UAB (duomenys neskelbtini), nesuvaldė vairuojamo dviračio ir nukritusi po galiniais krovininio automobilio ratais mirtinai susižalojo. Kaip minėta, įtarimai E. S. nebuvo pareikšti. Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklausti liudytojai, specialistas, parodymus davė kaltinamoji G. P.. Nukentėjusieji yra įsitikinę, kad kaltinimas turėjo būti pareikštas ir E. S., vairavusiam transporto priemonę, nes po šio automobilio ratais žuvo K. P.. Pats faktas, kad K. P. žuvo pervažiuota E. S. vairuojamos transporto priemonės yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog E. S. pažeidė šiuos KET reikalavimus ir šie pažeidimai sąlygojo nepilnametės K. P. mirtį. E. S. neįrodė, kad pati žuvusioji pažeidė KET reikalavimus. Taip pat neįrodė, kad eismo įvykis įvyko dėl nenugalimos jėgos ar kitų aplinkybių, šalinančių transporto priemonės, valdytojo atsakomybę. Teismas atmetė nukentėjusiųjų prašymą pareikšti kaltinimą E. S., nebuvo aktyvus, siekiant baudžiamojoje byloje nustatyti objektyvią tiesą, užtikrinant, kad kaltas asmuo neišvengtų atsakomybės. Nors nukentėjusiųjų ir kaltinamosios G. P. interesai baudžiamajame procese yra priešingi, tiek kaltinamoji, tiek jos gynėjas, tiek civilinio atsakovo atstovas palaikė prašymą dėl E. S. baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimo baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Nukentėjusiųjų prašyme nurodytas procesinis pagrindas, kuris teismo nuomone, netinkamas, negali būti teisėtu ir pagrįstu pagrindu atmesti nukentėjusiųjų prašymus. Svarbu ir tai, kad E. S. išvengė ir administracinės atsakomybės, taigi, jo veiksmai nebuvo įvertinti jokiame procese. Visgi, išliko neginčijamas faktas: vienuolikmetė K. P. žuvo po sunkiasvorės transporto priemonės, vairuojamos E. S., ratais.Skunde taip pat nurodo, kad nukentėjusiesiems žuvusiosios K. P. tėvams G. P. ir S. P., broliui K. P. staigi, netikėta dukros ir sesers K. P. netektis sukėlė emocinį šoką, didžiulį dvasinį sukrėtimą, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Nukentėjusieji, kaip ir daugelis artimųjų netekusių žmonių, ilgą laiką sunkiai užmigdavo, pablogėjo savijauta ir sveikata, jautė nerimą, baimę, aišku, dažnai verkdavo, nes išgyveno artimo žmogaus – dukros ir sesers netektį, teko naudotis specialistų pagalba. Teismo nuosprendyje, nustatant neturtinės žalos dydį, nurodyta teismų praktika baudžiamosiose bylose pagal BK 132 straipsnio 3 dalį. Manytina, kad turėtų būti vadovaujamasi ir teismų praktika baudžiamosiose bylose pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, kuriose priteisiamų neturtinės žalos atlyginimų intervalas žymiai didesnis ir viršija 72 000 Eur. K. P. mirtį lėmė trauma, patirta sunkiasvorei transporto priemonei pervažiavus galvą. Manytina, kad nustatant neturtinės žalos dydį, turėtų būti vertinama teismų praktika platesniu aspektu, atsižvelgiama į individualias aplinkybes, kitus kriterijus, turinčius įtakos neturtinės žalos dydžio nustatymui. Kadangi baudžiamojoje byloje, priimant nuosprendį, neobjektyviai įvertinti byloje esantys įrodymai, padarytos nepagrįstos išvados, netinkamai išspręsti kiti (civilinio ieškinio) nuosprendžio klausimai, nesivadovauta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, netinkamai taikytos ir aiškintos materialinės ir procesinės teisės normos, nuosprendis turėtų būti pakeistas. Įvertinus apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, rašytinius bylos dokumentus, dalyvaujančių byloje asmenų parodymus ir paaiškinimus, jų visuma patvirtina baudžiamojoje byloje netinkamai įvertintus įrodymus, turinčius reikšmės nukentėjusiesiems, bei netinkamai išspręstą civilinio ieškinio klausimą dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo.Civilinio atsakovo VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro atstovas advokatas Vytautas Klimavičius prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžio dalį, kurioje nuspręsta civilinius ieškinius tenkinti iš dalies ir nustatytas sumas priteisti iš VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro.Skunde nurodo, kad teismas neįvertino, jog posėdžio metu apklausta liudytoja D. T., atsakinėdama į papildomus gynėjo ir civilinio atsakovo atstovo klausimus, kategoriškai paneigė nelaimingo mirtino atsitikimo akte nurodytas nelaimingo atsitikimo priežastis. Įvertinus liudytojos parodymus akivaizdu, kad nelaimingo mirtino atsitikimo aktu ir jame nurodytomis išvadomis remtis ir vadovautis negalima, nes jis buvo iš esmės paneigtas bylos nagrinėjimo metu, kartu patvirtinant, kad jokios civilinio atsakovo kaltės nebuvo ir nėra, nes jis įvykdė visas savo kaip darbdavio pareigas ir teisės reikalavimus, dėl G. P. įdarbinimo, leidimo dirbti ir darbo, todėl jo kaltės šiuo atveju nėra. Byloje nenustatytas priežastinis ryšys tarp medicininio dokumento nepateikimo ir įvykusių pasekmių. Juo labiau, kad byloje nustatyta, kad pats medicininis dokumentas pas civilinį atsakovą buvo (konkrečiai pas trenerį J. B., tačiau jo iš trenerio nieks nepareikalavo, todėl jis jo tyrimo metu niekam ir neperdavė). Skunde taip pat nurodo, kad teismas, nepaisant dalies teisingų išvadų, neįvertina aplinkybės dėl trenerės buvimo įvykio vietoje – miške, kas turi esminę reikšmę, nes įvykio vietoje, priešingai, negu nurodo teismas, jokio kelio įvykio metu nebuvo, o trenerė su vaikais važiavo miško keliu – taku. Sąvoką „kelias“ įvykio metu galiojusiose KET reikia suvokti ir aiškinti ne plačiąja prasme, kaip tai numatė ir numato kelių eismo įstatymas, o siaurąja kaip „važiuojamąją dalį“. Aiškinant priešingai išeitų, kad įvykio dieną jaunesni negu 12 metų asmenys, neišklausę atitinkamo kurso ir neturintys mokymo įstaigos išduoto pažymėjimo, negalėjo apskritai važiuoti keliu, t. y. ne tik važiuojamąja dalimi, bet ir pėsčiųjų ir dviračių takais, kurie taip pat yra kelio sudėtinė dalis ir juos „kelio“ sąvoka apima. Akivaizdu, kad tai neatitinka tikrovės ir KET aiškinimo, nes įstatymų leidėjas Kelių eismo taisyklėse 63 punkte vartotą sąvoką „kelias“ suprato kaip važiuojamąją kelio dalį, o ne visą kelią apskritai. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui eismo įvykio metu ir taikant teleologinį bei sisteminį, loginį teisės aiškinimo metodus, akivaizdu, kad teismo nuosprendžio dalis visiškai nepagrįsta, nes trenerė su vaikais nebuvo kelyje – važiuojamojoje dalyje – eismo įvykio metu, o buvo miško take bei miške. Ši aplinkybė byloje patvirtinta ir rašytiniais įrodymais – nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, iš kurio matyti, kad įvykis įvyko žemės sklype, unikalus Nr. 4400-2118-5733, kuriame ir yra vadinamasis Dainų slėnis, ir kurio paskirtis: miškų ūkio, o naudojimo būdas: rekreacinių miškų sklypai. Šiame žemės sklype iki pat 2015 m. balandžio 10 d. nebuvo jokių kelių, o servitutiniai keliai (2 vnt.) nustatyti tik 2015 m. balandžio 10 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo sprendimu Nr. 2SK-625-(14.2.110.). Kadangi įvykis įvyko miške, todėl klaidingai kaltinamajame akte teigiama, kad nebuvo laikytasi Kelių eismo taisyklių 63 punkto reikalavimų, nes jokiu keliu nebuvo važiuojama. Šias aplinkybes ir konkrečią šio žemės sklypo vietą nesunkiai galėjo ir gali patikrinti prokuroras, patikrinus Nekilnojamojo turto registro duomenis eismo įvykio dieną, t. y. 2014 m. gegužės 29 d., ir šią dieną. Kadangi tai nebuvo padaryta surašant kaltinamąjį aktą, iš esmės buvo ir yra apribota ne tik kaltinamosios teisė žinoti, kuo ji yra kaltinama, nes, įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, kaltinamajame akte nėra detalizuota, kokiais konkrečiais kaltinamosios veiksmais buvo įvykdyta nusikalstama veika, nėra pateikti būtini duomenys, bet ir suvaržomos civilinio atsakovo teisės, nes kaltinimas nepagrįstas jokiais faktiniais duomenimis ir neabejotinais įrodymais, o kaltinamasis aktas turi trūkumų, kurie trukdė nagrinėti bylą (kas matyti ir iš to, kad kaltinamasis aktas buvo tikslinamas paties prokuroro bylos nagrinėjimo metu). Tačiau visi trūkumai negalėjo būti ištaisomi nagrinėjant bylą teisme, todėl ir buvo teikta civilinio atsakovo atstovo prašymai dėl kaltinamojo akto tikslinimo, kurie, manome, nepagrįstai nebuvo patenkinti. Todėl pareikšto kaltinimo formuluotė išliko netiksli ir neišsami, nes inkriminuojamų nusikalstamų veikų aprašymas neaiškus ir kelia abejonių. Būtina detalizuoti, kokius konkrečius nusikalstamus veiksmus atliko kaltinamoji, kurie užtraukia baudžiamąją atsakomybę, ir kurie gali būti susiję su civilinio atsakovo atsakomybe. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, jog prokuroras, surašydamas kaltinamąjį aktą, pažeidė kaltinamojo teisę į gynybą, nes kaltinamasis turi teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas. Tai taikytina tiek faktinių aplinkybių išdėstymui ir jų pagrindimui, tiek ir teisiniam vertinimui. Be to, esant tokiam nekonkrečiam, netiksliam kaltinimui, nėra aiškios kaltinimo ribos, tai trukdo teismui realizuoti BPK 1 straipsnyje numatytą baudžiamojo proceso paskirtį, BPK 255 straipsnyje numatytas kaltinimo teisme nagrinėjimo sąlygas, neleidžia efektyviai ne tik ginamajai gintis, bet ir civiliniam atsakovui kaip kaltinamosios darbdaviui žinoti konkrečias kaltinimo ribas, konkrečius inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nuo kurių priklauso ir civilinio atsakovo atsakomybės ribos. Esant tokiai situacijai, teismas turėjo priimti pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą – perduoti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto trūkumų pašalinimo, kas turėjo įtakos teisingam veikos kvalifikavimui ir sprendimo priėmimui civilinio atsakovo atžvilgiu, nes nesant tinkamo kvalifikavimo, civilinė atsakomybė civiliniam atsakovui kilo vien formaliu CK 6.264 straipsnio 1 dalies pagrindu, o to nebūtų jeigu būtų tinkamai atliktas veikos kvalifikavimas įvertinat ir tinkamai atskleidžiant objektyviąją veikos pusę – įvykio vietą, o tai nebuvo padaryta tinkamai, ir nuosprendžio dalis priimta tik vadovaujantis klaidingai surašytu kaltinamuoju aktu bei deklaratyviais teiginiais dėl „kelio“ buvimo, nors tiek teisės aktų analizė, tiek rašytinių įrodymų buvimas patvirtina, kad jokio „kelio“ įvykio vietoje nebuvo, o buvo važiojama mišku, jame esančiu taku, o tai nebuvo ir nėra draudžiama. Jeigu sampratą „kelias“ aiškinama kaip nurodoma kaltinamajame akte ir nuosprendyje, tai tik patvirtina kaltinamojo akto netikslumą bei civilinio atsakovo teisių į tinkamą gynimąsi apribojimą, nes akivaizdu, kad tokiu atveju vaikai iki 11 metų negalėjo važiuoti ir dviračių takais kaip keliu. Apelianto teigimu, civilinio atsakovo atsakomybė negali kilti nesant jo, ir juo labiau nesant jo darbuotojo kaltės, todėl ši teismo nuosprendžio dalis nepagrįsta ir naikintina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, ir nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų G. P. ir S. P. atstovė advokatė Ona Klinavičienė prašė Onos Klinavičienės apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistosios G. P. ir VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus apeliacinius skundus atmesti. Nuteistoji G. P. ir jos gynėjas advokatas Ramūnas Mikulskas prašė nuteistosios G. P. ir VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus apeliacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų G. P. ir S. P. atstovės advokatės Onos Klinavičienės apeliacinį skundą atmesti. VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro atstovas advokatas Vytautas Klimavičius prašė jo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras Edvinas Alosevičius prašė nuteistosios G. P., nukentėjusiųjų G. P., S. P. ir K. P. atstovės advokatės Onos Klinavičienės ir civilinio atsakovo VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus apeliacinius skundus atmesti.Nuteistosios G. P. apeliacinis skundas tenkinamas. Nukentėjusiųjų G. P., S. P. ir K. P. atstovės advokatės Onos Klinavičienės ir civilinio atsakovo VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus apeliaciniai skundai atmetami.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas).G. P. buvo nuteista už tai, kad būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, t. y. pagal darbo sutartį dirbdama viešojoje įstaigoje Alytaus sporto ir rekreacijos centro dviračių sporto trenere ir pagal šios įstaigos direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtintą trenerio pareigybės aprašymą būdama atsakinga už sportininkų saugumą, gyvybę bei poilsio režimą, netinkamai atliko savo pareigas, nes pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, t. y. KET 63 punkto reikalavimus, ir taip dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui.BK 132 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.Iš BK 132 straipsnio 3 dalies dispozicijos matyti, kad ši norma yra blanketinė, t. y. nukreipianti į teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, šiuo atveju – Kelių eismo taisykles. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 6 punkte numatyta, kad „kai ku­riais at­ve­jais vei­kos nu­si­kals­ta­mu­mui, bau­džia­mu­mui ar­ba vei­ką pa­da­riu­sio­jo as­mens tei­si­nei pa­dė­čiai įta­kos ga­li tu­rė­ti pa­kei­ti­mai įstaty­muo­se bei ki­tuo­se tei­sės nor­mi­niuo­se ak­tuo­se, ku­rie ne­pri­ski­ria­mi prie bau­džia­mų­jų įstatymų, kaip an­tai: Dar­buo­to­jų sau­gos ir svei­ka­tos įsta­ty­mas, Bu­hal­te­ri­nės ap­skai­tos įsta­ty­mas, Ke­lių eis­mo tai­syk­lės, Kū­no su­ža­lo­ji­mo sun­ku­mo nu­sta­ty­mo tai­syk­lės, nar­ko­ti­nių ir psi­chot­ro­pi­nių me­džia­gų są­ra­šai ir pan. Teis­mai, nag­ri­nė­da­mi by­las, tu­ri kruopš­čiai iš­si­aiš­kin­ti, kaip dėl tokių tei­sės nor­mi­nių ak­tų pa­si­kei­ti­mo pa­ki­to bau­džia­ma­ja­me įsta­ty­me nu­ma­ty­tų vei­kų nusikalsta­mu­mas, jų bau­džia­mu­mas ar vei­ką pa­da­riu­sio­jo as­mens tei­si­nė pa­dė­tis, ir atsižvelgdami į pa­ki­ti­mus rei­kia­mais at­ve­jais pri­tai­ky­ti BK 7 straipsnio ati­tin­ka­mos da­lies nuosta­tas“. Tai reiškia, kad nors Kelių teismo taisyklės nėra baudžiamasis įstatymas, bet vadovaujantis minėtu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato išaiškinimu, turi būti sprendžiama, kurios taisyklės konkrečiu atveju turi būti taikomos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35/2006).Iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusio BK 7 straipsnio (Baudžiamųjų įstatymų galiojimas laiko atžvilgiu) nuostatos šiuo metu reglamentuotos BK 3 straipsnyje (Baudžiamojo įstatymo galiojimo laikas).BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.Nuosekliai laikantis BK 3 straipsnio 2 dalies bei minėto Senato nutarimo 6 punkto nuostatų, nagrinėjamuoju atveju svarbu išsiaiškinti, kaip dėl KET 63 punkto pasikeitimo pakito baudžiama­ja­me įsta­ty­me nu­ma­ty­tų vei­kų nu­si­kals­ta­mu­mas, jų bau­džia­mu­mas ar vei­ką padariusio­jo as­mens tei­si­nė pa­dė­tis.KET 63 punkte, kuris galiojo veikos padarymo metu (nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. spalio 11 d.) buvo nustatyta, kad važiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą, – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims. Gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas.KET 55 punkte, kuris galiojo nuo 2014 m. spalio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d., buvo nustatyta, kad važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims. Prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims. Gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas. Šiuo metu galiojančioje KET 55 punkto redakcijoje, kuri buvo papildyta 2015 m. lapkričio 6 d., nuostata, kad prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims, liko galioti.Taigi nagrinėjamu atveju KET 63 straipsnio pakeitimas turi reikšmės BK 132 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos nusikalstamumui, kadangi šiuo metu, prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims, o nukentėjusioji K. P. įvykio metu buvo 11 metų amžiaus. Pripažintina, kad KET 63 punkto pakeitimas turi įtakos BK 132 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos nusikalstamumui, t. y. jį panaikina, o tokiu atveju, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, taikoma šiuo metu galiojanti KET norma, turinti grįžtamąją galią, t. y. KET 55 punktas, kuris numato, kad prižiūrint suaugusiajam važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims.BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 3 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė paaiškėja nagrinėjimo teisme metu, teismas baigia nagrinėti bylą ir priima išteisinamąjį nuosprendį.Byloje nesant pagrindo konstatuoti, kad G. P. veiksmai pagal šiuo metu galiojantį KET 55 punktą, kuris numato, kad prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims, užtraukia baudžiamąją atsakomybę, nėra pagrindo ir konstatuoti, kad savo veiksmais ji pažeidė ir VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtintą trenerio pareigybės aprašymą ir būdama atsakinga už sportininkų saugumą, gyvybę bei poilsio režimą, netinkamai atliko savo pareigas, nes pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles ir taip dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, todėl darytina išvada, kad jos veikoje nėra nei BK 132 straipsnio 3 dalyje, nei BK 229 straipsnyje numatytų nusikaltimų požymių.Nesant G. P. veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 1 punkto pagrindu. Nagrinėjamoje byloje padarius išvadą, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis dėl G. P. nuteisimo naikintinas, t. y. nustačius, kad G. P. veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų BK 132 straipsnio 3 dalyje, 229 straipsnyje, požymių, teisinės reikšmės proceso baigčiai neturi nukentėjusiųjų G. P., S. P. ir K. P. atstovės advokatės Onos Klinavičienės ir civilinio atsakovo VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus apeliacinių skundų argumentai dėl civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimų, todėl dėl jų nepasisakoma.Byloje priėmus išteisinamąjį nuosprendį, kuomet nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiojo G. P. ir nukentėjusiosios, K. P. įstatyminės atstovės S. P. civilinis ieškinys dėl 8 342,08 Eur turtinės žalos atlyginimo S. P. ir G. P., 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo S. P., 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo G. P. ir 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo K. P. paliekamas nenagrinėtas. Nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams G. P. ir S. P. išaiškintina, kad jie turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad G. P. šioje baudžiamojoje byloje išteisinama, nukentėjusiųjų G. P. ir S. P. išlaidos advokato paslaugoms apmokėti iš G. P. neišieškotinos. Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Alytaus apskrities VPK logistikos skyriuje saugomas dviratis, kuris gali turėti materialinės vertės, grąžintinas savininkui VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centrui, o dviratininko šalmo detalės, kurios po įvykio materialinės vertės neturi – sunaikintinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Nukentėjusiųjų G. P., S. P. ir K. P. atstovės advokatės Onos Klinavičienės ir civilinio atsakovo VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistosios G. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendį, kuriuo G. P. pripažinta kalta pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, BK 229 straipsnį ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus, nuteista laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, panaikinti, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį:

G. P. dėl kaltinimų pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir BK 229 straipsnį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo G. P. ir nukentėjusiosios S. P. civilinį ieškinį dėl 8 342,08 Eur turtinės žalos atlyginimo S. P. ir G. P., 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo S. P., 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo G. P. ir 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo K. P. palikti nenagrinėtą.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, saugomus Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Logistikos skyriuje pagal kvitą Nr. 000522 – dviratį perduoti VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centrui, šalmo detales – sunaikinti.