Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas iš dalies tenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K 2013-12-08–2014-06-10 laikotarpiu.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas.

Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas nenumato, kad asmeniui tenkantis plotas turi būti skaičiuojamas iš kameros ploto atimant sanitarinio mazgo, baldų ar kitų įrenginių užimamą plotą.

Iš atsiliepime į skundą ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 14-15) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-12-09 iki 2014-06-10 buvo laikomas kamerose Nr. 123, 188, 173, 374, 266, 313. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2013-12-10–2014-01-14, 2014-01-17–2014-01-23, 2014-01-25–2014-02-03, 2014-02-05, 2014-02-07–2014-02-09, 2014-02-16–2014-06-04 ir 2014-06-10 laikotarpiais (b. l. 7-8).

Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių. Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 167 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.

Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją, valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr., pvz., EŽTT 2008-03-27 sprendimas byloje Choukhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas suėmime ilgą laiką buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurios neatitiko minimalaus ploto reikalavimų, jam tekdavo 1,89–2,64 kv. m kameros ploto. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką toks elgesys pažeidžia pareiškėjo orumą ir laikytinas nežmonišku. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinus pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto, yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies pažeidimo faktą bei neteisėtus atsakovo veiksmus, pažeidusius pareiškėjo teises.

Skunde nurodoma, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015-06-11 pažymoje Nr. 24-3842 (b. l. 41-42) nurodoma, kad visų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau duomenų, apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.), byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.

Pareiškėjas teigia, kad kameros sanitariniame mazge nebuvo unitazo. HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame, be kita ko, turi būti įrengtas unitazas. Atsakovo atstovas jokių argumentų į šį pareiškėjo nusiskundimą nenurodė ir jį paneigiančių įrodymų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, ši abejonė vertintina pareiškėjo naudai, todėl pripažintina, kad Lukiškių TI-K, sanitariniame mazge neįrengdamas unitazų, pažeidė pareiškėjo teises.

Pareiškėjas nurodo, kad būdavo laikomas rūkančių asmenų kamerose, administracija nereagavo į prašymus nerūkantiems asmenims suteikti atskirą patalpą. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 76:2010 14 punkte yra nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų, paneigiančių, kad pareiškėjui prašant, jis buvo perkeltas į nerūkančių asmenų kamerą, ar kad atvykęs į Lukiškių TI-K pageidavo gyventi rūkančiųjų kameroje. Pareiškėjas skunde aiškiai nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas rūkančių asmenų kameroje, nors to nenorėjo ir tai yra pagrindas pripažinti jo teisių pažeidimo faktą.

Pareiškėjas skunde teigia, kad gyvenamosiose kamerose būdavo labai drėgna, prastas vėdinimas ir matėsi pelėsis. Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010, Higienos norma). Pagal HN 76:2010 24 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., šaltuoju – 35-65 (HN 76:2010 26 punktas). Pagal HN 76:2010 56 punkto reikalavimus, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių.

Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 32-34, 51-52), matyti, kad kamerose Nr. 123 ir 313, kuriose tikrinimui aktualiu laikotarpiu laikytas pareiškėjas, langai vėdinimui buvo pritaikyti. Patikrinimų metu nustatyta, kad santykinės oro drėgmės reikalavimai nebuvo pažeisti kamerose Nr. 123, 374, 266 ir 313 (b. l. 32-34, 41-42, 49-50, 51-52). Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų ginčui aktualių kamerų patikrinimų metu pelėsio požymių taip pat nebuvo nustatyta, priešingai, 2014-02-27 patikrinimo metu konstatuota, kad kameroje Nr. 374 pelėsio vizualiai nematyti (b. l. 41-42). Duomenų apie santykinės oro drėgmės, vėdinimo sąlygas ir pelėsio buvimą kitose pareiškėjo kamerose byloje nėra. Pareiškėjas nurodo, kad santykinė oro drėgmė kamerose viršijo 80 proc., tačiau kokiu būdu nustatė tokius duomenis, nepaaiškino. Pažymėtina, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl vėdinimo, drėgmės ir pelėsio yra labai abstraktūs, pareiškėjas nenurodė, kurioje konkrečiai kameroje ir kuriuo laikotarpiu tokie pažeidimai egzistavo, kad kreipėsi į administraciją dėl jų pašalinimo, t. y., nepakankamai išsamiai detalizavo savo nusiskundimą, todėl, įvertinus gana ilgą pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, proporcingumo principo neatitiktų reikalavimas atsakovo atstovui tokius abstrakčius nusiskundimus paneigti. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių HN 76:2010 24 ir 26 punktų pažeidimą pareiškėjo atžvilgiu, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo vėdinimo, santykinės oro drėgmės ir pelėsio pažeidimų Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas teigia, kad gyvenamose patalpose buvo netinkamas apšvietimas. Pagal HN 76:2010 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 procentų. Vadovaujantis HN 76:2010 2 punktu, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymėtina, kad skaidraus stiklo langų, užtikrinančių tinkamą dieninį apšvietimą, įrengimas kamerose yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Lukiškių TI-K netaikytinas. HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė dieninė apšvieta turi būti 200 lx. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, 2013-12-16 Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus matavimo protokolo (b. l. 35-36) matyti, kad kamerose Nr. 123 ir 313 dirbtinio dieninio apšvietimo normų pažeidimų nenustatyta (b. l. 32-34, 51-52). Teismas neturi duomenų apie dirbtinio apšvietimo atitikimą HN 76:2010 reikalavimams kitose pareiškėjo kamerose, tačiau pareiškėjas šio nusiskundimo pakankamai nedetalizavo, todėl pagal byloje esančius duomenis, nenustatęs HN 76:2010 22 punkto pažeidimo fakto, teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

Pareiškėjas teigia, kad vienos valandos pasivaikščiojimo laikas kiemelyje buvo per trumpas. Pagal HN 76:2010 11 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Atsiliepime į skundą Lukiškių TI-K nurodė, kad suimtiesiems asmenims yra leidžiama pasivaikščioti kiemelyje, šios aplinkybės neneigė ir pareiškėjas, kita vertus, galiojantys teisės aktai ilgesnio nei valanda pasivaikščiojimų kiemeliuose laiko nenumato, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo, suteikiant vieną valandą pasivaikščiojimui kiemelyje.

Skunde nurodoma, kad maistą tiekiant į gyvenamąsias kameras, jos priskiriamos prie maitinimo patalpų, todėl yra pažeidžiamos Higienos normos, be to, maisto energetinė vertė buvo tik 1300–1500 kcal. Pažymėtina, kad HN 76:2010 maisto tiekimas suimtiesiems nėra reglamentuotas, išskyrus tai, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas (HN 76:2010 8 punktas). Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117, 24 punkte nustatyta, kad kamerose laikomiems suimtiesiems ar nuteistiesiems maistas pristatomas į kameras arba specialias gamybines patalpas šilumą palaikančiuose įrenginiuose. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, pristatant maistą pareiškėjui į kamerą.

Vadovaujantis Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtinta Fiziologinės mitybos norma nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, vienam asmeniui per parą turi tekti 2298 kcal. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K maisto energetinė vertė buvo tik 1300–1500 kcal., tačiau kokiu būdu nustatė šiuos duomenis nepaaiškino ir jų nepagrindė. Atsakovo atstovas į bylą pateikė Nacionalinės maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2014-01-13 tyrimų protokolą Nr. 9749Ch (b. l. 20), kuriame nurodyta, kad nedirbančių vyrų 2013-12-18 paros maisto davinys – 2,380 kg, 100 g. energetinė vertė – 120 kcal, todėl bendra asmeniui tenkančio maisto davinio energetinė vertė – 2856 kcal. Tai atitinka nustatytus reikalavimus, todėl atmestinas kaip neįrodytas pareiškėjo argumentas dėl per mažo maisto kaloringumo.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K per mėnesį buvo išduodamas tik vienas rulonas tualetinio popieriaus, dušu galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę ir nebuvo sąlygų laikytis asmens higienos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte ir Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose (toliau – Aprūpinimo normos) nustatyta, kad vyrui per mėnesį yra išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 2 vnt. rankšluosčių, kas mėnesį – 100 g. tualetinio muilo, dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Pareiškėjas papildomai nekonkretizavo nusiskundimo dėl galimybės rūpintis asmens higiena neužtikrinimo, nenurodė, kokios sąlygos nebuvo užtikrintos ar kokios priemonės nebuvo išduotos, priešingai, iš skundo argumentų matyti, kad pareiškėjui buvo suteikiama galimybė kartą per savaitę 15 min. pasinaudoti dušu. Šią aplinkybę patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-02-27 patikrinimo akte užfiksuoti duomenys (b. l. 41-42), kur konstatuota, kad Lukiškių TI-K asmenims suteikiama galimybė ne rečiau, kaip kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Teismo vertinimu, 15 min. laikas, skirtas naudotis dušu, yra pakankamas pasirūpinti asmens higiena. Pareiškėjas nenurodė, kad jam nebuvo išduotos priklausančios higienos priemonės ar nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K buvo pažeistos pareiškėjo teisės rūpintis asmens higiena. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K vyrams per mėnesį išduodami 2 rulonai tualetinio popieriaus (b. l. 11). Tai atitinka nustatytus reikalavimus ir nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

Skunde nurodoma, kad kamerose, patalynėje ir čiužiniuose būdavo parazitų ir kenkėjų. Vadovaujantis HN 76:2010 60 punktu, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją). Byloje esančios Lukiškių TI-K sudarytos paslaugų teikimo sutartys su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančiomis bendrovėmis (UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“) (b. l. 53-62), 2014-05-23 Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas, kuriame nurodyta, kad kameroje Nr. 313, kurioje tikrinimui panašiu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, buitinių parazitų nenustatyta (b. l. 51-52), patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra tinkamai organizuojamas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, Lukiškių TI-K rūpinasi graužikų ir buitinių parazitų prevencija, todėl nėra pagrindo konstatuoti HN 79:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo fakto.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai, dėl to suprastėjo jo socialinė integracija. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1, 2 dalimi, suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas, tačiau teisės aktai nenustato galimybės suėmimo vykdymo metu asmenims turėti ilgalaikius pasimatymus. Atsižvelgiant į tai, kad įstatyme nenumatyta galimybė Lukiškių TI-K turėti ilgalaikius pasimatymus, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo leidžiama turėti šiltus pledus ir kompiuterius. Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 83 punkte. Taigi, teisės aktai įtvirtina suimtųjų teisę naudotis asmeniniais kompiuteriais, tuo tarpu, pareiškėjas, nurodydamas priešingai, remiasi abstrakčiais teiginiais, nenurodo, kad siekė Lukiškių TI-K turėti asmeninį kompiuterį, tačiau jam nebuvo leista, byloje esantys duomenys tokių aplinkybių taip pat nepatvirtina. Vienintelis pareiškėjo skundas Lukiškių TI-K administracijai yra susijęs su maisto produktų pirkimu (b. l. 17-18), tačiau tokio pobūdžio nusiskundimas pareiškėjo skunde nereiškiamas. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K neleido pareiškėjui naudotis asmeniniu kompiuteriu ir taip pažeidė jo teises.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse 83 punkte, be kita ko, nustatyta, kad suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduota patalyne (išskyrus pagalvę, čiužinį ir antklodę), jeigu suimtasis raštu atsisako Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nurodytos patalynės. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta galimybė suimtiesiems turėti pledus, teismas neuri teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).

Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, atsižvelgia į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimai buvo ilgalaikiai ir žymūs, dėl to pareiškėjas patyrė daug neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, gyvenimo kokybės pablogėjimą, o tuo pačiu ir neturtinę žalą, kurią yra pagrindas įvertinti pinigais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, kad po to, kai neturtinė žala buvo teisingai atlyginta, pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ilgą laiką (167 paras) buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Atsiliepime į skundą nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas tokiomis sąlygomis buvo priverstas gyventi 23 valandas per parą, išskyrus 1 valandos pasivaikščiojimą pasivaikščiojimų kiemelyje. Suėmimo vykdymo sąlygas papildomai blogino privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, unitazų sanitariniuose mazguose neįrengimas, laikymas rūkančiųjų kameroje. Tai suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, t. y., pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad netinkamos Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygos žemino jo orumą, pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, nebegali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės, pablogėjo sveikata. Kita vertus, pareiškėjas nenurodė, kad dėl Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų atsiradusio neigiamo poveikio jo sveikatai kreipėsi medicininės ar psichologinės pagalbos į Lukiškių TI-K dirbančius specialistus. Teismui pateiktoje pareiškėjo medicininės kortelės kopijoje (b. l. 74-77) įrašų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, konstatuotus Lukiškių TI-K buvimo laikotarpiu, nėra. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad sveikatos sutrikimai išryškėjo vėliau, jau atliekant bausmę Marijampolės pataisos namuose, tačiau, teismo vertinimu, nurodytas pareiškėjo argumentas nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimus įtakojo būtent netinkamos Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygos. Jie galėjo atsirasti ir dėl kitų, su gyvenimu Lukiškių TI-K nesusijusių, veiksnių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nusiskundimas, kad dėl netinkamų suėmimo vykdymo sąlygų sutriko jo sveikata, atmestinas, nenustačius vienos iš civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos – tiesioginio priežastinio ryšio tarp pareiškėjo sveikatos būklės ir jo gyvenimo Lukiškių TI-K sąlygų.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėjo negrįžtamą pobūdį ar jų mastas būtų itin didelis. Į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi praėjus pusei metų po perkėlimo iš Lukiškių TI-K, tai rodo, kad pareiškėjas nevertino Lukiškių TI-K pažeidimų, kaip darančių itin didelę žalą. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė teismui įrodymų, kad dėl netinkamų gyvenimo sąlygų teikė skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Tai patvirtina ir atsakovo atstovo atsiliepime į skundą išdėstytos aplinkybės (b. l. 8).

Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų ar siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms, buvo stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., at­siradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė naudotis pasivaikščiojimų ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba (b. l. 8). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad yra vykdoma patikrinimų metu nustatytų gyvenimo sąlygų trūkumų šalinimo grįžtamoji kontrolė (b. l. 28-29, 43-45, 49-50), trūkumai yra pašalinami, tai patvirtina, kad Lukiškių TI-K pagal galimybes siekia užtikrinti tinkamas suėmimo vykdymo sąlygas.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, todėl, įvertinęs pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas prieina prie išvados, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 300 EUR sumos priteisimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. Ž. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 EUR (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.