- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-24
- Bylos Nr.
- 2A-18/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- A., Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos, Panevėžio apskrities viršininko administracijai
- Ieškovas
- R. J., G.
- Advokatai
- Algimantas Kolpertas, Arvydas Alekna
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui Kęstučiui Chrapačui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto R. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. sausio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. J. , G. J. M. (procesinių teisių perėmėja – Z. S. ), A. P. ir E. R. ieškinį atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Panevėžio apskrities viršininko administracijai (procesinių teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos), Vytautui A. K. (procesinių teisių perėmėjas – A. P. K.) ir S. J. dėl apskrities viršininko administracijos sprendimo ir sandorio panaikinimo, restitucijos taikymo bei įpareigojimo atkurti nuosavybės teises natūra.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
Panevėžio apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu V. A. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko P. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 2 ha dydžio žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0840 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o už 1,9160 ha žemės atlyginant pinigais. 2007 m. spalio 26 d. V. A. K. nurodytą žemės sklypą pardavė S. J. .
Šalies argumentai
Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami: 1) pripažinti Panevėžio apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimą niekiniu sandoriu; 2) pripažinti negaliojančia 2007 m. spalio 26 d. V. A. K. ir S. J. sudarytą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį bei taikyti restituciją, grąžinant šį sklypą valstybei; 3) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę ir Panevėžio apskrities viršininko administraciją atkurti natūra buvusio savininko L. J. nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą.
Nurodė, kad aptariamas žemės sklypas iki nacionalizacijos priklausė L. J. . Ieškovai yra asmenys, turintys teises į L. J. nuosavybės teisių atkūrimą, arba šių asmenų teisių perėmėjai. Panevėžio apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 1, 2, 3, 6 dalis, 16 straipsnį, taip pat juos atitinkančias Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Tvarka) nuostatas. Kadangi prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į L. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę buvo paduoti 1991 m. gruodžio 30 d., ta žemė ar jos dalis negalėjo būti priskirta laisvos valstybinės žemės fondui ir perduota atsakovui V. A. K. . Ginčo žemės sklypo nuosavybės teisės turėtų būti atkurtos buvusio savininko L. J. teisių perėmėjams pagal įstatymus ir grąžintos ieškovams natūra, nes L. J. turėtoje žemėje nuosavybės teisės nebuvo atkurtos jokia įstatymų nustatyta forma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2009 m. sausio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas sprendė, kad ginčijamu Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu atkuriant nuosavybės teises į Pr. K. iki nacionalizacijos turėtą žemę buvo laikytasi tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu (aktuali redakcija galiojo iki 2001 m. balandžio 2d.), visa miesto teritorijoje esanti žemė buvo priskirta valstybės išperkamai žemei ir piliečiams natūra negrąžinama. Iki ginčijamo sprendimo priėmimo ginčo žemės sklypas buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei, todėl pagal Tvarkos 37 punkte nustatytą eiliškumą buvo perduotas atsakovui V. A. K. . Tik 2002 m. balandžio 19 d. pasikeitus reglamentavimui, buvo nustatyta, jog nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos gražinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje. Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. birželio 18 d. sprendimais L. J. , G. J. M., E. P. turėtos žemės vietoje perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypai Klaipėdos g., Panevėžio mieste. Ginčijamu Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu atsakovui V. A. K. žemės sklypas perduotas neatlygintinai nuosavybėn po to, kai ieškovams pagal tuo metu galiojusią Atkūrimo įstatymo redakciją jau buvo suteikti nauji žemės sklypai. Kadangi įstatymai nenumatė daugiau galimybių atkurti nuosavybę natūra turėtoje vietoje, atsakovui V. A. K. naujas žemės sklypas buvo perduotas nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Tai, kad po to, kai atsakovui V. A. K. ginčo žemės sklypas buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn, pasikeitė Atkūrimo įstatymo redakcija, kuri suteikė galimybę atkurti nuosavybės teises į visą iki nacionalizacijos valdytą ir esantį neužstatytą žemės sklypą, nesuteikia ieškovams pagrindo ginčyti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimą. Ieškovams palanki aptariamo įstatymo redakcija atgal negalioja ir negali būti taikoma, kadangi tokiu atveju turėtų būti peržiūrimi jau priimti sprendimai nuosavybės atkūrimo klausimais ir nacionalizuotos žemės grąžinimo natūra procesas prasidėtų iš naujo.
Teismas taip pat sprendė, jog ieškovai yra praleidę Atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytą 30 dienų terminą ginčyti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimą, kadangi jis buvo įregistruotas viešajame registre kaip pagrindas, kuriuo atsakovui įregistruotos nuosavybės teisės į žemės sklypą. Ieškovai taip pat praleido ir CK 1.125 straipsnyje nustatytą sutrumpintą trijų mėnesių terminą reikšti reikalavimus dėl juridinio asmens organų priimtų sprendimų pripažinimo negaliojančiais. Kadangi atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį, ir, atsižvelgiant į tai, kad šis terminas yra pasibaigęs, teismas sprendė, jog tai sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinio reikalavimus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai
Apeliantas R. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo sprendimo turinys neatitinka CPK 270 straipsnio reikalavimų. Motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodytas teisinis jo pagrindas – CPK 259 ir 270 straipsniai – nėra materialinės teisės normos, kuriomis grindžiamas ieškinio atmetimas. Teismas, pasisakydamas, kad atsakovų atlikti veiksmai yra pagrįsti tuo metu galiojusia teise, nepateikė išaiškinimo, kad ieškinys atmetamas būtent šiuo pagrindu. Tuo pačiu teismas atmetė ieškinį pasibaigus ieškinio senaties terminui. Jei ieškinio atmetimo pagrindas yra ieškinio senaties termino pritaikymas, tai teismas nepagrįstai į sprendimo motyvus įtraukė motyvus dėl atliktų veiksmų teisėtumo. Be to, teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus dėl senaties termino, nebesigilino į ginčo esmę, nevertino ieškovų pateiktų įrodymų.
2. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovai yra praleidę Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatytą 30 dienų terminą pateikti teismui skundą dėl ginčijamo sprendimo, priimto nuosavybės teisių atkūrimo klausimu, pripažinimo negaliojančiu. Šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo ieškovų sužinojimo apie jų subjektinių teisių pažeidimą momento.
3. Ginčijamas Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimas tuo pačiu yra sandoris, kurio atžvilgiu taikomi bendrieji CK nurodyti ieškinio senaties terminai – dešimt metų nuo sužinojimo apie teisės pažeidimą. Konkreti ieškovų subjektinė teisė, kurią pažeidžia ginčijamas sprendimas, atsirado nuo 2001 m. balandžio 2 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos.
4. Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje įtvirtintas 2 mėnesių kreipimosi į teismą terminas, kai administravimo subjektas vilkina atitinkamo klausimo nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo neišsprendžia, taikomas ir nagrinėjamu atveju. Ieškovai dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi 1991 m. gruodžio 30 d., tačiau apskrities viršininko administracija vilkina jų nuosavybės teisių atkūrimą – negrąžina natūra iki nacionalizacijos valdytos žemės. Tokiu būdu, apskrities viršininko administracijai atliekant tęstinį pažeidimą, senaties terminas atsinaujino kiekvieną dieną, pradedant nuo 1991 m. gruodžio 30 d., ir ieškovai turėjo teisę per du mėnesius arba 30 dienų nuo tos kiekvienos dienos skųsti apskrities viršininko administracijos veiksmus.
5. Teismas, pritaikydamas CK 1.125 straipsnio 4 dalyje numatytą sutrumpintą trijų mėnesių ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų sprendimus negaliojančiais, turėjo atsižvelgti į tai, jog juridinių asmenų organų sprendimų apskundimą reglamentuoja CK 2.82 straipsnio 4 dalis, kuri netaikytina valstybės ir savivaldybės institucijoms kaip vešiesiems juridiniams asmenims.
6. Teismas sprendime nepasisakė dėl niekinio sandorio pripažinimo klausimo ir šiuo klausimu ieškovų pateiktų įrodymų. 2002 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimu Nr. 39 patvirtintas teisės išaiškinimas dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių senaties: reikalavimams dėl niekinio sandorio pasekmių ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada toks sandoris pradėtas vykdyti ir asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie niekinio sandorio vykdymą, t. y. apie jo pasekmes.
7. Teismas netinkamai nustatė ieškinio dalyką. Nagrinėjamu atveju ieškinio dalykas – tai reikalavimas atkurti nuosavybės teises ieškovams, grąžinant neteisėtai nacionalizuotą ir valstybės neišpirktą žemę natūra. Kadangi apskrities valdymo institucija nuo 1991 m. gruodžio 30 d. nevykdo šio reikalavimo, ieškovai tai laiko neteisėtu vilkinimu, dėl ko kreipėsi į teismą, siekdami apginti savo pažeistas teises. Visi kiti reikalavimai, tame tarpe ir reikalavimas dėl apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimo panaikinimo, yra išvestiniai. Jie pareikšti siekiant pašalinti aplinkybes, sudarančias teisines kliūtis ieškovų nuosavybės teisių atkūrimui. Todėl skundžiamame teismo sprendime nepagrįstai motyvai dėstomi ir ieškinio senaties terminas pritaikytas ne pagrindiniam, bet išvestiniams reikalavimams.
8. Faktas, kad V. A. K. tėvo Pr. K. žemė nebuvo Panevėžio miesto ribose iki 1995 m. birželio 1 d. ir į Panevėžio miesto ribas pateko pagal 1996 m. vasario 13 d. Panevėžio rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą, įrodo, jog apskrities viršininkas neteisingai pritaikė Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas ir neteisingai nusprendė dėl naujo sklypo suteikimo neatlygintinai ginčo teritorijoje. Nuosavybės teisių į Pr. K. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą atkūrimui turėjo būti taikoma Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostata, kuri nurodo, kad nuosavybės teisės atkuriamos pagal įstatymo 4 straipsnio nuostatas, o jeigu žemė išperkama valstybės – pagal įstatymo 16 straipsnio nuostatas. Tuo metu galiojusios teisės normos neleido V. A. K. atkurti nuosavybės teises, suteikiant naują komercinės paskirties sklypą ne laisvos valstybinės žemės fonde.
9. Teismas neatsižvelgė, jog ieškovų pateikti įrodymai patvirtina, kad Pr. K. iki nacionalizacijos turėtoje žemėje ieškinio pateikimo metu buvo 8,5 ha laisvos, neužstatytos ir grąžintinos natūra žemės plotas. Nesant V. A. K. nuosavybės teisių atkūrimo bylos, darytina išvada, kad valstybės išperkamos žemės Pr. K. turėtoje žemėje nebuvo ir mažai tikėtina, kad buvo pateiktas teisių perėmėjų atsisakymas. Todėl Pr. K. teisių perėmėjai neturėjo teisių, įtvirtintų Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje, 9 straipsnio 1 dalyje ir 4 dalyje.
10. Ginčijamo apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimo neteisėtumą patvirtina tai, kad valstybės įgaliota institucija naują ar lygiavertį žemės sklypą galėjo suteikti tik laisvos valstybinės žemės fonde pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme nustatytą žemės plotų įsigijimo eiliškumą. Ieškovų byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad jiems už nacionalizuotą žemę nebuvo atlyginta, t. y. valstybė ginčo žemės nebuvo išpirkusi, dėl ko ji nesudarė laisvos valstybinės žemės fondo (Žemės įstatymo 5 straipsnis, 21 straipsnis, 45 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Įstatymas numato vienintelį atvejį, kada galima suformuoti naują sklypą ir jį perduoti neatlygintinai tokioje žemėje, kuri nėra laisvos žemės fonde – tai naujo lygiaverčio sklypo grąžinimas natūra savininkui, kuris suformuotas iki nacionalizacijos turėtos žemės ribose.
11. Teisės normų turinys nukreiptas į tai, kad valstybės išperkama žemė būtų pripažįstama būtina visuomenės poreikiams tenkinti, todėl į ją nuosavybės teisės negali būti atkurtos nei savininkams, nei kitiems asmenims. Tai patvirtina ir teismų praktika.
Atsiliepimas
Atsakovas V. A. K. prašo apeliacinį skundą atmesti. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio reikalavimų, nes sprendimas turi visas esmines procesiniam dokumentui būtinas dalis. Teismas turi teisę atmesti ieškinį, taikydamas ieškinio senatį bei nurodydamas kitus motyvus, dėl kurių ieškinys yra atmetamas. Teismas teisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Teismas tinkamai nustatė, kad V. A. K. suteikta žemė buvo priskirta Panevėžio miestui iki 1995 metų. Žemės priskyrimas miesto poreikių tenkinimui nėra tapatinamas su administracinių teritorinių ribų pakeitimu. Teismui buvo pateikti visi ieškovų prašomi dokumentai, tame tarpe ir nuosavybės teisių atkūrimo byla. Ieškovai pateikė dokumentus, iš kurių matyti, kad pretendentai atkurti nuosavybės teises atsisakė reikalavimo atkurti nuosavybės teises natūra ir prašė atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra. Tokiu būdu žemės sklypas, į kurį ieškovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, buvo laikomas laisvu ir jį buvo galima grąžinti kaip kompensaciją už išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Atsakovas S. J. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog ginčo žemės sklypas iš jo, kaip iš sąžiningo įgijėjo, negali būti išreikalautas.
Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas pagrįstai taikė ieškinio senaites terminą. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galioję įstatymai nenumatė galimybės piliečiams nuosavybės teises į miestuose esančią žemę atkurti natūra. Jiems nuosavybės teisės galėjo būti atkuriamos perduodant neatlygintinai naują žemės sklypą. Tokiu būdu buvo atkurtos nuosavybės teisės V. A. K. . Nesutinka, jog V. A. K. perduotas žemės sklypas ginčijamo sprendimo priėmimo metu negalėjo būti pripažintas esantis laisvos valstybinės žemės fonde. Pagal tuo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktą laisvos valstybinės žemės fondui, be kita ko, buvo priskiriami žemės plotai, kurie lieka atkūrus nuosavybės teises į pagal šį įstatymą grąžintinus maksimalius žemės plotus. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu maksimalus žemės plotas, į kurį ieškovams galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, buvo ne daugiau kaip 0,2 ha. Todėl likęs L. J. priklausęs žemės plotas buvo priskirtas laisvos žemės fondui. Nesutinka, jog valstybės įgaliota institucija galėjo perleisti tik žemę, kurią valstybė nuosavybės teise yra įgijusi pagal CK nuostatas. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktas nustatė, kad miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose esanti žemė yra valstybės išperkama žemė, todėl ji nebuvo grąžinama piliečiams natūra ir tokia žeme valstybė galėjo ir gali disponuoti įstatymų nustatyta tvarka. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad Pr. K. turėta žemė nebuvo Panevėžio miesto ribose iki 1995 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1324 patvirtintos Naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydžio miestuose nustatymo tvarkos 2 punkte nustatyta, kad miestų teritorijoms priskirta laikoma žemė, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. įstatymų nustatyta tvarka buvo priskirta miestų administracinėms teritorijoms, taip pat už miestų teritorijos ribų esanti žemė, kuri Vyriausybės nustatyta tvarka skirta miestų, rajonų savivaldybėms gyvenamiesiems namams statyti, inžinierinėms komunikacijoms tiesti ir kitiems visuomenės poreikiams tenkinti. Panevėžio miesto administracinių ribų pakeitimo projekto planas bei žemės sklypų perdavimo aktai įrodo, kad Pr. K. turėtos žemės dalis patenka į teritorijas, Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkiu Nr. 142p (1990 m. rugsėjo 7 d. perdavimo aktu) bei Panevėžio rajono valdybos 1991 m. lapkričio 21 d. potvarkiu Nr. 363v (1992 m. sausio mėnesio perdavimo aktu) perduotas Panevėžio miestui individualių gyvenamųjų namų kvartalui statyti.
Atsakovas Panevėžio apskrities viršininko administracija prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo argumentus, iš esmės analogiškus pateiktiems Panevėžio miesto savivaldybės administracijos.
Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Nagrinėjamo ginčo esmę sudaro nuosavybės teisės atkūrimo V. A. K. teisėtumo vertinimas. Teisingam ginčo išsprendimui svarbu nustatyti, ar Pr. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyta žemė pateko į Panevėžio miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją, taip pat, ar ginčo sklypas, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės minėtam atsakovui, priklausė laisvos žemės fondui.
Dėl ginčo esmės
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas byloje taikė tinkamas materialinės teisės normas. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusi Atkūrimo įstatymo redakcija nustatė, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, išskyrus vieną išimtį, netaikytiną šio ginčo atveju, natūra turėtoje vietoje neatkuriamos ir tokia žemė išperkama valstybės (5 straipsnis, 12 straipsnio 3 dalis). Už aptariamą žemę asmenims, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, galėjo būti atlyginama perduodant naują žemės sklypą tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė (5 straipsnio 2 dalis). Panevėžio mieste neatlygintinai perduodamo naujo žemės sklypo plotas negalėjo būti didesnis kaip 0,2 ha (5 straipsnio 3 dalis). Jei perduodamas naujas žemės sklypas buvo mažesnis už žemės sklypą, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį sklypo plotą turėjo būti atlyginama pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį.
Laisvos žemės fondą apibrėžė Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktas. Pagal jame įtvirtintą nuostatą laisvos žemės fondą sudarė žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie nepriskirti valstybės paimtai ir išperkamai žemei ir kurių susigrąžinti natūra nepageidauja tokią teisę turintys asmenys, taip pat žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie lieka atkūrus nuosavybės teises į pagal šį įstatymą grąžintinus maksimalius žemės, miško ir vandens telkinio plotus. Taigi laisvos žemės fondą sudarė dviejų rūšių žemės, miško ir vandens telkinio plotai.
Byloje nustatyta, kad buvusio savininko L. J. nuosavybės teise valdyta žemė buvo teritorijoje, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo priskirta Panevėžio miestui. Taigi nuosavybės teisės šio asmens įpėdiniams natūra į žemę turėtoje vietoje negalėjo būti atkurtos. Vadovaujantis minėtomis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, 1998 m. birželio 18 d. – dar iki ginčijamo viršininko administracijos sprendimo – L. J. , G. J. M. ir E. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant nuosavybėn naujus žemės sklypus Panevėžio mieste (T. 1, b. l. 125-127). Šių naujų žemės sklypų plotai atitiko minėtą Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą maksimalų galimą plotą – ne daugiau 0,2 ha. Taigi po šių sprendimų priėmimo, priešingai nei teigia apeliantas, buvusio savininko L. J. Panevėžio mieste turėta žemė pateko į laisvos žemės fondą. Pastebėtina, kad tai neigiančius argumentus apeliantas ginčija remdamasi nevisiškai pateikiama ir jam naudinga linkme interpretuojama laisvos žemės fondo sąvoka.
Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad buvusio savininko Pr. K. iki nacionalizacijos turėtos žemės dalis (6 ha) pateko į Panevėžio miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją. Šią aplinkybę patvirtina nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 82₂ esantys duomenys apie buvusio savininko turėto žemės sklypo ribas, taip pat Panevėžio rajono valdybos 1991 m. lapkričio 21 d. potvarkis Nr. 363v bei 1992 m. liepos 24 d. potvarkis 283v (T. 2, b. l. 89-102). Šiais potvarkiais Panevėžio miesto valdybai buvo suteikti žemės sklypai individualiųjų gyvenamųjų namų kvartalui statyti. Į šių žemės sklypų ribas pagal minėtą nuosavybės teisių atkūrimo bylą pateko ir buvusio savininko Pr. K. iki nacionalizacijos turėtos žemės dalis. Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1324 patvirtintos Naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydžio miestuose nustatymo tvarkos 2 punkte nustatyta, kad miestų teritorijoms priskirta laikoma žemė, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. įstatymų nustatyta tvarka buvo priskirta miestų administracinėms teritorijoms, taip pat už miestų teritorijos ribų esanti žemė, kuri Vyriausybės nustatyta tvarka skirta miestų, rajonų savivaldybėms gyvenamiesiems namams statyti, inžinierinėms komunikacijoms tiesti ir kitiems visuomenės poreikiams tenkinti. Įvertinus šias aplinkybes ir nurodytą reglamentavimą, darytina išvada, kad Pr. K. turėtos žemės dalis pateko į Panevėžio miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją. Dėl šios priežasties, kaip ir L. J. įpėdinių atžvilgiu, Pr. K. įpėdiniams nuosavybės teisės natūra į miesto teritorijoje buvusią žemę toje pačioje vietoje negalėjo būti atkurtos.
Apeliantas taip pat įrodinėja, kad ieškinio pateikimo metu Pr. K. turėtoje žemėje buvo 8,5 ha laisvos, neužstatytos ir grąžintinos natūra žemės (T. 1, b. l. 12, 144-148, 178), todėl buvusio savininko įpėdiniai neturėjo atitinkamų Atkūrimo įstatymo numatytų teisių. Tačiau šis argumentas yra nepagrįstas, nes jį paneigia nuosavybės teisių atkūrimo bylose Nr. 82₂ ir 89R esantys duomenys apie buvusio savininko turėtos žemės ribas – jos nesutampa su apelianto pateiktomis ir nepatenka į tuo metu buvusią laisvą žemę.
Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ginčijamas sprendimas priimtas nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų. Apelianto argumentai, grindžiami vėlesniu reguliavimu, sąlygotu Konstitucinio Teismo jurisprudencijos, neturi įtakos vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą, nes teisės aktai atgal negalioja (lex retro non agit).
Dėl kitų apelianto argumentų
Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties praleidimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, ieškovų reikalavimų atmetimas šiuo pagrindu nesudarė kliūčių teismui nagrinėti ir jų pagrįstumą bei ieškinį atmesti keliais pagrindais. Kita vertus, apeliacinėje byloje konstatavus, kad nuosavybės teisės atsakovui atkurtos teisėtai, teisėjų kolegija nevertina apeliacinio skundo argumentų dėl netinkamai taikyto ieškinio senaties instituto.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytą, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą, todėl skundas atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui A. Pr. K. iš apelianto priteistini 400 Lt bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti (T. 2, b. l. 13) (CPK 93, 98 straipsniai). Kiti asmenys, turintys teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, įrodymą apie išlaidas nepateikė, todėl jos neatlygintinos.
Valstybei iš apelianto priteistini 27 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti (T. 2, b. l. 26) (CPK 92, 96 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Panevėžio apygardos teismo 2009 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti A. P. K. iš R. J. 400 Lt (keturis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš apelianto R. J. 23 Lt (dvidešimt tris litus) bylinėjimosi išlaidų.