Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenančio (duomenys neskelbtini), atstovaujamo advokato padėjėjos Jurgitos Zabitienės, skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – Institucija) specialistės 2018 m. spalio 24 d. sprendimo dėl teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 22 d. ir 2015 m. birželio 2 d. nutarimais A. V. pripažintas kaltu padaręs administracinius teisės pažeidimus, nustatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje, už tai, kad neblaivus vairavo transporto priemones, jam paskirta atitinkamai 361 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams ir 600 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams.

2018 m. spalio 24 d. A. V. Institucijai pateikė prašymą grąžinti teisę vairuoti transporto priemones, pasibaigus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo laikui.

Institucija 2018 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą atsisakyti A. V. grąžinti teisę vairuoti B kategorijos transporto priemones, motyvuodama tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1V-418 patvirtinto Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 17 punktą, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalį asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų. 2015 metais teisė vairuoti transporto priemones A. V. buvo atimta du kartus, todėl teisinis pagrindas grąžinti teisę vairuoti atsiras 2025 m. birželio 22 d.

Nesutikdamas su Institucijos sprendimu, pareiškėjas jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2018 m. lapkričio 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi Specialioji teisėjų kolegija išsprendė nagrinėjamos bylos rūšinio teismingumo klausimą ir konstatavo, jog ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Pareiškėjo manymu, skundžiamas Institucijos sprendimas neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų. Sprendime nurodyta, kad A. V. 2 kartus atimta teisė vairuoti transporto priemones dėl to, kad vairavo automobilį būdamas neblaivus, tačiau nurodytas tik vienas teismo sprendimas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. nutarimas. Šiuo nutarimu buvo nuspręsta tik dėl vieno administracinio teisės pažeidimo. Taip pat Institucija nenurodo, koks konkretus subjektas priėmė sprendimą ir kokiam viešojo administravimo subjektui suteikta teisė spręsti dėl vairavimo teisės atėmimo 10 metų. Iš sprendimo turinio nėra aišku, kokia tai teisinės atsakomybės rūšis, forma.

Skunde teigiama, kad Institucija rėmėsi netinkama teisės akto redakcija, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Institucijos sprendimas priimtas vadovaujantis Tvarkos aprašo 17 punkto nuostatomis, tačiau Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymas Nr. 1V- 418 „Dėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nenumatė atvejų, kad vairuotojo pažymėjimas (teisė vairuoti) galėtų būti negrąžinama dėl to, kad asmuo du kartus padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 1V-510 nustatyta, kad vairuotojo pažymėjimai, kurie buvo paimti iki 2017 m. sausio 1 d., grąžinami pagal tvarką, galiojusią iki įsakymo Nr. 1V-510 įsigaliojimo. Taigi nagrinėjamu atveju taikytinas įsakymu Nr. 1V-418 patvirtintas Tvarkos aprašas. Ši aprašo redakcija nenumatė atvejų, kad vairuotojo pažymėjimas galėtų būti negrąžinamas, kai asmuo du kartus baustas už tai, kad padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus ar apsvaigęs, ir kad teisę vairuoti transporto priemones galima grąžinti ne anksčiau kaip po 10 metų.

Skunde nurodoma, kad Institucija, priimdama skundžiamą sprendimą, pareiškėjui atsakomybę taiko du kartus, taip pažeisdama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

Taip pat pažymima, kad skundžiamu sprendimu nepažeidžiamas principas, draudžiantis bausti asmenį už tą patį nusikaltimą du kartus. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalies atitikties Konstitucijai. Kauno apygardos administracinis teismas konstatavo, kad teisės vairuoti negrąžinimas esant aptariamoms sąlygoms nelaikytinas asmens nubaudimu, o tik vienu iš bendrųjų reikalavimų, nustatytų Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme.

Teismo posėdyje pareiškėjo A. V. atstovė advokato padėjėja Jurgita Zabitienė palaikė skundą ir nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kurios pateiktos skunde. Taip pat patikslino, kad jokia institucija ar pareigūnas nėra priėmęs nutarimo, kuriuo pareiškėjui būtų atimta teisė vairuoti transporto priemones 10 metų. Skundžiamame sprendime nėra nurodyta, kokia įstatymo redakcija buvo vadovautasi. Esant tokioms aplinkybėms yra pagrindas pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Institucijos sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

A. V. skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje (2013 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. XII-360 redakcija, įsigaliojusi 2014 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1V-418 patvirtinto Teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo 17 punkte nustatyta, kad jei teisės vairuoti atėmimo terminas nepasibaigė ar nebuvo sutrumpintas, nepraėjo 10 metų nuo paskutinio nutarimo atimti teisę vairuoti įsiteisėjimo (kai teisė vairuoti buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs, ar teisė vairuoti pagal įstatymus buvo atimta tris kartus), pareiškėjas nepateikė Aprašo 12 punkte nurodytų dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atitinka būtinas teisės vairuoti grąžinimo sąlygas, neišlaikė egzamino (Aprašo 12.5 ir 13 punktuose nustatytu atveju), policijos įstaigos įgaliotas pareigūnas ar VĮ „Regitra“ įgaliotas darbuotojas priima sprendimą atsisakyti grąžinti teisę vairuoti (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1V-100 patvirtinto Tvarkos aprašo redakcija).

Nagrinėjamu atveju Institucija savo sprendime rėmėsi minėtomis teisės aktų nuostatomis ir nustatė, kad A. V. du kartus buvo atimta teisė vairuoti už tai, kad jis padarė teisės pažeidimus būdamas neblaivus ir nuo paskutinio nutarimo įsiteisėjimo dienos nepraėjo 10 metų, todėl pareiškėjui teisė vairuoti transporto priemones šiuo metu negali būti grąžinta. Teisinis pagrindas teisei vairuoti grąžinti atsiras tik 2025 m. birželio 22 d.

Nesutiktina su skundo argumentu, kad priimant skundžiamą sprendimą Institucija rėmėsi netinkama Tvarkos aprašo redakcija. Bylos duomenys patvirtina, kad A. V. administracinius teisės pažeidimus padarė 2015 m. kovo 12 d. ir 2015 m. gegužės 2 d., galiojant Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 daliai (2013 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. XII-360 redakcija, įsigaliojusi 2014 m. liepos 1 d.) ir Tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1V-100, 17 punkto redakcijai, įsigaliojusiai 2015 m. vasario 20 d., t. y. pažeidimų padarymo momentu galiojant teisės normoms, ribojančioms ne anksčiau kaip po 10 metų grąžinti teisę vairuoti transporto priemones, kuri buvo atimta du kartus už tai, kad asmuo vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų. Už minėtus teisės pažeidimus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 22 d. ir 2015 m. birželio 2 d. nutarimais A. V. du kartus buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones atitinkamai vieneriems metams trims mėnesiams ir dvejiems metams (b. l. 52-55). Pareiškėjas padarė teisės pažeidimus jau galiojant Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Tvarkos aprašo normoms, kurios numatė papildomus apribojimus (10 metų terminą) grąžinant teisę vairuoti transporto priemones, todėl visiškai nepagrįstas skundo argumentas, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikoma pirminė Tvarkos aprašo redakcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1V-418. Pasak pareiškėjo, nagrinėjamu atveju taikytina Tvarkos aprašo redakcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos ministro 2016 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 1V-510, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d. ir numatanti, kad vairuotojo pažymėjimai ar traktorininko pažymėjimai, kurie buvo paimti iki 2017 m. sausio 1 d., grąžinami pagal tvarką, galiojusią iki šio įsakymo įsigaliojimo, t. y. pirminę Tvarkos aprašo redakciją, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1V-418. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad administraciniai pažeidimai buvo padaryti 2015 metais, todėl ši teisės akto redakcija nagrinėjamu atveju nėra aktuali. Pažymėtina, kad prieš įsigaliojant minėtai Tvarkos aprašo redakcijai (2017 m. sausio 1 d.), galiojo jau aptarta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1V-100 patvirtinto Tvarkos aprašo redakcija, numačiusi galimybę negrąžinti teisės vairuoti transporto priemones, kai nepraėjo 10 metų nuo paskutinio nutarimo atimti teisę vairuoti įsiteisėjimo (kai teisė vairuoti asmeniui buvo atimta du kartus padarius teisės pažeidimus esant neblaiviam). Taigi teismas konstatuoja, kad Institucija, priimdama skundžiamą sprendimą, rėmėsi tinkama Tvarkos aprašo redakcija bei nurodė tinkamus teisės aktus.

Pareiškėjas nurodo, kad Institucijos sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų reikalavimų, pagal kuriuos individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos, taip pat turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. A. V. teigimu, Institucijos sprendimas turi trūkumų, nes nurodytas tik vienas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. nutarimas, kuriuo jam atimta teisė vairuoti transporto priemonę, taip pat išvis nenurodytas konkretus subjektas ir nėra aišku, kokia tai teisinės atsakomybės rūšis, forma.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad pastarosios Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756?450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556?15/2010). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502 -212/2012).

Sutiktina su pareiškėju, kad nagrinėjamu atveju Institucijos sprendime nurodytas tik vienas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 2 d. nutarimas, kuriuo iš A. V. atimta teisė vairuoti transporto priemones, tačiau toks pažeidimas nelaikytinas esminiu ir vertintinas kaip techninė klaida. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė 2015 m. gegužės 22 d. ir 2015 m. birželio 2 d. nutarimus, kuriais A. V. atimta teisė vairuoti transporto priemones (b. l. 28-31). Be to, Institucijos atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė minėtus nutarimus. Institucijos sprendime, be kita ko, pateiktas teisinis teisės vairuoti negrąžinimo pagrindas, nurodytos konkrečios įstatymo nuostatos, taip pat nurodyti motyvai. Todėl darytina išvada, kad sprendimas atitinka jam keliamus reikalavimus, nepažeidžia įstatymo nuostatų, yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas nesutinka su skundžiamu sprendimu, nes mano, kad Institucija jam atsakomybę taiko du kartus, taip pažeisdama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas už padarytus teisės pažeidimus – transporto priemonės vairavimą neblaiviam du kartus buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, jam paskirtos administracinės nuobaudos, o kartu teisės vairuoti transporto priemones atėmimas. A. V., ketinusiam susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemones, pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalį buvo taikytas apribojimas, pagal kurį asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų. Ginčo atveju reikšminga yra tai, ar pareiškėjui taikytas apribojimas pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą ir Tvarkos aprašą laikytinas pareiškėjo nubaudimu, atitinkančiu administracinę nuobaudą.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnyje (2013-06- 13 įstatymo Nr. XII-360 redakcija, įsigaliojusi nuo 2014-07-01) numatytos teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo sąlygos. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog teisė vairuoti transporto priemones grąžinama nustatyta tvarka. Šio straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų. Nurodytas teisinis reglamentavimas reiškia, jog teisės vairuoti transporto priemones atėmimas yra administracinė nuobauda asmeniui už jo padarytą teisės pažeidimą. Paskirtos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo laikotarpiu asmuo praranda teisę vairuoti transporto priemones ir nuobaudos galiojimo metu negali nustatyta tvarka susigrąžinti teisės vairuoti transporto priemones. Tik pasibaigus paskirtos nuobaudos galiojimo laikui, asmuo įgyja teisinę galimybę susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemones, kuri gali būti sugrąžinta tik nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi, teisės vairuoti transporto priemones sugrąžinimas yra ne nuobauda, o teisinė pasekmė teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, todėl teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo apribojimas nelaikytinas antrą kartą skiriama administracine nuobauda už tą pačią pareiškėjo veiką. Čia atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtą administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. e2AT-20-222/2017, kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas panašią nagrinėjamai bylai situaciją (pareiškėja ginčijo SEAKĮ 22 straipsnio 9 punkto už vairavimą neturint teisės vairuoti transporto priemonių numatytą sankciją – teisę vairuoti transporto priemones asmuo gali įgyti ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo šio pažeidimo padarymo dienos), pažymėjo, kad administracinė atsakomybė, realizuota nubaudžiant teisės pažeidėją ATPK straipsnyje numatyta sankcija (toje byloje – bauda), savo esme, prigimtimi, pobūdžiu ir paskirtimi skiriasi nuo apribojimo, taikyto įgyvendinant SEAK įstatyme nustatytus reikalavimus. ATPK prasme administracinė nuobauda yra valstybės prievartos priemonė, paskirta administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui, kurios viena iš paskirčių – nubausti pažeidėją. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatomis įgyvendinama saugaus eismo politika nustatant, be kita ko, eismo dalyvių pagrindines teises ir pareigas.

Skunde taip pat buvo prašoma priteisti atstovavimo išlaidas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 666 straipsniu, administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Tačiau BPK nenumato galimybės bendrosios kompetencijos teismui išspręsti bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ikiteisminį tyrimą atlikusios institucijos, prokuratūros ar teismo klausimą. Be to, nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas atmestinas, todėl ir šiuo pagrindu atstovavimo išlaidos nepriteisiamos.

Apibendrinant darytina išvada, kad skundžiamame sprendime yra nurodytas tinkamas teisinis pagrindas bei motyvai, pagrindžiantys teisės vairuoti transporto priemones negrąžinimą A. V.. Institucija pritaikė tinkamą teisės akto redakciją ir nepažeidė draudimo bausti už tą patį nusikaltimą du kartus. Įvertinęs aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, kad Institucijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį nėra pagrindo. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo A. V. skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 6 dalimi,

nutaria:

pareiškėjo A. V. skundą atmesti.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos specialistės 2018 m. spalio 24 d. sprendimą dėl teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo A. V. palikti nepakeistą.

Nutartis per 20 dienų nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.