Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danutė Švitinienė, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,

gynėjui Sauliui Juzukoniui, asmeniui kurio atžvilgiu taikoma priverčiamoji medicinos priemonė G. P., jo atstovei A. J.,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – G. P., gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. birželio 3 d. nutarties, kuria G. P. buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

5. Teismo posėdyje G. P. ir jo gynėjas, atstovė prašė skundą tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

6. Skundas atmetamas.

7. Išnagrinėjęs skundo argumentus, pateiktą bylą bei apylinkės teismo nutarties motyvus, apygardos teismas sprendžia, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Tenkinti apelianto skundą jame nurodytais argumentais pagrindo nėra.

8. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis) bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata, su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

9. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo G. P., pagrįstai rėmėsi VšĮ Utenos pirminės sveikatos priežiūros centro patikrinimo aktu bei šios įstaigos atstovės A. T. paaiškinimais teismo posėdyje. Priešingai nei teigiama skunde, apygardos teismui, kaip ir apylinkės teismui, minėtas patikrinimo aktas abejonių nekelia, jį priėmė ne tik socialinė darbuotoja A. T., tačiau ir gydytojos psichiatrės. Byloje nėra jokių kitų duomenų, sudarančių pagrindą abejoti šio patikrinimo akto pagrįstumu. Šiais bylos duomenimis nustatyta, kad G. P. serga lėtine psichikos liga – paranoidine šizofrenija. Priverstinio ambulatorinio gydymo stebėjimo metu G. P. ne visada laikėsi paskirto režimo (ne visada nustatytu laiku atvyko pas gydytoją), nekritiškas dėl savo būklės ir susirgimo, neketina toliau gydytis. VšĮ Utenos pirminės sveikatos priežiūros centro atstovė A. T. patvirtino, kad su G. P. buvo sudarytas jo apsilankymo gydymo įstaigoje grafikas, jam buvo skirtas medikamentinis gydymas, iš pradžių jis gydymo atsisakė, todėl teko vykti pas jį į namus supažindinti su teismo nutartimi. Toliau buvo taikomas ir bendravimas su G. P., skatinant jį užsiimti kryptinga veikla, bendradarbiauti su šeimos nariais, su gydymo įstaigos darbuotojais. Gydymo įstaigos atstovė taip pat patvirtino, kad G. P. turi reguliariai vartoti vaistus, priešingu atveju jis būtų pavojingas visuomenei dėl ligos paūmėjimo. Ambulatorinis G. P. gydymas turi tęsiamas, panaikinus jo priverstinį gydymą, yra tikimybė, kad jis vaistų nevartos, kaip kad pats teigia, todėl gali būti pavojingas sau ir aplinkiniams. Taigi, kaip matyti iš to, kas buvo aptarta, G. P. vartoja vaistus, lankosi gydymo įstaigoje pagal sudarytą grafiką bei vertina savo padarytą nusikalstamą veiką ir susirgimą nepakankamai atsakingai, todėl jo priežiūra pagal dabartinę jo psichikos būklę yra būtina ir reikalinga.

10. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos priemonės rūšies taikymo ar jos panaikinimo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymą. Be to, pagal BPK 405 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, pakeisti asmeniui taikomą priverčiamąją medicinos priemonę į kitą teismas gali, jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė, o jeigu jo būklė nepasikeitė – teismas jam pratęsia priverčiamosios medicinos priemonės taikymą. Tuo tarpu panaikinti taikytą priverčiamąją medicinos priemonę teismas gali tik tuo atveju, jeigu asmuo pasveiksta ir išnyksta reikalas jam tokią priemonę taikyti (BPK 405 straipsnio 3 dalies 3 punktas).

11. Nagrinėjamu atveju G. P. bei jį prižiūrinčios motinos priverstinio gydymo metu ir teismo posėdyje išsakyta nesavikritiška nuomonė apie G. P. psichikos būklę nepaneigia byloje esančių bei prieš tai jau aptartų duomenų ir nepatvirtina jo socialinio pavojingumo sumažėjimo ar išnykimo. Iš bylos matyti, kad G. P. savo ligos iš esmės nepripažįsta, gydomas ambulatoriškai vaistus vartojo ir pas gydytojus lankėsi bei su jais bendravo vangiai. Visa tai gali lemti, kad, paūmėjus ligai, jis gali daryti nusikalstamas veikas. Taigi, skundą nagrinėjantis apygardos teismas, įvertinęs visus šiuos duomenis, sutinka su apylinkės teismu, kad G. P. psichikos būklė esmingai nepagerėjo, jo socialinis pavojingumas nesumažėjo, todėl priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, taikymas jam buvo pratęstas pagrįstai. Tik tokiu būdu galima užtikrinti veiksmingą tolimesnį G. P. gydymą, kuris darytų teigiamą įtaką ne tik jo elgesiui ir sveikatai, bet ir kritikai savo būklei, gydymosi būtinumui. Šiuo metu jam panaikinti priverstinį gydymą nėra jokių reikalingų sąlygų ir duomenų. G. P. išreikštas noras gydytis savarankiškai pas gydytoją S. (duomenys neskelbtini), nepatvirtina jog jis laikysis gydymo režimo, vartos vaistus. Tai paneigia atstovės A. J. parodymai, jog G. P. reikalinga priežiūra, negalėtų gyventi savarankiškai.

12. Apeliantas skunde teisingai nurodo, kad VšĮ Utenos pirminės sveikatos priežiūros centras dėl G. P. taikomo ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pratęsimo į apylinkės teismą kreipėsi suėjus BPK 405 straipsnio 2 dalyje numatytam 6 mėnesių terminui. Tačiau kaip matyti iš VšĮ Utenos pirminės sveikatos priežiūros centro atsiliepime nurodytų duomenų, G. P. prie gydymo įstaigos prisirašė tik 2020 m. lapkričio 11 d., todėl paciento psichinė būklė pradėta stebėti nuo minėtos datos. Priverstinio –ambulatorinio gydymo pratęsimo svarstymas komisijoje buvo numatytas 2021 m. gegužės 5 d. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, G. P., pirmą kartą kviečiamas atvykti į gydymo įstaigą dėl šio klausimo svarstymo, neatvyko, objektyvių priežasčių dėl to nenurodė. Taip pat sutiktina su apylinkės teismu, kad minėtas BPK 405 straipsnio 2 dalyje numatytas terminas nėra naikinamasis. Taigi, įvertinus paties G. P. elgesį jo priverstinio ambulatorinio gydymo metu, jo psichikos būklę, kuri šiuo metu dar reikalauja priverstinio stebėjimo, darytina išvada, kad šio termino pažeidimas nėra esminis ir nesudaro pagrindo panaikinti jam taikomą gydymą.

13. Pažymėtina, jog apeliantas skunde didelį dėmesį skiria procedūriniams dalykams, termino pažeidimui, kritikuoja VšĮ Utenos pirminės sveikatos priežiūros centro atstovės kompetenciją, jog nenurodyti reglamentuojantys psichikos sveikatos priežiūros gydymo taikymo ir stebėjimo režimo būdai, pažeidimų kriterijai, tvarkų laikymosi taisyklės, galbūt įstaiga padarė pažeidimų, nesilaikė įstatymo reikalavimų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vis tik svarbiausias akcentas yra asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – jo sveikatos būklė ir kontsatavimas ar jis pasveikęs ir ar jo atžvilgiu tikslinga tęsti šią priverčiamąją priemonę ir ar nebelieka jo pavojingumo visuomenei.

14. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, apygardos teismui nekelia abejonių VšĮ Utenos pirminės sveikatos priežiūros centro patikrinimo aktas, sudarytos komisijos narių ir gydytojų kompetencija, objektyvumas bei šios gydymo įstaigos atstovės paaiškinimai. Manyti, kad G. P. sugebės toliau gydytis savarankiškai pagrindo nėra, nes ir jo ambulatorinis gydymas neduoda tokių rezultatų, kokių siekiama (G. P. psichikos būklė esmingai nepagerėjo), ambulatorinis gydymas yra apsunkintas. Taigi, priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu yra reikalingas pastovus G. P.stebėjimas bei gydymas ambulatoriškai, kas darytų teigiamą įtaką ne tik jo elgesiui ir sveikatai, bet ir kitiems asmenims.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – G. P., gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio skundą ir Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. birželio 3 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.