Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-11-02 · Administracinė byla Nr. A-525-12-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-11-02
Bylos Nr.
A-525-12-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gudynas (pirm.), Sigita Rudėnaitė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Atsakovas
Vilniaus rajono savivaldybės administracijos
Pareiškėjas
UAB „Ekomediena“
Advokatai
Laura Juozumaitė
Kategorijos
  • 14.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 14.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A3-840-07Procesinio sprendimo kategorija 14.3; 14.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. spalio 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas)

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Laurai Juozumaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Ekomediena“ skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2006 m. rugpjūčio 8 d. raštu informavo UAB „Ekomediena“, kad atsisako suteikti jai organizatoriaus teises dėl detaliojo planavimo teisių ir pareigų perdavimo rengiant žemės sklypo detaliojo plano projektą (b.l. 14).

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir prašė įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pareiškėjai rengiant detaliojo plano projektą žemės sklype (bendras plotas 9,4 ha), esančiame Vilniaus r. sav., Šepečių k., unikalusis Nr. 4164-0600-0043. Paaiškino, kad pareiškėja yra ginčo žemės sklypo savininkė ir jai Žemės įstatymo nuostatos leidžia kreiptis dėl šiame sklype reikalingų detaliojo planavimo dokumentų rengimo, o detaliojo planavimo organizatoriaus teisės galėtų būti jai perduotos, jei planavimo tikslai neprieštarautų bendriesiems ir specialiesiems planams, tačiau šiuo metu tokių planų nėra. Miško ūkio žemės tikslinė paskirtis pakeičiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtintomis Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo taisyklėmis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 „Dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyrimo miškų grupėms“. Minėtų normų analizė leidžia teigti, kad tikslinės miško žemės paskirties pakeitimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas savo atsakyme į pareiškėjos prašymą nurodė, kad miško ūkio paskirties žemės tikslinės paskirties pakeitimas galimas tik išimtiniais atvejais, o pareiškėjos atvejis nėra prie tokių priskiriamas. Pareiškėja siekia pradėti detalųjį planavimą, kurio tikslas – pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas, kuris nebūtinai reiškia miško naudmenų pakeitimą kitomis naudmenomis. Be to, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis yra keičiama apskrities viršininko sprendimu pagal parengtus ir patvirtintus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo, žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektus, žemės konsolidacijos projektus ir detaliuosius planus, todėl būtent apskrities viršininko, o ne savivaldybės kompetencijai priklauso spręsti, ar minėtas atvejis yra išimtinis. Ar konkretus žemės tikslinės paskirties pakeitimas atitinka valstybės, visuomenės ir savininko interesus, yra sprendžiama viešojo svarstymo metu rengiant teritorijų planavimo dokumentus. Pats detaliojo plano rengimas savaime nereiškia, kad bus pakeista žemės tikslinė paskirtis, nes tam reikalingas apskrities viršininko sprendimas. Galiojantys teisės aktai suteikia teisę savivaldybei, atstovaujamai administracijos direktoriaus, sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės savininkui, valdytojui ar naudotojui, kai jų prašymuose nurodyti tikslai neprieštarauja savivaldybės lygmens bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams. Kadangi šiuo metu tokių planų nėra, tai akivaizdu, kad planavimo tikslai jiems neprieštarauja, o įstatymai suteikia pareiškėjai teisę keisti žemės tikslinę naudojimo paskirtį.

Atsiliepimas

Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime (b.l. 47-50) su skundo argumentais nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėja nesilaikė ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, todėl pareiškėjos skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtas, tačiau jeigu teismas ginčą spręs iš esmės, ji išdėstė savo nesutikimo su skundu motyvus. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Vilniaus rajono savivaldybės administracija ginčo žemėje jokio išskirtinio atvejo nemato ir nepripažįsta, jog pareiškėjos atvejis yra išskirtinis. Juo labiau negalima nustatyti, ar tai yra išskirtinis atvejis, tol, kol nėra parengti toliau įvardyti privalomi rengti specialieji planai, neįvertintos tokio keitimo socialinės, ekonominės ir aplinkosaugos pasekmės. Kaip matyti iš pateiktų dokumentų, pareiškėja įsigijo miško paskirties žemės sklypus, todėl pagal šią paskirtį ir turėtų mišku naudotis, savivaldybė tokiam naudojimui jokių kliūčių nedaro. Be to, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad miškingumas Lietuvos Respublikos teritorijoje turi būti didinamas, todėl įstatymų leidėjo pozicija yra priešinga pareiškėjos pozicijai. Paverčiant miško žemę kitomis naudmenomis privaloma rengti teritorijų planavimo dokumentus. Šiuo metu Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo (generalinio) plano nėra, jis yra rengiamas ir turėtų būti parengtas dar šiais metais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. sausio 19 d. sprendimu nusprendė skundą patenkinti, įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pareiškėjai rengiant detaliojo plano projektą žemės sklype (bendras plotas 9,4 ha), esančiame Vilniaus r. sav., Šepečių k., unikalusis Nr. 4164-0600-0043. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. spalio 26 d. nutartyje nurodė, kad šioje byloje ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka nėra reikalinga, todėl teismas sprendžia ginčą iš esmės. Teismas pažymėjo, kad Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad detalusis planas apibrėžiamas kaip teritorijų planavimo dokumentas, kuriame yra nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos). To paties įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas vienas iš detaliojo teritorijų planavimo uždavinių – nustatyti ar pakeisti teritorijos tvarkymo ir naudojimą režimą statinių statybos projektams rengti ir žemės sklypui naudoti. Pagal to paties įstatymo 24 straipsnio 4 dalį detalieji planai negali būti rengiami, jeigu jų planavimo tikslai prieštarauja valstybės, Vyriausybės, Vyriausybės įgaliotos institucijos, apskrities ir savivaldybės lygmens bendrųjų (išskyrus atvejus, nurodytus šio įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje) arba specialiųjų planų sprendiniams, taip pat įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama tik esant detaliajam ar specialiajam atitinkamos teritorijos planui (Žemės įstatymo 24 str. 1 d). Keičiant pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį sklypuose, kuriuose yra miško žemės, turi būti atsižvelgiama į nustatytuosius miško pavertimo kitomis naudmenomis reikalavimus pagal Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641. Šios Tvarkos 7.1 ir 7.2 punktuose numatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis ir nesant Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtų ir patvirtintų savivaldybės teritorijos ar savivaldybės teritorijos dalių bendrųjų planų arba specialiųjų planavimo dokumentų – miškotvarkos projektų. Miško savininko ir visuomenės interesai rengiant teritorijų planavimo dokumentus yra derinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimo Nr. 1079 „Dėl Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų patvirtinimo“ nustatyta tvarka. Žemės naudojimo tikslinė paskirtis pakeičiama apskrities viršininko sprendimu (Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalis, Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo taisyklių 10 punktas). Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalis numato, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriumi gali būti savivaldybės administracijos direktorius, o šio straipsnio 2 dalis – kad savivaldybė Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės savininkui, valdytojui ar naudotojui. Šią tvarką nustato Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinta Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašas, kurio 7.2 punktas nustato, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos gali būti perduodamos ir sutartis sudaroma, kai numatoma keisti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, jeigu keitimui pritaria savivaldybės taryba ir toks keitimas neprieštarauja galiojantiems savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų, miestelių) bendriesiems ar specialiesiems planams, Lietuvos Respublikos įstatymams ir kitiems teisės aktams. Įvertinus teisės normas reguliuojančias teritorijų planavimą, darytina išvada, kad pagrindinis teisinio reguliavimo tikslas yra užtikrinti, kad detalusis teritorijų planavimas vyktų teisėtai, o detalusis planas atitiktų galiojančius teritorijų bendrųjų planų sprendimus, tačiau šiose teisės normose nėra numatytas draudimas rengti detaliuosius planus, kol nėra parengtas ir patvirtintas teritorijų bendrasis planas. Nagrinėjamu atveju toks planas nėra parengtas ir patvirtintas. Vyriausybės nutarimu patvirtinta Miško žemės pakeitimo kitomis naudmenomis tvarka taip pat nedraudžia keisti miško žemės paskirtį nesant parengtų bendrųjų ar specialiųjų planavimo dokumentų – miškotvarkos projektų. Taigi, teismas padarė išvadą, kad detalusis planavimas, nesant bendrojo ar specialiųjų planų, yra galimas. Teismas pažymėjo, kad derinimo tvarka yra sureguliuota teisės normomis ir įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarime Nr. 1079 „Dėl Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų patvirtinimo“, todėl nėra pagrindo iš anksto teigti, kad parengtas detalusis planas pažeis visuomenės interesus. Ginčo teritorijos bendrasis planas šiuo metu nėra parengtas ir tą aplinkybę patvirtino pats atsakovas. Teritorijų planavimo įstatyme nėra numatyta, kad nesant bendrojo plano, negali būti rengiami detalieji planai, todėl laikytina, kad Vyriausybė priimdama poįstatyminį aktą išplėtė teisinio reguliavimo ribas, todėl nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi įstatymo normomis, kuris nedraudžia rengti detaliojo plano nesant bendrojo plano. Aprašo 7.2 punkte taip pat numatyta, kad žemės naudojimo paskirties pakeitimui taip pat turi pritarti savivaldybės taryba. Teismas pažymėjo, kad toks reguliavimas nenumatytas Teritorijų planavimo įstatyme, todėl ir šiuo atveju turėtų būti taikomos aukštesnės teisinės galios (įstatymo) nuostatos.

III.

Vilniaus rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. sprendimą panaikinti, UAB „Ekomediena“ skundą palikti nenagrinėtą, arba priimti naują sprendimą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliantas nurodo, kad pareiškėjas, teikdamas skundą tiesiogiai teismui nesilaikė ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas identiškoje administracinėje byloje (AS10-276/2006, procesinio sprendimo kategorija) yra pasisakęs, jog tokio pobūdžio bylose pareiškėjai privalo laikytis išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Apeliantas nurodo, kad ginčas šioje byloje vyksta ne dėl detalaus planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, bet dėl detalaus planavimo, kaip tokio. Detalusis planavimas šiuo atveju negalimas, kadangi norminiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose teritorijų planavimą, vienareikšmiškai ir kategoriškai nurodoma, jog esant tokiems atvejams, prieš pareiškėjo pageidaujamą detalųjį planavimą yra privalomas specialusis planavimas. Todėl kilęs ginčas turėtų būti traktuojamas ir nagrinėjamas kaip kilęs dėl atsisakymo pradėti detalaus planavimo procedūras, o ne atsisakymo perduoti detalaus planavimo organizatoriaus teises ir pareigas. Detalaus planavimo organizatoriaus teises ir pareigas galima perduoti tik tuomet, kai nėra teisinių kliūčių pradėti ir vykdyti patį detalųjį planavimą, ginčo atveju detalusis planavimas negalimas, todėl jis Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ir nebuvo pradėtas. Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo tvarka, atvejai, kuomet gali būti sudaroma tokia sutartis, ir jos sudarymo sąlygos numatytos 2004-05-26 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 635 patvirtintame Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos apraše. Šio aprašo 3 p. įtvirtinta, jog savivaldybė, atstovaujama savivaldybės administracijos direktoriaus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu ir šiuo aprašu, gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės savininkui, valdytojui ar naudotojui, kai jų prašymuose nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja savivaldybės lygmens bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams, Lietuvos Respublikos įstatymams ir kitiems teisės aktams. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad minimo aprašo 7 p. numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet savivaldybės administracijos direktorius gali perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas bei sudaryti sutartis. Iš pareiškėjų Vilniaus rajono savivaldybėje gauto prašymo „Dėl detalaus žemės sklypo plano rengimo“ ir jame suformuluoto planavimo tikslo „pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas iš miškų ūkio į kitą paskirtį, naudojimo būdas – „gyvenamoji teritorija“ aišku, jog pareiškėjų prašymas turėtų būti nagrinėjamas vadovaujantis aprašo 7.2. p. (kadangi kiti 7 p. numatyti atvejai netinka), kuris numato, jog detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos gali būti perduodamos ir sutartis sudaroma, kai numatoma keisti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, jeigu keitimui pritaria savivaldybės taryba ir toks keitimas neprieštarauja galiojantiems savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų, miestelių) bendriesiems ar specialiesiems planams, Lietuvos Respublikos įstatymams ir kitiems teisės aktams. Iš šios nuostatos matyti, jog Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius perduoti pareiškėjui detalaus planavimo organizatoriaus teises ir pareigas bei su jais pasirašyti jų pageidaujamą sutartį galėtų, jeigu:

a) žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimui būtų pritarusi Vilniaus rajono savivaldybės taryba. Vadinasi, kartu su prašymu pareiškėjas privalėjo pateikti dokumentus, duomenis, jog tokio keitimo klausimą nagrinėjo Vilniaus rajono savivaldybės taryba ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimui ir pritarė. Pareiškėjai savivaldybei neišreiškė net pageidavimo, jog klausimas dėl jų turimos žemės naudojimo paskirties keitimo būtų nagrinėjamas Vilniaus rajono savivaldybės taryboje. Vadinasi, nesant Vilniaus rajono savivaldybės tarybos valios išraiškos dėl ginčo žemės paskirties keitimo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius negali perduoti detalaus planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų, pasirašyti pareiškėjo pageidaujamos sutarties ir tai jau yra savarankiškas pagrindas netenkinti pareiškėjo prašymo tiek Vilniaus rajono savivaldybės administracijoje, tiek teisme.

b) žemės paskirties keitimas neprieštarauja galiojantiems savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų, miestelių) bendriesiems ar specialiesiems planams, Lietuvos Respublikos įstatymams ir kitiems teisės aktams.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad Miškų įstatymo 11 str. l d. įtvirtinta, jog miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Kiekvienas miško žemės keitimo kitomis naudmenomis atvejis privalo būti išimtis, o ne taisyklė. Vilniaus rajone masiškai naikinami miškai. Privaloma atsižvelgti, kaip po tokio keitimo atrodys kraštovaizdis, kokios patenkinus tik jų vienų norą kils ekologinės problemos ar toks keitimas atitiks aplinkosaugos reikalavimus, kaip bus sprendžiami infrastruktūros reikalai. Vilniaus rajono savivaldybės administracija ginčo žemėje jokio išskirtinio atvejo nemato ir nepripažįsta, jog šis atvejis yra išskirtinis. Pareiškėjai skunde ir nenurodė, kad tai yra išskirtinis atvejis.

2006-06-08 Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą. Šio įstatymo 24 str. nurodyta, kad rengti detaliuosius planus formuojant žemės sklypus gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų bei statinių statybai galima tik tais atvejais, kai statyba numatyta savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose saugomų teritorijų ar jų zonų, saugomų paveldo objektų, taip pat gyvenamųjų ar kitų teritorijų išdėstymo planuose. Jei bendrieji planai neparengti iki 2007 m. gruodžio 31 d., kai turi būti parengti savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų ir miestelių) bendrieji planai, rengti detaliuosius planus svarbių savivaldybės infrastruktūros objektų statybai gali būti leidžiama savivaldybės tarybos sprendimu, gavus apskrities viršininko pritarimą. Vadinasi, nesant Vilniaus r. savivaldybės tarybos sprendimo ir Vilniaus apskrities viršininko pritarimo, dėl ginčo žemės paskirties keitimo, nėra pagrindo pradėti teritorijos planavimo. Taip pat turėtų būti visa apimtimi taikomas ir Detaliųjų planų rengimo taisyklių (patvirtintų 2004-05-03 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. Dl-239) 19 p. įtvirtintas imperatyvas, jog „teritorijose, kuriose nėra įrengtų inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų, detalieji planai pastatų statybai rengiami tik tais atvejais, kai šioms teritorijoms yra parengti ir patvirtinti inžinerinės infrastruktūros ir susisiekimo komunikacijų plėtros specialieji planai“. Ginčijamose teritorijoje (kadangi jos šiuo metu yra paprasčiausias miškas) jokių inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų nėra. Neaišku, kaip teritorija bus tvarkoma ateityje, kaip atrodys kraštovaizdis, kiek ir kokių reikės inžinerinių komunikacijų, kaip bus plėtojami keliai, kas juos ties bei kiek šiems tikslams pasiekti reikės investicijų. Be to, tų pačių Detaliųjų planų rengimo taisyklių 21 p. įtvirtinta, jog detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį (ginčijamu atveju paskirtis bus keičiama), rengiami tik išnagrinėjus tokio keitimo socialines, ekonomines ir aplinkosaugos pasekmes. Šiuo metu tai neatlikta ir jokios pasekmės nevertintos.

Atsiliepimas

Pareiškėjas UAB „Ekomediena“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas nurodo, kad teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką panašiose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1874-05, 2006 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11 - 704/2006, 2006 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10- 1063/2006). Pareiškėja pažymi, kad iki 2004 m. spalio 16 d. galiojusioje Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimui turi pritarti savivaldybės taryba. Identiška nuostata buvo įtvirtinta ir iki 2004 m spalio 16 d. priimtuose poįstatyminiuose teisės aktuose: aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių 21 punkte, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto „Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo“ 7.2 punkte. Įstatymų leidėjas 2004 m. rugsėjo 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 4, 12, 15, 22, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. IX-2466 (įsigaliojo 2004 m. spalio 16 d.). Minėto įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi buvo pakeista iki tol galiojusi Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalis ir savivaldybės tarybos sutikimas pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimui nenumatytas. Įstatymų leidėjui pakeitus Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies nuostatą Vyriausybė turėjo suderinti su įstatymo pakeitimu ir galiojančių poįstatyminių teisės aktų nuostatas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2006 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. Dl-473 pakeitė Detaliųjų planų rengimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. Dl-2391, ir išdėstė jas nauja redakcija. Minėtu įsakymu Detaliųjų planų rengimo taisyklių 21 punktas buvo suderintas su Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalimi, savivaldybės tarybos sutikimas pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimui nenumatytas. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybė tiktai 2007 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 36 pakeitė 2004 m. gegužės 26 d. nutarimą Nr. 635 „Dėl Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Minėtu nutarimu buvo pakeistas ir teismo sprendime nurodytas Tvarkos aprašo 7.2 punktas, kuris buvo suderintas su šiuo metu galiojančia Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies nuostata ir savivaldybės tarybos sutikimas pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimui nėra numatytas. Vilniaus rajono savivaldybės administracija apeliaciniame skunde nurodė, kad šiuo atveju būtina taikyti Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio l dalies nuostatą, kuri įtvirtina, kad rengti detaliuosius planus formuojant žemės sklypus gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų ir statinių statybai galima tik tais atvejais, kai statyba numatyta savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendruosiuose planuose arba specialiuose saugomų teritorijų ar jų zonų, saugomų paveldo objektų, taip pat gyvenamųjų ar kitų teritorijų išdėstymo planuose. Tačiau UAB „Ekomediena“ prašyme nurodytas planavimo tikslas - pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę, naudojimo būdas - gyvenamoji teritorija. Dėl šios priežasties Vilniaus rajono savivaldybės administracijos nurodytas Teritorijų planavimo įstatymo straipsnis šiuo konkrečiu atveju nėra taikomas. Įstatymas nustato specialų reikalavimą keičiant pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitą paskirtį - bendrųjų ar specialiųjų planų buvimą -, tačiau tokio reikalavimo įstatymų leidėjas nenustatė keičiant miškų ūkio paskirties žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Šioje byloje vienas iš atsakovo argumentų yra tai, kad pareiškėjos turimo miško sklypo tikslinės paskirties keitimas yra negalimas, nes nėra parengtų Vilniaus rajono bendrojo plano ir specialiųjų teritorijos planų. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimą argumentavo tuo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai nenustato reikalavimo miško tikslinę paskirtį keisti tik esant bendrajam ar specialiajam planams, todėl pareiškėjos skundą patenkino.

Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme yra priimtas nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (bylos Nr. 16/07) dėl atitinkamų Teritorijų planavimo įstatymo, Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams.

Teisės normos, kurių konstitucingumą ir atitiktį aukštesnės galios teisės aktams tiria Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, taikytinos ir šioje administracinėje byloje, todėl nėra galimybės išnagrinėti bylą, kol Konstitucinis teismas nepriims sprendimo pagal paminėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą. Dėl to administracinė byla sustabdytina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio l dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

administracinės bylos nagrinėjimą sustabdyti, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas išnagrinės bylą Nr. 16/07 pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GudynasRičardas PiličiauskasSigita Rudėnaitė