Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-457-252-2014

Rita Dambrauskaitė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05145-2013-4

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 1 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eigirdo Činkos, Birutės Jonaitienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. V., atsakovų D. S. ir J. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-21-589-2014 pagal ieškovės O. V. ieškinį atsakovams D. S., J. S., trečiajam asmeniui notarei D. M. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atsakovų apeliacinis skundas tenkintinas pilnai, ieškovės apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. (CPK 329 str.).

Prieš vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir apeliacinių skundų argumentų pagrįstumą, teisėjų kolegija mano, jog pirmiausia būtina įvertinti ieškiniu pareikštus reikalavimus bei pagal juos apibrėžti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas. Bylos nagrinėjimo ribų nustatymas yra svarbus dalyvaujantiems byloje asmenims, nes apibrėžia šalių procesinių teisių ir pareigų įgyvendinimo ribas, saisto ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teismą, kadangi pagal CPK 320 straipsnį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas paprastai nustato apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuris savo ruožtu turi būti priimtas neišeinant už ieškinio reikalavimų ribų, teisėtumas ir pagrįstumas. Įstatyme numatytą teisių gynimo būdą, atsižvelgiant į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes, pasirenka asmuo, kuris kreipiasi į teismą. Vadovaujantis CPK 135 straipsniu, vieni iš esminių ieškinio elementų yra: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), bei reikalavimai (ieškinio dalykas) (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Šių ieškinio elementų būtinumą lemia ir jų esmę atskleidžia CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad tik asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. besikreipiančio į teismą asmens nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas apibrėžia teisminio nagrinėjimo ribas, kurių privalo laikytis bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas.

Ieškovės pareikštas ieškinys kildintas iš jungtinės veiklos reguliuojančių normų aiškinimo. Nors ieškovė ir jos atstovai tiek pirmos instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme jungtinę veiklą grindė tik ta aplinkybe, kad ieškovė gyveno su B. A. S. kartu ir vedė bendrą ūkį bei ta aplinkybe, kad ieškovė vienintelė slaugė ir prižiūrėjo B. A. S. iki pat jo mirties, teikė ir analizavo aplinkybes kiek būtų kainavę ligonio priežiūra atsakovams, tačiau nekėlė reikalavimo dėl kokių tai lėšų priteisimo už slaugą ar pan. Todėl pagrįstas atsakovų apeliacinio skundo argumentas, kad pirmos instancijos teismas priteisdamas 10 000 litų dydžio kompensaciją peržengė ieškinio reikalavimo ribas. Pagrįstas apeliantų argumentas ir toje dalyje, kad pirmos instancijos teismas priteisdamas tokio dydžio kompensaciją jos visiškai nemotyvavo ir nėra aišku pagal kokius kriterijus paskaičiavo šios kompensacijos dydį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokio reikalavimo, kaip kompensacijos priteisimą už slaugą ieškovė nekėlė ir ieškinys nebuvo grindžiamas šia aplinkybe, todėl pirmos instancijos teismas be teisinio pagrindo išėjo už ieškinio reikalavimo ribų.

Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK7 str., 42 str. 5 d.) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (CPK306 str. 2 d., 312 str., 314 str.). Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys, nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Šiuo atveju apeliaciniame skunde apeliantė O. V. nurodė naują reikalavimą – prašo jai paskirti visą butą (duomenys neskelbtini), o atsakovams priteisti iš jos kompensaciją. Taip pat apeliaciniu skundu ji atsisako reikalavimo priteisti puse indėlio ir ta suma mažina priteistinos iš jos kompensacijos dydį, bei kelia reikalavimą išdėstyti priimto sprendimo vykdymą. Nustatyta, jog nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė šių reikalavimų nereiškė. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.) atitinkamai reikšti prašymų, kurie reikštini tik pirmosios instancijos teismui( sprendimo vykdymo išdėstymas). Todėl apeliantės O. V. keliamas reikalavimas priteisti jai visą ginčo butą asmeninėn nuosavybėn, jos atsisakymas nuo dalies ieškinio reikalavimų ir prašymas išdėstyti sprendimo vykdymą nenagrinėti apeliacinės instancijos teisme aukščiau nurodytais pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad ją tiek pirmos instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atstovavo teisininkai profesionalai-advokatai, kurie turėjo pakankamai laiko ir duomenų išsiaiškinti apeliantės norus dėl jos keliamų reikalavimų ieškinyje. Pirmos instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad apeliantė konkrečiai ir išsamiai nebuvo suformavusi savo ieškinio reikalavimo, nenurodė pagrindų kuriais grindė ieškinį. Atmestinas apeliantės atstovo teiginys apeliacinės instancijos teisme, kad apeliantės reikalavimas priteisti jai butą natūra nėra naujas reikalavimas, nes jis išplaukia iš jos reikalavimo pripažinti jai nuosavybės dalį bendrojoje nuosavybėje, nes tokią teisę ji turi, kadangi labai ilgą laiką prižiūrėjo ir slaugė B. A. S. ir atsakovams tai nieko nekainavo, nors lėšos už slaugą būtų pakankamai didelės. Šie atstovo argumentai gali būti kitos bylos dalimi, įrodinėjant slaugos paslaugas, jos dydį ir pan., bet ne įrodinėjant turto sukūrimą jungtinės veiklos pagrindu.

Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Dėl to įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. IĮ J. D. turgus ,,Marmantas”, bylos Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir kt. v. Ž. P., bylos Nr. 3K-3-181/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. L. L., bylos Nr. 3K-3-392/2009).

Pagal teisinį tikslą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis teisės doktrinoje priskiriama prie bendradarbiavimo sutarčių grupės, t. y. sutarčių, kurių kvalifikuojamasis požymis yra sutarties šalių bendri tikslai. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974–6.976 straipsniai). Bendra veikla kildinama ne iš įstatymo, bet grindžiama sutartimi. Jungtinės veiklos sutartis laikoma savanoriška asociacija, kuri pasižymi bendrais tikslais ir vienodais dalyvių interesais kaip rezultatu. Skirtingai nuo įprastų sutarčių ir šalių bendradarbiavimo, pasižyminčių skirtingais, priešpriešiniais šalių interesais, jungtinės veiklos sutarties šalis vienija interesų bendrumas, veikiant ne išimtinai kiekvienos šalies naudai, bet partnerystės, kaip visumos, interesais, siekiant bendrų tikslų. Teisėti bendri tikslai ir vienodi interesai yra partnerystės sutartį kvalifikuojantys požymiai.

Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, bylos surinktais įrodymais( ieškovės, atsakovų paaiškinimai, liudytojų parodymai) įrodyta, kad ieškovės ir B.A. S. jungtinė veikla pasireiškė tik bendru gyvenimu, bendru gaunamų lėšų leidimu tenkinant kasdienius šalių poreikius, B. A. S. slauga. Byloje nesurinkta jokių įrodymų, kad gyvendami kartu dar (duomenys neskelbtini) gatvės bute, šalys būtų taręsi apie bendro turto įgijimą ir pan. Tai, kad šalys nebuvo susitarę dėl bendro turto įgijimo, jo gausinimo kaip santaupų kaupimas, įrodo ta aplinkybė, kad ieškovė ne ištisai gyveno su mirusiuoju B. A. S., kad buvo laikotarpiai, kai ji net nežinojo kur yra B. A. S., nors pastarasis buvo veiksnus ir pilnai galėjo savo giminaičiams paprieštarauti ir susisiekti su ieškove, nes kaip paaiškino pastaroji, ji kurį tai laiką gyveno būtent pas B. A. S. draugą. Todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad nekilnojamąsias turtas butas, adresu (duomenys neskelbtini) yra sukurtas jungtinės veiklos pagrindu, kad kartu gyvenusių asmenų susitarimu buvo nuspręsta butą (duomenys neskelbtini) gatvėje parduoti ir įgyti naują butą. Šias aplinkybes patvirtino ir pati ieškovė, kuri nurodė, kad ne ji kartu su B. A. S. sprendė buto pardavimo ir naujo buto įgijimo klausimus. Tai, kad ieškovė lėšomis negalėjo prisidėti prie turto įgijimo patvirtina byloje esantys duomenys apie jos gautas pajamas per visą laikotarpį. Ieškovė nuo 1998 metų niekur nebedirbo ir gaunamos lėšos buvo tik socialinė pašalpa, kurios neužtekdavo net apmokėti už butą, nekalbant apie maisto pirkimą, lėšų higienos priemonių įsigijimui kitiems buities poreikiams tenkinti.

Apeliantės O. V. teigė, kad ji kartu su B. A. S. buvo sukaupusi indėlį banke, kurio puse prašė priteisti jai. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė reikšdama ieškinį ir teikdama paaiškinimus pirmos instancijos teisme negalėjo nurodyti kokiame banke jos teigimu jie su B. A. S. iš bendrų lėšų kaupė santaupas. Ieškovė apie indėlį bankrutavusiame banke „Snoras“ sužinojo tik tada, kai buvo gauti duomenys iš SEB banko, kad mirusiojo B. A. S. vardu yra gauta išmoka už banke „Snoras“ laikytą indėlį. Pagrįstas atsakovų teiginys, kad sutaupyti lėšų ieškovė negalėjo, nes ji niekur nedirbo, o gyveno iš B. A. S. gaunamos pensijos. Indėlis, kuris buvo banke „Snoras“ yra mirusiojo B. A. S. sukauptos lėšos dar iki ieškovė pradėjo gyventi su mirusiuoju. Byloje nėra jokių duomenų, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad pinigai į sąskaitą banke „Snoras“ buvo įnešami tame laikotarpyje, kai ieškovė ir B. A. S. gyveno kartu, kad B. A. S. pensija būtų pervedama į sąskaitą ir ieškovė jų nelietė, nes buvo susitarta juos taupyti. Tokių įrodymų ieškovė nepateikė. Todėl jos reikalavimas priteisti jai puse indėlio, kuris buvo laikomas banke „Snoras“ ir išmokėtas per SEB banką po banko „Snoras“ bankroto, atmestinas kaip neįrodytas.

Apibendrinus nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes ir visus apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio reikalavimo ribų ir be teisinio pagrindo priteisė 10 000 litų kompensaciją ieškovei. Todėl atsakovų apeliacinis skundas pagrįstas ir tenkintinas pilna apimtimi, t.y. pirmos instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas. Ieškovės ieškinys atmestinas neįrodžius, kad ieškovė ir B. A. S. gyvendami kartu jungtinės veiklos pagrindu būtų sukūrę turtą – įgiję butą adresu (duomenys neskelbtini) ir sutaupę 5 652,14 Lt dydžio indėlį banke „Snoras“, kuris kaip draudimo išmoka iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pervestas B. A. S. vardu į SEB banką.

Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo ir atlyginimo

CPK 93 str. 5 d. nustatyta, jog tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė J. S. pirmos instancijos teisme už advokato teisinę pagalbą turėjo 700 litų dydžio išlaidas(t.1, b.l.74 ir t.2, b.l.8), apeliacinės instancijos teisme atsakovė J. S. turėjo 700 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti, o atsakovas D. S. 300 Lt sumokėjo žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Atsakovų išlaidos advokato pagalbai apmokėti nėra užaukštintos, todėl jos priteistinos iš ieškovės.

Iš ieškovės taip pat priteistina procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei sumoje 73 litai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės O. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1400 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą, atsakovo D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 300 Lt (tris šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti iš ieškovės O. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 73 Lt (septyniasdešimt tris litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Į valstybės biudžetą priteistas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, (įmokos kodas - 5660) privalu sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, arba sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Nordea Bank Finland PLC Lietuva banke, ir įrodymą pateikti Utenos rajono apylinkės teismui.

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-08-30 ir 2014-01-16 nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovų D. S. ir J. S. paveldėtam turtui- butui (duomenys neskelbtini) ir mirusiojo B. A. S., a.k. (duomenys neskelbtini) vardu gautai draudimo išmokai, esančiai AB SEB bankas. Buto areštas įregistruotas Turto arešto aktų registre 2013-09-04 Nr. TA2-13-115386