Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Virginijus Kalkauskas Proceso Nr.65-1-00015- 2009 Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.6.

2010 m. gruodžio 15 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arvydo Stankaus, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, gynėjui advokatui V. Merkšaičiui, nukentėjusiajam R. D. , teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010-09-28 nuosprendžio, kuriuo D. P. nuteistas pagal LR BK 140 str. 1 d. ir nubaustas laisvės apribojimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir per 6 (šešis) mėnesius atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

Priteista iš D. P. , a.k. (duomenys neskelbtini) 195,00 Lt (vienas šimtas devyniasdešimt penki litai) Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, į.k. 191351679, naudai;

Priteista iš kaltinamojo D. P. , a.k. (duomenys neskelbtini) 400,00 Lt (keturi šimtai litų) neturtinės žalos ir 1300,00 Lt (vienas tūkstantis trys šimtai litų) advokato atstovavimo išlaidų nukentėjusiojo R. D. , a.k. (duomenys neskelbtini) naudai;

Kolegija išnagrinėjo skundą, išklausė pranešėjo pranešimo, proceso dalyvių nuomonių, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. sausio 4 d., apie 18 val. 10 min., V. P. priklausančio namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), tyčia vieną ar daugiau kartų sudavė ranka nukentėjusiajam R. D. į veido sritį, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam R. D. poodinę kraujosruvą viršutinės lūpos odoje, viršutinės lūpos muštinę žaizdą, pogleivio kraujosruvą viršutinėje lūpoje, pogleivio kraujosruvą viršutinių dantų dantenose, viršutinių kairių 2 ir 3 dantų panirimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis ir prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir pagrįstai pripažino D. P. kaltu dėl BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo. Pirmos instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados pilnai atitinka bylos aplinkybes, ištirtų įrodymų visetas patvirtina nuteistojo D. P. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais pagrindo nėra.

Nors nuteistasis kaltu neprisipažįsta dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, tačiau tai yra neginčijamai nustatyta byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo R. D. parodymais, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis turėjo tikslą apkalbėti D. P. . Pažymėtina, kad teismas rėmėsi tais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys. Nepagrįstas yra apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojų parodymai yra prieštaringi. Liudytojų J. S. ir J. D. parodymais neginčijamai nustatyta, jog kaltinamasis netikėtai, išbėgęs į kiemą ir neįsitikinęs ar R. D. savo veiksmais kelia realią grėsmę kaltinamojo motinai V. P. , tyčia sudavė ranka nukentėjusiajam R. D. į veido sritį. Be liudytojų parodymų, taip pat ir teismo medicinos specialisto išvadoje išvardintų sužalojimų pobūdis patvirtina nukentėjusiojo R. D. parodymus, nustatytų sužalojimų lokalizacija atitinka D. P. suduotų smūgių vietas. Kolegijos nuomone, byloje esančiais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad kaltinamasis D. P. tyčia sudavė smūgius ranka nukentėjusiajam R. D. į veido sritį, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajam R. D. fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Atmetamas apeliacinio skundo argumentas, kad D. P. veikė būtinosios ginties sąlygomis, gindamas mamą nuo neteisėtų R. D. veiksmų. Nuosprendyje teisingai nurodyta, kad byloje nenustatytos aplinkybės, galinčios pateisinti fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį R. D. priežastį. Pažymėtina, kad net ir nustačius R. D. nederamo elgesio faktą, grubaus fizinio smurto naudojimas jo atžvilgiu nebūtų adekvatus tokiam elgesiui. Būtinosios ginties teisėtumo sąlygas nustato BK 28 straipsnis. Būtinoji gintis yra tada, kai baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančia veika baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms žala padaroma ginant save ar kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jeigu nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties atveju pavojingas kėsinimasis turi būti realus (egzistuojantis objektyviai) ir akivaizdus (pradėtas ar tiesiogiai gresiantis). Reikalavimus gynybai nulemia kėsinimosi pobūdis. Be to, gynyba turi atitikti šiuos požymius: ginantis žala gali būti padaryta tik besikėsinančiam asmeniui, ji padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi, ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. P. veiksmai neatitinka būtinosios ginties sąlygų yra teisinga. Ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad situacijos, kurioje D. P. reikėtų gintis nuo R. D. nebuvo, ir jis tai suvokė. Tai, kad kaltinamasis ranka pastūmė nukentėjusiojo motiną, negalima laikyti kėsinimąsi pavojingu ir realiu.

Nepagrįstas skundo argumentas, kad teismas visiškai neatsižvelgė į nuteistąjį teisinančius įrodymus, o rėmėsi prieštaringais liudytojų parodymais, nukentėjusiojo aiškinimais. Baudžiamojo proceso įstatymas suteikia kaltinamajam teisę duoti parodymus (BPK 22, 272 straipsniai), kurie, kaip ir kiti faktiniai bylos duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, turi būti ištirti ir įvertinti pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms, ir nustatė, jog pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi nuosekliais nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, kuriuos patvirtino kiti bylos duomenys. Baudžiamojo proceso įstatyme nenustatyta, keliais įrodymais remdamasis teismas turi pagrįsti nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes bei kaltinamojo kaltę. Ar pakanka byloje įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Teismas faktines veikos padarymo aplinkybes nustatė vertindamas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kurie pakankamai išsamiai išanalizuoti nuosprendyje, visetą. Taigi, pripažintina, kad teismas savo išvadas pagrindė įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus leistinumo (jie buvo gauti teisėtais būdais, jų patikimumas patikrintas BPK numatytomis priemonėmis) ir liečiamumo (jais įrodinėjamos bent viena bylai reikšminga aplinkybė) reikalavimus. Pirmos instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma D. P. kaltę patvirtino, įvykdžius nuosprendyje paminėtą nusikaltimą.

Apelianto argumentas, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neįvertino atsakomybe švelninančia aplinkybe provokuojančio nukentėjusiojo elgesio, kadangi jis įvykio metu buvo neblaivus, atmetamas. Nenustatyta, kad R. D. savo veiksmais galėjo kaip nors išprovokuoti D. P. neteisėtą elgesį. Teismas teisingai motyvavo, kad net ir nustačius R. D. provokuojančio elgesio faktą, grubaus fizinio smurto naudojimas jo atžvilgiu nebūtų adekvatus tokiam elgesiui.

Nuteistojo nuomone, nukentėjusiajam R. D. konstatuoti sužalojimai negali būti laikomi pagrįstu įrodymu, kvalifikuojant veiką pagal BK 140 str. 1 d., kadangi byloje yra pirminė specialisto išvada ir ekspertizės aktas, kurie prieštarauja vienas kitam, dėl ko turi būti paskirta pakartotinė R. D. medicininė ekspertizė, siekiant nustatyti jo sveikatos sutrikdymo mastą. Toks skundo argumentas atmetamas. Pažymėtina, jog tikrindamas ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, teismas turi teisę skirti pakartotinę ekspertizę, tačiau ją reikėtų skirti tik tuo atveju, kai byloje esantys ekspertizės aktai ar specialisto išvados kelia abejonių dėl jų nepagrįstumo. Byloje buvo atlikta pakartotinė ekspertizė, kuria (ekspertizės aktas Nr. EG2188/10(02) ) nustatyta, jog R. D. padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, visi konstatuoti sužalojimai, imant kiekvieną atskirai bei jų visumą, atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismui abejonių nekelia šios išvados patikimumas ir teisingumas. Nesant abejonių dėl šios ekspertizės išvados, papildoma teismo medicinos ekspertizė neskirtina.

Atmetamas skundo argumentas, jog iš D. P. nepagrįstai priteistas civilinis ieškinys. Lietuvos Respublikos BPK 109 str. numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas gali išnagrinėti kartu su baudžiamąja byla. Civilinio kodekso 6.250 str. nustato, kad neturtinė žala yra fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nustatant neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į nusikaltimo pasekmes, į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str.). Šioje byloje teisingai ir pagrįstai yra tenkinti tiek Valstybinės ligonių kasos, tiek nukentėjusiojo civiliniai ieškiniai. Valstybinei ligonių kasai priteista už R. D. gydymą, o R. D. - turtinės ir neturinės žalos atlyginimo teisingai.

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta aukščiau, darytina išvada, jog apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o pirmos instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. P. apeliacinį skundą atmesti.