Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. S. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 7 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal pareiškėjos E. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims V. S., V. Š., N. S., T. B., I. S., H. S., Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu H. S. ir V. S. nuo savo reikalavimų atsisakė, pareiškė, jog sutinka su E. S. pareiškimu.

Pareiškėjas I. S. parodė, jog tėvas J. S. mirė (duomenys neskelbtini). Tuo metu jis dar gyveno kartu su tėvais, o 1996-02-05 išvyko gyventi į Vilnių. Jis manė, kad gyvendamas name po tėvo mirties faktiškai priėmė jo palikimą, nežinojo, kad dėl palikimo priėmimo reikėjo kreiptis į notarą. Savo pareiškimą palaikė, su motinos E. S. pareiškimu nesutinka.

Suinteresuotas asmuo V. S. parodė, kad pareiškėja E. S. yra jos motina, o kiti pareiškėjai bei suinteresuoti asmenys – jos broliai ir seserys, o V. S. yra mirusio brolio J. S. sutuoktinė. Ji sutinka su motinos E. S. pareiškimu, nes ji paveldėjo visą tėvo J. S. palikimą, po jo mirties visi ūkio daiktai ir įrankiai liko pas motiną. Po tėvo mirties vaikai sakė, kad jiems tėvo palikimo nereikia, žinojo apie tėvo žemę, tačiau jokių dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo netvarkė. Tėvo mirties metu ji taip pat, kaip ir sesuo N. S., buvo dar nepilnametė, todėl kurį laiką gyveno su motina ir padėjo jai tvarkyti ir prižiūrėti ūkį.

Suinteresuotas asmuo T. B. palaikė motinos – pareiškėjos E. S. pareiškimą.

Teismas sprendime konstatavo, jog bylos medžiaga patvirtina, kad velionio vaikai aktyviai naudojosi tėvo paliktu turtu, gyveno name, apdirbo žemę, prižiūrėjo gyvulius, naudojosi namų apyvokos daiktais, ir tai įvertina kaip faktinį turto valdymą - palikimo priėmimo būdą, ignoruojant faktą, jog turtas, kuris yra laikomas priklausiusiu velioniui, nebuvo velionio nuosavybė.

Žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus (duomenys neskelbtini), pareiškėja įsigijo 2008-10-17 valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 5063 bei 2008-10-17 priėmimo - perdavimo akto pagrindu ir valdo asmeninės nuosavybės teise. Ant šio žemės sklypo stovi pareiškėjai ir velioniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs namas, kuris po įvykusio gaisro nenaudojamas. Velionio mirties momentu šis žemės sklypas buvo Lietuvos Respublikos nuosavybė, todėl į paveldimo turto visetą įskaitomas būti negali.

Žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus (duomenys neskelbtini) nuomos sutartis sudaryta V. S. vardu 2003-04-28 neturi įrodomosios reikšmės šioje byloje, nes velionio mirties momentu žemės sklypas buvo Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybė.

Teismo įrodymų įvertinimas nebuvo pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, nes pareiškėjos liudytojų parodymai įvertinti kaip neturintys reikšmės byloje.

Suinteresuoti asmenys T. B. ir V. S. prisidėjo prie pareiškėjos E. S. apeliacinio skundo ir prašo jį tenkinti.

Tėvų namas sudegė 2002-01-09 ir tik po to motina persikraustė gyventi į savo tėvų namą, bet visi paveldėti daiktai, kurie buvo pateikti teismui, liko pas vaikus, nes juos paėmė kaip palikimą po tėvo mirties. Pažymi, kad tokios kategorijos bylose teismas nustato valdymo faktą, o ne palikėjo turto masę.

Suinteresuotų asmenų nuomone teismas teisingai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra įrodymų, kad vaikai po tėvo mirties atsisakė palikimo. Priešingai byloje įrodymai patvirtina, kad vaikai po tėvo mirties rūpinosi tėvo turtu, todėl pagrįstai pripažino, kad vaikai po tėvo mirties priėmė palikimą faktiškai pradėdami turtą valdyti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1, 2 d.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėja E. S. kreipėsi į teismą pareiškimu prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji po sutuoktinio J. S. (duomenys neskelbtini) mirties priėmė palikimą faktiškai pradėdami jį valdyti. Suinteresuoti asmenys, pareiškėjos vaikai V. Š., N. S., I. S., H. S., ir V. S. (J. S. našlė) bylos nagrinėjimo metu pateikė teismui pareiškimą prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie kartu su savo motina, pareiškėja E. S. po savo tėvo J. S., mirties (duomenys neskelbtini), priėmė palikimą faktiškai pradėdami jį valdyti. Kiti pareiškėjos bei velionio vaikai V. S. ir T. B. nesikreipė į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau prisidėjo prie motinos apeliacinio skundo.

Teismo posėdžio metu velionio sūnus H. S. ir velionio jau mirusio sūnaus J. S. (gim. duomenys neskelbtini) našlė V. S. nuo savo reikalavimų, atsisakė (b.l.82, 86). Vadovaujantis LR CPK 293 str. 4 p. pirmos instancijos teismas šioje dalyje turėjo procesą nutraukti, tuo tarpu sprendimo motyvuojamojoje dalyje pareiškimą šioje dalyje paliko nenagrinėtu, o sprendimo rezoliucinėje dalyje iš viso liko neišspręstas klausimas dėl H. S. ir V. S. (J. S. gim. duomenys neskelbtini sutuoktinės) reikalavimų atsisakymo, tokiu būdu pažeistos LR CPK 293 str. 4 d. nuostatos.

Byloje nustatyta, kad po J. S. mirties jo sutuoktinė E. S., ir vaikai N. S., I. S. ir V. Š. liko gyventi kartu šeimos namuose (b.l.85). I. S. po tėvo mirties gyveno dar mėnesį tėvų namuose. Galiojęs 1964 m. CK 587 str., numatė, kad palikimo priėmimas reiškia faktišką pradėjimą valdyti paveldimą turtą, t.y. bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamoje būklėje. Kuriame name liko gyventi pareiškėja su vaikais, pareiškėjos, suinteresuotų asmenų bei liudytojų parodymai skiriasi, tačiau palikimas laikomas priimtu taip pat kai pradedamas valdyti kilnojamas turtas, t.y., pradedama valdyti ir asmeniniai, namų bei ūkio daiktai. Taigi, šiuo atveju nėra svarbu kokiame name sutuoktinė bei vaikai pradėjo valdyti velionio paliktus daiktus ir rūpintis jais. N. S. tuo metu buvo nepilnametė. Nepilnametis vaikas neturi visiško civilinio veiksnumo, t. y., savo veiksmais visa apimtimi negali įgyti civilinių teisių ir sukurti civilinių pareigų (LR CK 2.5 str.), todėl vaiką iki pilnametystės prižiūri tėvai (LR CK 3.155 str.), ir veikia kaip vaiko įstatyminiai atstovai. Tėvų priežiūra visais atvejais turi būti orientuota į vaiko teisių įgyvendinimą ir įgyvendinta taip, kad nepažeistų įstatymuose nustatytų vaiko teisių, užtikrintų vaiko, negalinčio visa apimtimi įgyvendinti savo teisių dėl amžiaus, interesų apsaugą. Nepilnamečio įpėdinio teisę kreiptis į notarinę kontorą dėl paveldėjimo privalo įgyvendinti jo įstatyminis atstovas. Nagrinėjamu atveju E. S. neįgyvendino nei savo, nei nepilnametės įpėdinės, dukters N. S. teisių į paveldimą turtą, paduodama savo ir įpėdinės vardu pareiškimą notarų biurui dėl palikimo priėmimo. Kiti vaikai, sūnus I. S. ir dukra V. Š., kurie po tėvo laidotuvių liko gyventi kartu su motina, taip pat nerealizavo savo teisių kreipiantis į notarą. Tačiau po tėvo mirties motina kartu su nepilnamete N. S., sūnumi I. S. ir dukra V. Š. gyveno šeimos namuose, augino likusius gyvulius, prižiūrėjo ūkį, turtą ir rūpinosi juo, naudojosi baldais, namų apyvokos daiktais ir įrankiais, kurie buvo užgyventi tėvų santuokos metu. Galiojęs 1964 m. CK 587 str., numatė, kad palikimo priėmimas reiškia faktišką pradėjimą valdyti paveldimą turtą, t.y., bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamoje būklėje. Taigi laikytina, kad E. S., ir vaikai N. S., I. S. ir V. Š. priėmė palikimą faktiškai pradėdami jį valdyti. Nors E. S. neįgyvendino savo nepilnametės dukters teisių, tačiau įstatyminiam atstovui neatlikus veiksmų nepilnamečio vardu, nepilnamečio teisėti interesai neturėtų būti pažeidžiami ir įstatymo nustatyta tvarka turėtų būti ginami. Kadangi nepilnametis įpėdinis faktiškai nuo palikimo atsiradimo naudojosi paveldimu turtu, laikytina, kad palikimą jis priėmė faktiškai pradėjęs turtą valdyti.

Byloje nustatyta, kad J. S. mirties dienai (duomenys neskelbtini), nepilnametė taip pat buvo ir pareiškėjos bei velionio dukra V. S. (gim. (duomenys neskelbtini)), kuri nurodo, jog taip pat gyveno kartu su motina, bei padėjo tvarkyti ūkį. Pareiškėja iki dukros pilnametystės nesikreipė į notarą ir dėl šios dukters teisių. Kadangi tėvo mirties dienai V. S. taip pat buvo nepilnametė, preziumuojama, jog gyveno tėvų namuose bei karu su motina, broliu bei seserimis padėjo tvarkytis tėvų ūkyje, todėl yra pagrindas pripažinti, jog V. S. taip pat priėmė tėvo palikimą faktiškai pradėdama jį valdyti.

Apeliantė nurodo, jog santuokoje su J. S. 1992 m. įsigijo ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdė 98,14 m2 gyvenamąjį namą (kartu su priklausiniais), esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus (duomenys neskelbtini). Šis pastatas 2002-01-09 sudegė, o 63,79 kv. m gyvenamasis namas (su ūkiniais pastatais), esantis (duomenys neskelbtini), kurio unikalus (duomenys neskelbtini), apeliantei priklauso asmeninės nuosavybės teise, nes yra paveldėtas po apeliantės tėvų mirties. Kadangi šis turtas apeliantei priklausė asmeninės nuosavybės teise ir sutuoktinis J. S. neturėjo teisių į šį turtą, atitinkamai ir jo įpėdiniai negali paveldėti šio turto.

Pagal pareikštus reikalavimus teismas nagrinėjo bylą ypatingosios teisenos tvarka ir sprendė dėl palikimo priėmimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (LR CPK 442 str. 1 d. 1 p., 444 str. 2 d. 8 p.). Paveldimo turto kiekio nustatymas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl tiek pirmos instancijos tiek apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo nagrinėti kiek ir kokio konkrečiai turto velionis paliko, koks turtas sudegė, t.y., neturi pagrindo nagrinėti klausimo dėl paveldėto turto masės, todėl apeliantė nepagrįstai šioje byloje kelia klausimą dėl paveldėto turto apimties. Be to, šiuo atveju nėra svarbu kokiame name sutuoktinė bei vaikai pradėjo valdyti velionio paliktus daiktus ir jais rūpintis, nes palikimas laikomas priimtu ne tik kai pradedama valdyti nekilnojamąjį turtą, tačiau ir kai pradedama valdyti kilnojamąjį turtą, buities, bei asmeninius daiktus.

Byloje nustatyta, kad J. S. ir pareiškėja 1992 m. įsigijo 98,14 kv.m. namą, kurio unikalus (duomenys neskelbtini). Šiame name iki jis 2002 m. sudegė, gyveno T. B. (pareiškėjos ir velionio duktė). Kadangi minėtas namas pareiškėjai ir velioniui priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o T. B. jame gyveno iki tėvo mirties ir po jo mirties, laikytina, jog T. B. taip pat priėmė tėvo palikimą faktiškai pradėdama jį valdyti.

T. B. ir V. S. nereiškia reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, tačiau ypatingosios teisenos bylose teismas yra aktyvus, ir turi teisę peržengti reikalavimo ribas. Nagrinėjamu atveju kolegija pripažįsta, jog yra tikslinga T. B. ir V. S. nustatyti protingą 3 mėnesių terminą kreiptis į teismą pareiškimu ir prašyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos taip pat kartu su pareiškėja, bei kitais suinteresuotais asmenimis priėmė tėvo palikimą faktiškai pradėdamos jį valdyti.

Kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas nesukurs suinteresuotiems asmenims jokių teisinių pasekmių.

Įpėdinis nuosavybės teisę į paveldėtą turtą įgyja nuo palikimo priėmimo momento, (pradėjus faktiškai turtą valdyti, pasikreipus į teismą dėl apyrašo sudarymo, padavus pareiškimą notarui). Kai yra keletas įpėdinių, jų paveldėtas turtas yra visų šių įpėdinių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu testamentu nenustatyta kitaip. Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Tam, kad įpėdinis teises į paveldėtą turtą galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius ir pan.), jis gali prašyti notaro išduoti dokumentą, kuris patvirtina jo teisių į palikimą įgijimą - paveldėjimo teisės liudijimą (LR LR CK 5.66 str.). Nagrinėjamu atveju nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, tiek E. S., tiek vaikai N. S., I. S. ir V. Š. turės teisę prašyti notaro išduoti paveldėjimo teisės liudijimus (LR CK 5.66 str.) ir įgyvendinti savo teises į paveldėtą turtą visa apimtimi.

Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ginčo šalių, atstovo pasisakymus ginčo klausimu ir juos įvertinusi (LR CPK 185 str.) konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmos instancijos nutarties. Kadangi pirmos instancijos teismas rezoliucinėje dalyje neišsprendė suinteresuotų asmenų H. S. ir V. S. atsisakymo nuo savo reikalavimų (b.l.82, 86), apeliacinės instancijos teismas papildo sprendimo rezoliucinę dalį nustatydamas, kad procesas pagal suinteresuotų asmenų H. S. ir V. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nutrauktinas (LR CPK 293 str. 4 p.).

Vadovaujantis LR CPK 93 str. iš pareiškėjos E. S. valstybei priteistinos 25,10 pašto išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str. 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,

n utarė:

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 7 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Nutraukti procesą pagal suinteresuotų asmenų H. S. ir V. S. pareiškimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad H. S. ir V. S. sutuoktinis J. S. (gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini)) kartu su V. Š., N. S., I. S. ir E. S. po J. S., gimusio (duomenys neskelbtini) ir mirusio (duomenys neskelbtini), priėmė jam priklausantį turtą faktiškai pradėdami jį valdyti.

Priteisti iš pareiškėjos E. S. a.k. (duomenys neskelbtini) 25,10 Lt pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme.