- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-21
- Bylos Nr.
- eI-1026-426/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-003671-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „DTE&Co“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Sigitas Barakauskas
- Kategorijos
- 12.9Kiti mokesčių, įmokų ir kitų privalomųjų mokėjimų klausimai
- 12.15.1Pridėtinės vertės mokesčio objektas
- 12.15.3.20 procentų pridėtinės vertės mokesčio tarifo taikymas
- 12.15.6Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų prievolės
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „DTE&Co“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „DTE&Co“ (toliau – pareiškėja, Bendrovė) skunde teismo prašo panaikinti 2018 m. spalio 8 d. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK, Komisija) sprendimą Nr. S-168(7-146/2018) (toliau – Sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – atsakovė, Inspekcija) 2018 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 69–79 ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Klaipėdos VMI) 2018 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. (6.5)FR0682-127.
Pareiškėja nesutinka su MGK ir mokesčių administratoriaus priimtais sprendimais, kuriais Bendrovei buvo nurodyta į valstybės biudžetą sumokėti 304 353,52 Eur pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM), 31 211,90 Eur delspinigių ir 60 870 Eur baudą.
Pažymi, kad buvo nustatyta, jog Bendrovė pasielgė nesąžiningai, nes pagal restruktūrizuojamos bendrovės AB „A“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras į PVM atskaitą įtraukė 457 467,00 Eur PVM, o AB „A“ deklaravo pardavimo PVM, tačiau į biudžetą sumokėjo tik dalį deklaruoto mokėtino PVM.
Pareiškėja nesutiko su ginčijamuose sprendimuose padaryta išvada, kad Bendrovė, įsigydama prekes iš tariamai susijusio ūkio subjekto žinojo, jog už įsigytas prekes dėl finansinių sunkumų nebus sumokėta visa deklaruota PVM suma, dėl ko neva buvo nesąžininga.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, jog Inspekcijos sprendime išdėstytos faktinės aplinkybės buvo konstatuotos po to, kai Bendrovėje buvo atliktas operatyvus patikrinimas nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d., t. y. praėjus vos 4,5 mėnesiams nuo AB „A“ restruktūrizavimo plano ketveriems metams (iki 2020 m.) patvirtinimo.
Skunde paaiškina, kad Bendrovė superka apvalią medieną (rąstus) iš įvairių Lietuvos ir Latvijos įmonių, išpjauna įsigytas lentas ir kitus medienos pusgaminius. Dalį jų parduoda AB „A“, todėl Bendrovę su AB „A“ sieja įprasti ūkio subjektams santykiai. Abu juridiniai asmenys veiklą vykdo Kretingos rajone. MGK Sprendime, pasak pareiškėjos, buvo nepagrįstai konstatuota, kad UAB „DTE & Co“ ir AB „A“ yra susiję asmenys, dėl ko pareiškėja žinojo / turėjo žinoti, kad AB „A“ finansinė padėtis yra sunki ir kad ji pardavimo PVM į biudžetą nesumokės.
Pareiškėjos nuomone, PVM nesumokėjimas savaime nepatvirtina kitų ūkio subjektų veiklos nesąžiningumo PVM srityje, ūkinių operacijų vykdymas su restruktūrizuojama įmone savaime nepatvirtina kitų ūkio subjektų nesąžiningumo PVM srityje.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, jog ūkinių operacijų vykdymas su restruktūrizuojama įmone nėra teisės aktais draudžiama veikla. Bendrovei akivaizdu, kad kol šis procesas nėra nutrauktas ir kai tam pritarė valstybinės institucijos, preziumuojama, kad mokesčių mokėtojo prievolės yra vykdomos ir mokesčių administratorius negali reikalauti jų vykdymo kitaip ar teigti, kad yra pažeidžiama PVM prievolės vykdymo tvarka.
Skunde nurodo, jog Komisija Sprendime kategoriškai ir nepagrįstai sutapatino du skirtingus ekonominius / teisinius institutus: įmonės restruktūrizavimą ir įmonės bankrotą, pritardama vietos ir centriniam mokesčių administratoriams, kad šie abu institutai apima nemokaus ūkio subjekto sąvokas. Minėti teisės institutai, pareiškėjos manymu, nėra tapatūs – jie reglamentuoja dvi savo tikslais skirtingas procedūras ir dėl to negalima taikyti vieno teisės instituto normų sprendžiant klausimus, kurie susiję su kitu teisės institutu.
Aplinkybė, kad AB „A“ restruktūrizavimo proceso pradžioje, įskaitant tikrinamą laikotarpį, mokesčius mokėjo, tai patvirtina, kad mokesčių administratorius neteisingai konstatavo, jog AB „A“ buvo nemoki.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, jog MGK Sprendime argumentus dėl restruktūrizavimo nepagrįstai grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2015 m. rugsėjo 8 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-2637-438/2015 formuluotėmis, kadangi skiriasi bylų faktinės aplinkybės.
Pažymi, kad Komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, nesigilino į restruktūrizavimo proceso teisines pasekmes rinkoje dalyvaujančių subjektų atžvilgiu bei nustatė griežtesnes Bendrovės ir faktinių aplinkybių vertinimo sąlygas negu numato teisės aktai bei situacijai taikomi teismų praktikos išaiškinimai. Vien ūkinių operacijų vykdymas su finansinių sunkumų turinčia bendrove nepanaikina pareiškėjos teisės į PVM atskaitą.
Pareiškėja mano, kad MGK, Sprendime vertindama Bendrovės sandorius su neseniai restruktūrizuojamos įmonės statusą įgavusia įmone, nesilaikė teismų praktikoje išaiškintų PVM sukčiavimo įrodinėjimo procedūrų.
Atkreipia dėmesį, kad leidimą AB „A“ veikti restruktūrizuojamos įmonės statusu, yra suteikęs pats mokesčių administratorius kartu su kitais kreditoriais, todėl teigti, kad Bendrovė veikia nesąžiningai tik dėl to, kad turi ūkinių operacijų su restruktūrizuojama įmone pačioje restruktūrizavimo plano vykdymo pradžioje, kai yra akivaizdu, kad restruktūrizuojama įmonė gali turėti sunkumų vykdant mokestines prievoles valstybės biudžetui, yra neadekvatus.
Bendrovė, kaip mokesčių mokėtoja, turėdama informaciją, kad mokesčių administratorius pritarė restruktūrizavimo planui, sutiko, kad ir toliau būtų vykdomos ūkinės operacijos tarp AB „A“ ir Bendrovės, taip pat AB „A“ bankroto bylos iškėlimo prielaidų neįžvelgė ir jokių pretenzijų dėl to tuo metu nereiškė, neturėjo jokio teisinio bei faktinio pagrindo keisti iki šiol vykdytos veiklos modelį. Tuo pagrindu Bendrovės administracija deklaravo PVM remiantis jau įvykdytais sandoriais, įskaitant ir su AB „A“, nes negalėjo įtarti, kad pastaroji sandorių nevykdys visa apimtimi. Pareiškėja pažymi, kad AB „A“ prievoles valstybės biudžetui vykdė, o vykdymas sustojo nutraukus restruktūrizavimo bylą.
Pareiškėja tvirtina, kad neturėjo galimybės numatyti, jog sandorių su AB „A“ vykdymas sukels jai kokių nors mokestinių prievolių.
Bendrovės mokestinio patikrinimo metu buvo vertinamas mokestinis laikotarpis nuo 2016 m. rugsėjo iki 2017 m. balandžio mėn., duomenys buvo palyginti su AB „A“ einamųjų įmokų į valstybės biudžetą dėsningumu. Pažymi, kad mokesčių administratorius mokestinį patikrinimą pradėjo ir vykdė už laikotarpį, praėjus nepilnai 5 mėnesiams nuo restruktūrizavimo plano patvirtinimo, nors planas buvo patvirtintas iki 2020 metų.
Šiuo atveju nenustatyta, kad Bendrovė ir AB „A“ veikė neteisėtai ar buvo fiktyvios, kad jos tarėsi ar derino veiksmus dėl PVM atskaitos, siekdamos išvengti šio mokesčio, kad pažeidė kitus įstatymus, dėl kurių galima būtų taikyti Bendrovei sankcijas priskaičiuojant papildomus mokėti mokesčius. Pareiškėja nurodo, kad AB „Aa“ restruktūrizavimo faktas patvirtina, kad Bendrovė galėjo pagrįstai tikėtis, jog PVM į valstybės biudžetą bus sumokėtas visa apimtimi.
MGK Sprendime nėra pateiktų svarių argumentų, dėl kurių aplinkybių Bendrovės veiksmai kvalifikuojami kaip sukčiavimas PVM srityje.
Pareiškėja pažymi, kad MGK Sprendime išreiškė poziciją, jog iš dalies pritaria Bendrovei, kad ūkinių operacijų vykdymas panašiu laiku ir tuo pačiu adresu ar atsiskaitymo būdas vertinant atskirai nuo kitų aplinkybių savaime neatskleidžia sąsajumo. Tai, pareiškėjos manymu, reiškia, kad MGK pati patvirtina, kad mokesčių administratoriaus pateiktų argumentų pareiškėjos nesąžiningumo konstatavimui neužtenka. Bendrovė tvirtina, kad elgėsi rūpestingai ir teisingai, t. y. veikė pagal VMI patvirtintą restruktūrizavimo planą, todėl buvo sąžininga.
Nagrinėjamo ginčo ribose nėra abejonės, kad Bendrovė neturėjo galimybės numatyti, kad tikrinamu laikotarpiu AB „A“ yra / bus nemoki.
Pažymi, kad AB „A“ bankroto byla buvo iškelta praėjus daugiau nei 1,5 metų nuo restruktūrizavimo plano patvirtinimo, o Bendrovei mokesčių administratoriaus sprendimais sankcijos nustatomos už laikotarpį iš karto po plano patvirtinimo, taikyti mokestines sankcijas pareiškėjai dėl veiksmų, kuriems pritarė VMI, jos manymu, yra neteisėta. Bendrovės veiksmai, kai vadovaujamasi mokesčių administratoriaus priimtais sprendimais, pareiškėjos nuomone, savaime nereiškia ir negali reikšti sukčiavimo net tuo atveju, jei kiti ūkio subjektai nesumokėjo PVM į valstybės biudžetą. Pareiškėja tvirtina, kad jos teisė į PVM atskaitą yra teisėta ir pagrįsta, nes tikrinamu laikotarpiu ji galėjo pagrįstai tikėtis, kad AB „A“ savo mokestines prievoles į valstybės biudžetą vykdys visa apimtimi. Mano, kad nenustačius AB „A“ PVM nesumokėjimo fakto ir sukčiavimo aplinkybių, nėra pagrindo svarstyti, ar pareiškėja dalyvavo tokiame sukčiavime.
Šalies argumentai
Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti.
Akcentavo, kad ginčijamuose sprendimuose neatskleista, kokie pareiškėjos veiksmai buvo nesąžiningi ir kokie buvo sukčiavimo požymiai. Pažymėjo, kad nevertintos vėlesnės įmokos, vertintas konkretus laikotarpis. VMI pritarė restruktūrizavimui ir pasyviai stebėjo, jokių aktyvių veiksmų nesiėmė. Neigė išvadą, kad bendrovės tarpusavyje susijusios.
Atsiliepimas
VMI nesutinka su skundu. Atsiliepime nurodo, jog Klaipėdos VMI atliko pareiškėjos PVM patikrinimą nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. ir 2018 m. vasario 20 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (7.8) FR0680-73 (toliau – Patikrinimo aktas).
Patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėja pagal susijusios AB „A“ vardu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras į PVM atskaitą įtraukė 457 467 Eur PVM. Nustatyta, kad AB „A“ deklaravo pardavimo PVM, tačiau į biudžetą sumokėjo tik dalį šio deklaruoto mokėtino mokesčio. Patikrinimo metu padaryta išvada, kad Bendrovė, įsigydama prekes iš susijusio ūkio subjekto, žinojo, jog už jas dėl finansinių sunkumų nebus sumokėta visa deklaruota mokėtina PVM suma, buvo nesąžininga. Patikrinimo metu pareiškėjai apskaičiuota mokėtina 304 354 Eur PVM suma.
Operatyvaus patikrinimo metu Bendrovei buvo pasiūlyta patikslinti PVM deklaracijas nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. ir patikslinti (sumažinti) PVM atskaitą pagal RAB „A“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, už kurias pardavimo PVM nebuvo sumokėtas į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja pasiūlymo neįvykdė, buvo inicijuotas mokestinis patikrinimas.
Patikrinimo metu taip pat nustatė, kad bendrovė perka apvalią medieną (rąstus) iš įvairių Lietuvos ir Latvijos įmonių, išpjauna lentas ir kitus medienos pusgaminius, kuriuos parduoda AB „A“. Pastaroji įmonė iš gautos medienos pagamina medinius baldus ir jų sudedamąsias dalis, kurias (99,84 proc.) parduoda pareiškėjai, o ši minėtus baldus ir jų dalis parduoda IKEA.
Inspekcijos vertinimu, pareiškėja ir AB „A“ yra susiję asmenys. Pareiškėja už įsigytą produkciją AB „A“ dalį apmoka banko pavedimais, o didžiąją dalį užskaitomis dengia jos įsiskolinimus. Taip pat nustatyta, kad Bendrovė iš savo lėšų vykdo atsiskaitymus su AB „A“ tiekėjais, už įmonę į valstybės biudžetą moka PVM, GPM, valstybinio socialinio draudimo įmokas, išmoka darbo užmokestį AB „A“ darbuotojams; pareiškėja ir AB „A“ veiklą vykdo tuo pačiu adresu (duomenys neskelbtini). Gamybines ir administracines patalpas veiklai vykdyti Bendrovė nuomojasi iš AB „A“. Taip pat nuomoja kompiuterinę įrangą pastarajai bendrovei. Abiejų įmonių buhalterinę apskaitą tvarko ta pati vyr. buhalterė J. A. tose pačiose administracinėse patalpose. Penki darbuotojai dirba abiejose įmonėse. Pareiškėjo direktorius L. P. ir AB „A“ direktorius D. S. yra susijęs svainystės santykiais. AB „A“ pagamintą produkciją parduoda išimtinai pareiškėjai (>99 proc.).
Atsižvelgiant į nustatytą pareiškėjos ir AB „A“ sąsajumą, konstatavo, kad pareiškėja žinojo / turėjo žinoti, kad pastarosios įmonės finansinė padėtis yra sunki ir kad pardavimo PVM į biudžetą nesumokės.
Komisija sprendime konstatavo, kad faktinės aplinkybės atskleidžia, jog AB „A“, veikdama kartu su pareiškėja nesąžiningai, neketino sumokėti ginčijamo pardavimo PVM. Tokius veiksmus atsakovė vertina kaip tikslingą veiklą, siekiant išvengti su PVM susijusių prievolių. Pareiškėja, žinodama, kad AB „A“ turėjo ribotas finansines galimybes atsiskaityti su kreditoriais, ir atlikdama tiesioginius mokėjimus už pastarąją įmonę, pirmenybę teikdama tiekėjams ir kitiems asmenims, suderinta valia pasirinko nemokėti apskaičiuoto PVM į biudžetą nuo sandorių, kurių pirkėja buvo ji pati.
Žinodama, kad PVM nebus sumokėtas, pareiškėja įtraukė pirkimo PVM į PVM atskaitą, kuris buvo įskaitytas pareiškėjos mokestinėms prievolėms padengti. MGK padarė išvadą, kad Bendrovė veikė nesąžiningai, t. y. žinojo (galėjo žinoti), jog AB „A“ pardavimo PVM, apskaičiuoto nuo ginčo sandorių apmokestinamosios vertės, į valstybės biudžetą nesumokės bei vengs jų mokėjimo iki bankroto bylos iškėlimo ir vėliau.
Atsiliepimas
Atsiliepime atsakovė nurodo, jog buvo nustatyta, kad pareiškėjos pagrindinis kontrahentas yra AB „A“, kuriai nuo 2015 m. balandžio 29 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi (įsiteisėjo 2015 m. liepos 2 d.) iškelta restruktūrizavimo byla. Pareiškėjos kreditorinis reikalavimas sudarė 698 707,39 Eur.
Atsakovė aiškina, kad AB „A“ tikrinamu laikotarpiu Bendrovei pardavė 99,84 proc. pagamintos produkcijos. AB „A“ pagal pareiškėjai išrašytas PVM sąskaitas-faktūras deklaravo pardavimo ir mokėtiną į valstybės biudžetą PVM, tačiau deklaruoto 304 353,52 Eur mokėtino PVM už 2016 m. rugsėjo – 2017 m. balandžio mėnesius nesumokėjo į valstybės biudžetą.
Atkreipia dėmesį, jog AB „A“ po restruktūrizavimo bylos iškėlimo nevykdo mokestinių prievolių valstybės biudžetui, einamų įmokų nemoka, todėl mokestinė nepriemoka didėja.
Centrinis mokesčių administratorius nurodo, jog pareiškėja pateiktame skunde pabrėžia nežinojusi, kad PVM nebus sumokėtas į biudžetą, todėl negali būti laikoma nesąžininga.
Atsakovė pažymi, kad tai, jog pareiškėja žinojo / galėjo žinoti apie sunkią kontrahento finansinę padėtį, patvirtina nustatytos aplinkybės: pareiškėja ir AB „A“ buvo susiję asmenys; Bendrovė dengė AB „A“ skolas ir einamuosius mokėjimus (mokesčius valstybei, mokėjo tiekėjams, atlyginimus AB „A“ darbuotojams ir pan.); faktą apie žinojimą, jog AB „A“ padėtis sunki, kad ji nemoka įmokų į biudžetą, patvirtina ir 2016 m. lapkričio 2 d. ir 2017 m. kovo 31 d. kreditorių susirinkimo protokoluose užfiksuotos aplinkybės.
Atsakovė priėjo prie išvados, kad pareiškėja ir AB „A“ žinojo viena apie kitos finansinę-ūkinę būklę, bei veikė tarpusavyje suderintais veiksmais, kuriais siekė gauti mokestinės naudos, t. y. AB „A“ – nesumokėti į biudžetą PVM, o Bendrovė – susigrąžinti iš biudžeto PVM. Teismo prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Akcentavo, kad bendrovės buvo tarpusavyje susijusios, veikė kartu, žinojo, kad AB „A“ padėtis yra sunki ir kad ji nemokės PVM. Pažymi, kad pareiškėja prašė grąžinti PVM, kai žinojo, jog šis mokestis nebuvo sumokėtas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Byloje kilęs ginčas dėl sprendimų, kuriais Bendrovei buvo nurodyta į valstybės biudžetą sumokėti 304 353,52 Eur PVM, 31 211,90 Eur delspinigių ir 60 870 Eur baudą, konstatavus, kad Bendrovė buvo nesąžininga ir buvo tarpusavyje susijusios su AB „A“.
Remiantis Komisijos byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad Klaipėdos AVMI 2017 m. rugsėjo 15 d. atliko Bendrovės operatyvų patikrinimą (2017 m. rugsėjo 15 d. Operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (7.8)FR1042-6259), kurio metu nustatyta, kad Bendrovės buveinė yra iš RAB „A“ nuomojamose patalpose (duomenys neskelbtini) Bendrovė ir jos verslo partneris RAB „A“ veiklą vykdo tuo pačiu adresu: (duomenys neskelbtini) Bendrovė patalpas ir gamybos priemones nuomoja iš RAB „A“. Dalis darbuotojų dirba abiejose įmonėse. Pareiškėja parduoda žaliavas (medieną) RAB „A“ ir iš šios įmonės perka visą (99,9 proc.) jos pagamintą produkciją. Virš 70 proc. pareiškėjos atskaityto pirkimo PVM sudaro iš RAB „A“ pirktos pagamintos produkcijos (medinių baldų ir jų sudedamosios dalys) pirkimo PVM. Operatyvaus patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovė ir jos verslo partneris RAB „A“ pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 (Žin.: 2001 m. gruodžio 29 d., Nr. 110-3992 – toliau PMĮ) 2 straipsnio 33 dalies 8 punkto ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 (Žin.: 2002 m. balandžio 5 d. Nr. 35- 1271 – toliau PVMĮ) 2 straipsnio 31 dalies 2, 7 ir 15 punktų nuostatas yra susiję asmenys. RAB „A“ 2015 m. balandžio 29 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi (įsiteisėjo 2015 m. liepos 2 d.) iškelta restruktūrizavimo byla. Buvo nustatyta, kad pastaroji bendrovė 2017 m. rugsėjo 12 dienai turi 1 258 451,87 Eur PVM nepriemoką, iš jos teismo nutarties dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo įsiteisėjimo datai sudaro 819 877,23 Eur, einamų įmokų PVM nepriemoka 438.574,64 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo Nr. IX-218 (Žin.: 2001 m. balandžio 11 d., Nr. 31-1012 – toliau ĮRĮ) 8 straipsnio nuostatas, RAB „A“ po restruktūrizavimo bylos iškėlimo privalėjo mokėti į valstybės biudžetą PVM einamąsias įmokas, tačiau to nepadarė. Po atlikto operatyvaus patikrinimo Bendrovei buvo pasiūlyta patikslinti PVM deklaracijas už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d., kuriose patikslinti (sumažinti) PVM atskaitą pagal RAB „A“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras už kurias pardavimo PVM nebuvo sumokėtas į valstybės biudžetą.
Žemesnės instancijos teismas
Po atlikto patikrinimo pareiškėja raštu 2017 m. spalio 23 d. Nr. GK-335 nurodė, kad nesutinka su pasiūlymais, nurodytais 2017 m. rugsėjo 15 d. Operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (7.8)FR1042-6259 ir PVM deklaracijų netikslino.
Klaipėdos AVMI, vykdydama 2018 m. sausio 15 d. Pavedimą tikrinti Nr. FR0773-141, po operatyvaus patikrinimo netikslinus PVM deklaracijų, atliko Bendrovės mokestinį patikrinimą ir 2018 m. vasario 20 d. surašė Patikrinimo aktą. Buvo tikrintas PVM mokestis nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. Patikrinimo akte nustatė, kad Bendrovės buveinė yra iš RAB „A“ nuomojamose patalpose adresu: (duomenys neskelbtini) pareiškėja pateiktose PVM deklaracijose deklaravo grąžintino iš valstybės biudžeto PVM 2016 m. rugsėjo mėn. – 48 691 Eur, spalio mėn. – 47 530 Eur, lapkričio mėn. – 50 747 Eur, gruodžio mėn. – 38 018 Eur, 2017 m. – sausio mėn. 32 752 Eur, vasario mėn. – 36 639 Eur, kovo mėn. – 37 650 Eur, balandžio mėn. – 20 640 Eur. Nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. deklaravo grąžintino iš valstybės biudžeto PVM iš viso 312 667 Eur. Bendrovei tikrinamu laikotarpiu iš valstybės biudžeto buvo grąžinta bei užskaityta kitų mokesčių nepriemokoms padengti PVM skirtumo likučio pagal pateiktus prašymus iš viso 292 611 Eur. Pagal Buhalterinės apskaitos duomenis nustatyta, kad pareiškėja pirko prekių ir atskaitė pirkimo PVM pagal RAB „A“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. iš viso 3 136 749 Eur, pirkimo PVM – 658 252 Eur, iš jų pirkimai iš RAB „A“ 2 180 279 Eur, atskaitytas pirkimo PVM – 457 467 Eur. Nustatyta, kad pirkimai iš RAB „A“ bei atskaitytas pirkimo PVM sudaro 69,51 proc. (2180279/3136749x100) visų pirkimų ir atskaityto pirkimo PVM. Klaipėdos AVMI nustatė, kad RAB „A“ įregistruota ir vykdoma veiklos rūšis pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių: baldų gamyba (kodas 31 00 00), kitų medienos gaminių gamyba (kodas 16 29 00). Bendrovės direktorius nuo 2008 m. liepos 1 d. yra D. S., vyr. buhalterė nuo 2009 m. gegužės 5 d. yra J. A., kuri 2009 m. gegužės 5 d. dirba ir Bendrovės vyr. buhaltere. Mokesčių administratorius nustatė, kad penki darbuotojai dirba abiejose įmonėse, t. y. Bendrovės darbuotojai P. P. nuo 1993 m. kovo 1 d. dirba RAB „A“, o nuo 2008 m. gruodžio 18 d. ir Bendrovėje (iki 2010 m. rugsėjo 10 d. dirbo Bendrovės direktoriumi), A. J. nuo 1997 m. rugsėjo 17 d. dirba RAB „A“, o nuo 2009 m. vasario 2 d. ir Bendrovėje, D. B. nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. dirba RAB „A“, o nuo 2015 m. kovo 18 d. ir Bendrovėje, R. B. nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. dirba RAB „A“, o nuo 2017 m. rugpjūčio 16 d. ir Bendrovėje. P. P. yra Bendrovės direktoriaus L. P. ir RAB „A“ direktoriaus D. S. sutuoktinės D. S. (P.) tėvas. Bendrovės direktorius L. P. yra RAB „A“ direktoriaus D. S. sutuoktinės D. S. (P.) brolis. Bendrovės direktorius L. P. ir RAB „A“ direktorius D. S. yra susijęs svainystės santykiais (pirmo laipsnio šoninė giminystės linija), todėl pagal PVMĮ 2 straipsnio 31 dalies 2 punkto nuostatas, mokesčių administratoriaus vertinimu, jie yra susiję asmenys. Bendrovės direktorius L. P. ir RAB „A“ bei D. S. ir Bendrovė yra susiję asmenys pagal PMĮ 2 straipsnio 33 dalies 3 punkto ir PVMĮ 2 straipsnio 31 dalies 7 punkto nuostatas.
RAB „A“ operatyvaus patikrinimo metu buvo nustatyta, kad minėta įmonė perka iš Bendrovės apdirbtą medieną – viengubo, dvigubo pjovimo lentas, brasus ir kt. įvairių išmatavimų pusgaminius, paruoštus baldų gamybai, pagal IKEA pateiktas specifikacijas pagamina baldus (virtuviniai staliukai bekvam, forhoja, įvairios komplektuojančios detalės „bjursta“, kojaryšiai, rankenėlės ir kt. gaminiai) ir pagamintą produkciją parduoda išimtinai Bendrovei.
RAB „A“ produkcijos pardavimai sudaro iš viso 2 183 805 Eur, iš jų pardavimai Bendrovei 2 180 279 Eur, kas sudaro 99,84 proc. (2180279/2183805x100) visų pardavimų, t. y. RAB „A“ visą pagamintą produkciją parduoda Bendrovei, tik gamybos atliekas, pjuvenas, kas sudaro 0,16 proc. (3526/2183805x100) visų pardavimų parduoda kitiems pirkėjams.
Mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius nustatė, kad prekių pirkimo / pardavimo sandoriai buvo vykdomi taip susijusių asmenų RAB „A“ ir Bendrovės, kurios direktorius L. P. žinojo, kad RAB „A“ nesumokėjo į valstybės biudžetą PVM pagal Bendrovei už parduotą produkciją išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Nežiūrint į tai, pareiškėja pateiktose PVM deklaracijose deklaravo pirkimo PVM pagal RAB „A“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, PVM deklaracijose apskaičiavo grąžintiną PVM skirtumo likutį, kuris buvo užskaitytas kitų mokesčių nepriemokoms padengti bei grąžintas pareiškėjai.
Mokestinio patikrinimo metu nustatyti PVM pažeidimai, t. y. nustatė, kad už tikrinamą laikotarpį pagal 8 Bendrovės pateiktus prašymus grąžinti PVM permoką (skirtumą), Bendrovei iš valstybės biudžeto buvo grąžinta 292 611 Eur (Patikrinimo akto 2 lentelė). Pareiškėja žinojo, kad RAB „A“ nemoka PVM, tačiau deklaravo pirkimo PVM pagal RAB „A“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras ir teikė prašymus susigrąžinti šį mokestį iš valstybės biudžeto.
Pagal lentelėje pateiktus duomenis nustatyta, kad Bendrovė nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. atskaitė pirkimo PVM už pirktas prekes ir paslaugas pagal RAB „A“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras 2016 m. rugsėjo mėn. – 60 151,42 Eur, spalio mėn. – 61 129,94 Eur, lapkričio mėn. – 65 972,63 Eur, gruodžio mėn. – 54 089,40 Eur, 2017 m. sausio mėn. – 61 332,20 Eur, vasario mėn. – 54 737,40 Eur, kovo mėn. – 57 775,32 Eur, balandžio mėn. – 42 279,60 Eur, iš viso – 457 467,91 Eur, iš kurių RAB „A“ deklaravo pardavimo PVM, bet nesumokėjo į valstybės biudžetą deklaruoto mokėtino PVM skirtumo likučio, t. y. 2016 m. rugsėjo mėn. – 33 849,17 Eur, spalio mėn. – 38 048,35 Eur, lapkričio mėn. – 53 028,00 Eur, gruodžio mėn. – 38 902,00 Eur, 2017 m. sausio mėn. – 35 377,00 Eur, vasario mėn. – 40 238,00 Eur, kovo mėn. – 38 658,00 Eur, balandžio mėn. – 26 253,00 Eur, iš viso – 304 353,52 Eur. Mokesčių administratoriaus vertinimu, pareiškėja žinojo, kad RAB „A“ nesumokės deklaruoto mokėtino į valstybės biudžetą PVM skirtumo likučio, tačiau nežiūrint į tai deklaravo pirkimo PVM pagal RAB „A“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, bei grąžintiną iš valstybės biudžeto PVM, teikė prašymus Klaipėdos AVMI dėl PVM grąžinimo ir susigrąžino iš valstybės biudžeto PVM.
Mokesčių administratoriaus vertinimu, pareiškėja, atskaitydama pirkimo PVM pagal RAB „A“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, elgėsi nesąžiningai, nes žinojo, jog dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje, t. y. žinojo, kad RAB „A“ nemoka ir nesumokės PVM į valstybės biudžetą, todėl prarado teisę į PVM atskaitą, pagal sandorius su RAB „A“, kuriais buvo nesumokėtas PVM į valstybės biudžetą. Buvo padaryta žala valstybės biudžetui tikrinamu laikotarpiu 304 353,52 Eur (Komisijos byla, b. l. 47–103).
Pareiškėja, nesutikdama su Patikrinimo aktu, pateikė pastabas (Komisijos byla, b. l. 45–46), Klaipėdos AVMI, išnagrinėjusi pastabas 2018 m. balandžio 20 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5)FR0682-127 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjai sumokėti 304 354 Eur PVM, taip pat apskaičiavo 31 212 Eur PVM delspinigių ir skyrė 60 870 Eur (20 proc.) PVM baudą (Komisijos byla, b. l. 39 (antra lapo pusė–42).
Pareiškėja pateikė skundą Inspekcijai (Komisijos byla, b. l. 22–23), kuri 2018 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 69-79 Klaipėdos AVMI sprendimą patvirtino (Komisijos byla, b. l. 15–17).
Pareiškėja skundą pateikė Komisijai (Komisijos byla, b. l. 1–10).
Komisija 2018 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. S-168(7-16/2018) paliko nepakeistą inspekcijos sprendimą (Komisijos byla, b. l. 204–215). Komisija padarė išvadą, kad centrinis mokesčių administratorius pilnai, visapusiškai ir objektyviai išaiškinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja, įtraukdama į PVM atskaitą ginčijamą sumą, buvo nesąžininga, nes žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad įsigydama prekes dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje. Todėl Inspekcijos pagrįstai buvo pripažinta, jog pareiškėja neturi teisės į PVM atskaitą įtraukti 304 354 Eur PVM pagal RAB „A“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras. Komisija pareiškėjos argumentus dėl Bendrovės ir RAB „A“ apie sąsajumo nebuvimą pripažino nepagrįstais. Komisija akcentavo, kad sukčiavimas PVM byloje nustatomas įvertinus visas faktines aplinkybes, susijusias su mokesčio nesumokėjimu. Tai, kad nesumokėjimą be kita ko sąlygojo ir finansinė situacija, nekeičia situacijos vertinimo PVM sukčiavimo aspektu, t. y. RAB „A“ finansinė padėtis nepaneigia PVM sukčiavimo, laikantis teismų praktikos, pripažinimo.
Pareiškėja nesutinka iš esmės su mokesčių administratoriaus išvadomis dėl to, kad ji ir RAB „A” yra tarpusavyje susijusios, tai, kad ji sukčiavo PVM srityje, t. y. buvo nesąžininga, nes Bendrovė, įsigydama prekes iš AB „A“, žinojo, jog dėl finansinių sunkumų nebus atsiskaityta.
Pareiškėja siekia pasinaudoti teise į PVM atskaitą.
Patikrinimo metu Klaipėdos VMI nustatė, kad RAB „A“ deklaravo pardavimo PVM, tačiau į biudžetą sumokėjo tik dalį šio deklaruoto mokesčio, todėl, vadovaujantis PVMĮ 3 ir 64 straipsniais, padarė išvadą, kad pareiškėja, įsigydama prekes iš susijusio ūkio subjekto RAB „A“ žinojo, jog už įsigytas prekes dėl finansinių sunkumų nebus sumokėta visa deklaruota mokėtina PVM suma, todėl buvo nesąžininga. Tokiai pozicijai pritarė Centrinis mokesčių administratorius bei Komisija.
Pažymėtina, kad pareiškėjos skundo argumentai yra iš esmės tokie patys, kaip ir teikiant skundą Komisijai, kurie detaliai įvertinti Sprendime. Teismas sutinka su mokesčių administratorių vertinimu bei Komisijos išvadomis. Mokestinio patikrinimo medžiaga šias išvadas patvirtina.
Akcentuotina, kad pagal LVAT formuojamą praktiką apmokestinamajam asmeniui gali būti atsisakyta suteikti teisę į atskaitą, tačiau tik jeigu atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatyta, kad šis apmokestinamasis asmuo, kuriam patiektos prekės ar suteiktos paslaugos, dėl kurių norima pasinaudoti teise į atskaitą, žinojo ar turėjo žinoti, kad įsigydamas šias prekes ar paslaugas jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu „sukčiavimu PVM“ (angl. fraud, fraudulent evasion of VAT) (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-1514/2014).
PVMĮ 64 straipsnio 9 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos, kai negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita-faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus.
MAĮ 10 straipsnyje įtvirtinta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. O MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi, turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.
LVAT jurisprudencijoje, aiškinant šią teisės normą, pažymėta, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-11-556/2016).
Šis teisinis reguliavimas nacionalinės (Lietuvos) teisės lygmenyje yra papildytas ir Europos Teisingumo Teismo praktika, kuria aiškinamos Europos Sąjungos direktyvos, reglamentuojančios pridėtinės vertės mokesčio klausimus, nuostatos. Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas piktnaudžiavimo teise sąvoką pridėtinės vertės mokesčio srityje, taip pat yra konstatavęs, kad „Šeštoji direktyva turi būti aiškinama taip, jog ji draudžia apmokestinamojo asmens teisę atskaityti perkant sumokėtą pridėtinės vertės mokestį, jei sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant. Kad būtų pripažintas piktnaudžiavimas, reikalaujama, pirma, kad nagrinėjamais sandoriais, neatsižvelgiant į formalų atitinkamų Šeštosios direktyvos ir šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių nacionalinės teisės aktų nuostatose numatytų sąlygų taikymą, būtų įgyjamas mokestinis pranašumas, kurio suteikimas pažeistų šiomis nuostatomis siekiamą tikslą. Antra, objektyvių požymių visuma taip pat turi patvirtinti, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas.“ <...>, „Nustačius piktnaudžiavimą, sandoriai, sudaryti piktnaudžiaujant, turi būti apibrėžti iš naujo taip, kad būtų atstatyta situacija, kuri būtų egzistavusi nesant tokių sandorių.“ (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, toliau – ESTT) 2006 m. vasario 21 d. sprendimo, byloje C-255/02, rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktai.).
LVAT išaiškino, kad teisės į atskaitą ribojimas gali būti teisėtas ir pagrįstas tuomet, jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, nustatoma viena iš trijų alternatyvių aplinkybių – apmokestinamojo asmens sukčiavimas, apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas arba apmokestinamojo asmens dalyvavimas tokiame sukčiavime, tai yra žinojimas ar turėjimas žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja į kito asmens sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje. LVAT išaiškino, kad, žinodamas arba turėdamas žinoti, jog, įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta (žr., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013). Šių teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymas apsprendžia ir tokio pobūdžio bylų įrodinėjimo dalyką (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-11-556/2016).
Teismas, įvertinęs Komisijos byloje surinktą medžiagą, prieina prie išvados, kad Bendrovė žinojo (ar turėjo žinoti) apie tai, jog AB „A“ nesumokės PVM į valstybės biudžetą. Tokie pareiškėjos veiksmai šiuo konkrečiu atveju pagrįstai vertinti kaip nesąžiningi, tikslinga veikla siekiant išvengti su PVM susijusių prievolių, kas, teismo vertinimu, patenka į minėtą „apmokestinamojo asmens dalyvavimo tokiame sukčiavime” sąvoką.
Pareiškėja teigia, kad nei mokesčių administratorius, nei Komisija nenurodė, kokie veiksmai buvo nesąžiningi ir kaip pasireiškė sukčiavimas. Teismas su tokiais pareiškėjos argumentais nesutinka.
Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės atskleidžia pareiškėjos visumą veiksmų, kurie vertintini kaip nesąžiningi.
Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pagal PVMĮ 2 straipsnio 31 dalies 2 punkto nuostatas, kad susiję asmenys, tai fizinis asmuo ir asmenys, susiję su juo giminystės ryšiais (tiesiąja giminystės linija iki antrojo laipsnio, šonine giminystės linija iki ketvirtojo laipsnio) arba svainystės santykiais (fizinis asmuo ir jo sutuoktinio giminaičiai (tiesiąja giminystės linija iki antrojo laipsnio, šonine giminystės linija iki antrojo laipsnio), taip pat fizinis asmuo ir jo sugyventinio giminaičiai (tiesiąja giminystės linija iki antrojo laipsnio, šonine giminystės linija iki antrojo laipsnio), fizinis asmuo ir jo giminaičių (tiesiąja giminystės linija iki pirmojo laipsnio, šonine giminystės linija iki antrojo laipsnio) sutuoktiniai ar sugyventiniai ir šių sutuoktinių ar sugyventinių giminaičiai (tiesiąja giminystės linija iki pirmojo laipsnio, šonine giminystės linija iki antrojo laipsnio), Bendrovė ir AB „A“ yra susiję asmenys, t. y. Bendrovės direktorius L. P. ir RAB „A“ bei D. S. ir Bendrovė yra susiję asmenys pagal PMĮ 2 straipsnio 33 dalies 3 punkto ir PVMĮ 2 straipsnio 31 dalies 7 punkto nuostatas, t. y. kad susijusiais asmenimis laikomas ir apmokestinamasis asmuo ir fizinis asmuo, susijęs su šio apmokestinamojo asmens dalyviu arba valdymo organo nariu šios dalies 1, 2 arba 3 punkte nurodytais ryšiais ar santykiai.
Atkreiptinas dėmesys dėl pareiškėjos ir AB „A“ sąsajumo. Mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, t. y. kad pareiškėjos direktorius L. P. ir RAB „A“ direktorius D. S. yra susijęs svainystės santykiais (pirmo laipsnio šoninė giminystės linija), išimtinai RAB „A“ tik pareiškėjai parduoda pagamintą produkciją (>99 proc.); 3) atsiskaitymus su RAB „A“ tiekėjais, darbuotojais ir mokėjo įmokas į valstybės biudžetą pareiškėja vykdo iš savo lėšų, ta pati vyr. buhalterė J. A. tvarko šių abiejų bendrovių buhalterinę apskaitą, be to, penki darbuotojai dirba abiejose įmonėse, vykdoma ta pati tarpusavyje susieta veikla, o taip pat ir patalpos ra tuo pačiu adresu. Taigi, tokios aplinkybės patvirtina mokesčių administratoriaus bei Komisijos išvadas dėl nustatyto sąsajumo fakto. Pareiškėjos nurodyti argumentai dėl sąsajumo vertinti kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad, jei nebūtų nustatytas sąsajumo faktas, tai savaime ginčo laikotarpiu ūkinių operacijų vykdymas panašiu laiku ir tuo pačiu adresu ar atsiskaitymo būdas, negalėtų patvirtinti sąsajumo buvimo. Šiuo atveju visuma aplinkybių tokias išvadas pagrindžia ir teismas neturi pagrindo daryti priešingų išvadų.
Mokestinio patikrinimo metu šiuo konkrečiu atveju nustatyta, kad RAB „A“ siekė išvengti mokestinės prievolės įvykdymo, t. y. Patikrinimo akte nustatyto pardavimo PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą, apie kurį žinojo, jo dydžio neginčijo. Pareiškėjos manymas, kad ji negalėjo žinoti sandorių įvykdymui reikšmingų aplinkybių, vertintina tik kaip jos siekis išvengti mokestinės prievolės. Be to, tai, kad pareiškėja nebuvo itin atidi vykdydama sandorius su restruktūrizuojama bendrove patikrinimo laikotarpiu, negali paneigti mokestinio patikrinimo rezultatų. Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, t. y. RAB „A“ beveik visą pagamintą produkciją pardavė išimtinai pareiškėjai bei didžiąją dalį dengė užskaitomis. Svarbi ir ta aplinkybė, kad nuo 2015 m. liepos 2 d., t. y. restruktūrizavimo bylos iškėlimo, RAB „A“ pati nevykdė savo mokestinių prievolių, einamosios PVM įmokos RAB „A“ nebuvo mokamos. Taip pat nustatyta ir tai, kad RAB „A“ PVM prievoles pradinį restruktūrizavimo laikotarpį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. vykdė pati pareiškėja, tačiau nuo 2016 m. rugsėjo mėn. sandorių PVM nebemokėjo į biudžetą. Taigi tikrinamu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d., PVM nepriemoka didėjo. atsiskaitymai tiekėjams dengiami tik ketvirtąja eile Civilinio kodekso 6.9301 straipsnis, t. y. po privalomų įmokų į biudžetą. Šiuo atveju pareiškėja, nesilaikydama minėtų nuostatų, teikė prioritetą RAB „A“.
Pareiškėja iš savo lėšų vykdė atsiskaitymus su RAB „A“ tiekėjais, mokėjo darbo užmokestį RAB „A“ darbuotojams, už įmonę į valstybės biudžetą mokėjo dalį mokesčių (Patikrinimo akto 6 l.). Žinojimo faktą patvirtinta ir tiesioginis vadovo L. P. dalyvavimas kreditorių susirinkimuose, kuriuos pranešta ir nuo 2016 m. spalio 25 d. apie PVM nemokėjimą (Patikrinimo akto 14 l., Komisijos byla, b. l. 129–146).
Pareiškėja nepagrįstai skundo argumentus sieja su restruktūrizavimo procesu, bet šiuo atveju ne vertintina individuali faktinė situacija, o Bendrovių sąsajumas, vykdant ūkines operacijas, patvirtina mokesčių administratoriaus išvadas, kad RAB „A“, veikdama kartu su pareiškėja nesąžiningai, neketino sumokėti ginčijamo pardavimo PVM. Tokiais veiksmais tikslingai siekė išvengti su PVM susijusių prievolių įvykdymo. Tokie veiksmai patenka į sukčiavimo sąvoką. Pareiškėja teigia, kad nežinojo, jog RAB „A“ neįvykdys prievolių, tačiau surinkti duomenys rodo, kad ji turėjo visas objektyvas galimybes domėtis ir žinoti realią Bendrovės padėtį. Juolab kad veikla vykdomas tose pačiose patalpose ir dirba net penki darbuotojai abiejose bendrovėse. Šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėja įtraukė pirkimo PVM į PVM atskaitą, kuris buvo įskaitytas pareiškėjos mokestinėms prievolėms padengti. Pareiškėjos nesąžiningumas įrodytas. Vien tik jos manymas, kad atsakovė turėjo įvertinti pareiškėjos ir RAB „A“ susiklosčiusių ūkinių operacijų prigimtį ekonominės logikos aspektu, nesiaiškino ūkio subjektų ekonominių tikslų ir interesų, tačiau šiuo aspektu sutiktina su Komisijos vertinimu, kad ūkinės operacijos prigimtis ekonominės logikos požiūriu yra svarbi konstatuojant piktnaudžiavimą, kai reikia įrodyti, kad pagrindinis transakcijų tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas, tačiau transakcija neturi ekonominio ir verslo pagrindimo, o dalyvavimas sukčiavime PVM srityje savarankiškai pagrindžianti teisės į PVM atskaitą ribojimą. Nagrinėjamu atveju ne realiai įvykusių sandorių ir jų ekonominio tikslo buvimas, su PVM nesumokėjimu sukčiaujant ir žinojimu (galėjimu žinoti) susijusios aplinkybės, yra esminės vertinant sukčiavimo aspektą. Pareiškėjos argumentai dėl ekonominių ir logikos dėsnių vertinimo nepaneigia mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių. Svarbi ir ta aplinkybė, kad mokesčių administratorius nustatė, kad RAB „A“ Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. sausio 5 d. (įsiteisėjo 2018 m. kovo 29 d.) nutartimi iškėlė bankroto bylą iš kurios matyti, kad RAB „A“ deklaruotų mokesčių mokestinės nepriemokos suma Inspekcijai sudaro 1 327 107,84 Eur ir teismas sprendė, kad minėta bendrovė nevykdo restruktūrizavimo plane numatytų mokėjimų ir, vadovaujantis įstatymais, nemoka einamųjų mokėjimų Taigi, kad prievolės buvo nevykdomos, byloje neginčytinai nustatyta. Vien tai, kad pareiškėjo dėl patvirtinti restruktūrizavimo plano, galėjo tikėtis, jog prievolės bus įvykdytos, yra jos pačios vertinimas. Tačiau, kaip minėta, prievolės biudžetui nebuvo įvykdytos ir pareiškėja turėjo žinoti, jog jos tiekėja neketino sumokėti pardavimo PVM.
Komisija pagrįstai Sprendime rėmėsi ir LVAT praktika dėl PVM atskaitos, esant sandoriui su restruktūrizuojama įmone (žr., LVAT 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2637-438/2015).
Šioje individualioje situacijoje sutiktina su mokesčių administratorių bei Komisijos vertinimu. Taigi, ta aplinkybė, kad RAB „A“ finansinė padėtis sąlygojo PVM mokesčio nesumokėjimą, tačiau tai savaime nekeičia situacijos vertinimo PVM sukčiavimo aspektu.
Pareiškėja teigia, kad RAB „A“ pardavimo PVM nesumokėjimas laiku esant sunkiai finansinei padėčiai galėtų būti kvalifikuojamas kaip kreditorių interesų pažeidimas, tačiau tai vienareikšmiškai negali būti traktuojama kaip sukčiavimas PVM srityje. Kaip buvo jau Komisijos pasisakyta šiame sprendime, sukčiavimas PVM byloje nustatomas įvertinus visas faktines aplinkybes, susijusias su mokesčio nesumokėjimu.
Teismo vertinimu, pareiškėja žinojo / turėjo žinoti apie ginčo laikotarpiu vykdytos veiklos aplinkybes, t. y. ir tai, jog AB „A“ nesumokės į valstybės biudžetą nuo ginčo apmokestinamųjų sandorių mokėtinų PVM sumų bei vengs jų. Mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimuose išsamiai įvertintos aplinkybės, todėl jos iš naujo nevertintinos. Pareiškėjos argumentai nepaneigia mokestinio tyrimo metu nustatytų aplinkybių.
Minėta, kad skundo argumentai iš esmės yra tokie patys kaip ir Komisijai teiktame skunde. Pažymėtina, kad skundo argumentai, jog Komisija netinkamai įvertinto nustatytas aplinkybes, yra nepagrįsti. Komisija vertino visumą aplinkybių ir, teismo vertinimu, padarė argumentuotas ir pagrįstas išvadas, tinkamai taikydama teisės aktus.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas anksčiau nustatyta, daro išvada, kad ginčijamai sprendimai yra teisėt ir pagrįsi ir pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsnio, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „DTE&Co“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.